KULTŪROS IR POLITIKOS GRUMTYNĖS Spausdinti
Parašė L. Andriekus   

Paskutiniu laiku iš visų pusių nusiskundžiama, kad mūsų visuomenėje mažėja dėmesys lietuviškai spaudai. Apie rašyto žodžio vargus jau ir visai atvirai nevengiama pakalbėti mūsų laikraščių puslapiuose.

Vienas tokių atviriausių šiuo reikalu pasisakymų be abejonės bus dr. Jono Balio straipsnis "Knygos ir kitais kultūriniais klausimais", išspausdintas birželio 5 d. "Draugo" kultūros priede, ir P. Stravinsko atsakymas antrašte "Apgailėtinas nesusipratimas", įdėtas to paties din-raščio liepos 1 d. numeryje. D.-. Jonas Balys išneša viešumon tikrai skaudų atsitikimą, būtent, kad už ji "Lietuvių tautosakos lobyno" III knygą teatsilygino tik 45%. Veikalas buvo išsiuntinėtas tiems, kure jau prenumeravosi I ir II tomą. šio trečiojo gi toks didelis nuošimtis žmonių neapmokėjo ir neatsiliepė. Autorius raminasi dėl to "neišeisiąs elgetauti", bet tame straipsnyje, kalbėdamas apie neseniai įsisteigusį pigių knygų leidėjų klubą "Nidą", prieina išvados, kad JAV, kur gyvenimo lygis yra augštesnis, lietuviai mažiau domisi savo kalba pasirodžiusiais raštais, kaip Anglroj ir Australijoje. Sąryšyje su tuo dr. Jonai Balys pažymi, kad mūsuose perc'auT yra mušamasi į politiką, o p:r mažai paisoma kultūrinių reikalų. Autorius rašo: "...jokia kita tautinė grupė neišleidžia tiek visuomenės sudėtų pinigų politikavimo manijai, kaip lietuvių". P. Stravinskas, pripažindamas lietuviško rašto sunkią padėtį, dr. Jono Balio priekaištą laiko "apgailėtinu nesusipratimu" ir įrodinėja politinės veiklos naudą bei šioje srity dirbantiems atlyginimo reikalą.

šių dviejų autorių straipsniai bent dalinai ir parodo tas politikos ir kultūros grumtynes emigracinėje arenoje, kurioms negalima užmerkti akių.
Metant žvilgsnį į kultūrinį lauką, ypačiai į lietuvišką raštą, be kurio jis tuojau užvirstų varpučiais, dr. Jono Balio patirtas nemalonumas su "Lietuvių tautosakos lobyno" III knyga yra tik dalelė tų negerovių, kurios šiandien ištinka spaudos darbuotojus, čia daug galėtų pasakyti lietuviškų laikraščių administracijos, ypatingai metų pabaigoje, kai žmonės, skaitę laikraštį, nejaučia pareigos atsilyginti nei atsiliepti, lyg, rodos, jo leidimas nieko nekainuotų. Šia tema turėtų ką pranešti ir spaudos platintojai, kurie, iš pasiaukojimą vaikščiodami paduriais mato nelinksmą vaizdą. Tuo tarpu verta paklausyti bent vieno tokio, būtent kun. J. Kuzmickio, veikiančio Anglijos lietuvių bendruomenėje, kur dr. Jono Balio daviniais dėmesys lietuviška knyga esąs didesnis, kaip Amerikoje. "Metų bėgyje aplankiau aoie porą šimtų lietuviškų namų. Kita tiek kuklių kambarėlių aplankiau, jieškodamas viengungių ir atsiskyrėlių. Per metus pamatau daugybę stiklelių ir stiklinių, daugybę įvairių išradingiausių baldų ir įtaisų, tačiau labai maža lietuviškų knygų, o dar mažiau knygų spintų, šiandien sunku atrasti lietuvišką knygą net pas ne vieną buvusį mokytoją ar augš-tą Lietuvos valdininką, šiandien kartais sunku aptikti žmogų, kuris nauja lietuviška knyga susidomėtų ir bent pasklaidytų, jei jau neįsigytų. Lankau žmones ir kartu nešuos lietuviškų knygų, žurnalų ir laikraščių. Deja, nedaug kas visu tuo domisi. Labai nedaug" (Tėvų Kelias, 1954 m., nr. 5-6).

Pagaliau mūsų spaudos padėtį didžiai sunkina ir ta aplinkybė, kad senoji karta retėja arba nebeprimato. Jaunoji gi, tremtinių atžala, taip pat ne per daugiausia teikia šviesių vilčių. Antai šį pavasarį jaunimo žurnalo "Ateities" paskelbtoje anketoje, kur klausiama, kiek vienais metais perskaityta neprivalomų angliškų ir lietuviškų knygų, persvara teko angliškai spaudai. Iš anketos davinių išvedus vidurkį, pasirodė, jog lietuviškų knygų kiekvienam per metus tenka tik 3.6, o angliškų 6. Gerai, kad jaunimas buvo atviras ir iš jo šiek tiek sužinojome, kur stovime. Kiek lietuviška knyga rūpi čia gimusiai lietuvių kartai, yra žinoma ir be anketos. Tie liūdni reiškiniai šiandien turi kelti didį nerimą.

Bet kas bus vėliau, kai mažėjant skaitytojams, pradės mažėti ir pačios   knygos?   Dabar,   skundžiantis spaudos vargais, yra beveik visiškii nutylima lietuvio rašytojo padėtis, kurią galima pavadinti daugiau nei tragiška. Emigraciniame laikotarpyje mūsų rašytojai ir humanistinių sričių mokslininkai yra visiškai palikti ant plyno lauko. Tas pats pasakytina ir apie dailininkus. Sunkus darbas fabrikuose, kur išsemiamos ne tik fizinės, bet ir dvasinės galios, nėra suderinamas su tikra kūryba, kokios šiandien dar reikalauja mūsų kritika. Rašymas jau yra pats savyje sunkus darbas, reikalaująs ir gero poilsio. Dabar gi kuriama daugiausia senu įsibėgėjimu, panaudojant nuo fizinio užsiėmimo nutrauktas būtino poilsio valandas. Mūsų kuriančioji tautos dalis yra palikta privačiai iniciatyvai, kai tuo tarpu politinė veikla remiasi organizuota visuomenės pagalba.

Keliant šią mūsų emigracinės buities sopulingą apraišką dienos švieson, nenorima nuvertinti politinės akcijos, kuri savo uždaviniu pasistatė Lietuvos vadavimą iš komunizmo vergijos. Tai mūsų visų gyvybinis reikalas, vertas kiekvieno lietuvio paramos. Čia tik norima pažymėti, jog sėkmingame Lietuvos vadavimo žygyje turi bent lygiagrečiai sto\ė i kultūrinis ir politinis momentas. Veikla politikos lauke reikalauja, kiek tik įmanoma, palenkti visus tarptautinius įvykius mūsų laisvės bylai ir patiems atitinkamai šviestis pagal pasirinktus socialinio gyvenimo principus, kad sugrįžus į Tnvą valstybę, būtų galima demokratišku veikimu kelti jos gerovę. Suprantama, jog visam tam darbui jau šiandien reikalinga piniginė visuomenės parama. Kultūrinis momentas reikalauja, kad išliktume dvasia pajėgūs ir šios rūšies lobių parneštu-me savo broliams tėvynėn. Ten juk viskas sunaikinta. Jaunimas bus nepalankiai nuteiktas Vakarų kultūrai, senieji pavargę, išmirę . . . Bet padėtį žymiai pablogins ir tai, kad rasime gerąsias knygas sunaikintas arba išmėtytas iš bibliotekų. Kaip tada prisidėsime prie padėties pataisymo, jeigu šiandien politiniai reikalai ims viršų ant kultūrinių ir šie nusistums paskutinėn vieton? Pagaliau, mažėjant dėmesiui kultūrinei sričiai, ypačiai raštams, mažės ir tautinis sąmoningumas, o tuo pačiu ir aukos laisvės kovai, šiandien jau stovime prieš tą pavojų.

Iš kitos gi pusės ar bereikia didesnės tragedijos, kad taip smarkiai nykstant lietuvių kalbai, pasigendant gramatikų bei sintaksių mokyklose, mūsų kalbininkai vargsta prirakinti prie juodo fizinio darbo. Tas pats ir su grožinės literatūros kūrėjais, humanistinių   sričių   mokslininkais,  meno žmonėmis. Kai šiame emigraciniame laikotarpy reikalinga patiems išsilaikyti nuo atšiaurių vėjų ir susikrauti atsargų ateičiai, mūsų didieji talentai skursta fabrikuose. Lietuvių tautos daliai laisvajame pasaulyje už tai krinta atsakomybė. Pačios Apvaizdos patvarkymu iš Lietuvos pasitraukė didžioji ir kūrybingiausioj] šviesuomenės dalis. Norint, kad jinai nesunyktų, būtinai reikia organizuotos paramos iš visuomenės pusšs. Talentas žybtelėja retai. Kas žino, kiek jų besulauksime iš pačios jauniausios kartos, jeigu taip mažai bus skaitoma lietuviškų knygų. Tuo tarpu tokia didelė lietuvių rašytojų dalis skursta pamiršti fabrikuose. Kas šiandien klausia, kokioje įmonėje dirba Kirša, Brazdžionis, Jankus, Nyka-Niliūnas, Kėkštas, Bradūnas, Nagys, Radauskas ir kiti? Liūdna, kad net amžiaus palenkti rašytojai, kurių žodžiu kadaise maitintasi mokyklose, nesusilaukia pagalbos.

O kaip būtų gražu, jei šalia politiniams reikalams dedamų atsargų, būtų koks fondas ir kultūriniams. Kiek apie jį prirašyta, kiek prišnekėta, bet, deja, jo neturime. Kuriančiam žmogui labai daug reikštų, jeigu, iš šalies gavus paramos, būtų galima pasirinkti lengvesnį darbą ir savaitėje turėti bent tris laisvas dienas, įskaitant sekmadienį, kūrybai. Senoji Amerikos lietuvių karta, taip gausiai rėmusi politinius Lietuvos reikalus, yra parodžiusi reikiamo dėmesio ir kultūriniams. Nekalbant apie dažnas rinkliavas šiai sričiai, pagarbiai minėtina prieš pirmąjį didįjį karą įsisteigusi "Motinėlės" draugija augštuosius mokslus einantiems remti. Jeigu ne jos pagalba, kažin ar būtų taip išskleidę savo talentus Šalkauskis, Putinas, Pečkauskaitė, Kuraitis ir daugelis kitų, nepriklausomybės metais stovėjusių pirmuose intelektualinio gyvenimo baruose, šiandien stipendijų reikalas yra susiaurėjęs, ir kas skaudžiausia, kad, be paramos, jau pilnai paruoštos darbui jėgos privalo skursti.

šis skaudus klausimas yra būtinai reikalingas mūsų visuomenės dėmesio. Jį, žinoma, lengviausiai būtų galima išspręsti, susiorganizavus į tvirtą ir vieningą bendruomenę. Bet ir dabar negalima jo taip palikti, kad paskui nebūtų per vėlu. Cia atsiveria neužmatomas laukas diskusijoms, projektams ir konkretiems žygiams. Tuo tarpu gi, grįžtant prie dr. Jono Balio atvirai iškelto nemalonaus fakto, rodančio, jog tikrai mažėja dėmesys lietuviškai knygai, tenka visomis jėgomis pasitempti, kad ateinančiais metais pakiltų jos tiražas. Jeigu gerų knygų būtų galima atspausdinti bent 3000-4000 egz., rašytojų ir mokslininkų padėtis pagerė.ų. O tuo tarpu matome atvirkščią vaizdą: kai kurių knygų pasirodo tik 300 egzempliorių, o daugelio — nesiekia tūkstančio egz. Jeigu dar kuriančioji mūsų tautos dalis būtų paremiama iš šalies, viskas palinktų šviesesnion pusėn.

Teikti organizuotą finansinę pagalbą tik politiniam veikimui, o palikti privaiiai iniciatyvai kultūrinį, yra pavojinga. Abu jie turi eiti bent lygiagrečiai. Kitaip mūsų gyvenimas emigracijoje taps panašus į vienon šalin pasvirusį vežimą.
L. Andriekus