MARIJA GIMBUTIENĖ |
Parašė Ale Rūta |
TOKIĄ AŠ TAVE MATAU Ne amžiumi linkstančią, o darbais, lyg derlingom "sakom svyrančią; ne rūsčiai susikaupusią, o giedriai susimąsčiusią; ne laiką vejantis pasiklydusią, o tvirtai jame stovinčią; ne vien gilumų slėpinius randančią, bet ir jausmo pasauliuos atidavusią didelę dalį pirmosios savo gyvenimo puses. Skęsta saule Topangos kalneliuos, vakarėja mėlynos erdves; ir namus, ir medžius tyloj apipila žvaigždes. Kambarys kvėpuoja knygom ir Tavo mintim. Tau niekados nerūpėjo atmatuota žeme, nei daugybe perskirtų kambarių, nei auksu blizgą veidrodžiai. Tu ne-prisisagstei dirbtinių va'nikų. Purioj žemėj išsiskleidę daigai nenuvyto, šilumai keičiantis ir dirvožemiui susivartant. Svajone siekti, grožėtis ir kurti pripildė erdves. Dygūs pakeles akmenys nesubraiže kojų, nesukruvino širdies. Šypsena ant jaunų lūpų neužgeso, nes gi siela visada ilsėjos vyturėly, ir medžių velese, ir margo rašto puslapiuose.
"Gyvenimas — ne alyvų žydėjimas ir ne Baltijos pasaka apie gintarą. — Tamsiai vilnijančios bangos, putojančios žiaunos, krintą bedugnėn centai, granito pirštai ir liepsnos klastų. Tu leki kaip mėlyna paukšte, ir skrieji palaidais plaukais kaip geroji laume, ir, barzdoto išminčiaus kedej sėdėdama, su šypsena palydi Topangoj gęstančią saulę. Ir nieko neturėjai, ir viską turėjai; ir buvai vieniša, ir nešiojama šimtų rankų. Tavo mintis gulės muziejuos ir knygynuos; o žmogiška širdis visados plaks po žvaigždėm lyjančiu Lietuvos, ne Topangos, dangum. — Tokią aš Tave matau. Marija Birutė Alseikaitė - Gimbutienė gimė Vilniuje 1921 sausio 23 gydytojų šeimoje, kuriai betgi nebuvo svetimi ir humanitariniai interesai. Motina Veronika Janulaitytė - Alseikienė yra sesuo prof. A. Janulaičio, mūsų kruopštaus teisės istoriko. O tėvas Danielius Alseika ir pats, nors versdamasis laisvalaikio daug nepaliekančia gydytojo praktika, pasireiškė net keliais istoriniais veikalais (įdomiausias jų bene "Lietuvių tautinė idėja istorijos šviesoje", 1924). Natūralu buvo, kad ir jaunoji Marytė, 1938 Kaune baigusi Aušros gimnaziją, palinko į Lietuvos proistorės studijas. Jas baigė Vilniaus universitete 1942, savo mokytoju turėdama prof. dr. J. Puziną. 1944 pasitraukusi į Vakarus, tuoj pradėjo studijų gilinimą ir 1946 Tū-bingeno universitete įgijo daktaro laipsnį. Jos disertacija apie laido-seną priešistoriniais laikais tais pačiais metais buvo išspausdinta — Die Bestattung in der vorge-schichtlichen Zeit. 1949 atvykusi į JAV ir apsigyvenusi Bostone, tęsė studijinį darbą, dirbdama Harvardo Peabody muziejuje ir vėliau kaip Europos archeologijos lektorė. Be įvairių kitų stipendijų, 1961-62 buvo gavusi stipendiją moksliniam darbui Stanfordo universitete (Fellow of the Center for Advanced Study in Behavioral Sciences). 1963 buvo pakviesta Kalifornijos universiteto Los Angeles (UCLA) profesore (drauge muziejaus organizatorė ir proistorės skyriaus kuratorė). Paskutiniaisiais metais įsijungė ir į archeologams savą "lauko darbą" — kasinėjimus. Priešindoeuropinės civilizacijos VI-IV tūkstantmečių pr. Kr. sodybas kasinėjo 1967-68 Obre, Bosnijoj, Jugoslavijoj, 1967-70 Sitagrose Graikijos Makedonijoj, 1969-70 — Anzoje Jugoslavijos Makedonijoj. Finansavo šiuos kasinėjimus Smithsonian Institution (Jugoslavijoj) ir NSF (Graikijoj). Džiaugimasis prof. dr. Marijos Gimbutienės ligi šiolei atliktais moksliniais darbais drauge yra linkėjimas tokių pat sėkmingų metų ateičiai.
|