NAUJOJI ŠVEDŲ LITERATŪRA Spausdinti
Parašė J. Lingis   
Vilhelm Moberg (1898-) pasakoja apie trobelninkus ir ūkininkus. Romane "Raskens", parašytame tikrai liaudišku tonu, vaizduojamas idealus kareivis ir jo šeima. "Toli nuo vieškelio" ir "Sunertose rankose" autorius aprašo, kaip beaugantis indus-trializmas pakeičia provincijos gyvenimą. Bet pirmąjį didelį pasisekimą visuomenėje turėjo jo istorinis romanas "Jok tuoj šią naktį", kuriame vaizduojama Smalando (Švedijos pietryčiuose) provincijos ūkininkų sukilimas prieš vokiečių ponus. Tai lyg savotiškas įnašas laisvės aruo-dan toje taip prislėgtoje padėty (romanas pasirodė 1941 m.). Politiškai atsiduoda ir jo autobiografinis romanas "Kareivis su sulaužytu šautuvu". 1950 m. pasirodęs jo romanas "Emigrantai" dėl savo grubių vietų ir nuogo natūralizmo sukėlė baisią polemiką spaudoje. Romanas buvo priskaitytas prie "mėšlincsios literatūros", o prieš autorių buvo susidariusi kompanija su vienu pastorium priešaky, kuri paskleidė net pamfletą tarp JAV gyvenančių švedų, iš kur autorius ėmė savo medžiagą, išbūdamas ten net porą metų.

Kiek jaunesnė darbo dainių grupė, penketukas, išėjo 1929 m. viešumon — visi kartu almanachu "5 jaunieji". To penketuko vadas buvo Arthur Lundquist (1906-), kurs jau prieš metus spėjo išleisti savo debiutinį eilėraščių rinkinį "žarijos". Almanachas visu savo pranašišku užsidegimu deklaravo primityvistinę programą, pagal kurią kultūra turi jieško-ti pajaunėjimo aistrų gyvenime. Tasai gyvenimo garbinimas Lundquisto kūryboje po kelių metų persimetė į gana ryškų kultūrinį pasimizmą, kurį jis išliejo surrealizmu nuskiestoje lyrikoje. Nemažas Lundąuisto įnašas yra ir kaip kritiko: jis yra literatūrinio modernizmo pionierius.
Kitas iš to jaunųjų penketuko Jo-sef Kjellgren (1907-) užsirekomendavo labiau negu kuris nors kitas iš jo kolegų kaip fizinio darbo dainius, ypač aprašant jūrininkų gyvenimą ("Smaragdas", "šūvis vandens paviršiuje").

Kaip jūrininkas savo didžią literatūrinę karjerą pradėjo ir pats originaliausias bei gabiausias iš to penketuko, Harry Martinson (1904-1. Nežiūrint jo proletariškos kilmės ir vagabandiško gyvenimo, kaip jūreivio ir elgetos, bei nevykusių jo vedybų su jau minėta Moa Martinson, jis prieš porą metų buvo išrinktas į Švedų Akademiją ir atsisėdo į tada mirusios Elin Waegner kėdę, kurioje sėdėjo ir filosofas Larsson ir du švedų arkivyskupai. Kai džiova ėmė kirsti jauną jūreivį, jis persikėlė į sausumą, ir tik tada jis parodė savo gabumą dideliu proto aštrumu atgaminti visus pergyvenimus bekeliaujant po pasaulio vandenis ("Kelionės be tikslo"). Jis užsirekomendavo ir kaip lyrikas. Jo eilėraščiai nepaprastai koncentruoti ir švelnūs, ("Nomadas", "Pasatai"). Autobiografinis romanas iš vaikystės dienų "Dilgėles žydi" apreiškė dar vieną Martinsono talento pusę. Jo kūryboje nemaža ir utopizmo bei svajonių apgaubtos fantazijos (pvz. jo romane "Kelias į Klockrikę"). 1953 m. pasirodžiusiame eilėraščių rinkinyje "Cikada" sutinkame tą patį platų ir turtingą Martinsono kūrybos vaizdą.

Arti tos darbo poetų grupės stovi ir Hans Botvid (1901-), seksualiai romantiškas ir labiau į pasaką palinkęs Gustav Sandgren (1904-, ketvirtasis iš to jaunųjų penketuko), labiau epiškai, negu psichologiškai nusiteikęs Harand Beijer (1896-), gana vėlai debiutavęs Folke Fridell (1904-), iš kurio rašomosios mašinėlės išėjo gal pats geriausias romanas iš fabriko gyvenimo ("Mirusio vyro ranka"), ir pagaliau Bjorn Erik Hoijer (1907-), vaizduojąs Laplandijos geležies kasyklų žmones jų specialioje aplinkoje ir problematikoje ("Komedija šiaurėje").

Iš beveik vienmečių su ta darbo poetų grupe pirmoje eilėje reikėtų suminėti Olle Hedberg (1899-). Nuo savo debiuto 1930 m. jis išleidžia po romaną kasmet. Visi jie perkelti į miesčionišką aplinką ir pasižymi gilia psichologine analize. Iš tos kokybiškai gana vienodos virtinės romanų iškeltini "Prašau, sąskaita", "Aš esu kraujo princas" ir romanų serijos "Karsten Kirsewetter (3 tomai) ir "Bo Svenningsson" (5 tomai). Olle Hedberg yra nepaprastai elegantiškas stilistas, ir iš viso formos atžvilgiu yra stiprus ir viršija savo bendralaikius. Palinkimas prie krikščioniškai formuluotos problematikos aiškiai pasireiškia jo romane "Prisipažink savo spalvą".

Arvid Brenner (1907-), kurio tikroji pavardė yra Fritz Helge Heerberger, tiek savo romane "Kompromisas", prieš paimant valdžią naciams, tiek romanuose "Kambarys vienai damai" ir "Žiemos kelias" pasirodo esąs geras psichologas. Geri psichologai yra ir Per Erik Rundquist, Hans Hergin, Walter Ljungquist ir visa eilė moterų: Marika Stiernstedt, Gertrud Lilja (abi jau senesnės kartos), Ir ja Browallius, Eva Berg ir Stina Aron-son.

Rundquist (1912-) savo psichologiškai gana įvairaus kolorito pasakojimuose vaizduoja brendimo ir prisitaikymo procesą. Jis yra puikus tiek Stockholmo, tiek Viduržemių jūros pakrančių peisažistas (romanai "Kai nieko neįvyksta", "Oras po sparnu", "Sudiev vasarai")
Hergin (1910-) amatų ir meilės romanai Smalando provincijos aplinkoje pasižymi šiltadaržy išaugintu stiliumi ir gražia, gilia psichologija (romanai "Dėkui, susitvarkys", "Jos aš niekada nesutikau", "Nakčiai pasibaigus", "Kalne, atsiverk", "AS noriu vytis vėją").
Ljungquist (1900-) savo melancho-liniu nuotaikos menu formuoja paslaptingą ir tragišką žmonių likimą, fonui mielai panaudodamas graciškai nutapytą vasaros gamtovaizdį (romanai "Persėdimas į kitą traukinį", "Gimtinė stovi ant laiptų", "Keleivis su nežinomu bagažu", "Kelione su menuliu").

Stiernstedt (1875-) yra nesenti-mentaliai analizuojanti psichologe. Jos personažai daugumoje yra aristokratai arba pati miesčionijos sme-tonėlė (autorės motina buvo lenkų grafienė Marija Siechanowiecka), stilius gi labai nušlifuotas. Stiprus susidomėjimas politika ir socialiniais klausimais, ypač pasireiškęs per abu pasaulinius karus, nustūmė autorę į komunizmo klystkelius (romanai "Atentatas Paryžiuje", "Bankietas").
Liljos (1887-) romanai vaizduoja kasdieninio žmonių gyvenimo likimą, sujungtą su ramiu detaliu realizmu bei giliu pajautimu ("Paulina", "Vanagas ir balandis", "Audra praeina", "Bename širdis" ir kiti romanai bei novelių rinkiniai).

Grovvallius (1901-) savo romanuose vedžioja mus daugiausia po kaimo aplinka, kur vargas, kasdienybės nuobodulys ir žmogiškos aistros pavaizduojamos efektyviu, ramiu, objektyviu realizmu ("Vieta scenoje", "Nuodėmė Skrukėje'", "Du išmuša trečiąjį" "Kada nors juk prašvis", "Žiedai virš vandens", "Prieš auštant", "Panaktinis", "žemė ir dangus").

Eva Berg (1904-) stiprybe glūdi psichologiniuose vedybų romanuose, kur konfliktai ir kontrastai vaizduojami turtingu, artistišku stiliumi, dažnai su humoro ir ironijos priemaiša ("Jauna moterystė", "Vasara ščerose", "Nauja moteris", "Pagyvenęs vyras").
Stina Aronson (1892-) žinoma linksmais miestelių gyvenimo apra-žymais (romanuose) ir psichologiniais bei meniniais interesais novelėse, ypač rinkiny "šiapus dangaus".

Tage Aureli (1895-) originalia, koncentruota forma supažindina mus su pilkosios kasdienybės likimu ("Martynas", "Trumpi pasakojimai").
Itin ryškiu skanišku akcentu pasakoja ir Fritiof Nilssom-Piraten (1895-). Jo romanas "Bombi Bitt" yra švedų literatūroje bene pats puikiausias apie berniukų gyvenimą. Savo vešliu humoru Piraten turi daug bendro su Mark Twainu.

Egzotiškomis spalvomis nudažyta į arabeskus panaši yra Peder Sjogren (1905-) proza "Meilės duona").
Ketvirtasis dešimtmetis atnaujino ir gamtovaizdį. Be jau minėto Harry
Martinsono, didelį įnašą duoda Sven Barthel (1903-)), kurio specialybė yra Stocholmo ščeros ("Sala", "Pakrantė"). Jam talkon ateina ir paskutinysis iš anksčiau minėto penkių naujųjų — Erik Asklund (1908-).

Prozos atstovė buvo ir Karin Boye (1900-1941). Augščiausiai ji šiame žanre pakopė romane "Kallocain". Tai lyg šiurpaus sapno ateities vizija, vaizduojanti totalitarinę valstybę. Bet pirmoj eilėj Boye yra lyrikė, vienintelė iš trečiojo dešimtmečio Clarte grupės poetų, išsiplėtusi į didesnį formatą ("Dėl medžio" ir jos jau po mirties išleistas rinkinys "Septynios didžiosios nuodėmės").

Ketvirtasis dešimtmetis buvo taip pat ir religinių diskusijų bei savotiško religinio persiorientavimo laikotarpis. Tokia pat srovė buvo jau vienu dešimtmečiu ir anksčiau praūžus (Lidman, Oljelund ir kiti). Iš ketvirtojo dešimtmečio krikščioniškosios tiesos jieškotojų pirmoje eilėje suminėtinas vienas iš paskutiniųjų Švedijos konvertitų — Sven Stolpe (1905-). Oocfordo sąjūdis per Norvegiją pasiekė ir Švediją. Jis paveikė ir Sven Stolpe ir Harry Blom-berg, o paskui ir Bertil Malmberg. Bet vienas tik Stolpe težengė žingsnį toliau ir sugrįžo į Romos bažnyčią. Stolpės literatūrinė kūryba prasidėjo romanu "Mirties laukiamajame", kuris savo nuotaika primena Thomo Mann "Zauberberg". "Mirties laukiamajame" ilgą laiką ir liko Stolpės pačiu stipriuoju romanu. Ir tik po Paryžiaus laikų romano "Lengvas, greitas ir jautrus", parašyto tuoj po perėjimo į katalikų tikėjimą, Stolpe vėl atgavo savo jėgą. Stiprus yra ir jo paskutinysis romanas "Sakramentas". Jo 1952 m. pasirodęs romanas "žaidimas kulisuose" priešpriešiais pastato dvi ideologijas. Romano vienas iš pagrindiniųjų motyvų yra kova dėl sielų. Toji kova vedama dviejų savo esmėje priešingų ideologijų — katalikybės ir komunizmo. Komunizmas grindžiasi griežtu ir aklu įsakymų prisilaikymu, o kai tas prisilaikymas sulaužomas arba patenka pavojun, prasimuša baimė ir abejojimas, sielų užvaldymas ima silpnėti. Katalikybė vadovaujasi valia, Dievo valiai reikalingi ir geri ir blogi. Romano pagrindinę mintį gal geriausiai nusako šie du posakiai: "Roma yra vienintelė galybė, kurios reikia bijoti", įrašo komunistas į savo dienoraštį. "Aš niekada nemačiau kito tokio žmogaus, kuris būtų toks liaunas instrumentas Dievo rankoje, kaip tamsta", taria tėvas domininkonas komunistui.

Bet Stolpės pats reikšmingiausias įnašas yra kaip kritiko, o tokiu jis yra vienas iš rimčiausių ir aštriausių Švedijoje — essayisto ir, kaip jis pats sako, kultūrinio debatininko.

Prie Stolpės idėjinių draugų ir tos pačios tiesos jieškotojų reikėtų pri-skaityti ir jo kiek senesnės kartos kolegę Anna Lenah Elgstroem (1884-), kuri po ilgų studijų taip pat grįžo į savo senąją tėvų bažnyčią ir dabar stovi reformuojamo vienintelio Švedijoje katalikiško žurnalo "Credo" rėmėjų akcijos priešaky. Daug keliavus, studijavus meną Stockholme ir Paryžiuje, įsitraukus į socialinį darbą, atstovavus taikos ir įvairiuose tarptautiniuose moterų suvažiavimuose bei organizacijose, ji įgijo daug žinių iš tų sričių ir tais klausimais daug rašė. Ji yra gera JAV literatūros žinovė ir nuolat supažindina švedų publiką su amerikiečiais rašytojais. Jos romanai, ypač novelės, pasižymi gana spalvinga, dažnai istorine aplinka, gyva įvykių raida ir aistringa užuojauta žmogaus nelaimių visoms formoms.

Konvertitai rašytojai Sven Stolpe, Anna Lenah Elgstroem ir karališkojo dramos teatro vienas iš žymiųjų režisierių Olof Molander yra trys didžiausios švedų asmenybės, grįžusios j senąją tėvų bažnyčią, kurių įnašo į švedų kultūrinį gyvenimą nepaneigia nė pats aršiausias liuteronas.
Prie tikrojo kelio jieškotojų reikia priskaityti ir anksti staiga mirusį ir daug žadėjusį lyriką Nils Bohman (1902-1943), didelį ir nuoširdų Lietuvos ir lietuvių bičiulį. Jis lankėsi Lietuvoje, parašė daug gražių straipsnių apie Lietuvą, daug paskaitų apie Lietuvą skaitė. Kartu su Lietuvos konsulu Suomijoj Oelleriu paruošė ir išleido lietuviškų novelių vertimą švediškai. Poetas buvo pramokęs ir lietuviškai ir, tarp kito ko, išvertė švediškai keletą lietuvių liaudies dainų.

Bohman debiutavo kaip skambus trubadūras ir meistriškas stiliaus imitatorius, bet disharmonija buvo gerokai užčiuopiama jo žemutiniame tone ("Kalliope mieste"), kurs, bekovojant su pykčio problema, jau ryškiai prasimuša jo antrame lyrikos rinkiny — "Piktoji ugnis", kol pagaliau paskutiniajame rinkiny ("Išlaisvinimas") įsilieja j krikščio-čioniškąjį išpažinimą ir išlaisvinimą (poetas nuodugniai studijavo katalikiškąjį mokslą, ruošėsi grįžti į Romos bažnyčią, bet staigi mirtis tatai sutrukdė).

Ketvirtojo dešimtmečio lyrika pasižymi daug drąsesniu, pilnesniu išraiškos fonu, negu kad trečiojo. Viena iš pačių stambiųjų to laikotarpio figūrų yra Hjalmar Gullberg (1898-, Švedų Akademijos narys), kurs, savo klasinių studijų dėka, stovi labai arti tradicinės lyrikos. Bet ir jis neapseina be eksperimentų. Formos atžvilgiu jo lyrika tampa atnaujinanti, muzikali, šykšti žodžiais, kartais kuriama ištisais ciklais, kur kilnumas ir kasdienybė kelia kontrastus, paskui sutirpsta ir palieka gilų įspūdį. Gullbergo pasaulėvaizdis tamsus, artėjąs net prie mizantropijos. Dažnai iškylančiu religiniu panteis-tinio-mistinio pobūdžio tonu jis skelbia dvasios svarbą ir gina silpnuosius bei atmestuosius nuo laiko garbinamos propagandos, nuo jėgos ir smurto. Nors tas religinis pajautimas vietomis ir stipriai prasikala, bet jis niekada neįgauna viešo išpažinimo formos ("Svetimame mieste", "Sonata", "Dvasiniai pratimai", "Meilė dvidešimtame amžiuje", "Nugalėti pasaulį". "Penki miežinės duonos kepaliukai ir dvi žuvys"). Gull-berg yra puikus svetimosios lyrikos vertėjas bei interpretatorius. Kaip akademikas klasikas (jis yra Lundo u-to garbės daktaras), jis yra išvertęs daugumą graikų klasinių dramų, kurių dalis buvo suvaidinta švedų radiofone (Gullberg ilgą laiką buvo švedų radijofono dramos teatro direktorium). Gullberg yra išvertęs ir Nobelio laureatės Gabrielės Mistral lyriką.

Pastovios, nudailintos formos meisteris yra ir kitas švedų lyrikos šulas — Johannes Edfelt (1904-). Jo lyrika yra pripildyta tiesios, sugestyvios vaizdinės kalbos, kuriai akompanuoja tamsus, pesimistinis pagrindinis tonas. Edfelto lyrika — tai asmeninio gailesčio ir pasaulinės krizės veidrodis. Gilus pokarinis nusivylimas sudūžta į sudvasintus meilės pergyvenimus, užuojautą ir, nežiūrint visko, į tikėjimą nesunaikinamu žmogaus genijum ("Balsai prieauš-ry", "Geležies amžius", "Jaunos dienos", "Veidai", "Suma", "Šią naktį", "Žiema yra ilga", "Daina kelionės draugui", "Ugnis ir bedugnė"). Ir Edfelt yra puikus svetimos lyrikos vertėjas, ypač vokiškosios ir anglosaksiškosios.

Panaši problematika sutinkama ir naujai paskirto karališkosios dramos teatro direktoriaus Ragnar Gierovv (1904-) lyrikoje bei dramose. Jo lyrikoje, kuri daugiausia yra laiko dvasios lyrika, prieš jėgos ir smurto, dažnai senovės skandinavų "sagų" rūbais apvilktus pasireiškimus kovojama humanistiškai nuspalvinto idealizmo ginklu. Jo dramos, dažnai ei-liuotinės, yra konsvekventiškos ir scenai labai dėkingos (lyrika: "Saulė šviečia", "Auksinė jaunystė", "1914-1918 in memoriam", "Prie skroblo šaknų"; dramos: "Plėšrusis žvėris",
"Legenda apie šventąjį", "Iš visos širdies", "Vaidinimas katedroje").

Olof Lagercrantz (1911-) yra tradicinės lyrikos mokyklos atstovas. Jo lyrika pasižymi jausmingai niuansuota vaizdų kalba, kur liūdesio ir jautrumo grynas tonas dažnai—ypač paskutiniame eilėraščių rinkiny "Eilėraščiai iš samanyno" — sumyšta su gailesčiu, gamtos mistika ir de-monija ("Negyvas paukštis", "Vienintelė vasara").

Provinciškai pasinešę gamtos vaizduotojai yra ir lyrikai Einar Malm (1900-) bei Gabriel Joensson (1892-).
Nils Ferlin (1898-) lyrika keičiasi tarp dainos ir juokingų triukų, tarp liūdesio ir gailesčio grimasų. Prieš visokį skubėjimą ir pasisekimų garbinimą jis yra aštriai ironiškas. Politika jo visai nejaudina. Be jokių rezervų jis atsiduoda tik labai neturtingiems, užguitiems ir užmirštiems ("Mirties šokėjo dainos", "Gog-gles", Basi vaikai").

Gyvenimo vertinimu Ferlinui giminingas yra Alf Henrikson (1905-), tačiau savo daug didesniu savęs apvaldymu jis aiškiai išsiskiria iš fer-liniškos laikysenos.
Didžiausių eksperimentų griebiasi Gunnar Ekeloef (1907-), kurs sąryšy arba paraleliai su prancūzų sur-realizmu skynė sau savitą kelią ("Vėlai žemėje"). Tas desperatiškas bevertis jausmas, taip ilgai spaudęs jo lyriką, vis labiau ir labiau išstumiamas mistinių pergyvenimų. Tai poetui teikia galimumų atsiduoti darnesnei, nusigiedrėjusiai kalbai, kurios specialiu požymiu pasidaro gana komplikuotas muzikalumas ("Kelto daina", "Non Serviam").

Ekeloef pėdomis ėjo ir pati jauniausia švedų lyrika su Erik Linde-gren (1900-) kaip pirmuoju tarpininku. Surrealizmas švedų lyrikoje tenuėjo tik ligi jo eilėraščių rinkinio (1942 m.) "vyras be kelio" (antraštė iš mažųjų raidžių), šis rinkinys — tai tolaikinės padėties analizė, aistringas protestas prieš pasaulio tvarką, iškylančią jo susprogdintoje formoje arba ir už jos. Rinkinyje "Svitos" (1947 m.) Lindegren pasiekia aiškesnį, muzikaliai inspiruotą išreiškimo būdą, bet tuo dar neatsisako savo suspaustos, eksplio-zyvinės vaizdų kalbos.

Kari Vennberg (1900-) suvaidino savotišką vaidmenį jauniausiajai poetų kartai. Anot jo, lyrika turi būti laiko kritika, poetas turi atidengti iliuzijas, tikrovė turi nuolatos likviduotis savo elementariose, t. y. socialinėse ir psichologinėse, sudedamose dalyse ("Laiko skaičiavimas").
Lindegren ir Vennberg sukūrė penktajam šio šimtmečio dešimtmečiui būdingą patetiškai tamsią gyvenimo pajautimo atmosferą, sujungtą su agresyvia polemika prieš tradicines kūrybos bei visuomenės formas.

Tarp pačių jaunųjų, moderniškai nusiteikusių švedų lyrikų reikia suminėti savarankišką ir gabų Ragnar Thoursie (1919-), ir naiviai bizarinį harald fors (1911-), kurs ir savo pavardę iš mažosios raidės rašo. Į kiek klasiškesnės formos atstovus pretenduoja gana neramus, ir disharmoniškas Arne Nyman (1918-) bei Bengt Anderberg (1920-), kurio stiprybė glūdi fantazijos kupinuose gamtos pergyvenimuose.

Ir jaunoje beletristikoje žymu Lin-degreno-Vennbergo pėdsakai, bet čia impulsą duoda Thorsten Jonsson (1919-1950). Savo Hemingway ir Steinbeck vertimais bei savo taip sunkiai virškinamo amerikoniško no-velistinio stiliaus pritaikymu švedų sąlygoms ("Bėk prie vandens ir rytojaus") jis buvo reikšmingas visai eilei jaunų novelistų: Lars Ahlin (1915), Olov Jonason (1919-), Gustaf Runs Eriks (1918-), jeigu suminėti tik pačius svarbiausius. Novelės kaip literatūrinio žanro sužydėjimas yra būdingas šio naujausio pasakojimo meno bruožas.

Arčiau Lindegren-Vennberg gal stovi Lars Ahlin poroje savo eksperimentinių romanų ("Mano mirtis yra mano", "Omas"), kuriuose eksperimentiniu triušiu yra krikščioniškai orientuota psichologija. Panašus yra ir Stig Dagerman (1925)-), kuris savo pirmuose romanuose ("Gyvatė", "Pasmerktųjų sala") paradoksiškai skelbia, kad gailestis yra vienintelis išganymo kelias. Kiek fragmetariška formos atžvilgiu yra Eva Neander (1921-) savo prozoje (romane "Rūkas" ir novelių rinkiny "Miestas"). Sugestyvaus talento ir su fantazija yra ir novelistai Werner Aspen-stroem (1918-) ir Lars Goeransson (1919-). Kiek lengvesnėj ir šviesesnėj nuotaikoj ir kiek romantiškai pa-tušuotai pasakoja Bengt Anderberg apie svajones ir įsimylėjimus ("Fanny").

Savitas yra Sivar Arnėr (1909-). Jis, galima sakyti, yra ir savo rūšies idėjinio romano išradėjas, kuriame po lygią dalį skirta ir problemos analizei ir pasakojimui, kuriais jis nušviečia pagrindines pasaulėžiūros problemas. Jį ypač domina valios supa-ralyžavimo būsena ("Pamesta piniginė"). Tarp kita ko, jis užsirekomendavo ir kaip geras erotinis analitikas (novelių rinkinys "Veranda").
Drama, kaip ir visą laiką po Strindbergo, yra labai šykščiai atstovaujama ir pačios jauniausios kartos. Iš kiek senėlesnių, be Wilhelm Moberg ir Ebbe Linde, reikėtų suminėti Herbert Grevenius (1901-), jau minėtus Ragnar Gierow bei originalųjį laiko kronininką Alf Henrikson. Iš pačių jaunųjų paminėtini Axel Strindberg ("Kalifo sūnus") ir Stig Dagerman ("Miriop pasmerktasis").
J. Lingis