LIETUVIŠKIEJI "DŽIUNGLIŲ" HEROJAI Spausdinti



"Sudiev kvietkeli, tu brangiausis; Sudiev ir laime, man biednam, Matau — paskyrė teip Aukszcziausis, Jog vargt ant svieto reik vienam!"

Upton Sinclair, The Jungle. cituota iš 1947 m. laidos, 9 p.

I
Kolektyvizmas kaip socialinis ir literatūrinis judėjimas yra palikęs ryškias ir charakteringas žymes Amerikos gyvenime. Europa davė jam pradžią. Markso dialektinis materializmas ar kai kurios jo modifikacijos nuspalvino šį judėjimą. Pranašavimas apie "neišvengiamą kapitalizmo žlugimą ir proletariato pergalę" paveikė ne vieną Amerikos intelektualą bei rašytoją. Plačiausiai žinomi pirmųjų atstovai yra Danielius DeLeon (1852-1914) ir Thorstein Wehlen (1856-1929), o antrųjų — Jack London (1876-1916) ir Upton Sinclair, gimęs 1878 m. Pastarojo "Džunglės", vienas iš geriausių jo romanų, yra skirtas lietuvių emigrantų gyvenimui pavaizduoti. Jį mes kiek plačiau panagrinėsime.

Charakteringa, kad retas Amerikos kolektyvistas pilnai sutiko su Markso dogmomis ar postulatais. Daugelis jų keitė savo pažiūras, išliko savarankiški, išstojo ar buvo išmesti iš socialistų partijos, nes drįso nepasiduoti "partijos drausmei". Aplamai, ne revoliucinė linkmė vyravo Amerikos kolektyvizmo judėjime. To priežasčių galima rasti ir pačios Amerikos politinėse, ekonominėse ir kitokiose sąlygose ir svetimose įtakose. Pirmiausia, pats Marksas, ners ir būdamas didesnis utopininkas negu mokslininkas, paliko prielaidą, kad kai kuriuose kraštuose, kaip Amerikoje ir Anglijoje, darbininkai gali pasiekti savo tikslų taikingomis priemonėmis, nekeldami revoliucijos. Antra, amerikiečių socializmas buvo evoliucinis, kadangi daugelis jo propaguotojų buvo krikščioniški socialistai arba buvo paveikti krikščioniško mokymo, prieštaraujančio smurtui. Trečia, daugelis šio judėjimo intelektualų buvo persunkti angliškosios Fabian ideologijos bei veiklos, kas tuo metu buvo paskutinis žodis socialinėje srityje. O ryškieji šio angliškojo judėjimo atstovai, kaip Bernard Shaw, H. G. Wells, Webb ir kiti, buvo įsitikinę evoliucionistai. Ketvirta, amerikiečių demokratinė praktika buvo aiškiai parodžiusi, kad socialinėj srity galima daug laimėti rinkimų būdu.

Nors amerikiečiai neturėjo formalios krikščioniškų socialistų partijos, krikščioniškoji mintis, pagrįsta ankstyvąja krikščioniškos bendruomenės organ zacija, Tolstojaus ir kitų krikščioniškų rašytojų sugestijomis, atsispindi Upton Sinclairo veikaluose (pvz. "Why I Voted the Socialist Ticket", 1913) bei darbuose. Bejo, ten pat mes rasime įpintų ir pačių charakteringiausių revoliucinio kolektyvizmo nuolaužų, o taipogi ir amerikietiško etnocentrizmo žymių.

Upton (Beall) Sinclair yra pietietis (gimęs Baltimorėje). Jo protėviai buvo žymūs laivų kapitonai bei karininkai. Tačiau mūsų romanisto tėvas, karui sunaikinus jo turtą, liko alkoholinių gėrimų prekybininku, ir sūnus, jau lankydamas New Yorko kolegiją, užsidirbo sau duoną žurnalizmu. Devyniolikos metų jaunuolis rašinėjo juokus ir apsakymėlius pigiesiems žurnalams. Vėliau studijavo Kolumbijos universitete. 1900 metais jis nusikraustė į nuošalią trobelę Quebeco miškuose, kur parašė savo pirmąjį romaną "Springtime and Harvest" (1901). Didelio susidomėjimo sulaukė jo "The Journal of Arthur Stirling" (1902), kuris pretendavo esąs nežinomo ir nevykusio poeto dienoraštis. Tačiau susidomėjimas dingo, kai buve patirtas tikrasis autoriaus vardas.

"Manassas" (1904), pirmasis realistinis romanas, susilaukė palankaus įvertinimo iš Jack Londono, kuris jį pavadino geriausia civilinio karo knyga. Tada Upton Sinclair išvyko į Chicagą rinkti medžiagos naujai knygai apie skerdyklas (Packingtown). Ištisas septynias savaites čia jis stebėjo skerdyklų darbininkų gyvenimą. Apsirengęs senais nudėvėtais drabužiais, rankoje laikydamas darbininko lauknešėlį, jis galėjo landžioti po visą fabriką. Vakarais jis lankydavo darbininkų butus, klausinėdavo ir pasižymėdavo pastabas savo užrašų knygelėje. Į pabaigą vieną sekmadienio popietę jis kaip tik pataikė į lietuviškas vestuves, puotą ir šokius. Šių vestuvių dalyviai ir virto pagrindiniais jo naujojo "Džunglių" romano personažais. Romanas pirmiausiai buvo išspausdintas socialistiniame savaitrašty "The Appeal to Reason". Išleistas atskira knyga (1906 m.), jis tapo "best seller" ir greit buvo išverstas į daugelį kalbų, jų tarpe ir į lietuvių kalbą — net du vertimai (vienas "Raisto" vardu).

Kaip sensacija, knyga iššaukė visuomenės reakciją. Prezidentas T. Rooseveltas noromis nenoromis pasiuntė inspekcinę komisiją į Chicagą. ši patvirtino kaip egzistuojančias visas knygoje iškeltas negeroves ir nusižengimus. Kaip pats autorius rašo, tik vienas dalykas, kad žmonės įkritę į verdančių taukų bačkas ir grįžę į pasaulį "pure leaf lard" pavidalu, neturėjo liudininkų, nes tuo atveju paliestosios šeimos buvo papirktos ir pasiųstos į kitas pasaulio dalis, šito tyrinėjimo pasėkoje buvo priimti grynojo maisto įstatymai, reguliuoją knygoje iškeltus "nenormalumus" skerdyklų srityje.

Tad šituo būdu lietuvių imigrantų gyvenimas Amerikoje buvo pagautas ir apipavidalintas meniško romano forma, kuri savo ruožtu iškėlė autorių į tarptautinę įžymybę. Beje, kiti šio rašytojo romanai, kurių autorius paraše daugiau negu  pusšimtį, neturėjo to paties pasisekimo, ners jų tarpe mes rasime ryškias gero romano žymes, čia minėtini "King Coal" (1917), "Oil" (1927), "Bcston" (1928) ir "Lanny Budei" serijos romanai.

Šia proga mes pažvelgsime iš arčiau, kokie tie lietuvių reprezentantai, atvaizduoti "Džunglių" romane.

II
Žmogaus santykiai su jo aplinka, gamta, kitais žmonėmis ir Dievybe įvairių autorių yra skirtingai suvokiama. Graikuose visą gyvenimą apsprędavo nepakeičiamas ir nepajudinamas likimas. Šekspyras suteikė žmogiškajai aistrai tą lemiamą galią. Marksistai ir natūralistai pasuko visą dėmesį į materialinio bei socialinio gyvenimo sąlygas, kaip lemiamą veiksnį. Zola tas sąlygas kristalizavo apie eugenikos dėsnius. Pastariesiems yra labai artimas ir Upton Sinclair, nors paveldėjimas biologine prasme nevaidina jokio vaidmens jo romanuose. Jo "Džunglės" gali būti laikomos vienu geriausių romanų, kurie skaitytoją daugiau ar mažiau įtikina, kad socialiniai faktai "padaro" žmones.

Nežiūrint kai kurių autoriaus prieštaravimų ir pasikartojimų, stiprių užuomazgų ir blankių atomazgų, dažnų skubos ir neišbaigtinumo pažymių, Sinclair yra nusipelnęs aiškios romanisto vietos Amerikos literatūroje ir yra populiarus užsienyje. Kaip Cooper savo laiku parodė indėnų ir kolonizacijos pionierių Ameriką, taip Sinclair plakamai iškėlė viešumon industrinę Ameriką. Naujojo Pasaulio civilizacijos paveikslas, išniręs iš Sinclair knygų, yra ryškus, apstulbinantis ir pakankamai augšto meniško lygmens. Pasigailėjimas ir užuojauta dirbantiesiems bei nužemintiesiems priartina jį prie rašytojų kovotojų, bet ne "menas menui" šalininkų.

Tačiau šiame straipsnyje mes visai nekreipsime dėmesio į autoriaus nuopelnus, pagaunant "epochos dvasią" Amerikos pramonėje, politikoje ir kt. Mes apsibrėžiame: paliesime tik tuos "Džunglių" personažų psichologinius, socialinius bei kultūrinius aspektus, kurie turi tiesioginio ryšio su lietuviškumu. Mes bandysime atsakyti į šiuos klausimus: Kiek lietuviškumo galima atpažinti tuose veikėjuose? Ar socialiniai faktai tuo pačiu būdu apsprendžia žmonių gyvenimą visose visuomenėse, luomuose, tautybėse, religijose? Kokia yra tų veikėjų psichologinė tikrovė?

Prieš pradėdami spręsti šias problemas, mes susiduriame su esminiu klausimu, kurs meta šešėlį į apskritai   šių   problemų   sprendimo galimybę. Šešėlis krinta iš dviejų atžvilgių. Pirma, ar mes turime teisę reikalauti iš autoriaus tam tikrų dalykų, kurių jis, galimas daiktas, nenorėjo liesti? Kitais žodžiais tariant, autorius gal apsiribojo tiktai socialiniais faktais ir nė neketino gilintis į kokių nors, sakysime, tolimų ir "miškinių" lietuviškų būtybių psichologines realybes, kurių mes kaip tik jieškosime šiame romane. Antra, ar me3 galėsime nuspręsti, kurie bruožai yra specifiškai lietuviški ir kurie yra bendri bet kokiai žmogiškai prigimčiai, kai jokių griežtesnių moksliškų studijų apie lietuvių kultūrą neturime?

Į abu klausimus atsakysime teigiamai. Mene bei literatūroje pirmiausia turime reikalo su tomis autorių jėgomis, kurios paveikia įvertintoją (meno stebėtoją ar skaitytoją) ilgesnį laiko tarpą. Nuo klasikinių laikų per ištisus šimtmečius meninė bei literatūrinė tradicija išsaugojo tik vieną nesenstančią aktualybę: pačią žmogiškąją būtybę su jausmine, protine ir kitokia patirtimi, kuri žiūrovų ar skaitytojų yra suvokiama kaip tikra, šiuo būdu mes pasiteisiname, reikalaudami, kad Sinclairo personažai būtų tikri. Jųjų tautybė yra laikytina būtinu žmogiškųjų būtybių pažymiu, o ir pats autorius dažnai bando įtikinti skaitytoją, kad jie yra tam tikros tautybės, ir vaizduoja detales, kurios yra laikytinos išskirtinai lietuviškomis. Antra vertus, mums nėra būtina turėti išsamią studiją apie lietuvių kultūrą, kad galėtume daugiau ar mažiau kritiškai spręsti apie Sinclairo personažų tautybę. Keletas straipsnių šia tema pasirodžiusių mūsų spaudoj, gali būti papildomi atitinkančiomis analogijomis mūsų literatūroje. Kai kurie istoriniai faktai, charakteringi lietuvių tautai, paryškina mūsų problemą ir be ypatingų antropologinių studijų. O tai įgalina mus pataisyti kai kuriuos autoriaus paviršutiniškus pastebėjimus lietuviškuose romano personažuose.

Tarp kitko, šio straipsnio autoriaus ir "Džunglių" veikėjų tautybės sutapimas gali palikti dvejopų pasėkų. Pirmiausia, yra naudinga kalbėti apie tam tikrą tautybę, turint betarpiškas žinias apie ją. Šiuo atveju tos žinios, nors ir "pasyviai" tūnančios, yra tos pačios tautybės asmenyse; jos "aktyvėja", kai susiduriama su kitų tautybių asmenybėmis. Antra, šis sutapimas priartina tendencijos galimybę, nes kiekvienas asmuo gali būti daugiau ar mažiau šališkas, kai paliečiamos jo paties etnocentriškos idėjos, vertybės bei prielaidos. Tačiau šis situacijos išryškinimas kaip tik gali padėti išvengti sąmoningo ar nesąmoningo šališkumo ir priartinti objektyvumą.

UPTON SINCLAIR

III
Iš pat pradžios "Džunglių" skaitytojas atsiduria vienos šeimos tarpe, kurios nariai priklauso vienai Amerikos tautinei mažumai, kuri, kaip ir daugelis kitų, bando įsikurti ir giliau įleisti šaknis naujose sąlygose. Šią šeimą autorius pavadina grynai lietuvišku vardu — Rudkų šeima. Ir aplamai visame romane gausu lietuviškų vardų, žodžių, išsireiškimų, dainos nuotrupų ir užuominų apie gimtojo krašto vietoves bei įvykius. Autorius, atrodo, daug vargsta, kcl galimai tiksliau atkuria pirmesnį romano personažų gyvenimą, kuris tai šen, tai ten prasiskverbia veikėjų lūpomis ar mintyse. Šios digresijos į lietuvišką praeitį yra dažnai netikslios arba parodančios elementarių žinių stoką. Ir jeigu netikslumi bei pagražinimai gali būti pateisinami kaip "poetinės laisvės" hiperbolizmo rėmuose, to visai negalima pasakyti apie kai kuriuos "iš piršto išlaužtus" faktus, liečiančius lietuvių kultūrą.

Prie pirmųjų mes galime priskirti tokius rašytojo vaizduotės padarinius, kurie Lietuvos geografiją matuoja Amerikos kontinento masteliu. Autorius rašo, kad Jurgis Rud-kus, pagrindinis romano personažas, "sutiko Oną mugėje už šimto mylių (= apie 160 kilometrų) nuo namų". Kiek toliau tas pats jaunikaitis nukaukšėjo kelią, skiriantį jį nuo Onos, per porą savaičių ("Džunglės", 1947 m., 22 p.). Kadangi to laiko etnografinė Lietuva galėjo būti apie 25,000 kv. mylių, t. y. truputį mažesnė kaip    Amerikos   Maine   valstybėlė.

vargiai tegalima manyti, kad Jurgis, būdamas labai stiprus vyras — pačioje jaunystėje, privalėjo sugaišti dvi savaites, kol pasiekė savo mergeles namus. Tikrumoje per pusę mėnesio jis galėjo visą Lietuvą skersai ar išilgai pereiti. Antra vertus, yra nepaprastas atvejis, kad jaunikaitis pirštųsi merginai ne savoje ar kaimyninėje parapijoje, o už šimto mylių, kai to laiko Lietuva buvo, palyginti, gausiai apgyvendinta. Sitai mažai tepateisina ir ta galimybė, kad Rudkai gyveno garsiojoje Bieloviežo girioje, kur galėjo būti etnografinė Lietuvos riba. Nuošalus ir nežinomas kraštas Amerikos rašytojui atrodo kaip keistas, gal primityvus bei egzotiškas.

Prie tikrų lietuvių gyvenimo būdo iškraipymų mes priskaitome pirmiausia Jurgio piršlybas. "Purpuriniu veidu iš sumišimo, susijaudinimo ir baimės, jis pasijuto prašąs jos (Onos, A. M.) tėvus parduoti ją jam kaip žmoną — ir siūlęs du savo tėvo arklius, kuriuos jo tėvas jam buvo įsakęs parduoti mugėje" (22 p.). Lietuvių tautosakininkai yra surinkę daug medžiagos, nurodančios įvairias vedybų sudarymo rūšis. Tos folkloro liekanos įgalina mus spėti, kad "žiloje" senovėje "vestuvių drama" galėjo būti ne vaidinama, o gyvenama. Vadinamosios primityvios modernių laikų tautelės bei kiltys tebepraktikuoja vogtines, pirktines ir kitokias vedybas ligi tam tikro laipsnio. Tačiau mes neturime pakankamų duomenų tam įrodyti istoriniais lietuvių laikais, o ką jau bekalbėti apie dvidešimtojo amžiaus pradžią Lietuvoje! Antra vertus, neįtikinama, kad ką tik imigravusių naujakurių vestuvės nebūtų sugestionavusios tam tikrų pasėkų tolesniame jaunojo ir jaunosios šeimų gyvenime, jeigu pirktinės vedybos dar tebebūtų egzistavusios to meto lietuviuose. Tačiau rašytojas apie tai nė neužsimena.

Skaitytojas, pažįstąs Europos istoriją bei kultūrą, greit pasijus "įžeistas" autoriaus nenusimanymo ar apsileidimo, kai paliečiama personažų praeitis. Kartais rašytojas pagauna įdomią detalę iš praeities, kuri gali būti visai teisinga, bet jis ją palieka neišnaudotą ir neplė-tojančią tolimesnio veiksmo. Pavyzdžiui, jis pamini, kad Jurgio tėvas, dar berniukas būdamas, buvo jo paties tėvo priluptas, kadangi bandė mokytis skaityti (59 p.). Tai galėjo būti tikras faktas. Ir jis sugestionuoja, kad Jurgio senelis buvo tamsus kaimietis. Iš tikrųjų gi šiek tiek žinių iš lietuvių gyvenamo meto būtų aiškiai parodę, kad tas "primityvus" senojo Rudkaus elgesys galėjo turėti "gerą" priežastį: tuo laiku reikėjo slėpti lietuvišką raštą bei jo skaitymą, jeigu žmonės nenorėjo būti ištremti į tolimąjį Sibirą.

Kai rašytojas paliečia gyvenimą "aname krašte", jis sugestionuoja, kad "ten nebuvę jokios politikos — tik viena valdžios mintis Rusijoje kaip žaibo ir krušos trenkimas" (91 p.). Bet tai tik dalinė tiesa. Tuo pat metu Lietuvoje prasidėjo stiprus tautinis atbudimas, pirmoji plačiai paskleidusi nelegali spauda, knygnešių kryžiaus keliai ir kt. Visa tai suvaidino lemiamą vaidmenį pakeliui į Lietuvos nepriklausomybę. Pagrindinės kliūtys, trukdančios rusifikacijos plėtotę Lietuvoje, buvo socialiniai, religiniai bei kultūriniai skirtingumai tarp Rusijos ir Lietuvos. Religijai čia tenka bene pats svarbiausias vaidmuo. Bajorijai atitrūkus nuo tautos kamieno, masė lietuvių kaimiečių, nepaliesta rusiškojo ar vakarų Europos liberalizmo ar socializmo, išliko gana vienalytė socialiniu, kultūriniu ir religiniu atžvilgiu. Kaimiečiai išliko "tradiciškai" religingi. Ilgus baudžiavos šimtmečius religija vienintelė siūlė užuojautos ir viltį prislėgtam žmcgui. Bet šių lietuviško gyvenimo bruožų mes pasigendame "Džunglėse".

Kaip lietuviško kaimo atstovas (tegu sau ir iš Bieloviežo girios), Jurgis negalėjo taip paprastai "praeiti" šalia religijos, kaip autorius nurodo: Jurgis visą laiką buvo bažnyčios narys, nes būti juo buvo teisingas dalykas, tačiau bažnyčia niekad jo nepalietė ir visa tai jis paliko moterims (89 p.). Priešingai, lietuvių tautosakininkai bei liaudies meno žinovai daugiau ar mažiau sutaria, kad lietuvių kaimas yra giliai religingas. Kitas klausimas, ar tas religingumas yra "grynai" krikščioniškas. Bet tai, kad jame mes rasime daug prietarų, kad, Krėvės suvokimu, žmonės jaučiasi esą gamtos dalis (skerdžius Lapinas) ir Vaižganto moterys (Taučiuvienė) medžiasi žemei neįprastu būdu, nė kiek nemažina lietuviškojo kaimo religingumo. Šia proga mes galėtume pagrįstai teigti, kad lietuvis yra daug daugiau gamtos bei Dievybės valdomas negu ją valdąs.

Kai lietuvių santykiai su Dievu ir gamta yra pastarųjų daugiau ar mažiau dominuojami, socialiniai santykiai tarp žmonių yra suvokiami kaip lygių su lygiais — pusiausvyroj. Vartojant Toennies terminologiją, šie santykiai yra paremti daugiau Ge-meinschaft, bet ne Gesellschaft principu. Pagal tai lietuviai jaučiasi esą artimai susiję su savo kaimynais ir savo krašto žmonėmis todėl, kad jie manosi esą tos pačios kilmės, kraujo, socialinio luomo ir t.t. O kitokia visuomenė, pagrįsta daugiau privačiais interesais, kuri dominuoja visą Vakarų civilizaciją, dar nebuvo pakeitusi lietuviško kaimo tipo. Ir Up-ton Sinclair romano pradžioje teisingai pastebi, kad būsimoji didžioji Rudkų šeima (susidedanti iš jaunojo ir jaunosios šeimų) emigravo iš Lietuvos kaip vienetas, paskirtas bendram likimui. Šios tradicijos šaknys galima būtų atsekti nuo viduramžių. Ir mes esame linkę galvoti, kad, šimtmečiais išaugusi, ši tradicija negalėtų nunykti per keletą metų nors ir nepaprastose sąlygose.

Dabar pažiūrėkime, kaip ji — autoriaus suvokimu — pakito naujoje aplinkoje.

Iv
Pirmieji "Džunglių" puslapiai aiškiai rodo autoriaus talentą intry-gai plėtoti. Pradeda jis lietuviška veselija, atvaizduodamas gyvą lietuvių linksmumą, džiaugsmingumą, sociališkumą, vaišingumą ir kitas savybes. Bet jau vestuvių pabaigoje pakili nuotaika krinta. Šio kritimo bangos palaipsniui didėja per visą romano eigą. Lietuvių imigrantų noras prasimušti ar išsilaikyti kietoje naujo krašto aplinkoje yra nuolat gniuždomas, nežiūrint vieno kito atsitiktinio pragiedrulio. Jie yra visur išnaudojami, iš jų atimami namai, kurie ir buvo parduoti su tuo tikslu, materialiai ir moraliai jie brukami į pražūtį, kol vienas po kito visa dvylikos narių šeima fiziškai ar morališkai žūsta romano pabaigoje.

Kas yra nuostabu — tai autoriaus sugebėjimas pačioje romano užuomazgoje, pagaunant užsieniečių (lietuvių) mintis ir veiksmo motyvavimą, nors tokias vestuves jis yra stebėjęs tik vieną kartą tą ištisą vakarą bei naktį (plg. Independent, May 17, 1906, 1132 p.). Lietuviškos vestuvės vyksta pagal nepakeičiamus įstatymus, liečiančius vaišingumą ("niekas nevaikščioja alkanas; . . . net šunes išskuodžia laimingesni"), žavų familiariškumą, dainavimą, muziką, šokius, ačiavimą ir kt. Lengva surasti daug paralelių lietuvių literatūroje, kur mūsų rašytojai panašiai vaizduoja mūsų vestuvinius papročius. Kad ir Vaižganto "dėdė" Mykoliukas, savo smuiku nuolat kartojęs tą pačią melodiją, yra tikras Sinclairo Tamošiaus Kušleikos brolis, bet ne tolimesnė giminė. Aplamai, visi tie autoriaus pastebėti bruožai be abejonės priklauso lietuvių kultūrai. Autorius stengiasi atidengti jų gilią prasmę: mesti tuos papročius reikštų ne tik pralaimėjimą, bet pralaimėjimo pripažinimą — ir šių dviejų daiktų skirtingumas sudaro tai, kas pagrindžia pasaulio eigą" (14 p.), štai kodėl lietuviai laikosi tų vestuvių įstatymų, nors jie geriau tiko Lietuvos giriose, bet ne Chicagos skerdyklų rajone su ketvirčiu milijono gyventojų.

Mes sutinkame su autorium, kad šis brangiai atsieinąs kultūrinės tradicijos palaikymo būdas yra gyvenimo esmė, tačiau ne todėl, kad žmogus bent kartą gyvenime pažintų save "padėties viešpačiu" (the master of things), kad, sutraukęs kasdienybės pančius, pakiltų sparnais ir išvystų saulę, kaip autorius suponuoja. Čia mes norėtume įžiūrėti to paties Gemeinschaft principo dominavimą daug daugiau negu savęs pasirodymą, charakteringesnį slavams. Socialinis bendravimas yra daugiau "internalizuota" ir nuolatinė lietuvio savybė, randanti pasitenkinimą savyje, o ne tarnaujanti kokiam kitam tikslui. Galimas dalykas, kad šis socialinis paveldėjimas pasiekė mus per tūkstančius metų, kaip liekana tų laikų, kai žmonės gyveno mažomis grupėmis su didesne bendra negu privatine nuosavybe, su pabrėžtu bendruomeniniu, o ne individualiniu saugumu, darbu ir troškimu . . .

Kadangi autorius atskleidė kai kuriuos pagrindinius lietuvių kultūros bruožus, mes tikimės galėsią pasekti jų tąsą arba mažiausiai — pakitimus naujojoje Amerikos aplinkoje. Mes sutinkame, kad sugedusios industrinės, ekonominės ir politinės kultūros apraiškos turėjo paveikti mūsų "naujosius amerikiečius" (lietuvius imigrantus), t. y. daugiau ar mažiau dezintegruoti įprastą gyvenimo būdą. Tačiau mes negalime sutikti, kad lietuvių Rudkų šeima staiga patapo kažkokia tabula rasa, kurioje galėjo būti įrašyta tik naujosios aplinkos patirtis, čia mes nesileisime į platesnį išryškinimą tų kultūrinių bruožų, kurie lietuvių galėjo būti paveldėti iš savo protėvių ir kurie galėjo būti modifikuoti ar pritaikyti bei įgyti tuo laiku, kai jų kraštas buvo svetimųjų valdomas. Tačiau mes jokiu būdu nesutinkame, kad Amerikoje jie pradėjo savo gyvenimą, kaip ką tik užgimę kūdikiai. Tad vestuviniai įstatymai, autoriaus įvertinti, turėjo būti išplėsti į ateitį. Netgi tuo atveju, kai mes prileidžiame, jcg dezintegruojančios aplinkos jėgos privalėjo su-gniuždinti Rudkus taip greitai, kaip autorius tai parodo, mes negalime tikėti, kad tai įvyko autoriaus vaizduojamu būdu. Tad mes galime sutikti, kad Ona Rudkuvienė galėjo būti jos boso suvedžiota bei nuskriausta, tačiau vargiai tai galėjo būti pateisinama grynais ekonominiais motyvais, netgi ir tuo atveju, kad visa tai turėjo ryšio su visos šeimos materialiniu išsilaikymu. Tas pat pasakytina apie kitą lietuvaitę — Mariją Beržinskaitę, priklausančią tai pačiai jungtinei šeimai. Ekonominis skurdas atidėlioja jos vestuvinius planus, kol galiausiai jie visai iširsta ir ji tampa prostitute. Vėliau, prisimindama savo ankstesnį nesaugų darbininkės gyvenimą, ji gailisi, kad anksčiau nepasuko tuo lengvesniu keliu... Konservatyvus lietuvių kaimas buvo griežtai "padorus", kuo norima pasakyti, kad jis nepripažino divorsų ir lytinių santykių prieš vedybas. Paskutinis dalykas buvo ypatingai pabrėžtas lietuvių tautosakoj. Mūsų dainos dažnai mini rūtų vainikėlius, ir vargas tai merginai, kuri jį prarado. O individualioje mūsų literatūroje Vienuolio "Paskenduolės" Veronika yra daug charakteringesnė lietuvių kultūrai negu Lazdynų Pelėdos Paša to paties vardo apsakymėlyje. Santykis tarp tikslų ir priemonių jiems pasiekti mūsų kultūroje yra visada pastarųjų dominuojamas. Tekiu būdu blogos priemonės geriems tikslams siekti yra nepateisinamos lietuviškame kaime, ir mes negalime tikėti, kad dvi subrendusios vienos lietuviškos šeimos narės taptų prostitutėmis vien urbanistines kultūros sąlygų verčiamos, pagyvenusios perą metų naujoje aplinkumoje.

Panašiai Jurgio Rudkaus poelgiai yra nepateisinami, kai didžiosios nelaimės užgriūva ant jo. Nors mes sutinkame, kad jis kiaurai nusigėrė, kai jo žmona ar jo sūnus mirė, bet mes netikime, kad jis galėjo išvengti lietuvių griežtai ir šventai tebelaikomo papročio: dalyvauti savo artimiausiųjų laidotuvėse, čia nesvarbu, ar jis buvo dievotas krikščionis ar ganėtinai indiferentiškas tikybiniuose dalykuose, kokį autorius jį suvokia, jis visdėlto turėjo nusilenkti prie savo brangiausių giminių šviežiai supilamo kapo. O tuo tarpu autorius "išleidžia" jį jieškoti naujo darbo, kai jo velionę žmoną kiti laidoja, arba paskatina jį palikti namus ir pradėti niekad dar nebandytą valkatos kelionę po platųjį Amerikos kontinentą, kai jo miręs sūnelis dar tik pašarvojamas buvo. Pagaliau šis paskutinės pagarbos ar duoklės mirusiems atidavimas yra ne vien lietuvių šventas paprotys; jis yra beveik universalus visose kiltyse ar tautose.

Antra vertus, šis paprotys yra taip pat susijęs ir su bendruomenės principu, kuris buvo pažeistas ne tik augščiau minėtais atvejais, bet ir daug kur kitur. Juk pačioje veiksmo pradžioje Onos brolis Jonas pameta visą šią šeimą savo likimui ir išeina laimės jiešketi vienas. Ir niekas daugiau apie jį negirdi nė žodžio. Tačiau kai Jurgis palieka namus, autorius stengiasi motyvuoti jo žygį šiuo samprotavimu: "Senasis Wanderlust įsiskverbė į jo kraują; nepažaboto gyvenimo džiaugsmas, jieškojimo ir beribės vilties džiaugsmas. Užklupdavo bėdelės ir nepatogumai — tačiau mažiausia vis būdavo kas nors nauja. Ir tik pagalvokite, ką tai reiškė žmogui, kuris, ištisus metus uždarytas kaip bučiuje, nieko daugiau negalėdamas matyti kaip tik niūrų lūšnelių ir fabrikų vaizdą, staiga atsidūrė laisvas po atviru dangumi ir išvydo naujus peisažus, naują kraštą, naujus žmones kiekvieną valandėlę! Žmogui, kurio visas gyvenimas susidėjo atliekant tą patį darbelį kiekvieną dieną, kol jis taip išsieikvojo, jog krisdavo į guolį ir užmigdavo, kad kitą rytą vėl tą pat kartotų,— žmogui dabar patapti padėties viešpačiu, dirbant tai, kas patinka, ir kas valandą nutinkant naujus nuotykius" (215-216). Ši romano ištraukėlė aiškiai rodo autoriaus gražų, bet drauge ir klaidingą išmis-lą. Šitokiam herojui greičiau tiktų klajoklio trubadūro ar Cyrano de Bergerac vardas, bet ne Jurgio Rudkaus, lietuviško kaimo kultūros atstovo pavardė. Tiesa, kad Jurgis buvo pervargęs ir jam įkyrėjo lūšnelių ir fabrikų vaizdas. Jis galėjo džiaugtis, išvysdamas naujus peisažus, tačiau esame įsitikinę, kad jis nebuvo modernus nomadas, kurio gyslose tekėtų "senasis Wanderlust", ir jis negalėjo pajusti nepažaboto gyvenimo džiaugsmo tuo pat metu, kai jo artimieji giminės buvo palikti bėdoje.

Tačiau silpniausias ir mažiausiai patikimas yra mūsų pagrindinio personažo skubus posūkis į socializmą. Net jeigu jis buvo indiferentiškas religiniuose dalykuose, jis negalėjo klausyti su neapykanta dvasiškio pamokslo. Jis taip pat negalėjo favo-rizuoti "tų paskaitininkų, kurie kovojo už savo gyvenimą, žmonių, mirtinai besigrumiančių su demoniškomis alkio ir šalčio jėgomis". Lietuvių kultūroje kunigo profesija buvo laikoma pati garbingiausia, nors nebūtinai pelningiausia. Kiekvienu atveju kunigas (ypatingai jei ne nulietuvėjusio bajorų luomo atstovas) išliko vienintelis vargo žmc lių paguodėjas, kai tuo tarpu administraciniai valdininkai turėjo savus, dažniausiai svetimus lietuvių tautai rūpesčius. Tad ir neįtikinama, kad Jurgis, išgirdęs socialistų vadovą agituojant su įkvėpimu, staiga taptų pilnai laimėtas socializmo ir pasaulinės revoliucijos reikalui. Mes darome prielaidą, kad, jei Jurgis nebūtų giliai įaugęs į savo krašto kultūrą, jis būtų moraliai dezintegravęs tuoj po žiauriųjų pergyvenimų, kapitalistinio išnaudojimo skriaudų bei smurto naujoje aplinkoje. Tačiau autorius jam išgelbėti panaudojo "deus ex machina", kuri Sinclairo terminologija yra socializmas. Romano pabaigoje, kai visa jungtinė šeima buvo sugniuždyta, išblaškyta ar mirusi, Jurgis išnyra socialistiniame judėjime ir atrodo suradęs atsakymą į prakeiktuosius gyvenimo klausimus šio pobūdžio socialistinėj propagandoj: "Nesvarbu kokios asmeninės bėdos: nepavykęs biznis, blogas virškinimas ar priekabių jieškanti uošvė, — tik žybteltų jo akys ir jis pasakytų: "Tu žinai, kas daryti tuo atveju — balsuok už socialistus!" (317) p.), čia, žinoma, per ankstyva autoriaus viltis, vaizduojant pasaulinę revoliuciją žaviomis spalvomis, negalėtų būti taip griežtai smerktina mūsų, kurie savo visos tautos kankinių krauju buvome priversti ją sutikti. Mes tik abejojame, ar mūsų konservatyvaus kaimiečio Jurgio charakteris galėjo atitikti naujosios idėjos paskirtį bei ją pasisavinti. Lindė-Dobilas, mūsų meno filosofas ir rašytojas, panašią problemą sprendė savo "Blūde". Ten jis vaizduoja Bajoriūną, ūkininko sūnų, kuris jieškojo tiesos tarp dviejų prieštaraujančių idėjų: socializmo ir tradicinio konservatizmo. Įdomu pabrėžti, kad abu rašytojai lietė maždaug tą patį laiką — dvidešimtojo šimtmečio pradžią ir to paties kaimo atstovus. 1D04-5 metų rusų re-vol ucijos atgarsių paveiktas, Bajo-riūnas buvo giliai sukrėstas, pradėjo "blūdyti", bet per keletą dienų jis atgavo pusiausvyrą, priimdamas kai ką iš revoliucinių minčių ir inkorporuodamas tai į senosios kultūros lobį. Nežiūrint to, jis paliko gana konservatyvus. Priešingu keliu nuėjo Sinclairo Jurgis, tapdamas socialistiniu misionierium bei kovotoju už pasaulio revoliuciją. Ir tai nežiūrint to, kad mes nerasime nė vieno žymesnio socializmo bei komunizmo teoretiko, kuris tikėtųsi žymių sąjungininkų iš kaimo. Argi galėtų pora metų, praleistų kapitalistiniame krašte, "padaryti" karštą socialistų kovotoją iš konservatyvaus ūkininko, koks buvo Jurgis Rudkus? Mes atsakome neigiamai. Kaip išimtis, Jurgis, žinoma, galėtų būti toksai misionierius. Bet panašiai mes turėtume ir visą (ar beveik visą) jungtinę šeimą laikyti išimtiniu atveju, lietuviškajai kultūrai necharakteringu. Tad nebus netikslu, jei mes padarysime šią išvadą:  lietuviškieji "Džunglių" herojų pažymiai pateko į romaną visai atsitiktinai.

Kitokia istorija galėtų būti pasakojama apie Jurgio Rudkaus vaikus, jei jie būtų gimę ir gyvenę mieste. Tada gal ir romane cituojama Vienažindžio daina įgautų naujos prasmės, nes urbanistinėj kultūroj tikrai daug daugiau negu kaiko kultūroj "vargt ant svieto reik vienam".

V
Iškėlę keletą abejonių liečiančių "Džunglių" personažų, lietuviškumą, mes prieiname prie gilesnio klausimo literatūriniu atžvilgiu: Ar jie yra realios žmogiškos būtybės? Ar jie yra psichologiškai tikri? Iš dalies tas klausimas buvo atsakytas IV skirsnyje. Charakteriai nėra tikri lietuviškos kultūros rėmuose. Tai, kad planuodamas romaną, autorius neketino rašyti apie lietuvius (plg. Independent, op. cit.) šiek tiek paaiškina, kodėl charakteriai, vaizduojami užuomazgoje, vėliau netenka pirmesnių savo bruožų: jie buvo įsprausti į paruoštus intrygos rėmus. Šia proga Sinclair pasidžiaugė, kad visa, ką jis pastebėjo tą vestuvių vakarą, visiškai tiko jo schemai. Tačiau šis prisipažinimas sugestionuoja kai ką daugiau. Upton Sinclairui daug daugiau rūpi kova prieš gobšumą, eksploataciją, fariziejiškumą ir kitas to laiko kapitalistinės visuomenės ydas, o ne pati žmogiškoji būtybė. Jis iškelia apstulbinančias smulkmenas Chicagos kiaulių skerdyklose ir yra taip susižavėjęs savo pastabumu bei vaizduote, kad leidžia savo herojui pamiršti, ar jis yra kada pats paruošęs k aules savo tėvo ūkyje. Ar yra pasišalinimas nuo savo artimiausių giminių laidotuvių laikomas augščiausia sielvarto išraiška? Ar yra galima žmogui išlikti "padoriam" dėl to, kad žavi atrodo socialistinės ateities propaguojama utopija, kai jis yra ne tik patyręs skriaudą, smurtą ir brutalias priespaudos jėgas, bet ir pats sekęs ir dalyvavęs kitų skriaudoje ir vartojęs smurtą prieš kitus be ypatingesnio sąžinės graužimo? Mes atsakome neigiamai. Kilnūs autoriaus norai užjausti ir padėti darbininkams yra aiškiai jaučiami romane, tačiau mes įtariame, kad jo pagrindinis personažas yra atskleidęs daugiau paties autoriaus, bet ne galimų personažo minčių, jausmų bei veiksmų. Nežiūrint konservatyvios ūkininko Jurgio tradicijos, kaip apreiškimą jis priima socialistinę bei radikalią pasaulėžiūrą, kurią mes galime pasekti ir kituose Sinclairo romanuose. Ten mes dažnai užtiksime tipingą fabulą apie jauną ir turtingą vyrą, kuris įsivelia į radikalų sąjūdį ir kovoja prieš valdančios klases pasaulėžiūrą. Šia proga mes galėtume išplėsti jo romanų fabulą į Helicon Home Colony (kažkas panašu į Tolstojaus Jasnaja Poliana) realybę. Garsieji rūmai savo laiku patraukė į save tokias Amerikos įžymybes, kaip William James, John Dewey ir Sinclair Lewis, kol juos sunaikino gaisras. Šis eksperimentas — realizuoti utopiją gyvenime — charakterizuoja visą Sinclairo kūrybą. Nežiūrint to, kiek svarbūs yra šios rūšies eksperimentai bet kokiai visuomenei, "grynoji" literatūra juos paliečia tik kaip tarpininkus ar medžiaga kai kam kitam, ką mes paprastai vadiname žmogiškąja prigimtimi. Sąmoningo ar nesąmoningo socialinių faktų pabrėžimo dėka Upton Sinclairo romanai meta šešėlį ant žmogiškosios būtybes psichologines realybės ir tie faktai kartais suveda žmogiškąją prigimtį į vadinamų automatinių refleksų apraiškas. Kad tai yra per siaura ir perdaug vienašališka, aiškinti netenka. Tad meniškas industrines Amerikos atvaizdavimas Upton Sinclairo romanuose pareikalavo dideles kainos iš žmogiškosios prigimties.

*    šią vasarą sustojo ėjęs bibliografinis leidinys Knygų Lentyna, redaguojamas A. Ružancovo. Sustojimo priežastis - lėšų stoka. Knygų Lentyna pati negalėjo išsilaikyti dėl menko prenumeratorių skaičiaus. Vliko gi parama, kuria šis leidinys laikėsi, paskutiniu metu buvo nepakankama. Knygų lentyną visą laiką pasišventusiai redagavo A. Ružancovas.

* Terros leidykla spausdina A. Škėmos knygą čelesta. Ji leidžia ir Mykolo Vaitkaus eilių rinkinį "Nuošaliu taku".

*    Ventos leidykla Vokietijoje jau atspausdino Nobelio premijos laureato F. E. Sillanpaa romaną Silja. Išvertė J. Lingis.

*    Nidos knygų klubas Anglijoje išleido Alės Rūtos verstą Gustavo Flauberto "Ponia Bovary" I dalį, II dalis jau spausd'nama. Tas pats knygos klubas išleidžia M. Biržiškos "Senasis Vilniaus universitetas", A. Baranausko novelių rinkinį "Sniego platumos", J. Balio "Lietuvių mitologiškos sakmes", A. Landsbergio novelių rinkinį, taip pat perspausdins J. Grušo romaną "Karjeristas".

*    Vasarą vėl išėjo "Bulletin Lithuanien". Išleido dr. S. A. Bačkis Prancūzijoje Lietuvos Diplomatines Tarnybos lėšomis, šį biuletenį numatoma leisti 2 kartus metuose.