UŽUOMARŠA
Buvau medžiotojas, piemuo ir žemdirbys,
Bet kaip užkurti ugnį, pamiršau.
Ką tik užgeso išsibaigęs žiburys,
O aš dar vis eilėraštį rašau,
Kaip sminga virpanti strėlė,
Kam paupy tamsi žolė,
Kodėl suardo grūdas grumstą . ..
Bet kaip man pereiti tą upę, šaltą, drumstą,
(Kurios pakrantėje rašau)
Užmiršau . ..
KRIKŠTATĖVIAI
Nuo jų šviesos pridengdamas akis,
Pravirkdavau genties lopšy —
Saulė ir mėnuo — du krikštatėviai
Pūtė mano būties ugniakurą .. .
Grįžtu ir vėl, žeme kiek paėjėjęs,
Į saulės ir mėnulio giminystę
Su dideliu, kaip visata, tikėjimu
Ir su mažu, kaip ašara, žinojimu.
NEBEUŽRAŠOMA
Lengvai, lyg plunksna volungės,
Nupuolė laimės valanda,
Skambėdama plevenime ugnies
Nebeuzrašoma gaida ...
Ir dingo, lyg vasarvidžio naktis,
Tokia šviesi, tokia trumpa,
Išblukdama, kaip mirštančio mintis,
Nebenutapoma spalva.
PAMIRŠTOJI
Kai gims mėnulyje pirmasis,
Kai ten pirmoji
Kapo duobė bus iškirsta,
Kada žvaigždynų srūvančia brasta
Jau brisi į Anapus krantą . ..
Staiga
Aptiks tave minčių lašai
— Gi žemėj sielą pamiršai. ..
POETAI
Poetai gimsta neatspėti,
Poetai miršta ne už mus,
Gyvenimą, kaip vandenį į rėtį,
Supildami į paliktus posmus.
Vanduo išbėga, auksas lieka,
Išplautas kaip grūdai delčios —
Poetai gimsta vėl be nieko,
Poetai miršta be kančios.