Į LAISVĘ Spausdinti
Parašė Ig. K.   
Į LAISVĘ (politikos žurnalas). Leidžia Lietuvių Fronto Bičiuliai. Vyr. redaktorius Juozas Brazaitis.
Kai kurie partiečiai Lietuvių Frontą būtinai nori laikyti partija. Vis dėlto tai yra kitokia, negu įprastinės politinės partijos. Nuo politinės partijos LF skiriasi keliais atvejais. Pirmiausia, jis gimė be steigiamų susirinkimų ir be programų, o rezistencinės kovos lauke. Gimė kovai, kai partinių kovotojų neužteko.

Antra, kiek šių eilučių autoriui žinoma, ši "partija" nesiruošia, bent šiuo tarpu, stoti j rungtynes su politinėmis partijomis grynai politiniam darbe išlaisvintoj Lietuvoj. Pagaliau ši "partija" bodisi tokia veikla, kuri partijoms įprasta ir maloni.
Todėl sakyčiau, kad LF yra tik rezistencinės kovo draugų sambūris, kurį vienija rezistencinės kovos dvasia, bendrų praeities kovų prisiminimai, o gal ir ateities uždaviniai (nebūtinai  politiniai).

Ir jeigu būtina jieškoti panašumo į partiją, tai bene didžiausias bus tas, kad ir LF išleido žurnalą. Taip juk visos mūsų partijos daro. Tiesa, tai tęsinys Lietuvoje leisto pogrindinio to paties vardo leidinio, bet tarp šio ir ano meto leidinio yra nemaža skirtumo. "Į Laisvę", kaip rodo pirmieji trys numeriai, yra politikos žurnalas. Tačiau mūsų lietuviškos politikos sritis yra siaura, tad ir politikos žurnalą užpildyti aktualia dabarties politikos medžiaga neįmanoma. Tenka užgriebti praeitį ir ateitį ar su politika mažiau susijusias sritis.
Praeitį liečiančius straipsnius galima suminėti pvz. J. Brazaičio "Srovė ir uola" (Nr. 1), A. Damušio "Pasiruošta ir įvykdyta" (Nr. 3), "Dokumentų šviesoje" (Vliko ir Lozoraičio santykių istorija) ir kt.

Turint galvoj ateities Lietuvą, išspausdinti du straipsniai bendru pavadinimu "Į pilnutinę demokratiją", ("Valstybė ir kultūra", nr. 2, ir "Žmogus ir ūkis", nr. 3). Tai kaip tik ir davė progos kai kam "nudžiugti", kad frontininkai tapo partija, nes jau ruošia programą. Tačiau vargu tai galima vadinti programa. Šių straipsnių autorius ar autoriai (visuomeninių studijų biuras) vadina juos "svarstymais" apie ateities demokratinę Lietuvos santvarką. Panašius klausimus svarstė ir miškuose pasislėpę Lietuvos partizanai, kaip matyti iš J. Daumanto knygos "Partizanai už geležinės uždangos". Redakcija kviečia tais klausimais skaitytojus pasisakyti, juos pasvarstyti.

Ir iš tikrųjų bent kai kurios jų vietos yra dar gerokai svarstytinos. Nieko negalima prikišti straipsniui apie valstybės ir kultūros santykius, kiek tai liečia jo principinę dalį, tačiau kitaip atrodo jo praktiniai pasiūlymai, konkrečiai švietimo organizacija. Vienoje vietoje sakoma, kad valstybė "nekompetentinga spręsti mokyklos auklėjamąją kryptį ir jos dvasią", tačiau už kelių eilučių teigiama, kad "kai kurie mokyklos turinio ir jos dvasios dalykai neginči-jmai yra tiesioginis valstybės mokyklinis rūpestis" (Nr. 2, 29-30, p. m.). Cia autoriai užmiršta, kad visi "dvasios dalykai" yra pasaulėžiūriniai dalykai, ir jeigu valstybei nepripažįstama teisė tvarkyti pasaulėžiūros dalykus, tai išimčių čia būti negali. Autoriai valstybės priežiūrai atiduoda tautinį auklėjimą, užmiršdami, kad ir tautinis auklėjimas yra susijęs  su  pasaulėžiūra.  Vienaip  jį supranta krikščioniška valdžia, kitaip liberalinė ar socialistinė ir dar kitaip komunistinė, šiaip ar taip, šioje vietoje nuoseklumo trūksta. Nėra vykęs ir pasiūlymas, kad valstybė periodiškai atsiklausinėtų tėvų, kokios mokyklos krypties jie norėtų. Nors teorijoj tai gal ir teisinga, tačiau praktiškai būtų sunkiai įgyvendinama, ir dėl to reikia jieškoti ir, atrodo, galima rasti geresnę išeitį.

Iš esmės nieko negalima prikišti ir straipsniui "žmogus ir ūkis". Juo reikalaujama, kad demokratybės principas būtų gyvendinamas ir socialiniame bei ūkiniame gyvenime. Teisingai pabrėžiama, kad nuosavybės turi turėti visi, ir kad visi jos turėtų, ji turi būti normuojama. Tačiau keistoka, kad autoriai randa reikalo pabrėžti, jog "turi būti nustatyta žemės ūkio vienetui mažumo riba", bet neranda reikalo nė užsiminti apie didumo ribą, kuri yra dar svarbesnis dalykas. Didumo ribos klausimas buvo ne kartą svarstomas mūsų spaudoj, jis svarstomas įvairiuose pasaulio kraštuose, net Jungtinėse Tautose, taigi yra aktualus klausimas, bet straipsnio autoriams jis nerūpi. Naujausi žemės reformos projektai siūlo šeimos dydžio ūkius, t. y. tokius ūkius, kurį apdirbtų viena ūkio savininko šeima. Tuo būdu lengvai išsprendžiamas ir žemės ūkio darbininkų samdinių klausimas. Atrodo, lyg str. autoriai galvotų apie dvarų būtinumą, nes ne vienoj vietoj kalba apie žemės ūkio darbininkus, atseit kumečius ir bernus, šio klausimo apėjimas nerodo autorių pažangumo.

Nemaža vietos žurnale skiriama ir dabarties aktualijoms. LF pripažįsta vienos augščiausios politinės institucijos būtinumą. Jis ir dabar remia Vliką, kur jis atrodo remtinas, pvz. jo pastangose Bonnoje. Bet suprantama, kad apskritai LF negali būti Vliku patenkintas taip, kaip patys Vliko žmonės yra savimi patenkinti.

Tai pagaliau ir suprantama prisiminus, kad LF vadai nėra iš profesijos ar prigimties politikai, bet kultūrininkai. Sunku įsivaizduoti kultūrininką, kuris turėtų "laiko" ir kantrybės per tiek metų ginčytis dėl Lozoraičio teisių ar dėl to, kiek kuris "blokas" Vlike turi turėti vietų. LF vadai savo "politikos" darbą pradėjo spaudoj, mirus "Rytui" ir gimus "XX amžiui". Natūralu, kad ir dabar jų rezistencinis veikimas daugiausia reiškiasi spaudoj ir apskritai kultūros darbe, kuris yra ir pačios lietuvybės išlaikymo pagrindas. Linkėtina todėl, kad ir "Į Laisvę" neliktų tik smulkių visokių veiksnių žygių registratorium, bet, kaip J. Grinius savo laiške redakcijai rašo, originalesniu, plačios srovės laikraščiu, "kuriame laisvai galėtų pasisakyti visi geros valios lietuviai".

Beje, dar viena pastabėlė. Ar tie, apie kuriuos čia kalbėta, žino savo organizacijos formalų vardą? Visuose numeriuose rašoma dvejopai: LF (Lietuvių Frontas) ir LFB (Lietuvių Fronto Bičiuliai). Tad kas jie iš tikrųjų yra — frontininkai ar tik bičiu-lininkai ?
Ig. K.
*      *      *
•    Gabijos leidžiamas, o J. Aisčio ir Stepo Zobarsko redaguojamas literatūros metraštis sklandžiai varomas pirmyn: Jau kaikurie spaudos rėmėjai jj užsiprenumeravo iš anksto, įmokėdami 5 dol. ir tuo paremdami leidėjo pastangas. Metraštis turės apie 500 pusi., bus įrištas ir kainuos 6 dol. Jis leidžiamas spaudos atgavimo 50 metų sukakčiai paminėti. Iš anksto užsiprenumeravusiems metraštis duodamas už 5 dol. Užsisakyti galima šiuo adresu; Gabija, 335 Union Ave., Brooklyn 11, N. Y. Prenumerata priimama iki spalio 15 d.
•    Leonardas Andriekus parengė spaudai eilėraščių rinkinį "Atviros marios". Iliustracijas nupiešė T. Valius. Knyga pasirodys šiais metais.