ADOMAS MICKEVIČIUS LIETUVIU LITERATŪROJE Spausdinti
I.
Dvi tautos susiduria prie abiem artimo Adomo Mickevičiaus vardo. Lenkams tai vienas iš pačių žymiųjų, gal net ir pats žymiausias jų literatūros rašytojas, o taip pat ir didelis patriotinės minties ugdytojas, kurio kūnas ilgainiui buvo priglaustas istorinėje jų tautos šventovėje — karališkoje Krokuvos Vavelio pilyje. Bet ir lietuviams Mickevičiaus vardas anaiptol nėra svetimas. Kilęs iš Didž. Lietuvos Kunigaikštijai priklausiusio krašto (beje, dar XVII a. Mickevičiai tebegyvenę grynai lietuviškoje Rodūnės parapijoje, iš kur nusikėlė prie netolimo Naugarduko. Plg. M. Biržiška, Mūsų raštų istorija, I, 2. leid. 1925 p. 47), Vilniuje (kur mokėsi) ir Kaune (kur mokytojavo) brandinęs savo kūrybines jėgas, "Gražinoje" ir "Konrade Valenrode" romantiškai išaugštinęs didžią Lietuvos praeitį, "Vėlinių" antrojoje dalyje poetiškai pavaizdavęs liaudies paprečių ksrtelę ir parodęs klaikų Lietuvos baudžiauninku vargą, o trečiojoje dalyje iškėlęs skaudžią nuo rusų valdžios nukentėjusių Vilniaus studentų filomatų-filaretų dalią, "Pone Tade" su didžiule talento jėga nupiešęs margaspalvį ano meto Lietuvos bajorijos gyvenimą, davęs nepamirštamo grožio gimtosios šalies gamtos vaizdų, Lietuvą savo tėvyne vadinęs ir išreiškęs nemeluotai didelį netektos tėvynės ilgesį — tasai Mickevičius visada buvo mūsų visuomenės labai mėgiamas, plačiai skaitomas, o tautinio atgimimo gadynėje savo veikalais kaitino nevieno lietuvio patriotinius jausmus.

Nenuostabu, kad jis susilaukė daugiau lietuvių vertėjų, negu kuris kitas mums svetima kalba rašęs autorius. Galime išvardinti daugiau kaip pusšimtį mūsų literatų, kurie yra vertę vieną ar kitą Mickevičiaus veikalą, bent jo nuotrupą Bene daugiausia kartų yra versta žinomoji Vilijos giesmė iš "Konrado Valenrodo"; ją yra vertę (ar atskirai ar drauge su visu "Konradu Valenrodu") V. Ažukalnis-Zagurskis, M. Godlevskis, E. J. Daukša, J. Brazaitis, S. Dagilis, J. Mačys-Kėkštas, V. Kudirka, Maironis, V. Mykolaitis-Putinas.

Tasai domėjimasis Mickevičiumi nebuvo koks trumpalaikis vienos kurios gadynės reiškinys, todėl Mickevičiaus veikalų lietuviškų vertimų ir iš viso paties Mickevičiaus vertinimo apžvalga vaizdžiai rodo ir daugiau kaip šimtmečio įvairuojančias mūsų literatūrinio ir apskritai visuomeninio gyvenimo tendencijas.

II.
Pirmąją Mickevičiaus veikalų lietuviškųjų vertimų apžvalgą davė Juozas Adomaitis savo straipsnyje "Mickiewicz w literaturze litewskiej", kurį įprastiniu Budrio slapyvardžiu 1885 m. paskelbė Petrapilio lenkiškame žurnale "Kraj" (straipsnis buvo pakartotas Mickevičiaus sukakčiai skirtoje kolektyvinėje knygoje, Petrapilyje 1898). Jo apžvalga nepilna ir netiksli, betgi pateikia ir labai įdomių žinių apie kai kuriuos spaudon nepatekusius vertimus, akivaizdžiai rodančius Mickevičiaus populiarumą lietuviškoje visuomenėje. Adomaitis-Budrys rašė, kad prieš porą metų girdėjęs vieną iš buvusiųjų Karaliaučiaus studentų (deja, nenurodo ką; gal. E. J. Daukšą?) deklamuojant puikiai išverstą Mickevičiaus "Redutą" ir "Farysą". Eilę smulkesnių dalykų, Moniuškos harmonizuotų, turį Lietuvos miestų dainos rateliai; girdėjęs, kad jie turį ir visą "Vėlinių" vertimą. Kai kas net esą liaudin patekę: Ukmergės aps. esą Mickevičiaus baladžių vertimų. Vilijos giesmė (Neris ta j muso upelu moti) įgijusi jau liaudies dainos pobūdį. Suvalkijoje liaudis dainuojanti ištrauką iš "Vėlinių" (Bajsi ir tamsi naktele — t.y.: Cicho wsędzie..). Aišku, dabar sunku spręsti, kiek visa tai tikra, nes minimi vertimai nėra išlikę, o ir pačios žinios apie juos nėra kitų šaltinių paliudytos.

Vėliau kiek bibliografinių žinių apie Mickevičiaus lietuviškuosius vertimus pateikdavo jo veikalų vertėjai, pvz., J. žilius ir kt. Randame jų ir pas lenkų autorius. Pvz., L. Stolarzewiczius savo knygoje "Bibliografja pism Mickiewicza" (1924) nurodo 6 lietuviškus vertimus; tai labai nedaug, ypač kad jis nežino ir tokių stambių, kaip "Gražinos" ar "Konrado Valenrodo" vertimų.

Plačią ir kruopščiai surankiotą bibliografiją parūpino M. Brenšteinas (M. Brensztejn, Bibliografja utworow Mickiewicza przeložonych na język litewski — žrodla mocy, 1927 nr. 1; yra ir atspaudas). Autorius žymėjo ne tik stambiuosius dalykus, bet ir smulkmenas, išmėtytas įvairioje lietuvių periodikoje. Betgi ir jo bibliografiją galime papildyti, ypač vėliau aptikus naujos rankraštinės medžiagos. Kai ką reiktų ir pataisyti. Antai Brenšteinas nurodo, kad Vilijos giesmę esąs išvertęs A. Maciejauskas, A. Geležninko slapyvardžiu 1905 m. išleistoje savo knygelėje "Jaunikaičiams dienos". Faktiškai betgi ten yra įdėtas kiek pataisytas Dagilio vertimas, imtas iš jo 1891 m. "Lietuviško šiupinio". Remdamasis Adomaičiu-Budriu, Brenšteinas spėja, kad 1885 m. buvęs spausdinamas Dagilėlio (anot jo, tai kun. Morkis!) "Pono Tado" vertimas, nors Budrys aiškiai rašė apie Dagilį.

III.
Pirmasis mums žinomas Mickevičiaus vertėjas lietuvių kalbon buvo Simanas Daukantas, tada dar Vilniaus univ. studentas. Ir kas įdomiausia — jis ir žinote nežinojo, kad išvertė Adomo Mickevičiaus, savo universitetinio kolegos, veikalėlį.

Buvo taip. Vilniuje ir visoje Lietuvoje ėmė reikštis kaskart stiprėjantis domėjimasis gimtojo krašto istorija, kurį M. Valančius su įprastiniu savo humoru taip apibūdino ("žemaičių vyskupystės" įžangoje^: "Mūsų gadynės žmonės, tarsi pritrūkusys kuo be-džiaugties, dideliai pamėgo senovės dalykuose. Kan išvydusys mokyti vyrai, už kits kito suniko rankioti jau sutrenėjusius senų dienų raštus; o ką norint dasekusys, išsimanė rašyti naujas kningas ir visų visiems žmonėms, it kan lig šiolei nežinomą, gailinti". To sąjūdžio pagautas studentas Daukantas ne tik pamėgo praeitį, bet ir ėmė rankioti medžiagą savo rašomiems "Darbams senovės Lietuvių ir žemaičių", kurių pratarmė atžymėta 1822 m. data (pats rankraštis teišvydo spaudą po šimtmečio — 1929). Ypač j ieškojo Daukantas to, kas patriotiškai keltų Lietuvos istorijos garbę ir grožį. Ir taip jo dėmesį patraukė Vilniaus laikraštyje "Tygodnik Wilenski" 1819 m. išspausdinta "Živilė. Apysakaitė iš Lietuvos istorijos. Ištrauka iš senoviškų lenkiškų rankraščių, redakcijai p. S.F.ž. suteiktų". Pasakojimas apie Naugarduko kunigaikštytę Živilę, kuri taip karštai mylėjo tėvynę, jog nesvyruodama nužudė su Lietuvos priešais susidėjusį savo mylimąjį, sužavėjo Daukantą. "Aiškiai išpažįstu skaitytojui, jog skaičiau darus grekų ir romanų ir kitų giminių, vienok nė kokioj giminėj taip garbingos mergaitės neradau", — pastebi Daukantas savo "Darbuose", įsidėjęs tos apysakaitės vertimą.

Daukantas neabejojo, kad tai tikrai iš senų kronikų paimtas pasakojimas. Iš tiesų betgi istoriniai šaltiniai nieko nežino apie Živilę. Tai buvo stud. Adomo Mickevičiaus kūrinėlis, jo 1819.1.24 d. paskaitytas slaptos studentų filomatų draugijos susirinkime, o paskui išspausdintas, tarytum kokia ištrauka iš senų rankraščių. Tai buvo madinga tada stilistinė priemonė (prancūziškai pastiche vadinama), kurią, pvz., net ir Vilniaus spaudoje panaudodavo vad. šubrav-cai (buvo tokia draugija, savotiška masonų atskala*, savo visuomenines satyras kartais skelbdami (tiesa, tam tikram komiškam įspūdžiui sukelti), lyg kokias ištraukas iš tariamai senoviškų lietuviškų rankraščių, rastų medžio drevėje ar kitur. Kad savo apysakaitės autentiškumo įspūdį sustiprintų, Mickevičius ne tik rašė archaizuota lenkų kalba, bet dar ir nurodė, kad rankraštį redakcijai tariamai atsiuntęs p. S.F.Ž. Mat, tuo metu Vilniaus univ. prof. S. F. Žukovskis knaisiojosi po įvairius archyvus ir kartkartėmis kitame laikraštyje (Dziennik Wilenski) skelbdavo kokią ištrauką iš senoviškų šaltinių. Visa tai ir suklaidino Daukantą. Vėlesnėje savo istorijos redakcijoje, dviem tomais 1893-97 m. Amerikoje išspausdintoje, Daukantas pasakojimo apie Živilę šaltiniu netgi nurodo T. Narbutą. Daukantas vėl suklydo. Mat, Narbutas tame laikraštyje buvo kaip tik anuo laiku spausdinęs kelis straipsnelius iš Lietuvos istorijos.

Daukantui padarius pradžią, pasakojimas apie Živilę prigijo lietuvių literatūroje. Šatrijos Ragana ji įsidėjo i savo populiariuosius "Lietuvos istorijos septynius paveikslus" (1905) ir į "Vincą Stonį" (1906). Mažosios Lietuvos patriotas Jonas Elijošaitis (1886— 1915). Tilžėje 1907 m. leistame laikraštėlyje "Tėvynės Balse" (jo išėjo tik 2 numeriai) davė apysaką "Živilė, duktė Naujapilės kunigaikščio Karijoto", pridėdamas tokį prierašą: "Šis nusidavimas apie tragišką galą tėvynės išdavėjo yra atsitikęs senovės laike, ale jis pritinka ir mūsų dabartinės laikui, ir gal pagraudenimas būti mūsų šiandieniškiems tėvynės išdavėjams ir išgamoms, kurie išsižadėdami savo kalbos ir tautiškumo, kovojo prieš savo giminės brolius" (Probočių Anūkas /Ansas Bruožis/, Mažosios Lietuvos buvusiejie rašytojai ir žymesniejie lietuvių kalbos mylėtojai. 1920 p. 121). Pateko Živilė ir mūsų dramon: Vincas Nagornoskis (1869—1939) 1905 m. Amerikoje išleido 5 veiksmų tragediją "Živilė, duktė Karijoto", o pastaraisiais laikais Živilę mums priminė to vardo dramoje Antanas Škėma.

Nevienas dar ir šiandie pasakojimą apie Živilę laiko mūsų tikra istorine legenda.

IV.
Pirmasis spausdintas lietuviškas vertimas iš Mickevičiaus veikalų pasirodė tolimojoje Prancūzijoje, kur susispietė nemaža Lietuvos ir Lenkijos politinių emigrantų po pralaimėto 1830-31 m. sukilimo. 1824 m. ištremtas iš Lietuvos ir 1829 m. gavęs progą iš Rusijos išvykti į Vakarus, Mickevičius, nors pats aktyviai ir nedalyvavęs sukilime, dabar visa galva pasinėrė i visuomenini emigrantų gyvenimą, kartu skaudžiai a t j ausdamas visas jo negeroves. O tasai gyvenimas buvo nepavydėtinas. Materialiniai pragyvenimo sunkumai nekartą siejosi ir su moraliniu palūžimu. Emigrantų tarpe buvo daug savitarpio nesutarimų, įvairių grupių ir atskirų asmenų rietenų bei intrygų. Be to, atsijus nuo savojo krašto, nepritapus prie prancūzų visuomenės ir nematant realios išeities iš savo vargų, dažnam vaidenosi tam tikras mesianistinis misticizmas: kaip Kristus kadaise kentėjęs už žmoniją jos išganymui, taip ir lenkų tauta dabar kenčianti už kitų tautų nuodėmes Tas nuotaikas reiškė ir Mickevičius, kuris jau nuo Petrapilio, o ypač nuo Romos laikų vis labiau krypo mistikon Ir štai jis sumanė parašyti savotišką evangeliją savo tautiečiams tremtiniams, kuri guostų juos tautos prisikėlimo viltimi ir rodytų augštus moralinius idealus kasdieniame gyvenime. Taip kilo jo garsiosios biblinių stiliumi parašytos "Lenkų tautos ir piligrimų knygos" (Księgi narodu i pielgrzymstwa polskie-go), anonimiškai 1832 m. Paryžiuje išspausdintos.

"Knygų" pasisekimas buvo labai didelis: 4 leidimų 10,000 egzempliorių buvo bematant išgraibstyti. 1833 m. pasirodė "Knygų" vertimai į vokiečių, prancūzų ir anglų kalbas. Lietuviai emigrantai, kentę bendrą su lenkais išeivių vargą, irgi žavėjosi "Knygomis" ir pasirūpino versti jas lietuviškai. K. Estrei-cherio lenkų bibliografijoje nurodoma, kad 1836 m. K. Vilčinskio buvo ant atskirų lakštelių išspausdinti lietuviški "Knygų" ištraukų vertimai. Vienoje iš tokių brošiūrėlių (be datos ir be vertėjo pažymėjimo* buvo duotos baigiamosios "Knygų" ištraukos: "Litania Pakielawinga. Malda Pakielawinga" (iš Krokuvos Lenkų Akademijos bibliotekos egz. persp. Mūsų Senovėje, II 1938 nr. 3). Taip pat be datos ir be vertėjo pavardės buvęs Paryžiaus Lenkų Bibliotekoje i' ištisas lietuviškas "Knygų" vertimas, kurį mini S. Pigonis savo monografijoje "O Księgach narodu i pielgrzymstwa polskiego A. Mickiewicza" (1911 p. 151). Anot A. Mickevičiaus sūnaus Vladislovo, lietuviškas "Knygų" vertimas buvęs išspausdintas Paryžiuje 1833 m. (W. Mickiewicz. Žywot Adama Mickiewicza, 2 leid. 1931 p. 218). S. Pigonis datą spėja atsargiau: 183?; ji kartoja ir M. Brenšteinas.

Kas visa tai vertė, nežinome (yra ir daugiau panašių lietuviškų tekstų, kurių vertėjai nenurodyti, plg. V. Maciūnas, 1831 m. sukilimo emigrantų lietuviškieji tekstai — Mūsų Senovė, II 1938 nr. 3 p. 462 — 471). Iš 1831 m. emigrantų, palikusių daug lietuviškų rankraščių, žinome tik kun. Kiprijoną Neza-bitauški (1778—1837; pasak A. Janulaičio, tikroji jo tėvų valstiečių pavardė buvusi Zabitis). Paryžiaus Lenkų Bibliotekoje buvo gerokas pluoštas jo originalinių lietuviškų eilėraščių (persp. A. Janulaitis Tautoje ir Žodyje, VI 1930 p. 354—410), o taip pat ir stambokų vertimų: "Iszguldimas Prieguliejimu Teisibiuos" ir De Lamennais "Paroles d'un croyant" (Tikinčiojo žodžiai) vertimas. Tiedu veikalai savo pobūdžiu ir stiliumi turi nemaža bendro su Mickevičiaus "Knygomis". Įdomu čia dar pažymėti, kad Nezabitauskis savo eilėraščius dedikuoja "Juomilastai Aduomui Mickiewicziai Szluowingam yr Muokintam Eiluoto-jui Ležuwieja Lenkiszkamia, Bendrui musu Letuwijninkui". Tai pirmas lietuviškas panegirikas Mickevičiui (rašyba netaisoma):

Daug irr Eiluotuju, kur truoksztt tawi sekte.
Ir dar nuor muokslumu už Tamsta pratekte;-
Wargszai! biat neturia, nuog Diewuo dawimuo!
Eilawimu sawuo, Szyrdies užgawimuo,
Kaip Jusu Milasta: kan tiktai paraszai?
Ruduoss, jog maluonei parskaitity praszai.

Negalėdamas išspausdinti savo eilėraščių (Meilicziow yszspaustij, niaturiu MamuonasM, Nezabitauskis prašo Mickevičių užtarimo:

...jei Tamstai patink, gali liept yszspausty...
Už tąn giaruo Anuo, wijsad diekawuosiu!
Ir juo Prietialista. Szyrdiej užkawuosiu...

Kadangi Nezabitauskis buvo toks didelis Mickevičiaus gerbėjas, labai galimas dalykas, kad jis ir bus išvertęs Mickevičiaus "Knygas". Betgi konkretesnių duomenų neturint, "Knygų" vertėjo lietuvių kalbon klausimas lieka atviras.

Mickevičiaus "Knygos" buvo specifinių emigracijos sąlygų padaras ir Lietuvoje didesnio dėmesio nesulaukė. Nėra žinoma, kad kas nors Lietuvoje būtų bandęs "Knygas" versti. Ir tik 1919 m. Amerikos lietuvių (taigi emigrantų!) žurnale "Moksleivyje" buvo išspausdintas J. K. Tautmylos (slapyv.) "Knygų" vertimas.

ADOMAS MICKEVIČIUS
Dail. W. Wankowicz

V.
Lenkų kalba buvo ano meto Lietuvos šviesuomenei sava. Tad ir Mickevičius, kuris vis labiau garsėjo lenkų literatūroje, buvo Lietuvoje gerai žinomas. Kaip kilęs iš Lietuvos ir Lietuvą savo raštuose vaizdavęs, jis buvo juoba artimas Lietuvos visuomenei. Iškeltinas dar vienas veiksnys. XIX amž. ir Lietuvą palietė tautinių sąjūdžių banga. Kaip ir kituose kraštuose, taip ir Lietuvoje, tas sąjūdis reiškėsi patriotiniu didžiavimusi savojo krašto istorija, domėjimusi savosios liaudies kūryba, susirūpinimu gimtąja kalba ir pastangomis išugdyti savo tautinę literatūrą. Suprantama, kad Mickevičiaus veikalai, ypač "Konradas Valenrodas" ar "Gražina", pilni romantinio žavėjimosi Lietuvos senove, turėjo būti ypatingai pamėgti. Nevieną traukė ir tie raštai, kuriuose Mickevičius   atskleidė   liaudies   legendų   poetiškąjį grožį. Ir taip mūsų literatai, besistengdami paturtinti savąją literatūrą originaliais ar verstiniais veikalais, nekartą savo vertimams rinkosi Mickevičių.

Pirmuosius Lietuvoje spausdintus lietuviškus vertimus iš Mickevičiaus kūrybos davė Liudas Adomas Jucevičius (1813—1846). Visą savo jaunuolišką literatūrinį entuziazmą jis skyrė lituanistikai, tiesiog aistringai pamilęs Lietuvos kraštą, jo praeitį, žmones, jų kalbą, ypač gi folklorą, šalia gana gausių lenkiškai rašytų savo lituanistinių straipsnių ir knygų, Jucevičius 1837 m. Vilniuje išleido nedidelę lietuviškų vertimų iš lenkų poezijos knygelę (Wyjątki z nowoczesnych poetow polskich tlumaczone na język litewski). Iš penkių ten pateiktų dalykų trys buvo Mickevičiaus: "Trins Budrisaj", "Switezine" ir "Aplankimas" (tai 46 eilučių ištrauka iš "Vėlinių" IV dalies: Ne senėj aplankiau namus mana motinos...).

Neviskas betgi, ką Jucevičius buvo vertęs iš Mickevičiaus, pateko spaudon. Antai 1841.11.20 jis teiravosi J. I. Kraševskio (laiškai Krokuvos univ. bibliotekos rankraščių skyriuje) ar jis neįdėtų į savo redaguojamąjį žurnalą "Athenaeum" iš ienkų kalbos lietuviškai verstos pcezijos: Jucevičius galėtų atsiųsti kelių Mickevičiaus eilėraščių ir kokios ištraukos iš Kraševskio "Vitolio raudos" vertinys. Jau 1839.IX.20 Jucevičius buvo rašęs Kraševskiui, kad esąs išvertęs "Konradą Valenrodą".

Tie Jucevičiaus vertimai nebuvo išspausdinti, o jų rankraščiai dingo. Tai buvo dažno mūsų rašytojo dalia. Lietuviškos knygos skaitytojų didžiąją dalį sudarė liaudis, kuri tenkinosi maldaknyge, kalendoriumi ir kitomis populiarinio pobūdžio knygelėmis. Ir tų pačių palyginti nedaug tebuvo išleidžiama. Augštesnio lygio veikalams buvo bemaž neįmanoma surasti leidėją. Tokie dalykai, kaip Valančiaus "žemaičių vyskupystė" ar Daukanto "Būdas" retos išimtys mūsų ano meto raštijoje, štai jų amžininko Pabrėžos bent keliolika rankraščių spaudos neišvydo. Vieno botanikos rankraščio pratarmėje Pabrėža skundžiasi: "...reikėjo dar nekuriu asabų šiderstvas ištūrėti, kaip būčiau nieko darbą ėmęs, kurį kožnas norintis gali rasti liežuvyje lenkiškame". Betgi nestigo gimtosios kalbos mylėtojų, kurie rašė lietuviškai, nors ir neturėdami daug vilties, kad jų raštai bus kada nors išspausdinti. Jie ir sudarė tą mūsų, pasakytume, savotišką "pogrindinę" literatūrą, kuri, kad ir valdžios nedraudžiama spausdinti (tiesa, Strazdo eilėraščių rinkinys buvo nepraleistas Vilniaus cenzūros komiteto), tegalėjo plisti rankraščiais šiauresniame ar platesniame lietuviškos visuomenės ratelyje. Ne visi tokie rankraščiai mums ir bėra žinomi, o daug ir iš viso dingo, betgi jie vaizdžiai rodo, kad lietuviškasis literatūrinis gyvenimas buvo daug įvairesnis ir turtingesnis, kaip kad galima būtų spręsti iš negausios ir skurdžios spausdintos Daukanto ir Valančiaus laikų mūsų raštijos. Anų rankraščių tarpe buvo nemaža ir Mickevičiaus kūrybos vertimų.

Besklaidydami XIX amž. mūsų poetų rankraštinį palikimą, susiduriame su rytų augštaičio Valerijono Ažukalnio (Zagurskio, 1820—1874) vardu. Vilniaus Lietuvių Mokslo Draugijos bibliotekoje buvo išlikęs jo poezijos rankraštis "Pisma Litewskie W. Zagorskiego (Ažukalnisa) od roku 1838 do roku 1856" (lietuviška antraštė: Rasztej tikras runkas ir siekioimey 1855). Savo eilėraščius Ažukalnis buvo norėjęs ir išleisti, nes rankraštis pasirašytas Viktoro Aramavičiaus, ėjusio lietuviškų knygų cenzoriaus pareigas Vilniuje 1855—1865. Be originalinių Ažukalnio eilėraščių ten buvo ir vertimų "tu wiru Letuwas, kurie nog užgimimą nie mokie darni kalbas sawa senelu, palika raszitojeys linkiszkeys". Suprantama, kad tų "wiru Letuwas" tarpe negalėjo trūkti Mickevičiaus. Yra ten išverstos dvi Mickevičiaus baladės: "Switezine" ir "Sugrįžimas Tiewa"; be to, "Pradžia pana Tadeusza" (22 eil.) ir dvi giesmes iš "Konrado Valenrodo": "Wilija upiu Lietuwas Motina" (kiek pataisytas vertimas išsp. be vertėjo pavardės Vienybėje Lietuvninkų, 1890 nr. 3) ir "Kas mana dusus suskeyta ir girdi" (Ktož me westchnienia, kto me lzy policzy). Laisvas Mickevičiaus (nors jo pavardė ir nenurodyta) "Panicz i dziewczyna" vertimas yra Ažukalnio "Jaunikis ir Mergiele (sekioimas)".

Kun. A. Valentas savo 1858 m. laiške kun. A. Kašarauskui rašė, kad Ažukalnis vertęs "Poną Tadą", vertimo jis betgi nesąs matęs (Lituanica... ks. A. Kossarzewskiego — rankraštis buvo Kauno kun. seminarijos bibliotekoje). Gal tai tos 22 "Pono Tado" pradžios eilutės, kurias randame minėtame Ažukalnio rankraštyje?

Kartas nuo karto susirasdavo panašių senų lietuviškų rankraščių kur nors provincijos klebonijos apdulkėjusioje lentynoje, ar dvaro pastogėje ar net ir ūkininko pirkioje. Taip, pvz., Stasys Šimkus, berinkdamas liaudies melodijas, aptiko pas vieną Skirsnemunės ūkininką nemaža lietuviškų rankraščių (paskui perduotų Vyt. Didž. Univ. bibliotekai), kurių tarpe buvo ir "Konrado Valenrodo" vertimas, atliktas " Mikalojaus Godlevskio (1818—1890). Jis kiek bendradarbiavęs yra mūsų spaudoje (pvz., Vienybėje Lietuvninkų), kai ką net jau ir anksčiau spausdinęs, pvz, L. Ivinskio 1862 m. kalendoriuje yra jo: "Lajkas ir darbą j wisu metu, atsiunsta nuog M. 3." Apie jo "Konrado Valenrodo" vertimo datą gaHme spręsti iš M. Dovoinos-Silvestraviciaus žinutės "Aušroje" (1885 nr. 2—3): "...netoli Skirsnemunės gyvena Godlevskis, daktaru vadinamas, kursai jau pirm dvidešimt metų perdėjo senovės giesmę Mickaus Konradas Valenrodas." Tai seniausias mums žinomas "Konrado Valenrodo" ištiso vertimo išlikęs rankraštis. Iliustracijai pateikiame jo ištrauką (rašyba netaisoma) :

Szymtas miatu bajgies, kaip zokons križioku
Kraujos pagonijes sziaurines brajdi;
Jau mus brolej Prussaj galwa nulenkie newalen riszoku
Arba žemes atsižadėję su duszie i girie skrajdi:
VVokieczej jos bėgant, kaip tik grejti wijos
Riszo muczijo, iki pat groniczes Lietuwos.
Niamunas skirie Lietuwius no neprietelu:
Po wienaj pusėj žib Bažnicziu boksztas,
Ir užie goiej giwenimaj diewelu:
Po antraj pusėj ant kaina pastatitas
Križius, žime wokiecziu, o wirszus uždengts dangumi
O ruszczej ant Lietuwos isipletes szona
Rodos jog wisas žemes Palemono
Nor apimt isz wirszaus ir paglemžti po sawimi...

1926 m. Mykolas Biržiška priminė "Tautoje ir žodyje" (IV p. 283—300) kitą visai pamirštą, daugumui ligi tol ir negirdėtą XIX a. lietuvių poetą Edvardą Jokūbą Daukšą (1836— apie 1890), kilusį iš Biržų aps. ir studijavusį Maskvos, Tartu ir Karaliaučiaus univ. Vilniaus Liet. Mokslo D-jos bibliotekoje buvo išlikęs Daukšos lietuviškų ir lenkiškų eilėraščiu rinkinys (greta su kitokiais raštais). Iš ten matome Daukšą buvus su daukantiniu aiškumu apsisprendusį lietuvį patriotą, gimtosios kalbos ir istorijos mylėtoją. Rankraštyje buvo dviejų ištraukų iš "Konrado Valenrodo" vertimai: 1857 m. — Vilijos giesmė (Neris gimditoji upealu musu) ir tais pačiais ar 1858 m. — 14 poemos pradžios eilučių (Kajp brajdit kravjuj pusnakt'us pradėjo Kriz'okaj, šimtas meatu jav išėjo...). Be to, ir kai kuriems originaliniams Daukšos eilėraščiams Mickevičius bus turėjęs įtakos.

Juliaus Anusavičiaus (1832—1907), 1863 m. sukilimo dalyvio ir tremtinio, grįžusio Lietuvon vos 1891 m., bene daugiausia buvo išlikusios rankraštinės poezijos (apie 20,000 eilučių), kurių dali paskelbė J. Tumas (labai vertinęs ilgą Anusavičiaus idilę "Viena pavasario diena", plg. Vaižganto raštai, XI p. 183) ir Vaclovas Biržiška (Mūsų Senovė, 1937—1940). Rašinėti eiles Anusavičius bus pradėjęs apie 1850 m. Jo rankraščių tarpe buvo ir "Konrado Valenrodo" pradžios 60 eil. vertimas.

Vilniaus Liet. Mokslo D-jos bibliotekoje tarp įvairių Daukanto palikimo rankraščių teko matyti nežinomo vertėjo (pažymėta: Jaune Žemaytys) "Žibakie"  (tai Mickevičiaus "Przedwiosnek").

Žinoma, turėjo būti ir daugiau vertimų, nes Mickevičius buvo lietuvių labai branginamas. įdomų tuo atžvilgiu dalyką randame Jono Koncevičiaus 1908 m., M. Biržiškai paprašius, surašytuose atsiminimuose apie lietuvių studentų gyvenimą Maskvoje praeito amžiaus 60-iais metais (M. Biržiška, Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos, II 1938). Koncevičius ten rašė apie ano laiko Maskvos studentų būrelį, kuris rūpinos lietuvių kalba, svajojo apie lietuvybės prisikėlimą (Atamenu Enriką Bukauską, kitąkart Maskvoje kalbėjusį "Po 50 metų būsint Kaune lietuviška opera"), rengė lietuviškas knygas, leido ranka rašytą laikraštuką su motto "Kol saula užtekės, rasa akis išės" ir t.t. Jų veikloje iškilo ir Mickevičiaus vardas. Koncevičius rašo: "Tada buvo nutarta per nedėlią nedėlios dienoj susirinkti pas darbuoj ančių -sius lietuviškai. Tame susirinkime atsirado krūvelė apie 20 ypatų. Vėlios minskiečiai daugiausia kalbėjo ir karštai išsireiškė, reikia visą gudiškumą-lenkišku-mą atmesti ir nusitverti lietuviškumo, o tai visus mokslų raštus apskelbti lietuviškai, mūsų poetas, o ypačiai Mickevičių, išversti ir išspausdinti lietuviškai. .."

Panašus studentų ratelis, kuriam vadovavo Petras Vileišis, veikė 70-iais metais Petrapilyje. 1875 — 1876 m. jų buvo leidžiamas ranka rašytas laikraštukas "Kalvis - melagis", apie kurį Juozas Brazaitis (1850—1926) rašė J. Tumui: "...mes rašėm, kas ką norėjom. Buvo ir politinių straipsnių ir javų kainų, iš oro pagautų. Kažinkas buvo pamėginęs versti 'Pan Tadeusz'. Rašinėjau ir aš. Iš Mickevičiaus išverčiau 'Wilija naszych strumieni rodzica" Aš tą •vertimą tebeatmenu..." (vertimas išsp. J. Tumo, Liet. literatūros paskaitos. Aušrininkų gadynė. 1924 p. 142).

VI
Kalbant apie Mickevičiaus įtaką mūsų literatūrai, tenka paliesti ir vieną iš pačių stambiųjų mūsų senesniosios poezijos vardų, būtent, Antaną Baranauską. Jo "Anykščių šilelio" ir pati kilmė savotiškai susijusi su Mickevičiaus "Ponu Tadu". A. Jakštas apie šį reikalą taip rašė:

"Buvo tai 1857—1858 mokslo metuose. Dvasiškąja iškalbą išguldinėjo tuomet Varnių seminarijoje kun. Antanas (turėtų būti: Andrius, plg. Lietuvių Enciklopedija VI p. 450) Gabšys (Gabszewicz)... Ateidamas ant lekcijų, atsinešdavo tai Mickevičių, tai Krasins-kį, tai Slovackį... Ant vienos iš tokių lekcijų kun. Gabšys, perskaitęs iš 'Pan'o Tadeusz'o' Lietuvos girių aprašymą, ėmė girti poetiškus to veikalo grožius, paskui nuo poemos nukreipė šneką į ienkų kalbą, pradėjo plačiai aiškinti, kaip ji graži, turtinga, dailiai skambanti ir t.t.... Iškėlęs į padanges lenkų kalbą, ėmė bjauriai tyčiotis iš lietuviškosios, kad ji, girdi, gera tik piemenims ir tamsiems ūkininkams, kad joje negalima išreikšti jokių aukštesnių minčių, kad ji poezijai visai netinkanti ir t.t. ir t.t. ...Kaip patiko ta lekcija kitiems klierikams, nėra žinios. Bet A. Baronui ji stačiai lyg peiliu širdin įsmego. Jame atsirado gyvas noras atsistoti ir garsiai, visiems girdžiant, viešai prabilti: 'Kun. profesoriau! Tamsta begėdiškai meluoji, arba kalbi, ko visai neišmanai!'... užmiršti jo žodžių, išniekinančių lietuvių kalbą, niekaip negalėjo. Tatai nenurimo tolei, kolei tą pačią vasarą 1858 m., namo parvažiavęs, neparašė 'Anykščių šilelio' pirmosios dalies, o sekančią vasarą — antrosios... Aukščiau paduotuosius faktus surašiau čia taip, kaip pats am. at. vysk. Baronas man pasakojo" (Kas įkvėpė A. Baronui 'Anykščių šilelį' — Gabija: rinktinė knyga, paaukota Lietuvos dainiaus vyskupo Antano Baranausko atminimui. 1907 p. 24—25).

Ir tikrai, "Pono Tado" gamtos vaizdų įtaka "Anykščių šileliui" labai ryški. To neslėpė nė pats Baranauskas, vienoje savo poemos dalyje tiesiog ir rašydamas: "kaip Mickevičius sako". Prieraše prie tos vietos vietos Baranauskas primena: "Lietuvnikas Adomas Mickevičius, Ienkų giesmininkas, gražiai aprašė mūsų miškų grybus giesmėj 'Pan Tadeusz' ".

"Poną Tadą" Baranauskas labai mėgęs. Jo buv. ilgamečio sekretoriaus kun. (vėliau prel.) J. Laukaičio atsiminimuose, dr. J. Stakausko surašytuose (nespausdintuose) , teko skaityti, kad Baranauskas "Poną Tadą" visą atmintinai mokėjęs. Pacitavus eilutę iš betkurios "Pono Tado" vietos, Baranauskas toliau atmintinai deklamuodavęs.

Adomaičio-Budrio tvirtinimu, Baranauskas netgi buvęs išvertęs "Poną Tadą" lietuviškai. Augščiau minėtame straipsnyje apie Mickevičių lietuvių literatūroje Budrys taip rašė: "Baranauskas išvertė 'Poną Tadą'. Negaliu čia smulkmeniškai išnagrinėti to vertimo; pagaliau vertėjas, kaip vienas iš geriausių lietuvių poetų, yra žinomas besidomintiems lietuvių literatūra... Norintiems arčiau pažinti ir įvertinti 'Pono Tado' vertimą čia cituoju įžanginę ištrauką" (rašyba netaisoma):

Tevine Lietuva! tu kajp sveikata!
Kajp to vi reik brangit tas tik pamatą,
Kursaj jos ne tenka. Dar matau garbinga
Grožybe tova, ir giedu iszsilges.
Szwenta Marya ką gini Częstachava,
Auszros turi vartus po sparnu sova;
Ka gini Lietuva ir josios žmones, —
Sveikata gražynaj man isz malones.

Toliau Adomaitis-Budrys prideda: "Ketino versti 'Poną Tadą' ir Silvestravičius (t.y. M. Dovoina-Silvestravičius), bet ar išvertė — nežinau. Atrodo, kad šalia Baranausko puikaus (wybornego) vertimo, kitas vertimas nebereikalingas".
 
Bazilionų vartai Vilniuje
(Vienuolyne buvo kalinamas A. Mickevičius)

Kada Baranauskas bus vertęs "Ponų, Tadą", ar dar tada, kai su seminarijos draugais Klemensu Kairiu ir Pranu Viksva svajojo apie lietuvių literatūros aukso gadynę ir rašė savo svarbiuosius poezijos kūrinius, ar vėliau, kai dėstė lietuvių kalbą Kauno kun. seminarijoje, — nežinome.

Deja, ne tik nėra išsilikęs to vertinio rankraštis, betgi be Adomaičio-Budrio apie tą vertimą kiti net neužsimena, pvz., J. Tumas ir M. Biržiška, kurie savo rašiniuose apie Baranauską buvo surinkę apie jį labai išsamios medžiagos. Neįtraukė to vertimo ir Vaclovas Biržiška savo Lietuviu Bibliografijon. Galima būtų netgi suabejoti Budrio pateiktosios žinios tikrumu, kaip jau 1898 "Tėvynėje" (nr. 12 p. 391) paabejota:   "Nekuriame   lenkiszkame  laikraszty... teko skaityti, būk kun. Baranauskas (dabar vyskupas) yra išvertęs 'Poną Tadą', net kelios eilutės pradžios vertimo buvo patalpintos, netikiu vienok, kad tas būtų teisybė, iš 'Pono Tado' yra į lietuvišką versta vien tik pradžia".

Panašiai kaip Baranauskas, liūdėjo ir dažnas kitas ano meto lietuvis patriotas dėl lietuvių kalbos paniekinimo. L. A. Jucevičius, savo vertimų knygelėje pateikdamas ir lietuvių raštijos apžvalgėlę, skundėsi, kad Lietuvos poetai nelietuviškai rašą (Dzisiejsi nawet litewscy wajdeloci, niestety! nie po litewsku piszą). Nevienas ilgėjosi stambaus vardo lietuvių poezijoje, tokio kaip Mickevičius. Pacituosime didelio lietuvybės mylėtojo ir žodyno sudarinėtojo-žemaičio Andriaus Ugenskio, gyvenimo nublokšto tolimon Kazanėn (čia mokytojavo, vėliau profesoriavo) žodžius iš jo lenkiško 1859.X.1 laiško Valančiui (Valančius nepanoro su juo susirašinėti lietuviškai, kaip Ugenskis buvo pradėjęs):

"Šiandien stebint lietuvių kalbą, galime geriau suprasti ir Homero kalbos nuostabų grožį; lengva daryti išvadą, kad ir graikų kalba iki Homero per daug amžių turėjo tobulėti liaudies lūpose, taip pat reikia spręsti, kad ir lietuvių tauta ir jos kalba turi būti labai sena... Tegu tik Dievas mums greičiau duoda lietuvišką Homerą... buvo juo A. Mickevičius, bet gaila, labai gaila, kad vadindamasis lietuviu, neparašė savo veikalų lietuviškai; tada mūsų literatūra ne kiekybe, bet savo veikalų verte būtų atsistojus vienon eilėn su pirmomis pasaulyje... o tai kažkaip keistai ir atrodo: turinys visai lietuviškas, o kalba lenkų, primenanti mums mūsų fizinę ir moralinę pražūtį" (V. Maciūnas, Andrius Ugianskis — Židinys, 1935, nr. 5—6).

VII.
Nors jau ir anksčiau būta paskirų lietuvių kalbos mylėtojų, betgi tikrasis lietuvių tautinis atgimimas pasireiškė tik antrojoje XIX a. pusėje, kada po baudžiavų panaikinimo ilgainiui pagerėjo ekonominė liaudies būklė ir iš jos tarpo iškilo gausėjanti lietuviška inteligentija. Liaudies kilimo buvo ir J. Basanavičius, ir J. Šliūpas, ir V. Kudirka, ir P. Vileišis, ir J. Mačiulis-Maironis, ir J. Tumas-Vaižgantas ir kiti stambieji tautinio atgimimo vadai. Liaudžiai gi buvo svetimos tos istorinės unijinės tradicijos, kuriose augo lietuvių bajorija ir kurios buvo šventos Mickevičiui. "Lenkų tautos ir piligrimų knygose" Mickevičius su religiniu patosu rašė apie Lietuvos ir Lenkijos uniją: "Ir apdovanojo juos (t.y. lenkus* Dievas, nes didelė tauta, Lietuva, susijungė su Lenkija, kaip vyras su žmona, dvi sielos viename kūne. Ir nėra prieš tai niekada buvę tokio tautų susijungimo". Todėl Mickevičius, kad ir laikydamas save lietuviškos kilmės, kultūriškai ir politiškai jautėsi lenku. "Lietuvis ir mozūras yra broliai. — raše jis ten pat, — argi ginčijasi broliai, kad vienas turi Vladislovo, o kitas Vytauto vardą. Jų pavardė yra ta pati:  lenkų pavardė".

Tokios pažiūros buvo visai nepriimtinos tautiškai susiprantantiems lietuviams. Jie nebegalėjo tuo pačiu metu vadintis lietuviais ir laikyti save lenkais. Labai būdingai, pvz., rašė Andrius Višteliauskas, vienas iš "Aušros" steigėjų: ".. .daugiausia pradėjau drąsiai gaivinti dvasią savo genties nuo 1864 m., atvažiavęs į Paryžių. Ten mane lenkai užrašė kaipo lenką, o aš protestavau ir sakiau, kad aš ne lenkas, bet lietuvis. Vienas grovas prisispyręs mane klausė daugiau negu 20 sykių, ar aš lenkas, aš atsakiau vis, kad ne lenkas, bet lietuvis, ir užklausiau, ar jis lietuvis; atsakė man — kad ne! Taigi aš patvirtinau, kad ir aš negaliu būti niekados lenku, būdamas lietuvininku" (/J. Šliūpas/ Lietuviszkiejie rasz-tai ir rasztininkai, 1890 p. 138). Panašiai rašė "Aušroje" (1884 nr. 9) ir J. Miglovara (Miliauskas): "...mes geidžiame visi ant visados palikti tuomi, kuomi mumis Dievas sutvėrė: ne lenkais, ne rusais ne vokiečiais, bet lietuviais".

Betgi, nors Mickevičiaus tautiniai ir politiniai idealai buvo svetimi pasidarę lietuvių patriotams, jo raštai, kuriuose taip gražiai buvo aprašyta Lietuva Ir jos praeitis, buvo jiems ir toliaus brangūs. Kun. Antanas Milukas, gausiai reiškęsi- Amerikos lietuvių raštijoje, taip vertino Mickevičių:

"...Mickevičius, sekdamas madą ir reikalavimus ano laiko, rašė lenkiškai, ners mislis ir įtalpa raštų, labiausiai kol neišvažiavo į užrubežį, visur yra gryna lietuviškai tautiška... Konrad Wallenrod, Gražina, Diedai [t.y. Vėlinės] ir Ponas Tadas yra taip prakilniai tautiški, taip karštai lietuviški, jog prakilnesnių negalime laukti nuo karščiausiu lietuvio tėvynainio. Iki šiol ir da ilgus metus tie veikalai, ypač gi Gražina ir Konradas Wallenrod'as originale ar išversti gaivins tautišką dvasią lietuviškose krūtinėse" (Lietuviškas albumas, laida II, 1900).

Visai tokias pat mintis randame J. J. (Jesiulaičio) ir P. Trup. (T. Astramsko) straipsnyje apie Mickevičių "Tėvynėje" (1898 nr. 12):

"Kuom Adomas Mickevičius yra dėl mūsų, dėl lietuvių? Taipgi dideliu dainiumi, kurs rašė nors svetimoj dėl mūs' kalboje, vienok mokėjo karštai, o teisingai aprašyti, apdainuoti mūs' tėvyne Lietuvą, kuri buvo ir jo tėvynė. Da daugiau, mokėjo apdainuoti garbingas valandas mūsų praeities ir tuom pat uždegti mumyse meilę dėl tėvynės. Kurs iš lietuvių gali skaityti su šalta širdžia tokius Mickevičiaus veikalus, kaip Gražina, Konradas Valenrodas?"

Jautė tai ir J. Basanavičius, kuris savo autobiografijoje prisimena, kad dar trečiojoje gimnazijos klasėje susipažinęs su Mickevičiaus poezija, ir prideda : " 'Konradą Wallenroda' ir Syrokomlės 'Margier' daugybę kartų skaičiau, ir kuone viską iš atminties atkartoti buvau išmokęs" (Lietuvių Tauta, V 1935 p. 20). Dzūkas (Jonas Radziukynas) rašė: "A. Mickevičius išauklėtas lenkiškoje dvasioje ir išmokintas lenkiškoje mokykloje (iš mažens klioštoriuj, nes lietuviškų mokyklų nebuvo) per liet. išgamas zokoninkus domininkonus Novogrudke, kaip visi tos gadynės Lietuvos bajorai. Bet Mickevičius turėjo mokėti ir lietuviškai, nes pažinojo gerai lietuvių būdą, dainas, legendas ir mitus; mes tą visi matome jo raštuose... Apdainuoja stebuklingai puošdamas numylėtą tėvynę Lietuvą, ko nei jokis poetas prieš jį nebuvo atlikęs" (Vienybė Lietuvninkų, 1898 nr. 51).

Anot J. Šliūpo, Mickevičius, Kraševskis ir kt., "būdami bajorais, sulenkėjusiais lietuviais, jautė lietuviškai ir mislijo, norint rašė lenkiškai" (Aušra, 1884 nr. 1-3 p. 70). Aušrininkas M. Dovoina-Silvestravičius šiaip kėlė lenkų rašytojų, kaip Mickevičius ir kt., reikšmę: "Aš taip pat esu bajoras, žemaičiuose gimęs, ir tų pačių lenkų autorių, su simpatija apie Lietuvą rašiusių įtakoje, pasidariau vienas iš lietuvių sąjūdžio šalininkų" (Kurjer Litewski. 1906 nr. 157).

Daug galima būtų pacituoti panašių pasisakymų, ryškiai apibūdinančių mūsų tautinio atgimimo veikėjų ir rašytojų pažiūras į Mickevičių. Su kokiu karštumu būdavo keliamas Mickevičiaus lietuviškumas, matome, kad ir iš Petro Vileišio straipsnio "Už ką mes lenkams turime būti dėkingi ar nedėkingi". Lietuviai ne tik politiškai sustiprinę, anot Vileišio, lenkus, išgelbėdami juos kovoje su kryžiuočiais, bet "mes juos ir dvasiškai sušelpėme. Kuom Lenkija kuo labiausiai puošėsi? Adomu Mickiewicz'iu. O šis kas gi buvo? Lietuvis, tikras lietuvis. Jegut kitoniškai būtų buvę, tai nebūtų jis šaukęs: 'Litwo, ojezyzno moja'. Lietuva, tėvyne mano. Tą vardą priminęs, apie kitus lietuvius, lenkiškai rašiusius, drąsiai jau galiu užtylėti, nes užtenka pridurti vieną vardą to dvasios milžino, to garsiausio giesmininko, idant suprasti, kokią dvasišką dovaną Lenkija nuo Lietuvos yra apturėjusi, vietoj jos nė krislo neduodama... Toliau jie [t.y. lenkai] sako, būk tai mes skaitome jų knygas ir laikraščius — ir tokiu būdu naudojamės iš anų civilizacijos. Dieve mieliausis. Bent sykį gi nustokime niekus pliauškę ir juokus provyti. Lenkiška rašliava taip pat lenkams priguli, kaip ir mums. Kas gi daugiausia ir drūčiausiai ją stūmė pirmyn, kad ne mūsų Adomas? Teisybė, jis, kaip ir visi, sulenkuotas buvo, bet save už lietuvį laikė ir Lietuva jį užaugino. Lietuvos miškai meilingai jam ūžė, kada pilnas mislių jis ten rymodavo, Nemunas ir Neris jam savo vilnimis blizgavo, kada, savo krašto nelaimėmis suspaustas, nežinojo, kame palinksminimo ieškoti, Kauno slėnis savo kvietkomis ir gardžiais kvepėjimais jį linksmino, kada jis ten vienas nuliūdęs tik su savo mislimis glėbavosi. Mickiewiczius, mūsų Adomas — tai tikras Lietuvos sūnus, jos tikras kūnas ir kraujas" (Varpas, 1892 nr. 3 p. 34-35).

Panašiai ir J. Basanavičius, polemizuodamas "Aušroje" su "Dziennik'u Poznanski'u". nurodžiusiu, kad tai lenkai išaugštinę Lietuvos pamirštąją praeitį, atsikirto:

"Bet kas, klausiame, sudėjo tas dainas apie Lietuvos senovę, kurios apgarsino Europoje vardą lenkiškos poezijos? Atsakymas trumpas: lietuviai! Adomas Mickevičius, L. Kondratavičius, J. I. Kraševskis, T. Lenartavičius, Kotkis (Chodzko), Adinčius (Odyniec), Asnikis ir daugel menkesnių dainių turi lietuviškas, ne lenkiškas pravardes, yra lietuviai, paeina iš Lietuvos ir jų gyslose teka lietuviškas kraujas. Jei jie rašė nelietuviškai apie savo mylimos Lietuvos praeitinę, tai tame nusikaltus lenkiška įtekmė ant Lietuvos veikalų" (Aušra, 1883 nr. 7 p. 188-139).

Visi tokie pasisakymai ilgainiui taip apsupo Mickevičiaus vardą tikro lietuviškumo skraiste ir patriotine pagarba, kad ir ligi šių dienų ją tebeiaučia ne kartą net ir tie, kurie patys nėra arčiau susipažinę su Mickevičiaus kūryba, gal net nėra ir skaitę jo raštų.

VIII.
Vyraujant tokioms pažiūroms Į Mickevičių, turėjo atsirasti dar daugiau Mickevičiaus vertėjų iš gausėjančių mūsų rašytojų tarpo. Jie jau turėjo geresnių galimybių išspausdinti savo raštus, kaip kad priešaušrio rašytojai, nes didėjo lietuviškos knygos pareikalavimas, o mūsų augančioji periodika davė savo puslapiuose vietos ir literatūrinei medžiagai.

Pačioje "Aušroje" vertimų iš Mickevičiaus nėra. Betgi aušrininkai yra išspausdinę nevieną vertimą kituose laikraščiuose ar knygelėse, štai 1884 m. buvo išspausdintas Stanislovo Dagilio (1843—1915) "vertimų rinkinėlis "Lietuwiszkas sziupinis isz svetimų skanskoniu ant naudos broliams lietuwiams pataisitas. Pirma laida" (t.y. I dalis). Neturėjęs didesnio originalaus poeto talento, bet palyginti neblogas aniems laikams Įvairių svetimų autorių vertėjas, Dagilis davė toje savo knygelėje Mickevičiaus "Trijų Budrių" vertimą. 1906 m. išsp. antroje tos knygutės laidoje randame dar ir "Pono Tado" pradžios (22 eil.) ir dviejų ištraukų iš "Konrado Valenrodo" (Vilijos giesmės ir Alpuharos) vertimus. 1891 m. išėjo antra "Liet. sziupinio" dalis, kur buvo įdėtas "Konrado Valenrodo" dalies vertimas (3 giesmės iki "Puotos"). "Konradą Valenrodą" Dagilis, kaip pats pasisakė (Draugija, 1912 nr. 63 p. 249), pradėjęs versti jau 1882 m. 1910 m. Dagilis perspausdino vertimą, jį kiek pataisydamas ir užbaigdamas.

Originalinė Dagilio poemėlė "Jonines Parovejos karčiamoje" (Liet. sziupinis, 1884) savo pradžia (Valgo, geria, dega pypkos, /Rėkia, karčiama net plyšta,/ Trenkia šokiai...) kiek primena Mickevičiaus baladę "Ponią Tvardauskienę".

Marilė Vereščakaitė

Pirmasis mūsų periodikoje randamas Mickevičiaus vertimas bus buvęs Andriaus Višteliausko (Vištaliaus, 1837—1916), įprastiniu J.A.V. Lietuvio slapyvardžiu pasirašytas, fragmentas: "Atlužis isz 'Kunrado Wallenrodo'. Bylos istoriszkos Adomo Mickiewicziaus. Giesme YVaidalioto", išsp. "Nemuno Sarge" (1886 nr. 26).

Višteliauskas yra palikęs ir pirmąjį mums žinomą vertimą iš Krymo sonetų (Višt. sonetą vadina varpeliu), kurio rankraštis buvo Krokuvos univ. bibliotekoje (persp. V. Maciūnas, Krokuvos bibliotekose pasirausus — Vairas, 1935 nr. 6). Vertimas kaip anam laikui tikrai sklandus ir jį čia cituojame, netaisydami rašybos:

Krymo varpelis. Klonis Akermano.
Užplaukiau ant platibes asz sausųjų juriu,
Wežims kaip eldžia niaria žalumo grožibej
VVilnij piewu užencziu yr kwietku daugibej
Aplenkdams wysas salas karielines žiūriu.
Jau tiamsta, o niekur kialo ne kurhano:
Ant dangaus žwaigždžiu jeszkau, roditoju take
Isz tolo debesis žwilg — tian auszrine tiaka...
Tai Dniestruppe twisk, tai žyb lampa Akermanu.
Stokim... Kaip tyku... girdžiu kur gerwes traukiasi:
Kuriu akis sakalo nedasiektu laukia:
Girdžiu kur petelieske ant žoles supasi.
Kur žaltis slidapilwis per žolina plaukia
Tam tykume teip statau insilgusia ausi
Kad girdecz in Lietuwos baisa (wažuokim) nieks neszaukin.

Vyturio slapyvardžiu 1884 m. Ragainėje išsp. "Tėwynainiu giesmėje" aušrininkas Mečislovas Dovoina Silvestravičius (Davainis Silvestraitis, 1847 — 1919) Lietuvą vadina "didžio Mickaus gimdytoja". Ten pat, kaip priedas, yra ir du vertimai iš Mickevičiaus: 1) Isz giesmių lordo Byrono pagal iszguldyma Adomo Mickaus (tai Child Haroldo graudus atsisveikinimas su gimtuoju kraštu) ir 2) Abejone Adomo Mickaus (tai Niepewnosc). Knygutės gale pažymėta: 21 gegužio 1878. Antrajame 1905 m. leidime tų vertimų jau nebėra.

1886 m. išsp. (su kontrafakcine 1861 m. data) Įvairių autorių poezijos rinkinėlyje "Byrutės dainos" randame Dovoinos Silvestravičiaus verstus "Tris Budrius". Vertė jis ir "Konradą Valenrodą". 1883.XI. 9/21 jis rašė kalbininkui J. Karlovičiui. kad jau išvertęs bemaž pusę poemos; "Vaidilos pasakojimą" hegzametrais sueiliavęs jo paprašytas Jurgis Miksas (1862—1903), kuriam jis davęs prozinį tos dalies vertimą. Su laišku atsiuntė Karlovičiui savojo vertimo 69 ir Mikšo — 15 eilučių. Vertimas taip ir liko nespausdintas (laiškas su vertimų fragmentais buvo Vilniaus Lenkų Mokslo Mėgėjų D-jos bibliotekoje).

Anot Adomaičio-Budrio, Dovoina Silvestravičius ketinęs versti ir "Poną Tadą". Ar jis vertė, nežinia. Betgi dvi "Pono Tado" giesmes buvo išvertęs kitas aušrininkas, Kazimieras Bukaveckas Bukavietis (1855 — 1940), jų tačiau neišspausdino (plg. Aušra, 1885 nr. 10—11 p. 359; Tėvynė 1898, p. 391). 1885 ar 1886 jis išvertė Konrado Valenrodo" dalį, baigdamas "Alpuhara" ir praleidęs Vaidilos pasaKojimą (žr. Jr. Jonas, Vertimai iš Mickevičiaus, II 1899 p. 7). Vertimą jis pasiuntė 1898 "Tėvynės" redakcijai Amerikon; čia jo vertimu pasinaudojo J. žilius. "Garsas Amerikos Lietuvių" (1897 nr. 3-4) išsp. Buka-vecko (betgi be pavardės nurodymo) iš Mickaus(!) verstą baladę "Baltas karžigys" (tai Mickevičiaus "Ucieczka"); tais pat metais baladė išleista atskira brošiūrėle — atspaudu, o 1906 pasirodė jos antroji laida.

Vertė Mickevičių ir "Aušros" poetas Petras Arminas-Trupinėlis (1853-1885). "Lietuviškas Aušros kalendorius ant metu 1885" įdėjo jo "Sugrįžimą tėvo"; nežinia tik, kodėl pažymėta: "pagal vokiszka parasze P. Trupinėlis", nors tai populiarusis Mickevičiaus "Powrot taty". Dar yra išvertęs "Tris Budrius" (Varpas, 1892 nr. 6 ir Armino raštai, 1893 ir 1907). Dėl ankstybos mirties Arminas nebepabaigė "Gražinos" (jis rašė: Gražioji) vertimo, kurio paliko 165 eil. (Varpas, 1903 nr. 4-5 ir Armino raštai, 1907).

Kun. Simanas Norkus (Narkevičius, 1841—1913) y kuris "Aušroje" 1883 išspausdino Kondratavičiaus "Margirio" vertimą, gal bus vertęs ir "Gražiną". Apie tai girdėjęs Adomaitis-Budrys (podobno istnieje przeklad "Gražyny" Narkiewicza), betgi pats vertimas nėra išlikęs.

Daugėliau Mickevičiaus vertimų yra davęs Vincas Kudirka. Iš smulkesnių dalykų: sonetą "Nemunui" (Varpas, 1889 nr. 3), baladę "Ponia Tvardauskienę" (Varpas, 1889 nr. 7) ir "Vilija" (Varpas, 1896 nr. 2). Tie vertimai buvo pakartoti jo "Laisvose valandose" (1899) ir vėliau jo raštų rinkinyje. Iš stambesnių dalykų: "Vaidilos apysaka" iš "Konrado Valenrodo" (Kudirkos raštai, IV 1909 p. 235—246) ir "Vėlinių" trečioji dalis (1899 nr. 1—6). Pastarasis vertimas išėjo ir atskira knygute: "Vėlines. Parašė A. Mickevičius, vertė Kapsas. Pasveikinimui dienos 24 gruodžio 1898." (Tilžėje, 1900). Taip tad ir lietuviai norėjo atžymėti Mickevičiaus gimimo 100 metų sukaktį. Vėliau tas vertimas pakartotas Kudirkos raštų IV tome. Vertimas nepilnas. Kudirka išvertė tik I, VII ir VIII scenas, dalį pastarosios irgi išleisdamas. Taigi Kudirka paliko nevertęs scenų su fantastika, vizijomis, improvizacijomis, o davė Vilniaus kalėjimo, Varšuvos baliaus ir senatoriaus rūmų vaizdus, kur Lietuvos jaunimo kančios ir Novosilcevo žiaurumas buvo ryškiai nupiešti. Tai ir buvo svarbu Kudirkai, tam griežtajam kovotojui su rusų valdžia. "Vienybės Lietuvninkų" korespondentas (1900 nr 40) taip rašo apie Kudirkos vertimą: "Kaip Mickevičiaus visi poetiški raštai yra semti iš Lietuvos dejų, taip ir šitasai, Vėlinės, kur jis dramatiškai aprašė nedorus pasielgimus caro tarnų Lietuvoje, kurie nekaltai gyventojus terioja ir kemša į kalinius. Dr. Kudirka, norėdamas ir lietuviams parodyti bjaurins pasielgimus caro tarnų, išvertė tąjį veikalą į lietuvišką kalbą, kad lietuviai galėtų ant teatro užvedant pamatyti tuos darbus, juos išjuokti ir paniekinti".

Iš smulkesniųjų vertimų, be abejojimo, žymiausias buvo Maironio "Vilijos" vertimas (žemaičių ir Lietuvos Apžvalga, 1891 nr. 10, o vėliau kartota ir taisyta "Pavasario balsuose"). Keli smulkesni dalykai buvo išsp. ir "Tėvynės Sarge". 1899 nr. 4: "Vilkas ir szuva. Sakmė." Ten pat nurodyta, kad tai imta "iš raštų a.a. kun. Ant. Bortkevičiaus" Betgi J. Tumas parodė, kad tą pasakėčią vertė kun. Vincas Šliogeris (1833—1913), kuris jau 60 metų amžiaus būdamas, susipažino su lietuviškuoju sąjūdžiu, pats ėmė kai ką lietuviškai eiliuoti ir savo eiles įrašė kun. Bortkevičiaus poezijos sąsiuvinin (plg. Vaižganto raštai XIII p. 292). Randame "Tėvynės Sarge" ir du Mickevičiaus humoristikos dalykus, išverstus Mažeikos (slap.?): "Blusa ir rabinas" (1901 nr. 1) ir "Skusta—kirpta" (1902 nr. 1).

"Tėvynės Sarge" (1900 nr. 4—5) išsp. mūsų populiariojo poeto Margalio (Juozo šnapščio, 1877 — 1921) eilėraštis "Į jaunuomenę. Oda". Tai žinomosios Mickevičiaus "Odės jaunystei" laisvas sekimas, nors Margalis ir nemini Mickevičiaus pavardės. Mėgino Margalis versti jau taip daugelio verstąjį "Konradą Valenrodą", išspausdindamas "Zinyčioje" (1900 nr. 2 ir 3) 120 poemos vertimo eilučių. Nors gale pažymėta: bus toliau, bet daugiau nebebuvo spausdinta. Vėliau Margalis dar išvertė XIV Krymo sonetą (Margalis, Volungė ir vieversėlis, 1907) ir pluoštą Mickevičiaus aforizmų (Draugija, 1922 nr. 9-10).

IX.
Nedideli dėl nepalankių spaudos draudimo sąlygų lietuvių laikraščiai negalėjo duoti daug vietos Mickevičiaus veikalų lietuviškiems vertimams. Kas kita buvo Amerikoje, kur laisvai leidžiama lietuviškoji periodika buvo nemažos apimties ir galėjo dėti ir stambesnius originalinius ar verstinius veikalus. Ir taip, pvz., "Vienybėje Lietuvninkų" (1894 nr. 36-^4, 46-52 ir 1895 nr. 1-11) buvo išsp. "Diedai (Strijai. senuoliai, ainiai). Veikalas poeto Adomo Mickevyčios. Perguldė iš lenkiško Aleksandras Gužutis". Tai mūsų pirmojo dramaturgo Aleksandro Fromo (1822 — 1900) išverstos "Vėlinių" I, II ir IV dalys. Fromo rankraščių (Vyt. Didž. Univ. bibliotekoje) tarpe buvo jo drama "Aldona", kuriai medžiaga imta iš "Konrado Valenrodo".

Bene daugiausia Mickevičiaus vertimų bus išspausdinęs Jonas žilius  (Žilinskas, 1870—1931), rašęs Jr. Jono ir kt. slapyvardžiais. Jo išsp.: "Diedai" (Vėlinių II d. — Tėvynė, 1898 nr. 6-10), "Gražina" (Tėvynė, 1899 nr. 1-9) ir nepilnas (baigiamas Vilijos giesme) "Konradas Valenrodas" (Tėvynė, 1899 nr. 11-12). Tie dalykai buvo 1899 m. išleisti dviem knygelėmis, pavadintomis "Vertimais iš Mickevičiaus". Tuos vertimus, pataisęs ir "Konradą Valenrodą" užbaigęs, Žilius perspausdino Jono Jonilos slapyvardžiu išleistose savo knygelėse "Veikalai, veikalėliai ir vertimai eilėmis" (1912). Versdamas "Konradą Valenrodą", žilius, kaip pats tiksliai eilutėmis nurodo, naudojosi K. Bukavecko ir S. Dagilio vertimais. "Vaidilos apysaka" paėmė Kudirkos, kuris ją atsiuntė "Tėvynės" redakcijai kaip tik tuo laiku, pastebi Žilius, kai jis pradėjęs pats versti "Vaidilos apysaka"; prierašuose ir pacituoja savo vertimo 22 eil. "Veikaluose, veikalėliuose..." randame dar dviejų Mickevičiaus baladžių vertimus: "švitėžis" ir' "švitėžytė"; pastarasis vertimas nepilnas, tik 14 posmų.

Keletą stambesnių ir smulkesnių vertimų yra paskelbusi ir "Vienybė Lietuvninkų". Be jau minėto A. Fromo-Gužučio "Vėlinių" vertimo, čia dar randame: Juozo Andziulaičio-Kalnėno (1860—1916) verstą "Živilę" (1890 nr. 12-13), kažkokio Praszcziokėlio isz Birjagalio — "Žibutę" (1896 nr. 29) ir Alpuharą (1896 nr. 40), Jono Merkevičiaus (m. 1900) "Gražiną" (1898 nr. 12-23), Jono Mačio-Kėkšto (1867—1902) Viliją (1901 nr. 21); pastarasis vertimas pakartotas Mačio-Kėkšto "Eilėse" (1910), kur yra dar ir "Konrado Valenrodo" pradžios 8 eil. vertimas.

Kai ką aptinkame ir kituose Amerikos liet. laikraščiuose. "Garse Amerikos Lietuvių" be jau minėto K. Bukavecko vertimo "Baltas karžigys" yra dar Jono Montvilos (1873—1910) Živilė (1898 nr. 37-38): "žvaigždėje" P. Branduko (Petro Tumasonio, 1875— 1947) "Daina versta isz Mickevycziaus—Bairono" (1902 nr. 16). Vienas dalykas betgi netiksliai priskirtas Mickevičiui. Tai "Saulėje" (1904 nr. 92) nežinomo vertėjo "Karilė. Lietuwiszka apisaka. Pagal Adomo Mickevicziaus". Iš tikrųjų tačiau "Karilė", kurią anonimiškai kaip ir "Živilę" išspausdino "Tygodnik Wilenski", nebuvo Mickevičiaus kūrinys, kaip daugelio buvo manoma. S. Pigonis, griežtai atmesdamas Mickevičiaus autorystę, spėja, kad tos Bokačio novelės sekimas esąs Mykolo Balinskio, vėliau pasireiškusio Lietuvos istorijos veikalais, plunksnos darbas (S. Pigon, Dwie zagadki bibljograficzne. 1931).

Iš augščiau pateiktųjų duomenų matome, kad XIX amž. jau buvo lietuviškai išversti žymesnieji Mickevičiaus veikalai, kai kurie net nevieną kartą. Bet dar nebuvo ištisai išverstas, bent vertimas nėra išlikęs, pats stambiausias Mickevičiaus veikalas — "Ponas Tadas". O nevienas jo pasigedo mūsų raštijoje. Dzūkas (J. Radziukynas) savo sukaktuviniame straipsnyje apie Mickevičių, suminėjęs, kad "Ponas Tadas" išverstas į daugelį kalbų, reiškė tokį pageidavimą: "Dėl lietuvių ji [t.y. "Pono Tado" poemai tur neaprubežiuotą vertę, o lietuviškai jos neturime. Užduotė vertimo 'Pan Tadeusz' guli ant pečių 'Dr. Tėvynės Mylėtojų' arba 'Susiv. L.tietuvių] A.Camerikoje]' Katrie pirmesni?" (Vienybė Lietuvninkų, 1398 nr. 51).

Kaip savotišką "Pono Tado" populiarumo lietuvių visuomenėje faktą galime nurodyti tai, kad trečiąjį Susivienijimo Visų Draugysčių Katalikiškų Amerikoje "seimą atidarant, pirmusyk sugiedota 'naradavas himnas', kuris, pasak kun. Miluko, buvęs Seinų klierikų   nuo Petro Kriaučiūno   laikų dainuojamos poeto Adomo Mickevičiaus eilės iš veikalo 'Ponas Tadas': Tėvyne Lietuva..." (Juozas Sirvydas, 1875— 1935; biografijos bruožai. Red. Vyt. Sirvydas, 1941 p. 146—147).

X.
Iš pradžių daugiau ar mažiau vientisas lietuvių patriotinis sąjūdis XIX a. besibaigiant pasiskirstė ryškiomis visuomeninėmis srovėmis. Ėmė jau organizuotai reikštis ir lietuvių socialistinis sąjūdis. Suprantama, kad pastarajam buvo svetimas kunigaikštiškos senovės iškėlimas Mickevičiaus "Gražio noje" ar bajoriškes Lietuvos idealizavimas "Pone Tade". Bet ir šios srovės žmonės rado Mickevičiaus kūryboje kai ko sau brangaus ir artimo. Jaunas ir energingas lietuvių socialdemokratų veikėjas Augustinas Janulaitis (1878—1950) A. J. Daubaro slapyvardžiu išspausdintos savo knygelės "Adomas Mickevyčia (1798—1855) Jo gyvenimas, raštai ir darbai" (Plymouth, Pa., 1902) pratarmėje rašė: "Ir mums, Lietuvos darbininkams, akyva susipažinti su Mickevyčios darbais, nes jis kovojo prieš carą, ponus ir kunigus, slegiančius mus" (p. 4). Aišku, kad autorius ypač iškelia visuomeninių, o ne apskritai patriotinių Mickevičiaus kūrybos elementų svarbą. Pvz., jis stebisi: "...keista klotis 'Vėlinių' mūsų rašliavoje: Gužutis nėra išvertęs visų gražiausios III dalies, kurią yra išvertęs Kudirka ir tai tik mažą jų dalelę. O Jr. Jonas sako net: 'Ta tik dalis (t.y. II) ir tinka dėl mūs, kaipo dėl lietuvių, kitos dalys ir išverstos, bent dabartiniame laike, neturėtų dėl mūs didės vertės' (Tėvynė, 1898 p. 206). Augščiau dar ten pat pasakyta: 'Rasite čion aprašymą mūsų senoviško tikėjimo'. Tarytum, mums dabar ir terūpi senovės tikėjimas, o ne prispaudimas, ne kova už laisvę, už būvį, už duonos kąsnį? O kova prieš carą, prieš jo valdžią rasime aprašytą tik III dalyje" (p. 7-SV Todėl autorius, Konrado Valenrodo" turini trumpai teatpasakojęs, o "Gražiną" ir "Poną Tadą" (nors tai, anot jo, garsiausias Mickevičiaus raštas) tesu-minėjęs, gana daug ištraukų duoda iš Vėlinių" III dalies. Duoda kiek ištraukų ir iš Kudirkos neišversto satyrinio "Vėlinių" III dalies priedo.

Mickevičius, anot autoriaus, "veržėsi į socializmą, jame viename j ieškojo išganymo visų prispaustųjų, nuliūdusiųjų ir pavargusiųjų; visur jis kariaudavo už jų reikalus, o savo raštuose platino socializmą. Mickevičiaus laikraštyje 'Tribūne des Peuples' randame karštai platinamas ir išguldomas socialistiškas pažiūras" (p. 37). Todėl autorius palyginti gausiai paberia ištraukų iš Mickevičiaus publicistikos, norėdamas parodyti, kad Mickevičius buvo šovinizmo ir klerikalizmo priešas ir socialistinio sąjūdžio šalininkas. Savo brošiūrą baigdamas, autorius pereina į publicistinį agitacinį toną:

"Taigi Mickevyčia nebuvo karalių, kunigų ir ponų poetu (dainium): buvo tai apgynėjas darbininkų ir vargdienių. Ir jį galima pavadinti socialistu, nors daugelyje dalykų jis skiriasi nuo dabartinių socialistų pažiūrų. Jo užpelnai dideli, jo darbai atnešė gausius vaisius. Ir šventė pastatymo paminklo 24 gruodžio 1898 m. — tai ne ponų, kunigų ir kitų atžagareivių šventė, nes jie slankiojo ir žeminos prieš šio svieto valdonus, — bet darbininkų, prispaustų, prislėgtų. Ir mes, Lietuvos darbininkai, turime minėti jo dainas, kurios apsako mūsų nelaimes ir vargus, ir nurodo, nors ir svetimoje kalboje, kelią j ateitį. Gal tėvynės mylėtojai išvers ir išleis jas mūsų kalboje, kad būtų daugumui suprantamos" (p. 40)

Tačiau ano meto mūsų socialistinėje spaudoje daugiau vertimų iš Mickevičiaus neaptinkame. Tai suprantama, nes toji spauda buvo negausi ir jai buvo daug kitų aktualesnių klausimų, kaip Mickevičiaus veikalų vertimai.

XI.
Su XX amžiumi prasideda lietuvių tautai naujas svarbus laikotarpis. XIX a. tautinis atgimimas subrandino tautą ir paskatino ją pasijusti stipria. Tą jausmą itin kėlė iškovotas spaudos draudimo panaikinimas, o ryškus tautos pasitikėjimo savo jėgomis ženklas buvo toks gausus dalyviais 1905 m. Didysis Vilniaus Seimas, drąsiai pareikalavęs iš rusų valdžios Lietuvai autonomijos. Panašus didelis kūrybinis pakilimas pasireiškė ne tik politinėje srityje, bet ir visame kultūriniame lietuvių gyvenime. Ir čia nestinga platesnių užsimojimų. Ryžtingai panorėta pasivyti kultūriniu atžvilgiu kitas tautas, nuo kurių buvo tiek atsilikta dėl nepalankių visuomeninių ir politinių sąlygų, ilgai slėgusių lietuvių tautą. Suprantama, kad tos naujosios linkmės turėjo paveikti ir literatūrą. Talentingi ir literatūriškai išsilavinę jaunosios kartos rašytojai, nesitenkindami gana elementaria mūsų senesniąja literatūra, kai kieno liaudies skaitymėliais pavadinama, susirūpino kelti ją į kitų kultūringųjų tautų lygį. Be to, literatūrai skiriami nauji pagrindiniai uždav5-niai: jau ne patriotinis tautos žadinimas, ar juoba liaudies švietimas, o visų pirma — meno kūryba. "Gaminkite mums tokių dailės veikalų, kurie duotų vien aistetikos pasigėrėjimo" — kreiptasi į rašytojus mūsų pirmajame grynai literatūriniame žurnale "Vaivorykštėje" (1913 I p. 204).

Tos naujosios mintys atsiliepė ir mūsų santykiams su Mickevičiaus kūryba. Tiesa, ir tada dar tebevyravo tradicinė mūsų patriotų pažiūra į Mickevičių, kurią, pvz., reiškė žymusis ano meto mūsų publicistas Antanas Smetona:

"...Mickevičiaus, Norbuto ir kitų Lietuvos bajorų lietuviai, žinoma, neatsisakys, nes negalės išmesti jų iš savo istorijos. Ar jų raštai pirma nežadino ir dabar nežadina mūsų iš miego? Ar nerodo jie lietuviams jų prakilnios senovės? Niekas gražiau nėra jos apdainavęs, kaip Mickevičius savo Konrade Valenrode ar Gražinoje'' (Viltis, 1910 nr. 51; žr Smetonos raštai IV p. 183).

Betgi nevieną iš mūsų naujųjų rašytojų tada jau traukė nebe tiek Mickevičiaus raštų lietuviškumas, kiek jų meninė vertė. Štai Motiejus Gustaitis (1870—1927), didelės estetinės kultūros poetas, susidomi ne "Konradu Valenrodu" ar "Gražina", prie kūnų taip linko mūsų senesniosios kartos vertėjai, o "Krymo sonetais", apie juos rašo Friburgo universitetui disertaciją, kurią lietuviškai išveistą spausdino "Draugijoje" ir "Vaivorykštėje". Dar "Tėvynės Sarge" (1903 nr. 11-12) išspausdinęs pirmojo soneto (Akermano stepai), o paskiau "Draugijoje" keturių pirmųjų (1907 nr. 9) ir keturioliktojo soneto (1907 nr. 11) vertimus, Gustaitis 1909 m. visų "Krymo sonetų" vertimą drauge su lenkiškais originalais išleido dailia knygele. Kas jam buvo svarbiausia tuose sonetuose, rodo šie jo prakalbos žodžiai:

"Vienas iš poetiškiausių A. Mickevičiaus veikalų yra Krymo Sonetai. Jau patsai tų Sonetų išsiplėtimas visose Europos literatūrose ir daugybė prilankiųjų jiems recenzijų išvirs liudija aukštą anų aist?tikos vertę. Tai visuotina j ai simpatijai atliepia pasiganėdinimo jausmas, kurisai skaitytoją žavi, kaip kitados taip ir šiandien. Kame gi tvyro ypatingas šių Sonetų grožis? Grožis yra ne kas kita, kaip pavienių dalių bei narių harmoniška sandermė. Tokią harmoniją turi Krymo Sonetai".

Vis dėlto, iš Gustaičio vertimų dvelkia jo galvo-tinis estetizmas, toks priešingas aistriam Mickevičiaus jausmingumui.

Kiti Gustaičio vertimai: "Giesmė jaunystei" (Ateitis, 1911 nr. 3), "Farys" (Vaivorykštė. 1913 nr. 3), "Vienumai" (Mickevičiaus "Do samotnosci" — Draugija, 1922 nr. 5-6), "Vėlinės. Dalis II" (1926*. Vertė Gustaitis ir Vėlinių" III dalį (nepilno vertimo mašinraštis buvo Vyt. Didž. Univ. Bibliotekoje). Dar primintinas Gustaičio sonetas "Bachčisarai" (Draugija, 1908 nr. 24), parašytas Mickevičiaus Krymo sonetų įtakoje (yra net to paties pavadinimo Mickevičiaus sonetas).

Be Gustaičio naujų vertimų iš Mickevičiaus anuo prieškariniu laikotarpiu nedaug terandame mūsų spaudoje: Kleopas Jurgelionis išvertė IV Krymo sonetą "Audrą" (Lietuvių Laikraštis, 1904 nr. 2), Kostas Stiklius "Pono Tado" pradžios 15 eil. (K. Stiklelis. Lietuva, tėvyne mano, 1907), K. Šakenis — "Švi-tezytę" (Viltis, 1909 nr. 109), Jurgis Milančius(?) — "Neris" (Lietuvos žvajgždute 1908, parinko ir sti-tajse Jurgis Dzūkelis. Neaišku, ar tai naujas Milančiaus, ar kieno nors senas vertimas), Adomas Juodasai (Ląstas) — "Nemunui" (Aušrinė, 1910 nr. 6), Paparonis (Antanas Šmulkštys) — "Vaikelių maldą" (Powrot taty, — Vaivorykštė, 1913 nr. D, Karolis Vairas (Račkauskas) — "Vado mirtis" (Tėvynė, 1909 nr. 1 ir jo rinkinyje "Eilėmis ir proza", 1909), J. B. Smelstorius — tris ištraukas iš "Pono Tado" ir kelius smulkesnius dalykus (Sielos balsai; eilės, dainos ir balados. So. Boston, 1913). žinom?, periodikoje susirastų, turbūt, ir daugiau vertimų. Visa tai tik smulkesnieji dalykai. Keli stambesni vertimai buvo perspausdinti iš senesniųjų, būtent, jau pirma minėtieji Kudirkos (jo raštuose), Dagilio (jc "liet. šiupinių" antrosiose laidose) ir Žiliaus (Jono Jonilos "Veikaluose, veikalėliuose...").

XII.
Jaunoji XX a. mūsų menininkų ir rašytojų karta suprato, kad jų Įnašas į pasaulinį kultūros lobyną bus tik tada vertingas, jei jie sugebės duoti ką nors naujo, dar kitų neišsakyto. Tad kelta reikalas išugdyti originalų tautinį stilių ir meno kūrinyje išreikšti tai, kas būdinga lietuvių tautos dvasiai. Gyvas ir impulsyvus Vaižgantas, ne be reikalo visuomenės nuotaikos barometru pavadintas, tuos naujuosius reikalavimus gražiai suformulavo savo sveikinamojoje kalboje estų teatro atidarymo iškilmėse Taline 1913: "Pabaltijos aisčių tautos ir seniau kai ką davė civilizuotajam pasauliui — gintarą. Juo puošdavosi savo sostus Rymo ir Bizantijos imperatoriai. Šiandieną gintaro mes veik jau nebeduodame. Ir pats jis atpigo. Bet galime ir vėl pradėti duoti, tik jau kur kas brangesnių daiktų — savotiškų tautinių dvasių apsireiškimus literatūroje ir menuose: pasakoje, dainoje, muzikoje, architektūroje ir k. Tai jau nebe gintarai, bet gryni perlai" (Aplink Baltiją, 1919 p. 60). Bene ryškiausias tokių siekimų vaisius mūsų literatūroje buvo Krėvės "Dainavos šalies senų žmonių padavimai".

Pastangos giliau pažvelgti į tautos dvasią ir duoti lietuvių literatūrai ryškų tautinį atspalvį vėl gi ir pažiūroms į Mickevičių atsiliepė: Mickevičius esąs lietuviams svarbus ir artimas visų pirma ne dėl to, kad gražiai aprašinėjo Lietuvą ir jos istoriją, o dėl to, kad jo kūryboje esanti išreikšta lietuvių tautos dvasia.

Gana plačiai pasisakė tuo klausimu Marija Pečkauskaitė savo straipsnyje "Mintys apie dailę" (Viltis, 1910 nr. 64-67). Savo raštuose atskleidusi ramų, dvasinės pusiausvyros išlygintą ir švelnios melancholijos nuspalvintą būdą, Pečkauskaitė ramybę ir saiką iškėlė kaip pagrindinius lietuvio būdo bruožus. Tas lietuviškąsias savybes Pečkauskaitė randa atsispindėjusias ir Mickevičiaus kūryboje; ir tai ne tik tuose veikaluose, kur vaizduojama Lietuva, bet, pvz., ir "Krymo sonetuose", kurių pats turinys esąs mums svetimas. Bet leiskime kalbėti pačiai autorei:

"...tautos siela tikriausiai apsireiškia dailėje... Tautiškumas tai lyg kokia žymė, išspausta ant veikalo, visai nežiūrint to, ką tas veikalas vaidina. Tai kažikas, kas yra tik tos tautos dvasioje, o jokioj kitoj nėra. Mūsų tautiško artisto veikale mūsų dvasia atras kažką gimtinį ir kolorite, ir piešime, ir idėjoje. Lietuviška dvasia turi apkvėpti visą veikalą... Kokia gi yra ta mūsų tautos dvasia?., matau didelį panašumą į mūsų gamtą... Prisižiūrėkime mūsų gamtai. Nėra joje tų kalnų milžinų, debesius draskančių, didelių, galingų, prieš kurių majestotą žmogus nusižemina ir ant veido puola; nėra tamsių bedugnių, paslaptingų ir baisių, prie kurių drebėdamas artinasi žmogus, nedrįsdamas pažvelgti į jų gelmes; nėra nei tų bekraščių, beribių lygumų — daubų, kur žmogaus akis nesuranda kliūties ir, nieko nevaržoma, rodos apima visą pasaulį; nei galingų upių, griaunančių visus pylimus ir užtvankas. Mūsų gamta — tai ramybė ir saikas. Jokio milžiniškumo, jokio smarkumo, jokio perdėjimo, jokios kraštenybės. Nei labai šaukiančių varsų, nei peršviesių saulės spindulių, nei oro kataklizmų, nei augmenų turtingumo ir perdidelio jų tarpimo; vienu žodžiu — nieko labai, nieko perdaug. Ir viskas, tarsi, uždengta plonu lengvučiu, balsvai pilku ūku. štai mūsų gamta. Tą pat galima pasakyti ir apie lietuvių būdą: ramybė ir saikas. Jokio smarkumo, jokių labai stiprių geidulių, jokios pozos".

"Tik tenemano kas, kad, taip sakydama, tvirtinu, būk lietuviai nemoka giliai jausti. Visai ne. Lietuvis jaučia giliai, tik patylomis. Jei jis nuliūdęs ir nelaimingas, tai nešauks visam pasauliui apie savo vargus, nesidraskys, plaukų sau neraus ir rankų nelaužys; jei linksmas — tai nepasileis džiaugties taip, kad žemė drebėtų ir kibirkštys iš akių birtų. Jis ir džiaugiasi, ir verkia, ir myli, ir neapkenčia ramiai. Jis, tarsi, į viską žiūri iš aukšto, taip sakant, sub specie aeternitatis. O tas, kurs taip žiūri, žinoma, aiškiai mato, kad čia nėra ko nei labai nusiminti, nei perdaug džiaugties, nes visas pasaulis ir žmogus su visais savo jausmais ir geismais yra tik menki, nykstantieji šešėliai. Nuo tos pasaulėžvalgos paeina rezignacija, kuri lyg tas mūsų laukų balsvas ūkas — apsupa lietuvio dvasią..."

"Kadangi mūsų dailė dar tokia jaunutė ir artistų turime dar taip nedaug, tai sunku spręsti, kaip apsireikš ta mūsų dvasia dailėje. Bet yra vienas tipiškas lietuvių dvasios išreiškė jas, nors visiškai savuoju jį pavadinti ir neturime teisės. Tas išreiškė-jas — tai Mickevičius. Ar jis ima siužetą iš lietuvių gyvenimo, kaip 'Valenrode', 'Gražinoj' ir poemoje 'Pan Tadeusz', ar visai svetimus, kaip 'Farys', ar tai savo lyriškose eilėse, — visur yra kiaurai lietuviškas. Visuose jo veikaluose randame tas ypatybes, kurias bandydama aptarti lietuvių dvasią, nurodžiau, kaipo tos dvasios svarbiausias žymes. Taigi niekur nieko efektui, jokios pozos, jokio žodžių ūžimo; viskas, rodos, išreikšta taip paprastai, taip nedaugeliu žodžių. Ir nežiūrint to, kokia jausmų gilybė, kokia neapsakoma išreiškimo pajėga!.."

"...norėčiau pabandyti parodyti nors trumpai tas tautiškos dvasios žymes Mickevičiaus poezijoje Tam tikslui imsiu ne 'Valenrodą', ne 'Gražiną' ir ne kitus veikalus su lietuvišku turiniu. Paimsiu 'Krymo sonetus'. Turinys visai mums svetimas. Kaip gi čia gali, rodos, apsireikšti tautiškumas? O dėito apsireiškia. Iš tų svetimų mums reginių, iš tų orientališkų paveikslų žiūri artima, sava lietuviška posto siela, štai pavyzdžiui XV sonetas:

Pasimelsk, leisk pavadį, atsigręžk varguoli,
Čia jojiks arklio kojoms skiria savo protą.
Bingus arklys! Matai, kaip žvalgo skrodes plotą?
Klaupia, kilst! Išsitiesęs davė tonpus šuolį. — Ir kabo.

Pasimelsk, leisk pavadį, atsigręžk! — Kaip tai lietuviška! Rezignacija, pasidavimas likimui, atsidavimas Dievo valiai. Taip tegali pasakyti tiktai lietuvis. Nekenčia jis frazų, neieško efekto. Esu tikra, kad tikras lenkas, sakysime, niekados taip neparašytų. Jis pasakytų nieko nebijąs, drąsiai žiūrįs pavojui Į akis ir jį nuveiksiąs."

"Ypač lietuviškas yra dar to pat soneto galas:

Mirza, aš dirstelėjau! Per pasaulio skylę
Mačiau... miręs apreikšiu, ką esmi regėjęs,
Žmonių kalba negali tatai išgiedoti.

"Begalo lietuviškas yra čia tas užtyĮėjimas aukščiausio intenpimo valandoje, tas pasakymas, kad žodžiai negali išreikšti to, ką dainius yra regėjęs. Ir jei vėl lyginsime lietuvį su lenku, tai turėsime pripažinti, kad lenkas čia niekados nenutylėtų. Jis aprašytų gal labai gražiai ir graudingai, ką jis ten yra regėjęs. Lietuvis gi — tyli".

Jei Pečkauskaitė psichologiškai bandė spręsti Mickevičiaus lietuviškumo problemą, tai Stasys Šalkauskis pastate ją istoriosofinėn plotmėn. Savo veikaluose "Sur les confins de deux mondes" (Dviejų pasaulių pariby, 1919) ir "Lietuvių tauta ir jos ugdymas" (1938) Šalkauskis kėlė mintį, kad lietuvių tauta, būdama dviejų skirtingų pasauliu (pasyviųjų Rytų, gyvenančių visų pirma instinktu, jausmu, fantazija, intuicija, — ir aktyviųjų Vakarų, besistengiančių gyvenimą tvarkyti protu ir valia. plg. Lietuvių tauta ir jos ugdymas, p. 19) sankryžoje, turinti savo kultūroje derinti rytietiškuosius ir vakarietiškuosius pradus. Pirmajame lietuvių kultūros laikotarpyje (ligi 1569) pasireiškusi rytietiškųjų pradų persvara. Tai tezė. Antrajame laikotarpyje (1569 — 1883) su lenkų įtaka iškylanti vakarietiškųjų persvara. Tai antiteze. Nuo tautinio atgimimo laikų (maždaug nuo Aušros laikų) prasidedąs naujas laikotarpis — abiejų pradų sinteze. Tos naujosios gadynės ryškiaisiais atstovais nurodydamas M. Čiurlionį, Vydūną ir kt., antrosios gadynės būdingiausiu reiškėju Šalkauskis laiko Adomą Mickevičių: "Mickevičius, kurio genijus yra iš tikrųjų lietuviškosios dvasios žiedas, yra iki šiai dienai skaidriausioji žvaigžde jų civilizacijoje" (Liet. tauta ir jos ugd., p. 39).

Karštai kėlė Mickevičiaus svarbą lietuviams Juozapas Albinas Herbačiauskas (1876—1944), kuris savo triukšmingo ir pilno paradoksinių sugretinimų stiliaus rašiniuose nekartą aštriai ir taikliai paliesdavo svarbias mūsų literatūros ir visuomenes gyvenimo problemas. Savo straipsnyje "Kova prieš Adomo Mickevičiaus genijaus diktatūrą "(Gaisai, 1930 nr. 4 ir 5), Herbačiauskas su įprastiniu tempera - mentingumu (tačiau skaitytojus daugiau sudominančiu, negu Įtikinančiu) kelia ne tiek psichologinį ar istoriofinį, kiek savotišką politinį mickevičines problemos mūsuose atžvilgį. Jis piktinas ir ironizuoja:

"Nemalonu ir koktu aiškinti Lietuvos jaunajai kartai, kad A. Mickevičius savo kūrybos dvasia, savo būdu ir charakteriu artimesnis mums (buvo ir bus), negu lenkams. Reikia būti visišku ignorantu, reikia nežinoti mūsų tautos psichologijos, kad tos teisybes nenorėti suprasti." Toliau rašo: "Lenkas Massonius.. išaiškino, kad Mickevičius suskaldė lenkų sielą, įnešdamas j Lenkijos kultūrą Lietuvos dvasią! Lenkai pripažįsta Mickevičių lietuviu*), tik mūsų inteligentijos dauguma (gal klystu?) kratosi nuo jo! Tikras kurjozas! Kad A. Mickevičius rašė tik lenkiškai ir tik Lenkiją garbino! Menkas argumentas jį neigti! Lenkiją Mickevičius labai keistai apibūdino, kapo trijų tautų federaciją! Jis gerbė ir Lietuvos ir Ukrainos nepriklausomybės teises (prašau: skaitykit kun. Petro ("Vėlinės") žodžius: 'na trzech stoi koronach, a sam bez korony' [ant trijų karūnų stovi, o pats be karūnos]! A. Mickevičiaus Lenkija — tai ne lenkų supremacija — imperializmas (dabartinė Lenkija) — anaiptol! Tai trijų tautų laisva geravalė brolybė! Mickevičiaus Lenkija neįžeidžia Lietuvos garbės!.. Garsus Conrad'as (Korzeniovskis) rašė tik angliškai, tačiau jis pats save laikė lenku. Anglai tuo nepasipiktino... Jeigu A. Mickevičius ne lietuvis, tai ne lietuviai ir Milošas ir Baltrušaitis!... Byronas, Anglijos lordas, kovojo už Graikijos nepriklausomybę (kaip tuo pačiu laiku Mickevičius kovojo už Lenkijos nepriklausomybę). Ar už tai galima vadinti Byroną graiku? Anaiptol! A. Mickevičiaus pasaulėžiūra prieinamesnė lietuviams, negu gryniems lenkams (mozūrams). Lenkų endekai [t. y. nacionalistai demokratai] priėmė Dmovskio pasaulėžiūrą (tautinį egoizmą); Mickevičius jiems svetimas (altruistas jis!) A. Mickevičiaus kūryba — tai mūsų tautinės idėjos šaltinis!.. Sulietuvinkim A. Mickevičių, o mūsų tautinė idėja veikiai susikurs. A. Mickevičius — Lietuvos žemės Prometėjus!... Be Mickevičiaus kūrybos mes akli! Mūsų garbingus veteranus išauklėjo Mickevičius ir jie mokėjo mylėti tėvynę. O tie, kuriuos išauklėjo Dostojevskio "Biesy", nihilizuoja mūsų kultūros   darbą, mūsų  nepriklausomybės   idėja.

Mickevičius nė vieno lietuvio nenutautino (Kudirka, Čiurlionis liudija). Dostojevskis daug lietuvių užnuodijo".

Mintis apie dvasinį Mickevičiaus artimumą lietuviams plačiai prigijo ir dažnai buvo kartojama be kokių nors įrodinėjimų kaip savaime suprantamas dalykas. Sakysime, toks Dobilas (Julijonas Linde\ kuris savo psichologiniame 1905 m. revoliucijos romane "Blūde" sprendė lietuviškojo charakterio problemą, viename savo straipsnyje teigė apie Mickevičių, kad jis "iškelia lietuvių dvasią iki tų aukštybių, kad kažin ar bepasiseks kada kokiam mūsų genijui jį šiuo atžvilgiu pralenkti" (Lietuvos Aidas, 1932 nr. 87). Arba štai bibliografiniame žurnale "Knygose" (1922 nr. 1) recenzuojant M. Biržiškos sudarytąją Mickevičiaus raštų antologiją, tvirtinama kad "svarbiausias dalykas, tai jo [Mickevičiaus] gryniausioji lietuvių siela, kuri apsireiškia kuone visose jo dainose. Tai verčia mus laikyti jį savo poetu ir, Le abejo, didžiausiu. Juk ne viena kalba žmogaus tautybę nustato".

XIII.
Po pirmojo pasaulinio karo Lietuvai išsikovojus nepriklausomybę ir galint jau laisvai tvarkyti savąsias mokyklas, Mickevičiaus raštai buvo įtraukti mokslo programon. Savo vadovėlyje Mykolas Biržiška, didelis Mickevičiaus kūrybos gerbėjas, palyginti plačiai rašė apie Mickevičių. Jo "kūriniai kalbos atžvilgiu yra, žinoma, lenkų literatūros veikalai, bet savo turiniu, kilme ir mūsų tautos sielos supratimu jie yra mūsų tautos ir krašto padarai, kurie kilniausiai iškelia aikštėn Lietuvos šviesuomenės meilę savo praeičiai ir kraštui" (Mūsų raštų istorija, I d., 2. leidimas, 1925 p. 47).

Vis mažiau kam bemokant Lietuvoje lenkiškai, M. Eiržiška pasirūpino išleisti lietuviškųjų vertimų antologiją "Iš Mickevičiaus raštų" (1919, 2. laida 1927). Įdėjęs Dagilio, Kudirkos, Armino ir kt. genesniuosius vertimus, M. Biržiška kai kuriuos trūkstamus dalykus išsivertė pats: baladę "Romantiškumas" (tik 1927 m. laidoje), eilėrašti "Mano paminklas" (1927) ir kelias ištraukas iš "Vėlinių"; Konrado improvizaciją, kun. Petro regėjimą, Pirmosios dalies fragmentą ir iš III dalies priedo: "Kelią Rusijon" ir "Draugams maskoliams". Antrosios laidos svaibisusias papildymas buvo "Pono Tado" ištraukos. Mat, 1924 m. lietuvių raštija pagaliau susilaukė net dviejų iš karto "Pono Tado" vertimų: Konstantino Šakenio ir Antano Valaičio.

*) Lenkų filosofas M. Massonius savo straipsnyje "Rozdwojenie myšli polskiej" (W naszych spravvach. Warszawa, 1902 t. 3) nurodinėjo, kad lietuviškasis pradas, kuris lenkų kultūros istorijoje ilgą laiką nuo pat unijos buvęs pasyvus bei nekūrybingas, XIX a. pradžios romantizmo gadynėje taip iškilęs, kad turėjęs esmingos įtakos lenkų kultūrai, netgi nulėmęs pačios lenkų dvasios pakitėjimą. Mickevičius ir buvęs svarbiausias to lietuviškojo prado reiškėjas.

Kad nagrinėjant Lietuvos lenkiškai rašiusių autorių kūrybą, reikia nepamiršti jų skirtingo nuo lenkų etninio pagrindo, priminė ir M. Zdziechowskis, buv. Vilniaus univ. rektorius, savo knygelėje apie L. Kondratavičių (1924).

Tą pačią mintį dėstė ir lenkų literatūros istorikas G. Korbutas savo straipsnyje "Regjonalizm Mickiewicza" (Szkice i drobiazgi historyczno-literackie, 1935). Lenkų romantizmo lopšys buvusi ne tikroji Lenkija, o Lietuva, t. y. Didž. Lietuvos Kunigaikštijai priklausę kraštai. Svarbieji lenkų romantizmo atstovai buvę vad. "lietuviai" ir "ukrainiečiai": Mickevičius, Zaleskis, Malčeskis, Goščinskis, Slovackis. Grynai lenkiškas tai buvęs pseudo-klasicizmas. Toks Kozmianas ar Sniadeckis smarkiai puolė romantizmą todėl, kad impulsyvų jausmingumą, išbujojusią vaizduotę jie laikė lenkų dvasiai svetimą ir žalingą. Kozmianas nemėgęs, netgi tiesiog neapkentęs Mickevičiaus, nes jutęs jo kūryboje kažką svetima tikram lenkiškumui — jo "lietuviškumą". Nemažiau aistringai puolęs ir  Mickevičius Varšuvos recenzentus   ir kritikus, jusdamas kaip "lietuvis" savo skirtingumą nuo "mozūrų". Mickevičius juk buvo kilęs ne iš ateivių lenkų giminės, o iš vietinės lietuviškai-gudiškos bajorijos, kuri kad ir iš seno sulenkėjusi, t. y. priėmusi lenkų kultūrą ir kalbą, savo psichiką išlaikiusi nuosavą, skirtingą, "lietuvišką" — panašiai kaip bretonų ar provansalų rašytojai prancūzų literatūroje. Mickevičius buvęs charakteringas Lietuvos bajorijos atstovas, kurią antropo-logiškai apibūdino J. Talko-Hryncewiczius. Nebuvęs Mickevičius tikro lenko tipas nei fiziškai nei psichiškai. Tą savo lietuviškumą Mickevičius buvęs aiškiai įsisąmoninęs, tad Mickevičių giminės neskyręs prie vad. "Dobrinės" ar mozūrų bajorijos (kaip matyti, kad ir iš "Pono Tado"), o kaip tik mėgęs remtis M. Stryjkovskiu, kuris savo Lietuvos kronikoje Mickevičius yra suminėjęs tarp Lietuvos bajorų. Mickevičius visada lietuviu vadinęsis, savąją "Lietuvą" aistringai buvęs pamilęs. Jam "Lenkija" buvusi abstrakcija, idealas, kuris egzistavus tik svajonėse. Tikrosios Lenkijos jis nepažinęs ir nesi-ilgėjęs, o tik konkrečiąją Lietuvą mylėjęs. Ją ir ąpdai-, navęs savo veikaluose. Tik ištyrus Lietuvos bajoriją būsią galima suprasti ir tiksliau apibūdinti individualią Mickevičiaus psichiką. Esą nuostabu, kad Mickevičiaus biografai net nebandę nušviesti jo psichikos iš etninio požiūrio. Svarstydami apie Mickevičiaus psichiką, turime atsiminti, kad jis buvęs "gente Lithuanus",. o tik "nationePolonus". "Ir tai teikia lenku kultūrai garbės,, — baigia straipsnį Korbutas, — kad/mokėjo (taip asimiliuoti svetimus rasinius pradus, kad paturtino jie tą kultūrą, o rasiškai svetimos asmenybės tapo lenkais".

Iš kitų vertimų be pirmiau jau minėtos Gustaičio "Vėlinių" II dalies, spaudoje tepasirodė mažesniųjų dalykų vertimai; jų tarpe: V. Bekaukio "Varpeliai ir varpas" (Lietuvos Kelias, Vilnius, 1924 nr. 25), F. Kiršos "Baidarai" (Baras, 1925 nr. 1), D. Pumpučio "Kur vandenys platūs" (Nad wodą wielką i czystą, — Vilniaus Balsas, 1940 nr. 29) ir kt. Paminėtina viena įdomi smulkmena. "Literatūros Naujienose" (1936 nr. 9) buvo paskelbtas literatūrinis konkursas, kur reikėjo įspėti vieno anonimiškai išspausdinto eilėraščio autorių: tai buvo Kazio Binkio verstas Mickevičiaus eilėraštis "Alpėse" (Do***. Na Alpach w Spluegen).

Po antrojo pasaulinio karo Lietuvoje yra taip pat pasirodę naujų vertimų, iš kurių paminėsime Vinco Mykolaičio - Putino "Konrado Valenrodo" vertimą, perspausdintą Amerikoje 1953.

XIV.
Malonūs patriotiniams jausmams Lietuvos ir jos istorijos vaizdai Mickevičiaus raštuose, mintis apie jo veikaluose išreikštą lietuvių tautos dvasią, ilgametė pagarbos Mickevičiaus vardui tradicija, gana gausūs Mickevičiaus raštų vertimai ir straipsniai apie jį (kai kurios būdingos antraštės: Mickevičiaus lietuviškumas, Kas riša Mickevičių su Lietuva, ir t.t.i, Mickevičiaus kūrybos įtraukimas į mokyklų programas — visa tai padarė Mickevičiaus vardą plačiai žinomą mūsų visuomenėje. Savotiškas Mickevičiaus įtakos ženklas — tai paplitę mūsuose Živilės ir ypač Gražinos vardai. Dažnas (gal net daugumas) juos laiko tikrai senoviškais lietuviškais vardais, pamiršdami ar net ir visai nežinodami, kad Mickevičius tuos vardus ne tik vartojo savo veikaluose, bet kad jis pats juos ir sugalvojo. Živilės vardą Mickevičius gal bus sudaręs pagal kronisto M. Štryjkovskio minimą lietuvių dievaitės Zizilės vardą, o Gražina pakeitė ankstybesniųjų poemos redakcijų Kariną.

Betgi nežiūrint to didelio Mickevičiaus vardo išgarsėjimo Lietuvoje, jo raštų tiesioginė įtaka lietuvių literatūrai, ypač naujajai, yra nereikšminga. Be "Anykščių šilelio", dar XIX a. viduryje rašyto, nerasime, turbūt, nė vieno tikrai žymaus lietuvių literatūros veikalo, kuris būtų ryškiai paveiktas Mickevičiaus kūrybos. Mickevičius tai lyg tas gerbiamas klasikas, kurio vardas gerai visiems žinomas ir dažnai minimas, kurio raštai nagrinėjami mokyklose, bet iš kurio nebesimokoma, kuriant naująją literatūrą. Augščiau cituotasis Herbačiauskas piktinosi, kad lietuvių inteligentija kratosi, anot jo, Mickevičiaus. Griežtai paneigė Mickevičiaus svarbą mums Jonas Aistis (tada dar Jonas Kossu-Aleksandravičius) savo straipsnyje "Cztery kroki wolnej Litwy" (Keturi laisvosios Lietuvos žingsniai), kuris buvo išspausdintas Lietuvai skirtame lenkų literatūrinio laikraščio "Wiadomošci Literackie" numeryje (1934 nr. 12). Pateikiame būdingesnes straipsnio ištraukas:

"Mickevičius pateko į mūsų literatūrą taip, kaip kartais patenka raštas ne ton, kur reikia, kanceliarijon; ateis revizijos laikas ir jį išsiųsime su pirma proga. Aiškinta mums mokyklose, kad Mickevičius gyveno Lietuvoje ir rašė apie ją; betgi Lietuvoje buvo gyvenęs ir Honore de Balzac, o nerašė tik todėl, kad sirgo. Naudojamės svetimais vardais, tuo tarpu kai nėra* reikalingas mums nei Mickevičius, nei Baltrušaitis. Baltrušaitis tiek, kiek rašė rusiškai. Turime gi Donelaitį, Valančių, Krėvę, Maironį, Binkį... Kai dėl Mickevičiaus — apsirikome, nes jis parašė: 'Lietuva, tėvyne mano'. Nežinojome, kad tai tik poetinė figūra ir nieko daugiau. Jeigu gi Lietuva būtų buvus jo tėvynė — būtų vaikščiojęs dzūkų klumpėmis, parkeliavęs Lietuvą išilgai Nemuno ir likęs rankraščiuose kaip Donelaitis — betgi būtų buvęs savas... Bajoriškos kultūros neturėjome... Mūsų tauta pabudo be bajorijos. Per tuos keturius šimtus metų augome ir sukūrėme ką-ne-ką. Kas yra, tas yra, — gal būt, svetimai akiai maža, — bet mums atrodo daug. Mūsų kultūros gija gal plona, gal neturtinga, bet padaryta mūsų rankomis. Niekieno neprašome malonės, niekam nesame skolingi padėkos... Jeigu kada savo literatūroje skaitote (čia Aistis kreipiasi į lenkus) apie lietuvį, atvaizduotą su didžiausiu gal saldumu, — nemanykite, kad taip iš tikrųjų yra. Jis nėra net panašus. Gal tai mūsų bajorija, kuri svetimos kultūros dėka neteko charakteringųjų tautos daugumos bruožų, gal malajai — bet tai ne mes. Nedarome dėl to priekaišto tiems gerbiamiems rašytojams, nes jie negalėjo būti kitoki: išaugo svetimoje kultūroje ir lietuvio neperprato. Negalėjo prieiti prie lietuviškos dvasios, nuo kurios juos skyrė aplinka, skyrė tabu... Lietuvis atrodė jiems kažkas nepaprasto, bet kas gi būtent — nežinojo; nesuprato lietuvio ir nepajautė jo... Tokia buvo laiko dvasia: atkurti ką neįprasto. Lietuva tokia kaip tik ir buvo: turėjo gražią praeitį, bet neturėjo 'dabarties'. Analogiškai žiūrėjo Baironas į Graikiją, kuri irgi turėjo praeitį, bet neturėjo dabarties. Buvo tai bendra laiko dvasia — romantizmas. Ir tikėkite, kad Mickevičiaus 'Lietuva, tėvyne mano...' yra tokia pat frazė, kaip 'Ich bin in Arkadien geboren' įvairių Michelių, nors jie buvo gimę ne Arkadijoje, o Bavarijoje ar kur nors prie senojo Reino. Ką gi — malonu, kad Mickevičiui Lietuva buvo ta pasakiškoji Arkadija... Tr reikia pabrėžti, kad Mickevičius mums mažiau artimas kaip kiti lenkų rašytojai, kurie apie Lietuvą visai nėra rašę. Konradas, Gražina, tai tipai visai vakarietiški, net nelenkiški. Ponas Tadas — mūsų bajoraitis, betgi lenkų kultūros. Jie mums tiek tėra suprantami, kiek koks nors prancūzų markizas ar arabų šeikas."

Būdinga, kad prieš tą griežtą pasisakymą Mickevičiaus lietuviškumą ėmėsi ginti lenkas. Vilniaus laikraštyje "Przegląd VVilenski" (1934 nr. 7-8) L. ADiE.mavičius (Abramowicz) išvedžiojo. "P. Kossu-Aleksandravičius skundžiasi Mickevičium, kad šis kūręs tipus lietuviškus tik pagal pavadinimą, kad Konradas Valenrodas, Gražina esą vakarietiški tipai, o Ponas Tadas esąs lenkiškos kultūros bajoras. Tačiau re.kla atsiminti, jog tokia buvo laiko dvasia ir romantizmas visur buvo tolimas nuo realybės. Jei Mickevičius būtų ir lietuviškai rašęs, tai vis tiek, turbūt, Gražina maza tebūtų turėjusi pagoniškos lietuvaitės bruožų. O jei 'Pone Tade' buvo vaizduojama lenkis
 
kos kultūros bajorija, tai taip pat nėra Mickevičiaus kaltė, bet istorijos, kuri kaip tik tokius bajorus sukūrė. Galima būti Mickevičiaus įvedimo į lietuviškąjį Parnasą priešininku dėl to, kad lenkiškai jis rašė, tačiau jokiu būdu ne dėl to, kad jis neva esąs buvęs svetimas Lietuvai. Tikrai maža bendra jis teturėjo su Lietuvos liaudimi, su etnografine Lietuva. Bet Mickevičiaus laikų Lietuva apėmė plotus nuo Palangos ligi Pripetės, ir nebuvo tai frazė, bet nuoširdus tikėjimas, kad Mickevičius šaukė 'Lietuva, mano tėvyne'. Lietuva, tai visų pirma istorinis geografinis plotas ir Mickevičius, apdainuodamas 'miškingų kalvų ir žaliųjų lankų žemės' grožybes, turėjo pilną teisę laikyti Lietuvą gimtiniu kraštu, savo tėvyne."

Buvo pacituoti du pasisakymai dėl Mickevičiaus ryšio su Lietuva. Jie tokie priešingi, nes tai dviejų skirtingų gadynių balsai. Jei pastarajame pasisakyme girdėti senosios, mickevičinės, nebesugrąžinamos, bet kai kam tebemielos Lietuvos aidas, tai pirmajame su kovingu ryškumu prabyla naujoji Lietuva, besi-bodinti lenkiškai bajoriška praeities  kultūra, o su meile kelianti savo kad dar ir kuklius kultūrinius laimėjimus ir išdidžiai atsisakanti to, kuo reiktų dalytis su kitais ("Niekieno neprašome malonės", — rašė Aistis). Neginčytina, kad naujųjų laikų Lietuvai Mickevičius nebeturi tiek svarbos, kiek yra turėjęs mūsų senesniosioms kartoms; betgi taip pat neginčytina, kad rašytojas taip ilgai žavėjęs savo raštais mūsų visuomenę, nekartą net formavęs jos pažiūras, davęs jai ligi šiol mūsuose tebegyvų literatūrinių personažų (pvz., Gražiną), taip mielai jos skaitytas (o nevieno ir tebeskaitomas) ir daug kartų verstas lietuviškai, — nebūtų reikšmingai įėjęs mūsų kultūrinio ir apskritai visuomeninio gyvenimo istorijon.

Akmuo Adomo Mickevičiaus slėny Kaune

Redakcijos pastaba. Spaustuvei neturint kai kurių būdingųjų lenkiškų rašmenų (pvz., perbraukto kietojo 1, kirčiuoto minkštojo n, s, z, ir tt), šiame straipsnyje pasitaikančiuose lenkiškuose žodžiuose ar senesniosios lietuvių raštijos citatose rašmenys 1, n, o ir tt. vartojami be tų ženklų. Dėl tos pat priežasties čia vartojamas ir lietuviškasis Ž.