THOMO MANNO TRAGIKĄ Spausdinti




Žymusis vokiečių rašytojas Thomas Mann šių metų rugpjūčio 12 d. mirė Šveicarijoj. Birželio 6 d. jis buvo sulaukęs 80 metų amžiaus. Dalį gyvenimo praleido svetur; 1933 m. dei nacinio režimo Vokietijoj pasitraukė į Šveicariją, o iš ten sekančiais metais į Jungtines Amerikos Valstybes, iš kurių jau po karo, Goethes sukakties metais, grįžo į Vokietiją, bet joj nebeapsigyveno.

Kai kurių šių laikų literatūros kritikų Th. Mann statomas į vieną gretą su mūsų amžiaus literatūros korifėjais James Joyce ir Marcei Proust. 1929 metais jam buvo suteikta Nobelio premija, o 1949 m. Goethes premija. Naciai jam buvo atėmę ne tik pilietybę, bet ir garbes doktoratą, kuris po karo buvo grąžintas. Amerikoj gyvendamas, kurį laiką dėstė Princetono universitete, vėliau gyveno Kalifornijoj.

Th. Mann nėra vien rašytojas tikrąja to žodžio prasme, bet taip pat ir eseistas. Ypač po pirmojo pasaulinio karo jis ėmė reikštis kultūros, filosofijos ir istorijos studijomis, kaip Fridrikas ir didžioji koalicija, nepolitiko svarstymai (1918), apie vokiečių respubliką (1922). Taip pat pasireiškė savo darbais apie Goethę, Nietzschę, Šopenhauerį, Freudą ir kitus. Šiuo tarpu mums reikšmingiau pažvelgti į Th. Manno grožinę kūrybą.

Mannas iškilo iš XIX šin. natūralistines aplinkos, tačiau esmėj jis liko daugiau paveiktas vokiškojo romantizmo, pasireiškusio intelektualinėm Nietzschės, Šopenhauerio, Wagnerio sistemom. Taip pat ir Freudas neliko be įtakos. Į šią bazę atsirėmęs, Mannas ir ėmėsi menininko ir visuomeninio gyvenimo problemos sprendimo savo veikaluose. Smulkiau skaitydami tą problemą, dar galėtume rasti nagrinėjamą ryšį tarp genialumo ir ligos, taipgi santykį tarp kultūros ir humaniškumo. Pastarasis atvejis, be abejo, įeina į "Šiaurės mago" Hamanno Herderiui perteiktą humaniškumo idėją (plg. Herderio "Humanitaetsbr.ef e"), kur taip pat slypi kosmopolitizmo pradų.

Keliamos problemos efektyvumą Th. Mann dar sustiprina dviem pagrindinėm priemonėm — stiliaus preciziškumu ir tam tikra distancija, kuri jo raštus apgaubia lengvos ironijos šydu. Tačiau Manno stiliuj J. Nadleris su P. Hille įžiūri tam tikrą pavojų: "Thomo Manno menas yra objektyvus pranešimas (reportažas) atsitiktine romano forma. Ir jeigu Manno tikslas buvo, Wagnerio įtakoj, sukurti naują prozos epą, kurs būtų prisotintas muzikinio Šopenhauerio pesimizmo ir dekadentinės Nietzschės psichologijos, tai šis menas yra taip pat škicinis. Jame jauti šaltumą, atstumą saksinio, hanzinio gamtovaizdžio" (Gesch. der dt. Lit. 1950, p. 741).

Th. Mann nesusižavėjo Italijos renesansu, kaip jo brolis Heinrichas, bet pasiliko prie šiauriečio problemų. Jis nekvietė Elenos, kaip Goethe savo Faustui, bet ėmėsi vaizduoti savo protėvius per tris kartas garsiajame "Buddenbrockų" romane (1901). Jau šiame stambiame veikale (išverstas į liet. k. 1929 m.) Mannas kelia pagrindinę problemą — konfliktą tarp dvasios ir gyvenimo, tarp menininko ir piliečio. Paprastai jis vadinamas "šeimos griuvimo" romanu. Iš tikrųjų gi ta šeima konsumuojama ne kokios ypatingos degeneracijos, bet palinkimo į meną, į muziką. Paskutinysis Liubeko pirklių ir  patricijų šeimos narys Hanno, muzikos vunderkindas, bijo ne tik gyvenimo, bet ir mokyklos.

Aišku, čia vėl iškyla romantikų problema — menininko ir piliečio santykiai — bet į ją atsakoma neigiamai, nurodant, kad į meną, grožį ir dvasią tenka žiūrėti kaip į gyvenimo degeneracijos reiškinius. Menas tai likimo prakeiksmas, kurs sugriauna gyvenimą, jo vertę. "Tristano" (1903) novelių rinkiny iš Tonio Kroeger išgirstame šiuos žodžius: "Aš niekad nesuprasiu, kaip galima nepaprastumą ir demoniškumą gerbti kaip idealą. Ne, 'gyvenimas' kaip amžinas priešingumas tarp dvasios ir meno mums prisistato, bet ne kaip normalumas, kurs brangintinas, kurio ilgimasi. Menininkas vaikosi ekscentriškumo, rafinuotumo, demoniškumo, jis nežino, kas tai gyvenimas ir paprastumas, kas draugai, kas žmogiška laimė".

Šis Th. Manno motyvas, mitria ironija persunktas, eina per visus jo vėlesnius veikalus. Ypač po "Karališkosios didenybės" (1909), kur vietoj pilietinio matom dvaro gyvenimą besidegeneruojant. Ta problema iškyla "Mirty Venecijoj" (1913), kur regim tragiškai pavojingą menininko vienišumą, demonišką likimą dėl užsidegimo ir mirties: rašytojas Aschen-bachas meta šeimą ir Venecijoj susižavi gražiu lenkų berniuku Tadzio, kurio dėl apoloninio grožio nemeta ir epidemijai kilus, dėl ko ir pats miršta. Ši novelė kiek primena ir vėlesniąją "Mario ir burtininkas" (1930), tik čia burtininkas hipnotizuoja jauną italų ūkininką, simbolizuodamas, turbūt, fašizmo įtaką žmonėm.

Europos žlugimą Mannas bus bandęs parodyt savo "Burtų kalne" (1924), kurio veiksmas vyksta Davos senatorijoj Šveicarijos, kur leista visiems pareikšti savo idėjas ir pažiūras, autoriui stovint nuošaliai ir kaip galima toliau. Sprendimą atneša iracionalus gyvenimo elementas — karas. "Paskutinis senojo pasaulio šešėlis žūva; jo vietoj   stoja tikrasis mirties pasaulis, didysis karas". (Sig-ner ir Wuerth, Dt. Litgesch. 535).

Sakoma, kad Goethe bus nukreipęs Manną į rytietines bei biblines temas. Juozapo trilogijoj (1934-43) vei iškyla senasis motyvas — kolizija tarp dvasios ir gyvenimo, tarp tvarkos ir vienatvės, tarp tvarkos pažeidimo ir vargo. Manno tikslas buvęs, kaip jis pats sakosi, jungti mitą ir žmogiškumą (kurti tipus), tačiau minėtas atstumas, lengvai pabrėžta ironija griauna pagarbą tam, kas šventa, čia užuot tiesiogiai kovojus prieš dvasią, imamasi netiesioginių priemonių, kurios būsiančios veiksmingesnės.

Tačiau "Įstatyme" (1944), kuris vaizduoja Mozę, ryškiau prasimuša aistringo tikėjimo galia prieš vidinius svyravimus. Senstančiame Manne, kaip ir Goethėj, gyvenimo ir dvasios problema nebeįgauna tokio aštrumo, kaip anksčiau. Bet anksčiau užmestą gyvenimo ir muzikos problemą Mannas vėl kelia paskutiniajame didžiajame savo veikale "Daktare Fauste" (1947). Kaip Mickevičius "Pone Tade" iš tolo su ypatinga meile žvelgė į tolimą Lietuvą, taip čia Mannas aiškiau pamato ir savo tautos istoriją. Tai ne tik kompozitoriaus Leverkuehno gyvenimo istorija, bet ir jo, kaip vokiečio tragiką: prieškarinėse sąlygose užaugęs, jis mato savo meto kultūros žlugimą po pirmojo pasaulinio karo. Jo draugas pastarojo karo metu užrašo jo biografiją, kuri taip pat at-šlieta į Nietzschės gyvenimą. Į šį veikalą, galima sakyti, suplaukia visi Manno kūrybos motyvai. Tai tremtinio ir karo sukrėtimus pergyvenusio veikalas: "Kada iš paskutinio beviltiškumo stebuklas atneš vilties šviesą? Vienišas žmogus sukryžiuoja rankas ir sako: tepasigaili Dievas jūsų vargšės sielos, mano drauge, mano tėvyne".