BENDRUOMENĖS DRUMZLĖS Spausdinti
Parašė Dr. A. Lingaila   

Verta ar neverta?
Bendruomeninės temos visais laikais buvo ir yra opios. Daugeliui skaitytojų jos atveria degančias žaizdas, ir atrodo, kad geriau jų visai neliesti. Tačiau kiti bevelytų perdeginti tas žaizdas, kad ateities organizmas pasveiktų. Pirmieji dažniausiai išvengia galimų nemalonumų, nekvaršindami sau galvos tais "dalykais, kurių nepataisysi". Jeigu šioj grupėj yra rašančių, jie neriasi į bendro pobūdžio temas, kuriai galima dabar skaityt, kurios buvo lygiai įdomios prieš porą šimtų metų, kurios gal bus nekaltai įdomios ir dvidešimt pirmajame šimtmety. Dažnai jie paskleidžia "amžinai tveriančių" minčių, remdamiesi pradžioje Platonu ir Aristoteliu, o pabaigoje Sartre. Neretai jie apsitveria sunkiai permatoma siena nuo savo gyvenamo laiko bei kasdienybės pro-blemų ir iššlieka neklaidingi. Antrieji gi griebia kiekvieną aktualiją, neriasi į degančias problemas, kartais staiga pagarsėja rašinių gausumu: jie, atrodo, rikiuoja visuomenės gyvenimą. Beje, kartais nei skaitytojai, nei jie patys nepastebi, kad jie neigia, ką anksčiau teigė, kad jie dažnai nudega pirštus ir veidą. Ir vis dėlto tie antrieji mūsų tremties bei emigracijos laike yra aktualesni nei pirmieji. Gali atsitikti, kad, nekreipiant tinkamo dėmesio į lietuvių degančius dienos klausimus, ir tos "amžinai tveriančios" idėjos liks bereikšmės, nes nebus, kas jas pastebi, o ką jau bekalbėti apie jų įtaką. Tad jieškodami deimančiukų ar drumzlių, mes turėtume niekad nenusigręžti nuo mūsų pilkosios kasdienybės.

Būtų gera, kad amžinosios problemos ryškiai pintųsi su kasdieniu gyvenimu ir kad rašantieji sugebėtų abu dalykus tikslingai sujungti. Tačiau šitai mūsų spaudoje labai retai tepasitaiko.

Apsisprendus, kad reikia patyrinėti opiąją kasdienybę, kyla aštrus klausimas, ar ligoniui mūsų vaistai pagelbės, ar tik jį suerzins, nors mūsų diagnozė būtų visai teisinga. Esti kada iliuzijos ir romantiniai rėmai neleidžia pažinti tikrovės, ir tai būna geriau nei žiaurios tikrovės pažinimas: iliuzija tampa gėrio skatintojų, kai tuo tarpu tikrovės pažinimas pateisins susitaikymą ir apsipratimą su "nepataisoma" kasdienybe. Vis dėlto reikia tikėti, kad sąmoningas tikrovės vertinimas ne tik suerzins dalį tų, kurie bus paliečiami, bet ir paskatins į priimtiną kasdienių problemų sprendimą masę kitų, kurie jaučia potvynį ir neturi noro ar jėgų su juo kovoti. O tas potvynis neša plačiąją mūsų bendruomenę, sukeldamas daug drumzlių, kurios dažnai tos pačios bendruomenes nėra net pastebimos.

Vertybės   ir  mokslas
Mokslas, technologija, civilizacija charakterizuoja paskutinių šimtmečių pažangą. Yra mokslininkų, kurie žino (tiksliau — tiki), kid mokslas "išgelbės žmoniją". Kita jų dalis, pripažindama mokslo vertę, pabrėžia mokslo ribotumą ir religinio bei filosofinio pažinimo pranašumą. Pirmajai pažiūrai dažnai atstovauja liberalai ir visuomet materialistai bei marksistai, o antrajai krikščioniškosios ir kitų religijų šalininkai. Klasišku posakiu dr. J. Girnius nusako mokslo ir religijos prigimtį: "žinojimo prievarta ir tikėjimo laisvė". Religinis pažinimas suponuoja laisvą tiesų prisiėmimą ar jų atmetimą, kai tuo tarpu mokslinis pažinimas neleidžia pasirinkti: jis turi būti būtinai priimamas, nes kitos alternatyvos yra akivaizdžiai atmestos kaip klaidingos. Atrodytų, kad mokslinės tiesos yra tikslesnės, patikimesnės ir labiau galiojančios nei religinės. Bet yra nevisai taip. Mokslinės tiesos galioja tik siauroje srityje, ir jos galioja, kol nėra papildytos bei pakeistos ar net sugriautos, kol jų vietoj naujos tiesos neatrandamos. Tuo tarpu religinės tiesos niekad nesikeičia. Antra vertus, apie mokslinių tiesų prievartinį priėmimą galima kalbėti tik tiksliųjų (gamtos) mokslų atžvilgiu, tačiau ir tada tos tiesos yra saistomos, tegu sau ir retomis, atsitiktinumo bei išimties galimybėmis, kurios nuvertina tų tiesų patikimumą. O daugelis kitų mokslų, kaip socialiniai mokslai, tuo tikslumu ir patikimumu dar negali pasigirti. Juose dažnai pradinė premisa ar kitos moksliniame darbe neišreikštos, nors naudojamos, prielaidos nėra mokslo įrodytos tiesos. Jos yra laikomos aksiomomis ir jomis yra remiamas tolesnių tiesų įrodymas. Nežiūrint to, ar ji išreikšta veikale, ar tūnanti mokslininko pasąmonėje, pradine premisa dažnai apsprendžia mokslinio darbo rezultatus socialinėse disciplinose, jau nekalbant apie vadinamuosius humanitarinius mokslus (menus). Štai kodėl vieno patikimo Amerikos mokslinio instituto duomenys apie visuomenės pasisakymus už respublikonų ar demokratų partijų kandidatus prieš rinkimus didžiąja dalimi atspindėjo anketų apklausinetojų nuomones. Mat, apklausinėtojai, kurie priklausė ar simpatizavo respublikonų partijai, visuomenėj rado daugiau pasisakymų už respublikonų kandidatus, o demokratų partijos apklausinėtojai — už demokratų kandidatus. Liberalai mokslininkai, vadovaudamiesi objektyvumo principu, tariasi visur galį surasti objektyvią tiesą, nežiūrint to, ar mokslininkai dirbs demokratiniuose Vakaruose, ar nacionalsocialistinei Vokietijoj, ar komunistinėj Rusijoj.

Tuo tarpu krikščioniškieji mokslininkai yra daugiau linkę abjoti tais rezultatais, kurie išplaukia iš tariamai objektyvių mokslinių premisų, nors ir tiksliais empiriniais duomenimis paremtų. Vargiai galima surasti žmones, kurie, dirbdami mokslinį darbą, sugebėtų atsipalaiduoti nuo savo pasaulėžiūros ir neparodytų savo polinkių netgi prieš savo norą savo veikaluose. Tad ar nebūtų teisingiau, jei visi mokslini i-kai savo darbų įžangose atvirai pasisakytų, kokių įsitikinimų jie yra, ir nebandytų, dangstydamiesi objektyvumo skraiste, mesti šešėlį ant tų, kurie nevengia viešai parodyti savo pasaulėžiūros. Pagaliau, kiekvienas mokslininkas, nagrinėdamas socialinius reiškinius, visuomet susidurs su, sakysime, "visuomenes gerove", "individo laisve" ir kitais panašiais dalykais, kurių pateisinamumas ar būtinumas nėra jokio mokslo įrodomas. (Tik palyginkime, kaip skirtingai tie patys dalykai yra aptariami totalis-tinėse, liberalistinėse ir krikščioniškose ideologijose.) Tačiau "objektyvieji" mokslininkai tuos dalykus laiko visuotinėmis tiesomis, nors jos yra aiški helenizmo, krikščionybės ar liberalizmo tiesiogine ar netiesioginė išdava. Čia mes, be abejojimo, susiduriame su vertybėmis, kurios negali būti eliminuotos ir iš moks'i-nių darbų, nors kaikurie mokslininkai sąmoningai ar nesąmoningai nepripažintų jų buvimo ar įtakos.

šitie vertybių ir mokslo santykiavimo atgarsiai dažnai užtinkami ir lietuviškoje spaudoje, štai — kai kas iš mūsų akcentuoja vidurinių amžių tamsumą kaip katalikybės apraišką ir naujųjų laikų laisvę ir pažangą kaip protestantizmo apraišką, nors nepatikrina, ar ši ypatingai amerikiečių liberalių bei protestantiškų universitetų įtakoje prigijusi pažiūra neturi ryšio su protestantiškosios Amerikos gyventojų daugumos nuomone, kuri gali nieko bendro neturėti su objektyviuoju mokslu. šia proga tenka pastebėti, kad dr. J. Girniaus paliestas "nesuinteresuotas sociologas", galįs netinkamai aiškinti mūsų nutautėjimą ("Mūsų tautinių uždavinių akivaizdoje", Lietuva, 1952 m. 2 nr.), yra vargiai įmanoma būtybė, nes ta prasme jis nepriklausytų jokiai tautai, neturėtų asmenybės bei įsitikinimų.

Vertybės ir literatūra
Neaiškinant paslapčių, kad Lietuva yra žemės ūkio kraštas ir kad mes, tremtiniai, likome totalitarinio režimo aukomis, išblaškytomis po visą pasaulį, tenka vis dėlto paklausti mielus "Literatūros Lankų" redaktorius; ar jie yra to režimo aukos? Jie yra tos aukos. Ar jie yra įsipareigoję savo ir išblaškytųjų lietuvių vardu — kaip žmonės (ne vien kaip "siauri" politikai ar literatai) — visais būdais kovoti prieš mūsų krašto pavergėjus? Jie atsako esą patriotai ir kovoja už savo tautą, tačiau "propagandinių tezių bei metodų nenorį iškelti į principų augštu-mas". Jie griežtai atskiria estetinę vertę ir ideologiją ("propagandines tezes"), kalbėdami apie poetinę kūrybą bei meną.
Populiariai tariant, "L. L." redaktoriai skiria turinį nuo formos ir sugestionuoja, kad kūrinį apsprendžia vien forma; forma tad turėtų būti vienintelis literatų bei kritikų objektas. Tai yra garsios formulės "menas menui" atlauža.

"L. L." redaktoriai konkrečiai nurodo, kad mes ne tik galime, bet ir turime grožėtis Šostachovičiaus, Prokofjevo muzika, Aragono, Paul Eluardo, Maksimo Gorkio, gal P. Cvirkos, A. Guzevičiaus ir kitų panašių kūrėjų poezijos bei dailiosios prozos apie tarybinio gyvenimo utopiją forma ir būti nesuinteresuoti tų veikalų turiniu. Nes, jų nuomone, "nutylėjimas ar reikalavimas nutylėti jį (komunistinei linijai atsidavusį Paul Eluardą), kaip poetą, būtų viešas sovietinio teroro metodų intelektualinėje kūryboje pripažinimas". Kas gi drįs po šitokios išvados prisipažinti naudojas sovietinio teroro metodus ir negriebs į rankas komunistinės poezijos? Išeitų, kad, palyginti, laimingi yra tie intelektualai ir poetai, kurie, iš Pabaltijo ištremti į Sibiro šaltį ir vergiją, gali "nenutylėti", t. y. grožėtis nesibaigiančios komunistinės poezijos forma ir skaitydami nesuprasti, kad ta "graži" forma yra skirta sunaikinti, ką žmonija religijos, mokslo ir meno srityse sukaupė per kelis tūkstančius metų. Dar daugiau, tie tremtiniai gal turėtų džiaug is, kaip gražiai toje poezijoje yra išreikštas jų likimas: "savanoriška" iškyla "plėšinių įsisavinti". Juk tai taip estetiškai skamba! Ir atrodo, kad redaktorių sunkiai ištariami žodžiai — "kaltinimas", "kalėjimas", "Sibiras" etc. neturi savo įprastinės prasmės, kalbant apie kieno nors pasaulėžiūrą ar politinius įsitikinimus. Tad jeigu komunistiniai literatai liečia pasaulėžiūrą (o kur jie jos neliečia?), tai lietuvių literatūros žurnalo uždavinys, "L. L." nuomone, yra vengti "diskriminacijos" ir ver'in'i tik formą, tartum turinio nė nebūtų arba jis jokiu būdu nebūtų susijęs su forma.

Antra vertus, jeigu jau objektyvusis mokslas negali išvengti vertybinių premisų, tai estetinė kūryba — tuo labiau. Mokslinės medžiagos rinkimas, klasifikacija ir analizė gali išlikti objektyvumo rėmuose, tačiau poetinės medžiagos žodynas, kuriamieji vaizdai ir stilius niekad neišliks "gryni", neatspindį kūrėjo asmenybės bei pasaulėžiūros, kuri savo ruožtu tarnaus plačiosios visuomenės interesams. Ir jeigu muzikai čia sudaro šiokią tokią išimti, tai visi kiti menininkai dažniausiai savo veikalų turiniu apspręs ir formą.

Visai netenka abejoti, kad meno kūrinio forma yra vienas iš pagrindinių bei esminių kūrinio dalykų (toliau — formos atitikimas turiniui ir kt.), kuriais literatūra bei menas pirmiausia turi būti vertinami. Tačiau sugestijonuoti, kad menas tarnauja tik menui, neliečiant gyvenamojo laiko "dvasios" bei pasaulėžiūros, ir tuo pat metu laikyti save patriotais ir kovotojais už savo tautą gal yra šiuo metu gan originalu, gal tuo galima tikėtis patraukti kokį savaitinuko žurnalistą šešeto kritinių straipsnių serijai parašyti (nebloga reklama!), bet tai mūsų tremties misijoje nėra gyvenimiška, nei logiška.

Kritikos nusikalstamumas
Priešingą kraštutinumą galima pastebėti dr. A. Baltinio meno kūrinio sampratoj ("Literatūros nusikalstamumas", Aidai, 1951 m. 9 nr.). Straipsnio autorius, komentuodamas prof. A. Maceinos "Laiškus rašytojams", žada papildyti poeto kūrybą "kasdienybės" problema, be kurios, esą, nėra pilno "poeto būties ir jo kūrybos nušvietimo". Tačiau "kasdienybės" problema autoriaus yra paliesta vien vertybiniu požiūriu. Jam literatūrinė kūryba "iš esmės yra vertybių sritis".

Kad kūrėjas neišvengiamai teigia vienas vertybes ir neigia kitas, kad jis yra bent tam tikra prasme atsakingas už vertybių atskleidimą, netenka abejoti. Tačiau vien vertybės (ideologija, moralė) neapsprendžia literatūros esmės. Vis dėlto — menas nėra teodicėja, ontologija ar filosofija, nors galime surasti daug bendrų literatūros ar religijos ar kitų disciplinų bei jų funkcijų bruožų. Jei būtų kitaip, katekizmą tektų laikyti didžiausiu grožinės literatūros veikalu. O su tuo, reikia manyti, nesutiks nei pats autorius, nors mes galime sutikti, kad Šventas Raštas ir katekizmas yra didžiausios žmogaus — ypač religinio žmogaus — vertybės. Tad vertybės yra tik dalinis literatūros kriterijus, o pagrindiniai dalykai, jieškotini meno kūriny, yra nurodyti kiekvienoj literatūros teorijoje. Gi tai, kad nėra visų lygiai pripažintos literatūros teorijos, nepateisina nepripažinimo jokios teorijos.

Galima sutikti su dr. Baltiniu, kad gyvenimo padugnių vaizdavimas literatūroje gali padidinti nusikaltimų skaičių skaitytojuose (nors šis ryšys retai galima įrodyti), tačiau pašalinimas iš literatūros neigiamų personažų (kadangi, anot autoriaus, "pamokslas apie nedorybes pats savyje yra nedoras") padarys literatūrą anemišką. Be to, reikia abejoti, ar tokia "teigiamų" personažų literatūra būtinai tarnaus didaktiniams tikslams, ko siekia autorius.

Tenka sutikti su dr. Baltinio sugestija, jog masė skaitytojų nėra tiek išprususi, kad literatūroje jieš-kotų pirmiausia estetinio pasigėrėjimo. Ji daugiau bus veikiama vertybinio turinio, o ne formos. Tikroji literatūra bus įvertinta tik rinktinių skaitytojų, kai tuo tarpu jų masė bus, tarp kitko, formuojama žemesnės estetinės vertės literatūros. Todėl autorius, žvelgdamas "sub specie aeternitatis", bevelytų negližuoti tikrąją literatūrą antraeilės (vertybinės) literatūros sąskaiton. šis sprendimas turi daug pateisinimo tremties sąlygose, kai svetimos įtakos disorganizuoja ateivio asmenybę. Tačiau ši literatūros samprata gali tik smukdyti, o ne ugdyti literatūrą, gi savo keliu — žlugdyti pačią vertybę, — bet tai jau išeina iš mūsų straipsnio rėmų. Kad atliktų savo funkciją, pirmiausia reikia, kad meno kūrinys skirtųsi nuo geometrijos teoremos, ir tik tada tenka pajieškoti vertybių.

Kad autorius šiame straipsnyje apie kūrybos esmę rašė pagrindinai, o neapsiribojo viena kūrybos dalimi (šiuo atveju — vertybėmis), matyt ne tik iš augščiau paminėto straipsnio, bet ir iš to paties autoriaus recenzijų, paskelbtų periodikoj. Štai — viename dienrašty autorius recenzuoja trečią vieno rašytojo knygą. Didžiojoje recenzijos dalyje įver-tintojas stengiasi pasekti rašytojo veikėjų "filosofiją", "idėjas" ir kt., bet niekur nebando spręsti, ar ta knyga yra grožinės literatūros kūrinys, ar populiarus "filosofijos" išdėstymas, ar dar kas kita. O jeigu literatūros kritikas sąmoningai neg-ližuoja kūrinio formalinę bei estetinę vertę ir bando literatūrą vertinti filosofijos ar ontologijos matu, literatūros istorija tai galėtų pateisinamai pavadinti kritikos nusikalstamumu.

Nors paklaidų ir netikslumų vargiai kuri nors kritika išvengia, kalbėti apie neaugštos estetinės vertės rašytoją, kaip apie tikrą kūrėją, yra žalingas nusižengimas lygiai rašytojų, lygiai skaitytojų atžvilgiu. Juk tuo leidžiama žemo lygio rašytojų arogancijai aklinti juos pačius, o skaitytojų masėse yra sumaišomos meno kūrinio vertės gradacijos, reikalingos tikrajam menui tarpti.

Literatūra ir lietuvybė
Jeigu šias eilutes rašantis nebūtų rašytojų draugijos narys, tai, suabejodamas, ar mūsų literatūros ryšiai su lietuvybe yra pakankamai artimi, ko gero, užsivertų sau kelią į tą draugiją. Tačiau suabejoti tais ryšiais yra rimto pagrindo.
Kultūros žodis lietuviuose, kaip ir Vakarų Europoje, daugiausia yra susietas su literatūra bei menu, filosofija bei mokslu. Kadangi mūsų mokslas ir filosofija mūsuose nėra išgarsinti, manoma, kad menas, ypatingai — literatūra, groja pirmuoju lietuvių kultūros smuiku. Veikli lietuvių rašytojų draugija tą įspūdį nuolat palaiko, o jai pritaria mūsų laikraščiai, žurnalai ir visuomenė, žinoma, teigti, kad lietuvybė, t. y. lietuvių kultūra, neturi ryšio su mūsų literatūra, būtų paradoksas. Tačiau negalima sutikti su ta pažiūra, kad mūsų tremties literatūra yra didžiausias ar pagrindinis įnašas į lietuvių kultūros ugdymą bei palaikymą.

Sunku yra tekančią upę pakreipti iš vagos. Tad ir lietuviai rašytojai, išblokšti iš savo krašto, tęsia kultūrinę misiją tremtyje bei emigracijoje, kaip ir daugelis kitų profesijų lietuvių, senąja linkme. Tačiau jie nepastebėjo, kad lietuvybės upė teka jau kita vaga. Didžioji rašytojų dalis jau buvo baigę jaunuolio amžių savo tėvynėje, daugelis jau buvo įsigiję savitą kūrėjo veidą, o atsidūrę tremtyje, jie tęsė senąją tradiciją, tikėdami, kad tauta juos, "savaime aišku", seka. O tremtis parodė, kad jaunieji lietuviai ne tik kad nesidomi lietuvių rašytojų kūr'r.iais, bet dar ir patys suabejoja, ar jie tebesą lietuviai, ar naujojo krašto tautiečiai. Dėl to, žinoma, niekas negali rašytojams prikišti blogą valią ar išskirtiną kaltę. Tačiau rašytojai, patys jausdamiesi ir kitų laikomi mūsų kultūros vadovais, negali atsipalaiduoti nuo atsakomybės už mūsų jaunosios kartos likimą. Atrodo, kad tremtyje turėjo bent iš dalies pasikeisti rašytojų paskirtis. Kai tėvynėje kiekvienas rašytojo žodis savaime buvo tautinis, tai tremtyje to yra maža. Čia reikia ryškaus lietuviško žodžio, kuris skirtųsi nuo vietinio ir tautiniu artimumu būtų pranašesnis už jį, o taipogi kuris pasiektų mūsų jaunimą atitinkamose amžiaus grupėse. Kai tėvynėje skaitytojų masė svetimų tautų kultūras mažai tepažino ir jų nebuvo aštriai veikiama, tai čia tik tikras ar nuduotas savos kultūros pranašumas privalėtų paskatinti ant kryžkelės bestovintį jaunimą apsispręsti už lietuviškąją kultūrą. Gi mūsų literatūrinės veiklos praktika parodė ką kita. Rašytojai daugiausia tebetę'ė didžiųjų problemų sprendimą, lyg taikstydamiesi išplaukti į "tarptautinius vandenis", įpindami Lietuvos įvykius į seniai visų kartojamus komunizmo, liberalizmo ir krikščionybės susikryžiavimo rėmus, atkurdami eilinius tremtinių išgyvenimus, padengtus tūla banalia filosofija arba modernaus stiliaus maniera. Jausdamiesi esą ištikimi savo pašaukimui bei polėkiams, kartais jie primena seną anekdotą apie bobutę, kuri per išpažintį kartoja savo jaunystės atgailotas nuodėmes, nes "kad jai malonu". . . Malonu yra ir rašytojams save išsakyti (pagal tradicini dėsnį: vaizduoti tai, kas išgyventa), nors tai gali būti visiems ligi nuobodumo žinomi išsakymai, taikyti sau ir savajai kartai, bet visai netinką ir neprieinami jaunimui ties tautinės pražūties slenksčiu, šitaip reikia vertinti jau pagarsėjusias literatūrines tam tikrų institucijų bei laikraščių premijas, siekiančias tūkstantį dolerių. (O jaunimo literatūrinės premijos ligšiol vaidino trečiaeilį vaidmenį.)

Antra vertus, netgi ir "menas menui" kriterijumi vadovaujantis, premijuotieji kūriniai jokiu būdu neprašoko vidutinumo lygio. Aplamai atrodo, kad tremty mes sulaukėme gal tik vieno pirmaeilės vertės prozos kūrinio — V. Ramono "Kryžių" (V. Krėvės veikalas dar nebaigtas), keleto antraeilių ir eilės trečiaeilių kūrinių. Gal tik truputį geresni yra mūsų lyrikos dalykai. Bet beveik visi jie paliko už to skaitytojo ribų, kuriam jie turėjo būti taikyti, o dalis jų buvo premijuoti. Tad ar ne-perbrangiai atsiėjo tie, kurie neatliko pagrindinės tremtinių paskirties — lietuviškosios kultūros perteikimo jaunajai kartai? O sutinkant su šitokia tremtinių paskirtimi, iškyla ir daugiau drastiškų klausimų. Ar rašytojų laikas, reikalingas trečiaeiliams romanams parašyti, nebūtų buvęs geriau sunaudotas savo šeimų giminių ir pažįstamų tarpe, kur yra pačios jauniausios mūsų kartos atstovai, reikalingi visų eilinių būdų bei priemonių lietuviškumui įdiegti? Beje, pats rašytojas bus labiau patenkintas, parašęs trejetą romanų ir įrašęs savo vardą į atitinkamos draugijos sąrašą, tačiau lietuvių bendruomenė ir tauta labiau vertins trejetą to rašytojo vaikų, išaugintų lietuviais be premijuotų romanų, tegu sau — senųjų bobučių pasakų pagalba, — negu trejetą romanų. Tad ar ne šitoks turėtų būti rašytojas, jaučiąs tautos vadovo pareigą?

O mūsų periodikos redaktoriai ir reti premijų mecenatai (kurių tarpe mes nuo amžių pasigendame gydytojų — turtingiausio lietuvių emigrantų sluogsnio — vardo) neturėtų koncentruotis vien į įprastas literatūros premijas, šiose tremties aplinkybėse ar tik nebus svarbiau paskirti premijas už sąmoningiausi 8-16 metų jaunuolių atsakymą į, sakysime, tokios rūšies klausimus; Kuo lietuvių būdas, papročiai (kultūra) išsiskiria iš kitų tautų būdo? Kodėl aš didžiuojuosi lietuviška kilme? ir t.t. Ar už kokį lietuvišką pasireiškimą nevertėtų skirti premijų — atostogų į lietuvišką stovyklą? Ar nevertėtų didžiąją dalį kultūrai skiriamų lėšų perleisti jaunimo teatrams, spaudai, stovykloms ir t.t. ? Juk lietuvybės palaikymo atžvilgiu ar tik nebus "Eglutė", "Margutis" ir "Ateitis" daug daugiau nusipelnę nei visos tremties meto literatūrinės premijos drauge?

Žinoma, šiek tiek neįprasti siūlymai paliečia daugelio "investuotus interesus". Jeigu pripažinti rašytojai išdrįstų pamiršti savo vardą; jeigu laikraščiai "neplauktų su srove", t. y. nebūtinai skaitytųsi su daugumos ir vyresniųjų "savęs išlaikymo" ir konstruktyvaus prisitaikymo gairėmis, o atvirai pajieškotų geresnių lietuviškajam jaunimui gelbėti kelių; jeigu pradėtume ne tik pripažinti, bet ir vydytume esminę mūsų bendruomenės paskirtį — visus žygius skirdami jaunimui, — mes atliksime šventą tautinę, o drauge ir žmogiškąją pareigą.
Kas pasakyta apie rašytojus, tinka ir kitiems veikėjams bei vadinamiems kultūrininkams. Tik išgarsintas rašytojų draugijos vardas leidžia mus aštriau pasisakyti jų nei ku ių kitų draugijų bei institucijų adresu.

Ar yra lietuvių bendruomene?
Kad, bendruomenę kuriant, kaiku-ri nelemtos praeities palikimo politinė grupė išreiškia nepasitenkinimą kuriuo nors požiūriu (pvz. išstodama prieš demokratinį bendruomenės organų rinkimo būdą ir siūlydama įvesti "partinę aritmetiką"), netenka daug dėmesio skirti. Tai yra tik eilinis išsišokimas. Blogiau, kai nekalto pobūdžio rėmuose yra bandoma griauti bendruomenės pamatai. Prie šios rūšies apraiškų reikia priskiri praeitą pavasarį viename dienrašty pasirodžiusį straipsnį, aiškinantį, kad mes turime bendruomenę ir jos nereikią kurti. Vertinant spaudos laisvę, galima būtų ir tą straipsnį palaikyti eiliniu išsišnekėjimu. Beje, straipsnis pasirašytas žinomo dvasiškio pavarde. O tai jau implikuoja sugestijas vyraujančiai religinei bendruomenės grupei.

Bendruomenė gali būti keleriopai suvokiama. Galima teigti, kad žmonių grupės, veikiamos tos pačios praeities ir naudodamosios bendra kultūra, kuria kitos grupės negy.e-na, sudaro atskirą bendruomenę. Tai bus neformali bendruomenė, šita prasme mes galime kalbėti apie viso pasaulio lietuvių bendruomenę, išsiplėtusią nuo okupuotos Lietuvos, per Altajaus bei Kazachstano plotus, per Europos, Amerikų ir kitus kraštus, kur tik yra lietuvių, šiek tiek formalesnė bendruomenė buvo bandoma steigti nepriklausomybės laiku Pasaulio Lietuvių Bendruomenės vardu. Yra ir trečioji bendruomenės samprata, kurią pastaraisiais metais propaguoja Lokas ir daugelis lietuvybe susirūpinusių patriotų. Ji ne tik neformaliai, bet ir formaliai jungtų visus lietuvius savajai kultūrai išlaikyti. Štai šiokio tikslo, sąmoningai užsibrėžto, nerandame pirmojoje bendruomenes sampratoje, kurios vardu minėtas autorius prieštarauja naujai kuriamai bendruomenei.

Tiesa, senoji lietuvių emigrantų karta dar tebeturi daugelį organizacijų, kurios kažkada paliko didelį įnašą lietuvių kultūros istorijoj, įsteigdamos lietuviškas parapijas, mokyklas ir kt. To niekas negali užginčyti. Tačiau svetima aplinka senųjų emigrantų vaikuose išdildė daugelį lietuviškų bruožų ir jų vieton įdiegė svetimus, žinoma, ne visi jie nuėjo pasroviui, tačiau yra labai retas atvejis, kad senojo išeivio vaikų vaikai dar lietuviškai susikolbė-tų, ir priešingai, gana dažna, kad tos pačios lietuvių organizacijos, kurios kadaise buvo įsteigtos lietuvybei palaikyti, dabar daugiau padeda susilieti su svetima aplinka, negu palaiko lietuviškumą. Liūdna yra tų organizacijų gulbės giesmė, kai jų atstovai tebeneša lietuvybės vėliavą kaip paskutiniai savo kartos mohikanai, kurių nuosavi vaikai dažniausiai neturi bendros kalbos su savo tėvais. Tos organizacijos yra atlikusios savo uždavinį, kiek jos sugebėjo, tačiau tik dalis jų galima atgaivinti šviežiomis ateivių (tremtinių) jėgomis. Dabartiniai tų organizacijų darbai neturi plačios paskirties — išlaikyti lietuvių kultūrą emigracijoj ta prasme, kad dabartinė lietuvių karta paliktų ryškiai lietuvišką prieauglį, kurio mes kaip tik ir pa-sigedom senosios kartos palikime. Aplamai, senoji emigrantų karta neturėjo vienos visus jungiančios organizacijos lietuvių kultūrai išlaikyii Ir šia proga senieji ankstesnės emigrantų kartos veikėjai, lygiai kaip subrendę tremtinių veikėjai, turėtų prisiminti, kad jų organizacijų reikšmė yra labai reliatyvi, kai jie pasineria į savo profesinę, politinę ar kitokią veiklą "save išsakyti", "save stiprinti" ir t.t. Vargiai jie turėtų teisę teigti esą pozityviai nusipelnę lietuvių kultūros išlaikymo darbe, nes iš tikrųjų jie didžiąja dalimi tos kultūros negali neišlaikyti savyje. Kaip paukščiui yra įgimta čiulbėti, taip subrendusiam žmogui yra normalu kalbėti gimtąja kalba, mąstyti tautiniu būdu ir t.t. O jeigu toks žmogus pasisavintų svetimą kalbą ir papročius jau subrendęs ir save laikytų svetimo krašto pirmūnu, jis vistiek juo nebūtų, tarp kitko, jau vien dėl to, kad kiti, ir savi ir svetimi, jo tokiu nelaikytų. Tad yra mažas nuopelnas savyje lietuvybę palaikyti, yra tačiau didis žygis savo jaunimą lietuvišką išlaikyti, štai šiam žygiui sąmoningai atlikti ir yra skirta naujai kuriamoji bendruomenė. Jai tad nė v enas lietuvis neturėtų prieštarauti. Kitas klausimas, ar naujai kuriama bendruomenė pajėgs savo uždavinį geriau įvykdyti nei senosios lietuvių organizacijos, tačiau ši abejonė neprivalėtų sutrukdyti bendruomenės pastangų.

Kalbant apie darbo pasidalinimą, reikia pripažinti, kad senųjų emigrantų patirtis yra neįkainojama politinėj ar šalpos srity, tačiau tau.i-nei kultūrai išlaikyti yra geriau psichologiškai ir profesiškai paruošti naujieji tremtiniai, ir šie bendruomenėj turėtų nesišalinti nuo vadovaujamų vietų.

Baigiamosios pastabos
Kaip matome, didžiosios bei amžinosios problemos ir kasdienybės rūpesčiai dažnai susikerta tame pačiame žmogaus kelyje. Visi mūsų paliestieji dalykai, kuriuos galėtume pavadinti bendruomeninio gyvenimo drumzlėmis ir kuriuos mes bandome įstatyti į "normalesnes vėžes", negalėjo būti visiškai atmesti. Iš tikrųjų jie buvo iš dalies teisingi ir iš dalies klaidingi.

Kraštutiniai mokslo šalininkai turi tiesos, reikalaudami objektyvumo, tačiau yra mokslo šakų, kur mes negalime išvengti vertybinių premisų, nežiūrint to, ar mes tai pripažinsime, ar sakysimės esą "gryni" objektyvistai.

Kraštutiniai estetizmo šalininkai simpatizuos "Literatūros Lankų" meniškajam credo, tačiau ši "menas menui" formulės atžala neturėtų prasmės, jei ji neturėtų žmonėms įtakos, t. y. jei prieštarautų dėsniui "menas gyvenimui". Nuvertinindami kintančią pasaulėžiūrą bei ideologiją, jie tuo pačiu augština kūrinio formos pirmenybę, kuri tačiau amžių būvyje yra mažiau pastovi, nei daug kas suponuoja. O mes negalime ir neturime teisės atsipalaiduoti nuo kasdienybės problemų, kurių viena šiuo metu yra visokeriopa kova prieš mūsų krašto grobikus. Yra neatleistina olimpiškai grožėtis vien estetinio meno puota, kai aplink siaučia maras.

Kraštutiniai vertybių bei moralės šalininkai norėtų tikėti, kad nėra ir negali būti kitų reliatyviai vertingų mokslo ir meno šakų, o tik tos , kurios, jų nuomone, yra vertingiausios. Vadovaudamiesi amžinybės problema, jie nenorėtų pripažinti teisės kasdienybės problemoms, ir nepastebi, kad tik per tą pačią kasdienybę galima pasiekti amžinybę.

Literatai,   rašytojai  bei  pranašai,
be abejonės, yra vertingas visuomenės sluogsnis. Iš jų pranašų tipas, pasinėręs į amžinąsias problemas, išliko gal mažiausiai klystąs. Tačiau negerai, kai kiekvienas rašytojo žodis, nors jis būtų ir banalus, laikomas paskutiniu kultūros bei meno stebuklu. Tada visuomenė užliūliuojama maža ryšio su tikrove turinčiomis iliuzijomis ir gali pasukti į akligatvj. Didesnis ar mažesnis mūsų rašytojų neįvertinimas tikrovės bei nusigręžimas nuo degančių kasdienybės problemų literatūrinėje kūryboje ir praktiniame gyvenime išdildys jų vardą iš tremties istorijos lapų (jei jie nepakeis atgyvenusių tradicijų).

Yra didelis skirtumas tarp neformalios ir formalios bendruomenės, saistomas grupės sąmoningumo. Reikia pasisakyti už sąmoningą bendruomenę, kuriai kiekvienas turėtume atiduoti savo duoklę. Dabartinė e aplinkybėse ji yra pagrindinis lietuvių kultūros palaikymo veiksnys.

Yra ir daugiau tokių dalinių tiesų, kurios švysteli mūsų periodikoj ir dažnai esti priimamos už "tikrą pinigą". Pvz. prof. A. Maceinos nurodytas tremtinio kelias ("Rezis'en-cija prieš tremties dvasią", Į Laisvę, 1954 m. 2 nr.) yra atremtas vien į amžinąsias vertybes. Ten autorius skatina išblokštą lietuvį pasirinkti Abraomo kelią, o ne Odisėjo, kad tremtis būtų įprasminta nauja bei originalia lietuvių kūryba. Tačiau jis visai nepastebi aštriosios mūsų kasdienybės problemų. Bijodamas, kad suaugusieji nenutaustų, autorius nurodo, kokia turėtų būti subrendusiųjų kūryba, nors jis visai nepastebi jaunimo, kuris jau spėjo pasisavinti vokišką "gel" ar amerikonišką "še-rap" ir giliau žengia į svetimą girią, iš kur jo neišgelbės nei Odisėjas, nei pats Abraomas. Kitas pavyzdys galima paimti iš šių metų Aidų žurnalo, kur pasirodė net dvejetas nekaltų straipsnių apie katalikų vienybę. Kad geriau yra turėti maža partijų negu daug, tenka sutikti, tačiau sunku įrodyti, kad tapatinga ar panaši dviejų politinių grupių programa negali pateisinti tų grup'ų skaldymosi. Autoriai nepastebi, kad žvelgia vien iš amžinųjų probemų požiūrio. O šiuo būdu būtų lengva reikalauti iš visų lietuvių vienos partijos (sakysime, vienijančiu lietuvybės pagrindu) arba iš visos žmonijos vienos bendruomenės (pagal "mylėsi savo artimą kaip pats save"), čia nereikėtų pamiršti kasdienybės problemų, jog pvz. politinės grupės turi ne tik programą, bet ir įvairius metodus ir asmenybes ir gal kartais skirtingus teorinės ir praktinės moralės principus. Jei autoriai, jieškodami skilimo pateisinamumo ar nepateisinamumo, būtų atvėię augščiau paminėtus dalykus, galimas daiktas, kad jie, o drauge ir skaitytojai, būtų išeikvoję mažiau laiko tūliems samprotavimams, maža ryšio turintiems su tikrove.

Tai šitokios yra bendruomenės tokelės.
Ar buvo verta ar neverta liesti atviras bendruomenės žaizdas, nurra-tant galimą audrą iš įvairių "investuotų interesų" pusės, tesprendžia patys skaitytojai.
Dr. A. Lingaila