LIETUVIŠKASIS NACIONALIZMAS LIBERALIZMO ŽENKLE Spausdinti
(Tęsinys)
 
7.  Formaline lietuvybe prieš žmogiškąjį turinį
Kaip liberalų skelbiamas žmogaus prigimties gerumas, suvestas į individualumą, laisvę ir demokratiškumą, nereiškia jokio esminio turinio, taip ir nacionalistinis žmogaus prigimties blogumas, gelbstimas tautiškumu ir totalistinës valstybes botagu, taip pat dar nieko nepasako apie esminę pasaulėžiūrą. Ir vieno ir antro turinys bei pasaulėžiūra yra tik formaline. Formalinė ji yra ta prasme, kad jų išpažįstamos žmogiškosios būsenos pačios savimi dar nėra žmogaus siekinių esmė. Bet tų būsenų déliai viena ir kita "pasaulėžiūra" atsisako kaip tiktai to, ko žmogus siektų, būtent — esminio, idėjinio turinio.

Esminiai klausimai, į kuriuos žmogus j ieško atsakymo, negali būt patenkinti formalybėmis. Tai berods jaučia, net prasitaria, patys tų "pasaulėžiūrų" atstovai. J. Pronskaus žodžiais, "žmonija tragiškai yra reikalinga tikėjimo ypač šiandien. Nes kiekvienas tikėjimas stengiasi pateikti atsakymą į didžiuosius klausimus, ką žmogus turi daryti su savo likimu ir kaip geriausiai išgyventi savo gyvenimą. Siuo punktu sutinka ne tik visų religijų pasekėjai, bet ir bereliginiai. Faktiškai visų religijų bendras bruožas yra, kad jos turi reikalą su žmogaus problemomis" (op. cit.).

suklumpa ties vienu formaliniu politiniu klausimu, kurį sau stato dažnas liberalas ir nacionalistas, būtent: "Ar religija tinkamai atlieka savo didžiąją misiją, kai vadovavusi tautos gyvenimui per ilgus šimtmečius, ji leidžia išsivystyti tokiai padėčiai, kad komunizmas įsigalėtų?" (cit. iš J. Pronskaus, t. p.). Ši abejone juos verčia kalbėti apie religijos krizę ir savąsias viltis kreipti į grynai politines formalines sistemas. "Veltui būtų gaišti laiką, laukiant, kad bet kuri esamųjų religinių sistemų savo noru imtųsi iniciatyvos (pakeisti šiandieninę nepakenčiamą pasaulinę padėtį, Y). Religija, kaip ji buvo suprantama per du tūkstančius metų, yra pasiekusi krizės" (J. Pronškūs, t. p.). Vadinas, nesitikėdami iš religijos "iniciatyvos" politinei padėčiai pakeisti (keistas religijos paskirties supratimas!), vieni ir antri viliasi, kad tik liberalizmas arba nacionalizmas galėtų tai padaryti.

Palikę nuošaliau liaudininkiškojo liberalizmo panašias viltis, pažiūrėkime, kaip jas kuria mūsų nacionalizmas. Jų atstovo žodžiais, "yra istorinė klaida — politinė nesąmonė tvirtinti, kad kovoje su bolševizmu nacionalizmas yra pasenęs . . . Kovoje su komunizmu, nacionalizmas yra pati didžiausia ir tikriausia jėga, todėl ją ne slopinti, bet žadinti reikia" (Vyt. Staneika, Be plano ar su planu: "L. Lietuva" 1955, nr. 16). Kuo gi nacionalizmas yra "pati didžiausia ir tikriausia jėga" prieš komunizmą? Ar jiedu nesutampa ta pačia pesimistine pažiūra į žmogaus prigimtį, ar ne tų pačių totalistinių priemonių imasi jam ir jo gyvenimui tvarkyti? Gal nacionalistinė vienos tautos bendrumo būsena yra tvirtesnė prieš komunistinę vienos darbo klasės bendrumo būseną? Bet kuo ji galėtų būti tvirtesnė? Komunizmas savajai klasės būsenai neteikia jokio esminio turinio, tik tos klasės mistiką, kitoms klasėms neapykantos instinktą, revoliucinio pakaito tikėjimą. Ar nepanašius pasąmoniškus, instinktinius bei emocinius elementus deda ir nacionalizmas į savo tautiškumo "turinį?"

Musų nacionalizmo atstovai kaip tiktai skundžiasi negalį žmonių įtikinti, kad patriotizmas nėra "tik mažas priedelis prie visokių augštų idėjų ar vertybių" ("Santarvė" 1954, nr. 10, p. 361). Kuo gi patriotizmas turėtų būti? Ar jis augščiau visų kitų idėjų bei vertybių, ar jis visiškai nepriklausomas jokiai idėjų visumai? Štai atsakymas: "Tas patriotizmas ir tautiškumas nėra surištas su kokiu pasaulėžiūriniu dešinumu ar kairumu, su religijomis, estetikomis, kapitalizmu ar socializmu" (t. p., p. 362). Tai su kuo gi jis surištas? . . .

Aiškaus atsakymo nerasi, nes, kaip pastebėjo D. Cesevičius, ši kryptis atsisako protinių pagrindų ir neriasi į sąmonės nekontroliuojamą grabaliojimąsi. Dažniausiai kalbama lyg iš pasąmonio. Kažkur ir kažkada išgyventas, sakysim, toks evangelinis įspėjimas "ką padės žmogui, jeigu jis ir visą pasaulį laimėtų, bet savo sielą pražudytų", nacionalistų lūpomis prabyla: ką mums padės gražiausios viso pasaulio idėjos, jeigu mes neišgelbėsime savo lietuvybės? Stai "Santarvės" (1954, nr. 10, p. 361-62) vedamojo žodžiai:

"Vieni laikome savo pagrindinėmis gairėmis įvairias pasaulėžiūrines idėjas, kiti socializmą ir jo būsimos socialistinės lygybės programą, treti demokratiją ir liberalizmą, ketvirti gryną grožį ir estetinių vertybių kultivavimą. Ne tik laikome, bet ir iš kiekvieno reikalaujame tikėti, kad tik tos vertybės teišgelbes Lietuvą, padės mums išlikti, o taip pat ir visą pasaulį jos vienos teišgelbes...

"Visos tos idėjos savyje kilnios ir gražios, — rašo toliau "Santarve". — Bet ar negalėtų kas paklausti, kuo tat gelbėjo lietuvių tautai praeityje ir kuo pagelbsti dabar? (m. p. Y)... Visas pasaulis iki negirdėto lygmens gali iškultivuoti mokslus, meną, literatūrą ir kitas estetines vertybes, bet kuriomis iš jų ir kaip naudojasi lietuvis pavergtoje tėvynėje ar Sibiro vergų stovyklose? Idėjos ore gali pleventi, bet pirmiau už jas — lietuviui reikia gyventi laisvai" (m. p. Y).

Atsisakius idėjų, patriotizmas lieka be racionalaus pagrindo. Nacionalizmo atstovai tai patys žino ir vis dėlto bando save įtikinti, jog tai tvarkoj. "Čia šalta argumentacija nieko nepadės, — rašo Vyt. Alantas. — Tautybė, šiuo atveju lietuvybė, nėra vien tik šalta argumentacija, bet ir tikėjimas (m. p. Y)... Tikėjimas yra viskas, netikėjimas yra visko pabaiga" (Ar pakartosime savo konkvistadorių žygį: "Santarvė" 1955, nr. 1, p. 8).

Alantas užmiršta, kad ir tikėjimas negali būti be pagrindo, be argumentacijos, be protu pagrįstų motyvų. Tikėjimas, kuris remiasi aklu, pasąmoniniu jausmu, ne tik nėra "viskas", bet priešingai — yra niekas. Jeigu toks "tikėjimas" jieško panašybės religiniame tikėjime, tai yra nesusipratimas. Religinis tikėjimas pirmoj eilėj remiasi protu, jo motyvais bei argumentacija. Tikėti yra tolygi sąvoka pažinti bei suvokti. Tikėjimo aktas pirmiausia kreipiamas į tiesą, o ši yra pažinimo, suvokimo arba protinio pritarimo dalykas. Tad nacionalistai, atmesdami protinę argumentaciją, anaiptol nėra tikintieji. Pirmiausia, jie netiki protu, o iš to jau seka jų netikėjimas idėjomis ir bet kuriuo turiniu. Ar šis netikėjimas neturėtų reikšti "visko pabaigą"? O gal jis reiškia tik liberalinio "tikėjimo" pradžią? Juk liberalai skelbia, kad tikėjimas nesąs pagrįstas protu. Jie nepagrindžia protu ir savojo "tikėjimo" laisve bei laisva mintimi.

Argi Alanto tautinis tikėjimas neprimena J. Pronskaus tikėjimo, jog visa, ką turime, gavome iš laisvos minties? Arba J. Kardelio tikėjimą, jog "minties laisvė gimdo žodžio ir spaudos laisves, o šios laisvės, nuolat nerimdamos ir siekdamos pažangos bei tubulėjimo, kuria tobulesnę ateitį, kurioje žmogus turi teisę į visus geriausius pasisekimus kaip dvasinėje, taip ir medžiaginėje srityje. Tiktai laisva mintis ir iš jos sekančios žodžio ir spaudos laisvės yra pirmoji ir vienintelė visokeriopo progreso alfa ir omega (m. p. Y). (Minties, spaudos ir žodžio laisvė: "Studentų Varpas" 1948, p. 29).

Tas pats tikėjimas, netgi panašiais žodžiais, perkeliamas iš "laisvos minties" į "lietuviškąjį patriotizmą": "Gilusis ir visą žmogiškąją esmę persunkęs lietuviškasis patriotizmas yra mums pirmutinė atspara ir stačiai vienintelė tautos išlikimo garantija naujiems žygiams (m. p. Y). ("Santarvė", p. 362). Lyg atrodytų, kad nacionalistinis pasąmonis, yra prisisotinęs anksčiau laisvamaniniais (laisvos minties) kalbos įspūdžiais, nūn tik juos išlieja ir pakartoja, tardamasis turįs jau naują tikėjimą. Taip ir Vyt. Alantui atrodo kažkas nauja tikėti, jog "viską, ką turime, turime paveldėję iš tėvynės". Ar tai neprimena nacių šūkio: "Du bist nichts, dein Volk ist alles"? Alantas nesako: paveldėję tėvynėje ar būdami bei bręsdami tėvynėje, bet stačiai "iš tėvynės". Tai visai panašu į J. Kardelio galvojimą: ne dėl to, kad mes iš prigimties esame laisvi, mintijame, kalbame ir rašome laisvai ir turime teisę tai daryti, bet lyg deus ex machina atsiranda iš kažkur minties laisvė ir jau ji "gimdo žodžio ir spaudos laisves". Kaip J. Kardeliui laisva mintis yra alfa ir omega, taip ir Vyt. Alantui — tėvynė bei tauta. Jam lietuvių tauta yra ir pranašesnė už kitas. Kodėl, jis net nejieško savo protu atsakymo. "Aš nežinau kuo, aš tik žinau, kad ji man pranašesnė .. . Lietuvių tauta yra išrinktoji tauta, nes ji mūsų tauta" (t. p.).

Visiems ji yra mūsų, bet niekas neturė+ų tiek "tikėjimo" tvirtinti, kad kaip tik dėl to, jog mūsų, jau ji turi būti išrinktoji. Ar tai nerodo, kad mūsų nacionalizmo atstovai bėga nuo tikrovės ir jieško kažko naujo, kas svaigintų jų tautinį mesianizmą ir romantizmą? Tame irracionalume darosi nebesu vokiama, ką jie nori pasakyti savo "giliuoju ir visą žmogiškąją esmę persunkiančiu lietuviškuoju patriotizmu". Kurgi jo gylis ir kuo jis galėtų persunkti netgi visą žmogiškąją esmę? Atsakymo niekur nerasi. Rasi tik, kad tam patriotizmui būtina "sąmonės valia ir triūsas", bet ne pati sąmonė. Tai yra dar vienas punktas, kur mūsų nacionalizmas sutampa su liaudininkiškuoju liberalizmu. Kaip šis, išgyvendamas proto, logikos, idėjų ir pasaulėžiūrų baimę, metasi žaisti emocijomis, taip ir nacionalizmas svaiginasi tautine mistika, romantizmu, "tikėjimu". Kaip liberalizmas remiasi valia bei valine dinamika, taip ir nacionalizmui patogu remtis tik "sąmonės valia ir triūsu".

8. Idėjų reliatyvinimas, kaip formos suabsoliutinimo vaisius
Atsisakęs protinio ir idėjinio kelio, nacionalizmas metasi į keistą paradoksą.   Politikos srityje jis pasisako prieš vadinamą reliatyvizmą, pasireiškianti demokratijoje, ir prisiima absoliutizmą diktatūros bei totalizmo formoje. Tačiau idėjų srityje jis neigia bet kokį absoliutumą. Čia jis, panašiai kaip ir liberalizmas, išeina visko reliatyvinti.

Kaip klasiniams liberalams idėjų reliatyvinimo mastas yra subjektyvi, individuali laisvė, taip nacionalistams — tautos bei tautiškumo laisvė ir gerovė. Idėjos neimamos savyje ir jų vertė nesprendžiama iš esmės. Jos nuvertinamos, kaip nepajėgios padėti tautai. Jos negalinčios išlaisvinti lietuvio Sibire ar tėvynėje, kam tad jų reikia? Jos niekad nebuvo, nėra ir nebus tautinės, kam tad su jomis rišti savo tautos likimą? Pagaliau idėjos buvusios priedanga visokiems išnaudotojams, hipokritams, dviveidžiams nedorėliams ("Santarvė" t. p.).

Mūsų nacionalistai pasisako už tautinį beidė-jiškumą, tai yra — už suabsoliutintą formalinės lietuvybės idealą. Tas idealas jiems atrodo visuotinis, visiems lietuviams priimtinas, visus apjungiąs, kai tuo tarpu visuotinės idėjos — skaldančios ir padalinančios. Nuostabu, kaip jie pamiršta, jog tas "visuotinasis" tautiškumo idealas net pačius nacionalistus suskaldė į keturias grupes. Ir jas besirūpindami suvesti į santarvę, vis dėlto nerado pilno apsijungimo. Kai šito apsijungimo pagrindą Vyt. Alantas įvardino kaip liberalinį, Br. Raila, pats būdamas didžiausias liberalų vienybės žadintojas, išėjo patikslinti "keturių organizacijų susitarimo raidės ir dvasios" ir ta proga patvirtinti nacionalistų formalinį lietuvybės absoliutumą ir idėjinį reliatyvizmą. Tą susitarimą jie padarę "ne pasaulėžiūriniu, ideologiniu ar kokiu kitu 'liberaliniu' pagrindu . . . Visa tai nėra kokie 'liberaliniai', 'socialistiniai', 'fašistiniai' ar 'katalikiški', ar juo labiau 'laisvamaniški' nusiteikimai. Tai yra tik lietuviški reikalai, tik bendrai lietuviški politiniai nusiteikimai (m. p. Y), tik tam tikri konkretaus darbo dėsniai. Tam darbui, kurio lietuvių tautos likimas šiandien daugiau nei kada nors reikalauja, gali būti geras ir krikdemas, ir frontininkas, ir liberalas, ir socialistas, ir net 'neofašistas', katalikas, reformatas ar laisvamanis, — kiekvienas tiesus, taurus lietuvis, vadukas ar, dar geriau, eilinis paprastas tautietis" (Švarus bendradarbiavimas, kur? "L. Lietuva" 1955, nr. 10).

Pabūgęs per atviro Vyt. Alanto straipsnio apie liberalinę nacionalistų santarvę, o gal iš to kilusių visuomenės reakcijų, ir voldemarininkų — atgimimiečių atstovas Stp. Vykintas skuba pareikšti savo formalinės lietuvybės išpažinimą. "Jei kas klaustų mane ar kurį kitą LAS narį, ar jis yra liberalas, jis greičiausia atsakytų, kad pirmoj eilėj esu lietuvis. Ir kovojantis lietuvis. Kovojantis dėl Lietuvos tautinės, valstybinės ir visokeriopos nepriklausomybės. Mūsų kovos tikslas ne klerikalinė, ne liberalinė, bet Nepriklausoma Lietuva" (Lietuvišku keliu: "L. Lietuva" 1955, nr. 5). Tai ir yra Lietuva, nuidėjinta, nupasaulėžiūrinta, nureliginta — Lietuva be jokio visuotinio turinio.

Bet juk tai ir yra liberališkos galvosenos išdava, būtent, formą atsieti nuo turinio arba, kas dar blogiau, turinio vieton pastatyti tik formą. Ką gi nacionalizmas nori tuo pasiekti? Kaip tautiškumas, taip ir "visokeriopa nepriklausomybė" yra visų lietuvių siekinys. Ar tuos dalykus pasiimdamas ypatingu savo politinės kovos objektu, nacionalizmas padarys lietuvius "didesniais lietuviais", ar, Br. Railos žodžiais, "tiesiais, tauriais lietuviais?" Jeigu reikia būti ir tiesiu ir tauriu, ar beužtenka lietuvybės? Tiesumui ir taurumui lietuvybė juk nėra nei šaltinis, nei mastas. Jo reikia j ieškoti kitur, ir tai yra žmogiškai dorinis bei religinis lietuvio kelias, kitais žodžiais — esmiškai visuotinis kelias.

Visuotinės problemos, savo augščiausioj viršūnėj sueinančios į religiją, yra neišvengiamos jokiam žmogui ir jokiai tautai. Argi nacionalizmas ir klasinis liberalizmas gali pakeisti jau pačion žmonių, taigi, ir lietuvių, prigimtin įdėtą šį reikalavimą? Vienas ir antras, tarpais prasitardamas palankiau religiniam reikalui, vis ir vis nuslysta pro šalį, susipindamas savo formalinių būsenų vingiuose. Taip ir J. Pronskus, pradžioj šaukęsis, kad "žmonija tragiškai reikalinga tikėjimo (religijos) ypač šiandien", toliau, pereidamas prie Lietuvos problemų, jau dramatiškai jos purtosi. Kodėl? Ar dėl jos esmės? Ne. Vėl liberalinis pasimetimas dėl antrinių aplinkybių. Religija esanti amžinų mūsų rietenų ir įvairių kovų priežastis. Kaip tik dėl to ji pasidaranti pikta bacila, "bacillus catholicus":

"Didžioji mūsų viešojo draugijinio ir kultūrinio gyvenimo ėdimosi bacila yra religinio pagrindo. Politikoje amžini vaidai... Kultūroje, švietime, pasaulėžiūros laukuose tas pats. šeimose, bendruomenėje, draugijose, organizacijose tas pats. Kiek mes energijos išeikvojame vien tik tai savybei, kad esame Romos katalikų tauta... Mums Romos katalikybė buvo atnešta lenkų, tikslu įsigyti ant mūsų tautos galią" (Liberalizmas ir religija, t. p.).

Betgi lenkams tarpininkaujant buvo atneštas ir Vinco Kudirkos, o nūn liaudininkiškasis liberalizmas. Ta aplinkybė gali būti svarbi, kalbant apie mūsų liberalizmo kilmę, lygiai kaip tai gali būt svarbu, kalbant apie tai, kas tarpininkavo mums priimant katalikybę. Šiaipjau berods tai nėra esmės klausimas. Svarbiau, kokią idėjinę ar beidėjinę galią neša mūsų tautai katalikybė ar liberalizmas? Rietenos kyla dėl to, kuri iš tų galių turės apspręsti tolimesnį mūsų tautos dvasinį kelią. Ir tos rietenos prasidėjo nuo tada, kai iš lenkų buvo perneštas liberalizmas, iš rusų nihilizmas, o pastaruoju laiku — taip pat iš svetur skolintas liberalinis nacionalizmas. Ir vis dėlto, kartoju, ne tai būtų svarbu, iš kur jie pernešti, bet ką jie žada mūsų tautos dvasiai. Jeigu lietuvių dauguma nėra greita "gėrėtis laisvųjų kraštų dvasios laisvės laimėjimais bei demokratijos dovanomis" (J. Pronskus) ir jau virš 60 metų atkakliai spiriasi tai "dvasios laisvei", tai, matyt, šiose srovėse įžvelgia lietuvio nudvasinimą. Tai rodo, jog lietuvis nenori liktis "tik lietuviu" ar individualistu, bet ir toliau jieško giliausios dvasinės savo egzistencijos prasmės bei esmės.


L. VILIMAS   PRIE  KNYGOS

Liberalai ir nacionalistai šią dabarties kovą vadina pigiu politišku "rietenų" vardu. Tiesa, yra ir pigių rietenų. Bet pagrinde vis dėlto tai yra didelio dėmesio ir didelės vertės dvasinė kova. Kas bus tik rietenos, liks užmiršta, o kas padės mums galvoti ir persigalvoti bei apsispręsti — neliks be vaisių. Beturiniškumo ir beprasmybės grėsmė turės mūsų tautą dar labiau vesti į turinį. Tai turėtų būti ir logiškas, ir psichologiškas šios kovos kelias. Žinia, mano bičiuliui Br. Railai valia galvoti kitaip: "Išsivadavusi nuo diktatūrų ir nuo okupacijų . . . , mūsų tauta taip ilgėsis tikrojo, plataus, humaniško liberalizmo, kaip dar niekada savo istorijoje" (Jei vaduosimės sava išmintimi: "Dirva" 1954, nr. 20). Jo viltys, kaip ir dera politinių pranašysčių  bandymams, atremtos į  "laiko ir (politinių, Y) įvykių srovę". Jo žodžiais, "mūsų tautoje vyksta ir toliau vyks didelė revoliucija — ne tik politinė, socialinė, ekonominė, bet ir dvasinė. Ko gera, net ir religinis šventosios Lietuvos veidas gali kiek susiraukšlėti" (Kur bakūžė samanota: "Santarvė" 1954, nr. 6, p. 183). Bet šioj pranašystėj slypi ir netikrumas: "Ar pavyks (tada ar po toto) pagimdyti pilnutinės tautos sąmonės gyvą turinį, — nedrįsčiau dabar pranašauti" (t. p.). Taigi, turinio reikalas tautai ir sudaro mūsų kovos problemą. Nacionalizmas dabar griauna esamą turinį su viltimi (ir kartu su netikrumu) jį duoti. Griauna, kaip toliau matysime, visą praeitį ir dabartį su visom jų vertybėm, pasilikdamas sau tik neapibrėžtą, fantastinę bei romantinę viltį, jog pačiu griovimu jau kuria ir gal sukurs kažkokias naujas vertybes.

Religinį turinį jis griauna savo pesimistiniu ir totalistiniu pasinešimu. Su bloguoju žmogumi jam atrodo blogiu paženklintos ir visos vertybės, ir religija. Kaip žmogui tvarkyti jis neranda kito būdo, kaip tik valstybės "botagą", taip ir religijai "reformuoti" bei "patobulinti" jis griebiasi valstybinių priemonių. Religinis santykis pagal liberalus, paliekamas tik atskiram individui spręsti, o pagal nacionalistus — tik valstybei. Kaip liberalizmas išjungia religines institucijas individo labui, taip nacionalizmas jas bando prilenkti valstybės labui. Liberalizmas kovoja už Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės, nacionalizmas — už jos pajungimą valstybei.

Jis negali pakęsti "netvarkos" religijoje ir Bažnyčioje, dėlto bando daryti reformas pagal jo "teisingai" suprastą religijos mastą. Mūsų nacionalizmas nūnai neturi valdžios, bet vistiek "ryžtasi kovoti prieš priemones, kurios nesiderina su teisingai suprasta krikščionybe ir kurios yra importuotos ir didžiai svetimos (m. p. Y) plačiašakiui ir giliašakniui Lietuvos ąžuolui", ir tos kovos mastas — "lietuvių tautos garbės sargyba" (Vyt. Staneika, Ar ištiesų mes revoliucionieriai: "L. Lietuva" 1954, nr. 48-49). Tai yra voldemarininkų ryžtas, ir jis siekia dar toliau: "mes ryžtamės imtis priemonių ir žygių . . . atstatyti bent pagrindinius tiesos ir žmoniškumo principus" (m. p. Y.) lietuviškos veiklos chaotiškai kaitinamame katile" (Tas pats, Mes skelbiame karą: "L. Lietuva" 1955, nr. 1).

Nacionalizmas pats kaista, atitrūkęs nuo pagrindinių tiesos ir žmoniškumo pradų, pasidaręs svetimas krikščionybei. Jis prisipažįsta, kad krikščionybės priemonės jam "yra importuotos ir didžiai svetimos". Tuos sau svetimus ir importuotus dalykus jis ir negali matyti kitokius, kaip tik sužalotus ir iškreiptus. Dėl to nori juos "atstatyti", o tai reiškia — apvalyti nuo jų "plačiašakį ir giliašaknį Lietuvos ąžuolą". Šiuo keliu eina visos nacionalistinės srovės.

Ir Laisvės Kovotojai, jų vado lūpomis, imasi spręsti apie "nukrypimus nuo krikščionybės dėsnių", netgi apie "moralinį lygį" ir "nuodėmes", žinoma, išeidami iš tų pačių — tautinių ir politinių tikslų masto (V. Alksninis, Kada Vlikas atgaus visų lietuvių pasitikėjimą: "Vienybė" 1955, nr. 17). O tautininkų vardu, nors ir ne visiems pritariant, siūlomi "tvirto nugarkaulio" tautiški priešreliginės kovos pavyzdžiai, kaip Dr. J. Šliūpas, K. V. Račkauskas ir kiti (plg. P. J. Šiūrys, "Dirva" 1952, nr. 1). Ir Br. Raila, toj pačioj "Dirvoj" (1954, nr. 199), be kitko gindamas liberalą, kaip pilnutinį lietuvį, mums žada ne kurį kitą, tik Dr. J. Šliūpo santykį su religija, būtent: "liberalizmas gina ir gins religijos laisvę, bet priešinsis religinei vergijai,— užsimojimui smurtauti prieš kitokius religinius įsitikinimus ir žmogaus sąžinės laisvę".

Kai jau visos idėjos ir vertybės yra tapusios savotišku smurtu prieš patriotizmą, kaipgi kitaip begalima žiūrėti į religiją. Nacionalizmas, žinia, gins tautinės "religijos laisvę", tai yra — laisvę tikėti sava tauta, jos mesianizmu, jos "askeze" ir jos šventaisiais—herojais. Tai yra naujas ir jaunųjų mūsų nacionalistų "tikėjimas". Jis plaukia iš gilaus dvasinio lūžio, pasimetimo pslitiriuose laukuose, netekimo aiškios, vienos ir autoritetingos rankos, iš begalinio noro veikti ir kovoti ir nepajėgumo perprasti "laisvos dvasios" hipnozę, kuri juos daro bergždžiais revoliucin inkais prieš viską—tikslu pasiekti kažkokį "viską" savajai tautai.

9. Autoritetizmas prieš kitus tautos autoritetus
Nacionalizmas eina ranka rankon su klasiniu liberalizmu ir tokiame punkte, kaip autoritetų neigimas. Liberalizmas tai daro išeidamas iš neribotos individo laisvės, nacionalizmas—iš neribotos valstybės autoriteto laisvės. Liberalizmui tauta — tai visiškai laisvų individų suma; nacionalizmui tauta sueina į valstybinę viršūnę su jai palenktais atskirais individais. Pagal liberalizmą, individas neprivalo jokių autoritetų, nes jis pats sau augščiausias autoritetas. Pagal pesimistinę nacionalizmo pažiūrą, individams reikia vieno valstybinio autoriteto, dėl to nebereikalingi jokie kiti tautos bendruomenės autoritetai.

Liberalizmas visada yra revoliuciškas — griaunąs esamą tvarką, kol pats nepasiekia valdžios, pasidaro konservatyvus. Kai pasiekia, gina savo valdžios autoritetą ir ginasi nuo kitų autoritetų. Taip pat ginasi nuo kitų — natūraliųjų ar  gyvenimo  pašauktųjų  bendruomeninių   ar institucinių autoritetų ir nacionalizmas. Liberalizmas purtosi autoritetų, kaip individo laisvės varžytojų, kaip dvasinio "totalizmo" simbolių bei dvasinės "diktatūros" reiškėjų. Nacionalizmas, sekdamas savo pesimistiškąja pažiūra, kratosi visokių autoritetų—dvasinių religinių, intelektualinių kultūrinių, socialinių profesinių, nekalbant apie politinius ir ypač demokratinius — įžiūrėdamas juose visokias blogybes, valdžios jieškojimo "pasinešimus", "išnaudojimus" ir net "pamišimus".

Jau savame krašte pastebėjome gilesnę įtampą, susidariusią tarp nacionalistinio autoritetizmo ir kitų tautos autoritetų. Ji buvo išsiliejusi į kovą ypatingai prieš bažnytinį autoritetą, kaip kad nūnai tokį reiškinį pergyvena argentiniškasis tautinės diktatūros kraštas. Peronas skelbė: "Aš niekad neturėjau konflikto su Kristumi. Mano noras yra ginti Kristaus doktrinas, kurias per 2000 metų kunigai, tokie, kaip šitie, bandė suniekinti". Ir mūsų "Dirva" (1955, nr. 18), šiuos žodžius pateikdama, patvirtino, jog "Argentinoj — kaip Lietuvoj". Lietuvoj valstybinio autoriteto kova buvo vedama už savo pirmumą prieš kitus autoritetus ir institucijas. Dabar kitokia forma mūsų nacionalizmas varo kylį tarp autoritetų ir visuomenės. Tai daroma sistemingai, plačiai ir sąmoningai, užgriebiant praeitį, bet ypač piktai panaudojant dabarties apraiškas.

Jau yra pasiektas ir tam tikras rezultatas, kurį mato jau ne vienas stebėtojas.

"Mūsų kovos su lietuvių tautos priešu patrankos nėra nukreiptos jo link, bet šaudo į saviškius, maišydamos su žeme viską: senus ir nuo seniai pripažintus autoritetus, daugiau kaip prieš dešimt metų sukurtas kovos institucijas, didžiuosius vadus ir mažuosius vadukus, paskirus kovotojus" (E. Keturakis, Vidujiniai maištavimai ir... paprastoji esme: "Vienybe" 1955, nr. 12).

Pirmasis šios akcijos tikslas —"įtikinti" žmones, ypač "paprastuosius", kad autoritetai nusigręžė nuo jų bei jų atstovaujamų tautinių interesų. Tai yra, pabrėžti ir parodyti "prarają tarp tariamos vadovybės ir paprastų žmonių". Tas nusigręžimas nebesąs naujas. Antai, "kadaise lietuvių . . . neeiliniai, nepaprasti žmonės nusigrįžo nuo tautos reikalų . . . Atgimimo žadintojai turėjo j ieškoti stiprybės ir atramos eiliniuose 'tamsiuose' lietuviuose, liaudyje—paprastuose žmonėse" (Vadai ir paprastieji žmonės: "Santarvė" 1954, nr. 7, p. 213; plg. dar Br. Railą, Kur bakūžė samanota: "Santarvė" 1954, nr. 6). Ir dabar "geriau eilinis, paprastas tautietis, nes jis tai dažniausiai puikiai supranta. Blogiau su partijų vadukais ir vadeivom (panieka!), nes jie taip paprasto dalyko dedasi nesuprantą, ar iš tikrųjų niekaip ligšiol negalį suprasti" (Br. Raila, Svarus bendradarbiavimas—kur? "L. Lietuva" 1955, nr. 10). Tai yra vadų inteligencijos nuvertinimo kylys.

Antras kylyskaltinti vadus pamišimu ir piktnaudo j imu:

"Nemaža dalis paprastų žmonių dar jautriai sielojasi Tėvynės likimu ir deda aukas jos laisvinimui. Bet visa tai nueina vėjais, nes tautos partinių atskalų bei dirbtinių grupių grupelių vadovai mojasi nebe vien tik savo grupelėms vadovauti—bet 'vadovauti' visai kovojančiai tautai, visam 'išlaisvinimui', visai politikai ir diplomatijai, visai 'valstybei', su pamišimo įkarščių (m. p. Y) vis daugiau ir daugiau beatodairiškai trokšti 'suverenumo', valdžios, vyriausybės, ministerių titulų" ("Santarvė", op. cit., p. 214).

Trečias kylys—primetamas visam "tautos elitui" savanaudiškumas, palyginus su paprastų žmonių pasiaukojimu.

"Kiek pajėgių ir šiandien jau pasiturinčių žmonių, tautos elito skeveldrų laisvoje Vakarų 'tremtyje', šiandien beduoda gyvą įnašą mūsų laisvės kovai ar mūsų kultūros kūrybai? Koks nuošimtis savo darbais ir gausiais įnašais čia besiskardena iš mūsų gydytojų, inžinierių, verslininkų ir kitų specialistų? Ar jau netapo taisyklė, kad juo neturtingesnis ir paprastesnis čia yra tautietis, tuo daugiau jis dar 'turi laiko' gyventi tautos laisvės rūpesčiais" (t. p.).

Ta prasme prieš tautos elitą pasisakoma ir kitose vietose (plg. A. Skaidra, Kraštas ir užsienis: "Santarvė" 1954, nr. 1, p. 17-18).

Kuo pagrįsta ši slidi taktika? Galima įžvelgti šiuos keturius motyvus: pažiūros, padėties, patirties ir pareigos.

1.    Nacionalizmas tepripažįsta vienintelį autoritetą, būtent, formalinį—valstybinį arba valinį—vadinį. Vadinis autoritetas nacionalistinėje partijoje paprastai sutampa ar bent siekia sutapti su valstybiniu autoritetu. Tarp tokio autoriteto ir paprasto—eilinio "lietuviškojo žmogaus" nacionalizmas nebereikalauja jokio tarpinio autoriteto. Nacionalistinis autoritetas yra nedalomas, ir tai formaline, o ne moraline prasme. Moraline prasme nedalomas joks autoritetas: griausi vieną, palauši kiekvieną autoritetą. Nacionalizmas to nepaiso: savąjį autoritetą jis suabsoliutina ir dėl to tariasi galįs laidoti visus kitus autoritetus. Moralinis ar net formalinis kitų autoritetas jam atrodo kliūtis iškilti bei išsilaikyti savajam vieninteliam autoritetui. Tai yra klaidinga ir dezintegruota pažiūra.

2.    Mūsų nacionalizmas šiuo metu neturi vieno aiškaus formalinio bei valinio autoriteto. Ši padėtis verčia jaudintis, kad neiškiltų kiti autoritetai, dėl to geriau pabrėžti atskiro paprasto lietuvio reikšmę ir pasitikėti jo "nepriklausomu nuo vadų" pajėgumu bei atsakomybe.

"Mes neturime vadų,—rašo "L. Lietuvos" redaktorius,—bet mums jų ir nereikia. Mes tikime, kad kiekvienas susipratęs lietuvis yra pakankamai sąmoningas ir prityręs šioie laisvės ir teisingumo kovoje, ir be didesnių sunkumų bei smulkesnių direktyvų 'iš augšto' susiras savo vietą ir pasirinks tinkamiausią sau ginklą" (Mes skelbiame karą: 1955, nr. 1).

3.    Nacionalizmas, kaip tipinga liberalinei krypčiai, nepameta iš akių ir patirtines (empirinės) medžiagos. Jis tačiau mažai paiso, kad ta medžiaga yra ribota specifiškomis sąlygomis
(krašto okupacija). Kitose sąlygose (tremtyje) ji mažai tegali pasitvirtinti. Tačiau nacionalizmas ir šiuo atveju kuriasi viltis iš eilinių nežinomųjų susilaukti naujų vadų.

"Patirtis Tėvynėje parode,—rašo "Santarvė" (1954, nr. 7, p. 214),— kad tauta sugeba ir gali gimdyti naujus didvyrius. Jie kyla iš įvairių sluogsnių, bet daugiau ia iš paprastų, nežinomų, eilinių žmonių... Tauta gelbstisi, ji gimdo naujus vadus (m. p. Y)... Sveikas instinktas išaugins naują sėklą tautos reikalų tikrovei suprasti. Ir ta sėkla kils iš paprasto, nuoširdaus lietuvio, eilinio žmogaus".

4.    Nacionalizmas paprastai aplenkia prigimtines teises ir pareigas. Atiduodamas teisių pirmumą formaliniam savo autoritetui, nacionalizmas linkęs paneigti arba laužyti prigimtines
kitų teises. Dėl to kiek neįprasta, ypač iš dabartinių mūsų nacionalistų, kurie neigia bet kurį
visuotinį turinį, išgirsti kalbas apie prigimtines lietuvio pareigas.

"Yra kiekvieno lietuvio prigimtinė ir šventa pareiga,— rašo "Santarvė" (1954, nr. 9, p. 314),— kalbėti, dirbti, aukotis už tautą ir dėl jos... Tai visuotinė ir bendra viso pasaulio lietuvių tautinė valia. Ją turi kiekvienas, sambūrinis ar pavienis, didelis ar mažas, vadas ar eilinis, vargšas ar paprastas".

Čia, kaip matome, jau darosi nebepatogu išjungti ir "vadą", tačiau akcentas krinta "kiekvienam", "eiliniam", "vargšui", "paprastam".

Šie keturi motyvai leidžia tiksliau suprasti mūsų nacionalizmo taktiką—remti tautinę kovą ir siekti savo politinių tikslų tiktai paprasto, eilinio lietuvio pajėgumu, ryžtingumu ir drąsa. Nors šie motyvai pateikiami savitu būdu, tačiau jie labai primena klasinių nacionalizmo srovių — fašizmo ir nacionalizmo—sutelktą ypatingą dėmesį į eilinį valingąjį ir beatodairinį pilietį. Toks pilietis vadistiniams uždaviniams vykdyti geriau tinka, negu galvojantis ir inteligentingas, o tuo pačiu sąmoningas bei kritiškas tautos atstovas. Tad ir šiuo atžvilgiu mūsų nacionalizmas nėra išradingesnis bei savitesnis. Jis ima "kitur pasireiškusią idėją", tik ją ataudžia savitais motyvais.

10. Priešpartinė ir priešdemokratinė kova valstybiškumo vardan
Remdamasis paprastu, eiliniu lietuviu, nacionalizmas, rodos, turėtų grįžti į liberalinio individualizmo kelią ir tuo pačiu prisiimti demokratiją. Jis ją prisiima kita prasme, ir apie tai mes dar kalbėsime; tai yra priešidėjinių pažiūrų demokratiškumas. Kadangi šiandien ir šiose sąlygose nelabai populiaru skelbtis politiniu nedemokratiškumu, tai praverčia kalbėti apie "idėjinį" demokratiškumą.   Šis "demokratiškumas" tačiau nepašalina politinės įtampos tarp mūsų nacionalistinių ir demokratinių grupių. Ta įtampa švelniai vadinama neišspręstu ginču dėl "laisvės ir demokratijos supratimo" arba dar nenustatyta "tautos valios reiškimosi" forma. Šiurkščiais žodžiais, ypač ginčuose, tai vadinama "vadistinio ir demokratinio pradų" kova.

Vienaip ar kitaip vadinsime dalykus, tačiau aišku viena, kad mūsų nacionalistinės grupės nėra palankios demokratijai ir demokratinėms institucijoms. Tai yra logiška išdava iš jų pesimistinės pažiūros į žmogų ir visus autoritetus. Dabartinėse mūsų nacionalistinių grupių kovose prieš kai kurias mūsų politines institucijas, išryški jų nuotaikos ir pažiūros, kurias mes galėtume sugrupuoti į šiuos punktus:

1.    Mūsų nacionalizmas nori atstovauti tautai ne partiniu pagrindu. Tai yra aišku, nors Ant. Smetona ir kėlė klausimą: "Ar Tautininkų Sąjunga yra partija, kaip ir kitos partijos? Ar ji kas kita, kas nauja, kas daugiau nekaip partija?" Smetona norėjo "daugiau aiškumo, daugiau tikslumo. Ligšiol buvo joje daug šūkių, bet maža realių sąvokų. Metas padirbėti, kad taptų ir šiuo atžvilgiu šviesiau" (op. cit. p. 308).

Tačiau ir šiandien nėra nei aiškiau nei šviesiau, kodėl, sakysime, nacionalistinės grupės, būdamos tipiškai politiškos ir partiškos, vis dėlto nesivadina partijų vardu. Jos tik sąjungos, sąjūdžiai, santarvės. Kur galima, vengiama vadinti partijomis ir kitos partijos. Pagarbiai kalbant, jos vadinamos politinėmis grupėmis, sambūriais. Tik kritikoj ar pašaipoj iškyla tokie posakiai, kaip "partijos bei jų satelitai", "partiniai senosios ar naujosios mūsų emigracijos politikieriai" ("Santarvė" 1954, nr. 8, p. 302) arba tokie skolinti išsireiškimai, kaip "partija yra daugumos beprotiškumas tik keleto naudai", "vienas praktiškas darbininkas yra vertesnis už visą būrį politikierių" ("Santarvė" 1955, nr. 2).

Nacionalizmas paprastai yra monopartinis, ir tai reiškia tą patį, ką ir visatautinis. Partija reiškia dalinę apimtį, o nacionalistinės srovės save siedina su visos tautos apimtimi. Nors toks savęs siedinimas su visa tauta sunkiai suprantamas ir logiškai pagrindžiamas, tačiau taip jau yra ir taip, turbūt, bus. Net nacionalistinė rezistencija, kuriai priklauso trys grupės, A. J. Greimo žodžiais, yra "veikianti politinėje srityje, o atsisakanti save laikyti politine partija, nieko neatstovaujanti, o norinti kalbėti tautos vardu" (Rezistencijos sąvoka: "Santarvė" 1953, nr. 2, p. 2). "Tik tautiniam rezistentui palikta rūpintis savos tautos reikalais, jos gerbūviu bei savitos kultūros kūrimu" Alf. Giedraitis, Žurnalistų klausimu: "L. Lietuva" 1954, nr. 27-28).

Tuo būdu nacionalizmas, kaip monopartiris ir visatautinis sąjūdis, aiškiai pasisako už totalistinį ir monopolinį tautos reikalų atstovavimą.

2.    Kalbėdami apie partijas, mūsų nacionalizmo atstovai įsakmiai neigia ne tik jų demokratiškumą, bet ir lietuviškumą.

"Pastarųjų (partijų, Y) kilmes šaknys glūdi ne mūsų tautos dirvoje, jų veikla nieko gera pozityvia prasme mūsų tautai neneša, todėl sąmoningas lietuvis turėtų ko toliau nuo jų laikytis... Taigi, ir čia reikia skirti lietuvio patrioto—tautinio rezistento tikra žodžio prasme sąvoką nuo nieko bendra su lietuvių tautinėmis aspiracijomis neturinčia krikdemo, komunisto ar socialisto sąvokomis... Abiejų partijų pagrinduos vyrauja komunizmo principai: krikdemai vadovaujasi Dievo vardu, totaline valdžia; socialistai—Markso, Engelso teorija" (Alf. Giedraitis, t. p.).

Partijų demokratiškumas neigiamas dviem titulais: neprįaugimu demokratijai ir neturėjimu, bent šiuo metu, reikiamų legalinių mandatų.

"Daugelis šiandien dažnai kartoja: aš esu demokratinių pažiūrų žmogus, o mano organizacija yra paremta demokratiniais principais... Bet kai pasižiūri į realų gyvenimą,—kokie vistik mes maži dar esame demokratai, net ir tie, kurie save laikome lietuviškos demokratijos, jei ne tėvais, tai bent krikštatėviais... Iki demokratijos reikią priaugti... Tam reikia laiko, reikia naujo žmogaus, pareigingo ir drausmingo... O tokį naują pilietį išauklėti reikia ilgų ir sunkių (turbūt, ir nedemokratiškų?—Y) pastangų... Ar mes iš tikrųjų esame jau pribrendę gyventi demokratiškai?" (A. J. Kaulėnas, Demokratija ir mes: "L. Lietuva" 1955, nr. 18).

Partijos negalinčios "pilnai ir visiškai atstovauti Lietuvos Respublikos", nes jos pačios esančios nedemokratiškai sudarytos, neturinčios teisėto savo užnugario.

"Ar tai jau užtenka brošiūrėlėje parašyti, per laikraštį pasigarsinti, kad aš ir mano partija tai demokratai, o visi kiti, kurie su mano 'programa' drįstų nesutikti, yra vadistai, totalistai, fašistai... O juk pirmiausia demokratinėms partijoms, ypač pretenduojančioms tautos valią atstovauti, reiktų pačioms legalizuotis, demokratiniais balsavimais patikrinti ir įrodyti, kokią tautos dalį jos atstovauja. Ir kai tas viskas būtų teisingai ir demokratiškai legalizuota, teisėti realūs mandatai įsigyta, tuomet tik gal ateitų laikas su pagrindu įsikišti į mūsų valstybinių institucijų užsienyje darbą" (Nesusipratimų uždangai pakilus: "Santarvė" 1954, nr. 8, p. 303).

3.    Neigdami partijų demokratiškumą, mūsų nacionalistai tuo pačiu neigia ir Vliko, sudaryto partiniu pagrindu, demokratiškumą.

"Kur yra apčiuopiami ir legalūs duomenys, kad Vliko veiksniuose reiškiasi 'demokratinis pradas'? Ar tik dėl to jis yra demokratinis, kad šiandien visos partijos skelbiasi, jog jos stovi už demokratiją ir kovoja už demokratiją? Galima sutikti, kad jos stovi vietoje ir ten trypia penkiolika metų. Bet didelė abejone, ar jos kovoja už demokratiją. Kaip, kokiu būdu, kur?" ("Santarvė" t. p.). "Kuo jis (Vlikas, Y) demokratiškesnis už kitus? Nei jis rinktas, nei jo užnugariai patikrinti, nei niekas už jį balsavo,— nei Lietuva, nei tremtiniai... Ar šiaip, ar kitaip,— jis vis tebėra demokratiškumo samozvancas... Tai neatstovauja Vliko demokratiškumo. Priešingai, labai jau totalistinis blokas ten sauvaliauja" (L. Stumbras, Demokratiškumas pavojuje — jo dar niekad ir nebuvo: "L. Lietuva"  1955, nr. 11).   Tik "turint realų tautos valios vykdymo mandatą, (gal ateitų laikas, Y) pažiūrėti bei patvarkyti, kur koks 'pradas' turėtų būti įstatytas ar kitu pakeistas" (Santarvė", p. 303).

4. Iš to matyti, kad šalia Vliko mūsų nacionalizmo atstovai siekia "įstatyti" kitą pradą arba kitu pradu "pakeisti" patį Vliką. Kas gi tie kiti pradai? "Pirmoj vietoj stovi valstybinis pradas ir realaus įnašo teikimas tautinei rezistencijai". Tai reiškia, kad nacionalistams už Vliką yra viršesni kiti du pradai — valstybinis ir rezistencinis.

Kas sudaro valstybinį pradą? Pagal "Santarvę" (p. 303),—"Diplomatijos Šefas, įgaliotieji ministeriai, konsulai ir kiti pareigūnai". "Diplomatijos Šefas ir Diplomatinė tarnyba nėra ideologinė, vadistinė ar demokratinė, bet—valstybinė organizacija, politinė ir juridinė institucija. Yra daugiau negu nesąmonė kalbėti, kad šioje institucijoje slypi 'vadistinis' ar 'totalistinis' pradas" ("Santarvė", p. 302).

Rezistencinį "pradą" mūsų nacionalistai supranta net trejopa prasme: kaip "Lietuvos rezistencijos vadovybę" (krašte), "Lietuvos rezistencijos atstovybę" (tremtyje) ir lietuviškąsias, nacionalistines rezistentų grupes. Atstovybė buvo sudaryta vadinamo Vlako vardu ir ji bandė atsistoti šal'a Vliko. Tačiau "neturėdama Vliko ir Alto pritarimo ir paramos, . . . nutarė sulaikyti savo veikimą ir pranešti apie tai Rezistencijos Vadovybei Lietuvoje ir Lietuvos Diplomatijos Šefui. Tai buvo padaryta 1949 metų balandžio mėnesį" (plg. Apie skęstantį laivą: "L. Lietuva" 1955, nr. 8). Rezistentų grupės bandė sudaryti "Bendrojo Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžio Ušsienyje Delegatūrą", vėliau "Lietuvos Rezistencijos Santarvę", pagaliau, šiai išsikristalizavus į atskirą grupę,—visų nacionalistinių grupių "liberalinę santarvę".

Šiedu pradai — valstybinis ir rezistencinis — turi reikšti, kad vienas jų atstovauja buvusiai valstybei (jos tęstinumo titulu) ir antrasis — okupuotam kraštui (jo valios išreiškimo titulu). Tad Vlikui mūsų nacionalizmo atstovai tepripažįsta tik vieną teisę—"koordinuoti ir vadovauti lietuvių veiklai užsienyje"— emigracijoje. Vadinas, jam nevalia reikšti nei Lietuvos valstybinės, nei rezistencinės valios, nes tai priklauso aniem dviem pradam. "Lietuvos Diplomatijos Šefas pilnai akcentavo Lietuvos Rezistencijos primatą", o "Lietuvos rezistencijos atstovybė ir Lietuvos Diplomatijos Tarnyba, kurią reprezentuoja Diplomatijos Šefas, nebuvo įsitikinę, kad Vlikas, atsikūręs Vakarų Vokietijoje, galėtų atlikti Lietuvos Seimo, Lietuvos Vyriausybės ir Lietuvos Rezistencijos vadovybės funkcijas" ("L. Lietuva", t. p.).

(Bus daugiau)