EILĖRAŠČIAI Spausdinti

Vilnius 19 a. pradžioje (Przybylskio pieš.)

ĮŽANGA

Tėvyne Lietuva, meilesnė už sveikatą! —
Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato,
Kas jau tavęs neteko. Nūn tave vaizduoju
Aš ilgesy grožiu sujaudintas tavuoju.

Šventoji Motina, Čenstakavos gynėja,1)
Tavim ir Aušros vartai Vilniuje garsėja.
Tu Naugarduko žmones su vilim globoji,

Išgydė ir mane šventa globa Tavoji.
Kai sergantį mane motutė Tau aukojo,
Apmirę akys vėl gyvybe suliepsnojo
Ir tuoj galėjau aš prie Tavo slenksčio stoti,
Kad grąžinai sveikatą Dievui padėkoti.
Taip Tu ir mus grąžinsi į Tėvynę mielą.
Dabar gi neški mano ilgesingą sielą
Į tas kalvas miškingas, i lankas žaliąsias,
Kur Nemunas plačiai bangoja mėlynasis;
Į tuos laukus derlingus, pasėliais spalvotus,
Paauksintų kviečių, balkšvų rugelių plotus,
Kur gintarinės svėrės, kaip pusnis grikučiai,
Kur rausta dobilai ir padirvio žvangučiai.
O viskas apsupta ežia, kaip juosta, lygia,
Joje laukinių kriaušių šen ir ten pridygę.

Išvertė  V. Mykolaitis-Putinas.

 
1)    Lenkijoje visiems yra žinomas čenstakavoj švenčiausios Paneles paveikslas. Lietuvoje gi garsūs yra savo stebuklais šv. Paneles paveikslai Aušros Vartuose Vilniuje, taip pat Naugarduke, žirovicuoso, Borūnuose. — A. Mickevičius.

Neries krantai prie Vilniaus

LIETUVOS   GIRIOS

Medžiai Panerio, Svitežio ir Kuselevo!
Kurių tankios šakos šitiek amžių žaliavo
Ir malonioje ūksmėje savo vėdino
Galvas Vytenio, Mindaugo ir Gedimino,
Kai Panery, tarp girių, šisai atsidūręs1)
Lokio odą pagulęs ir ugnį sukūręs,
Klausėsi žodžių krivių krivaičio Lizdeikos
Ir Neries ūžesio bei srauniosios Vileikos
Užliūliuotas, ten vilką plieninį sapnavo,
O iš pačių dievų sau įsakymą gavo
Steigti miestą! Taip giriose gimti turėjo Vilnius,
kurs ilgainiui taip plačiai pagarsėjo.
Iš to Vilniaus išėjo kiti kunigaikščiai,
Mūsų Kęstutis, Algirdas ir Algirdaičiai,
Mūsų krašto valdovai, kariautojai narsūs
Ir miškuose tėvynės medžiotojai garsūs.
Rodo tai, kad šiandien reikėtų tik vieno
Mūsų Lietuvai — girių tankiausių ir plieno.
Girios! tas dar po jūsų tankynę medžiojo,
Kurs paskutinis Vytauto šalmą nešiojo.2)
Paskutinis ant sosto pas mus Jogailaitis,
Lietuvos paskutinis garsus karalaitis.
Medžiai mano! Jei Dievo apveizda norėtų
Sugrąžinti mane vėl atgal prie tų vietų,
Kur aš gimiau, ar tektų ir jus pamatyti,
Jus, tarp kurių aš mėgdavau mažas lakstyti?
Ar dar gyvas Baublys, kurs savy sutalpina3)
Dvylika asmenų, ir visa ta šeimyna
Jojo stuobrio viduj dargi gali sėdėti?

Girios mano! kas metai kiek iškerta jūsų
Kirviai pirklių ir valdančių Lietuvą rusų!
Skriaudžia paukščius, taip mėgstančius jūsų ošimą,
Ir poetą, kurs semia čia sau įkvėpimo.

Kiek ir manoji siela minčių iš jūs gavo!
Lyg medžiotojas, bijąs draugų pajuokimo,
Kad nekliudė, pabėgęs nuo būrio jaunimo,
Kiek minčių aš pas jus sumedžioti galėjau,
Kai medžioklę užmiršęs, ant kelmo sėdėjau,
Ir žilabarzdės samanos prie mano kojų
Švietė iš po mėlynų tamsių uogienojų;
O ant kalnelių spindinčios bruknių uogelės
Raudonavo skaisčiai, lyg karolių akelės;
Gi viršuje tamsu — tiktai šakos kabėjo,
Lyg debesis koks tirštas ir žalias, be vėjo.
Virš tų skliautų žaliuojančių viesulas kaukė,
ūžė, lyg aimanuodamas, staugė ir šaukė.
Kas per vaizdas! Norėdavau įsitikėti,
Kad virš mano galvos jūrės ėmė budėti.
Apačioje matai lyg kad miesto griuvėsius:
Čia šakotas kalades, ten lygius puvėsius,
Ten nulaužtų šakų pasidraikiusią krūvą,
Ąžuolo stuobrys ten, lyg rentinys koks, pūva.
Gi gelmė tamsios girios baugina kiekvieną,
Ten josios šeimininkai sulindę gyvena:
Meškos, vilkai, šernai. Prieangyj išblaškyti
Guli kaulai išdrįsusių girią lankyli
Neatsargių svečių. Ten, iš vidurio miško,
Lyg koks čiurkšlys, žiūrėk, jau i viršų ištiško
Elnio ragai, tai žybtelės gelsvas žvėrelis,
Lyg kad gęstąs už medžių miške žiburėlis.
Darosi vėl ramu, tik augštai iš lazdyno
Margas genys dundendamas pasikardino
Ir nuskrido, bet vėl kažkur medi kapoja,
Lyg pasislėpęs vaikas, kai auklę inlioia.

Išvertė K. Šakenis.


1)    Pagal padavimą, didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas Panerių kalne plieninį vilką sapnavęs ir, krivių krivaičiui Lizdeikai pritariant, įkūrė toje vietoje Vilniaus miestą. — A. Mickevičius.

2)    Zigmantas Augustas senoviniu papročiu apėmė Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos sostą; prisijuosė kardą ir apsivainikavo šalmu. Labai mėgdavo medžioklę. — A. Mickevičius.

3)    Raseinių apskrityje, žemaičių raštininko Poškos dvare, augo Baubliu vadinamas ąžuolas, kurį stabmeldžių laikais laikė šventenybe. To didžiulio ąžuolo išpuvusiame stuobryje Poška įsteigė senovinių Lietuvos palaikų muziejų. — A. Mickevičius.