ŠVENTAS KAZIMIERAS Spausdinti


Neseniai lietuviškų knygų rinkoje pasirodė prof. Zenono Ivinskio knyga šventas Kazimieras (Išleido Tėvai Pranciškonai, New Yorkas, 1955 m.). Tai, palyginti, nemažas veikalas (222 p.), aprūpintas gausiomis iliustracijomis, plačia bibliografija, išnašomis ir santrauka anglų kalba. Tai yra pirmas tokios apimties veikalas apie šventąjį ne tik mūsų religinėje ir istorinėj literatūroje, bet ir kitomis kalbomis. Kadangi šv. Kazimieru galėtų dalintis, nors ir nelygiomis, ir lenkai, taip kaip ir šventojo gyvenimas buvo blaškomas tarp Krokuvos, kur jisai gimė 1458 m., ir Vilniaus bei Gardino, kur jisai mirė 1484 m., galima būtų laukti, kad ir šie pastarieji pašvęs jam vieną kitą studiją. Tačiau ligi šiol, išskyrus vieną kitą žurnalinį straipsnį, lenkai neturi nieko apie šv. Kazimierą, kas galėtų prilygti Z. Ivinskio veikalui. Gal tai irgi yra įrodymas, kad šventasis yra daugiau susirišęs su lietuvių tauta. Lietuviškai apie jį yra parašę brošiūras kun. prof. A. Alekna (1927 m.) ir Simas Sužiedėlis (1947 m.). Be to, istorikas A. Kimša yra parašęs apie šv. Kazimierą disertaciją Vilniaus universitete (nespausdinta).

Veikalas yra suskirstytas į 9 skyrius. 1. Šventasis tarp kontrastų, 2. Trumpo gyvenimo kely, 3. Kelias į kanonizaciją, 4. Kanonizacijos bylos mįsle, 5. šventojo Sosto ištarme, 6. Kazimiero kultas Lietuvoje, 7. Kazimiero kultas svetur, 8. šventasis dabartyje, 9. Šventojo reikšme Lietuvai.

Prof. Z. Ivinskis bando prieiti prie šv. Kazimiero istoriko požiūriu, atsiremdamas į istorinius šaltinius ir net archyvinę medžiagą, kurią jam pateikia Vatikano ir jėzuitų archyvai. Atrodo, jis bus bandęs įausti šventojo gyvenimą į jo laikus ir parodyti, kiek jis leme savo ir vėlesnių amžių istorinį vyksmą. Uždavinys nėra lengvas, šventasis paprastai, turbūt, būna sunkiau įsprausti į istorinius rėmus, negu bet kokia kita istorine asmenybė, nes jis gal mažiau negu kas kitas gyvena savo laiko problemomis. Neišimtis šiuo atžvilgiu buvo ir mūsų šventasis. Užtat visai teisingai Z. Ivinskis pradeda savo veikalą skyriumi apie Kazimierą tarp kontrastų. Jis nurodo, kad penkiais atvejais Kazimiero gyvenimas ir tolimesnis jo likimas ėjo po kontrasto ženklu. Gal jis galėjo panagrinėti dar vieną kontrastą, gal patį svarbiausią — moralinį kontrastą — parodant, kiek šiuo atžvilgiu Kazimieras išsiskyrė iš Lietuvos ir Lenkijos dvaro ir tolimesnės moralinės aplinkos. Tiesa, Z. Ivinskis pamini humanizmo ir netrukus protestantizmo bangos ūžte-lėjimą Vilniuje ir Krokuvoje, bet jis beveik visiškai praeina pro šalį pro tą moralinę atmosferą, kuri viešpatavo tada didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus dvaruose ir už jų ribų. Tas būtų labiau išryškinęs šventojo charakterį. Galima buvo paminėti keletą faktų iš kitų Kazimiero šeimos narių gyvenimo, kurie paspalvintų tą moralinį kontrastą (valdingos jo motinos Elzbietos pastangos savo sūnums ir dukterims išrūpinti sostus, jaunesnio Kazimiero brolio Aleksandro, Lietuvos d. kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus, ligą ir t.t.).

Paties Kazimiero gyvenimui pavaizduoti nedaug teturime žinių. Autorius jį "sutraukia" į vieną skyrelį (29-49 p.). Jo 26 metai gyvenimo, kurių paskutiniai buvo džiovos skinami negalėjo ano laiko raštininkams (tarp jų ir garsiajam Dlugošiui) duoti daug progos kalbėti apie būsimąjį šventąjį. Ir tikrai tos žinios labai šykščios (net neaišku, kur jis miręs. Ivinskio nuomone, tai buvo Gardinas).

Įdomiausi Z. Ivinskio knygos skyriai yra apie Kazimiero kanonizacijos istoriją (53-112 p.), kurią jis plačiai analizuoja, pasiremdamas ir minėtų archyvų medžiaga. Iš tų skyrių matyti, kad Lietuva (o ne Lenkija) buvo daugiausia suinteresuota gauti iš šventojo Sosto pripažinimą Kazimiero šventuoju. Jau XVI a. pradžioje Vilniaus pranciškonai rašė popiežiui Leonui AC: "Jeigu Jūsų šventenybė tai padarytų (paskelbtų Kazimierą šventuoju), būtų didelė parama tikėjimui Lietuvos žemėje" (57 p.). O toji parama tikrai buvo reikalinga, nes, iš vienos pusės, katalikų tikėjimas dar tik labai negiliai buvo įleidęs šaknis Lietuvos žemėje, iš antros — jam grėsė Rytų Bažnyčios, o netrukus ir protestantizmo pavojus.

Tie trys skyriai apie Kazimiero kanonizacijos bylą sunkiai išaiškina tik vieną klausimą, būtent, kodėl popiežiai taip ilgai delsė su jo išsprendimu, juoba kad medžiaga surinkta apie šventąjį buvo palanki jo teigiamam išsprendimui. Manęs asmeniškai nelabai įtikina prof. Z. Ivinskio ginama (kun. Fijaleko ir kt.) tezė, kad Leonas ,X Kazimiero kanonizacijos bylą tik pradėjo, bet bylos neužbaigė (75 p.). Ivinskis tą tezę remia tarp kita ko ir tuo, kad archyvuose nėra užsilikusios popiežiaus bulės tuo reikalu. Man atrodo, kad iš Ivinskio paduodamo fakto, jog 1527 m. įvykęs žiaurus Romos apiplėšimas (sacco di Roma) uždelsęs Kazimiero bylą, galima padaryti kitokią išvadą, būtent, kad to apiplėšimo metu galėjo būti sunaikinta Leono X bulė, skelbianti Kazimieru šventuoju, nes ir pats Ivinskis pripažįsta, jog tuo metu padaryta "neatitaisomų nuostolių archyvam" (91 p.).

Neaiškiai skamba, kai Ivinskis savo tezę grindžia tokiais teigimais, kaip apie Kazimiero kanonizaciją 1521 m. nutyli pora stambių bažnytinių leksikonų (76 p.), arba kad jos nemini XX a. bažnyčios istorikai L. Pastor ir Fijalekas. Ar tuos ir panašius argumentus nesugriauna vienas vienintelis Klemenso VIII b re vės (iš 1602 m.) sakinys, kad jau Leonas X paskelbė Kazimierą šventuoju (99-100 p.).

Šias abejones keliame atsirėmę grynai į medžiagą, kurią pateikia pats Z. Ivinskis, neturėdami jokios galimybes ją patikrinti, ar papildyti kitais šaltiniais. Kiekvienu atveju, Kazimiero kanonizacijos datos problema dar neatrodo galutinai išspręsta.

Paskutiniai Z. Ivinskio veikalo skyriai pašvęsti Kazimiero kulto plėtimui Lietuvoje ir už Lietuvos ribų. Tai be galo įdomi ir naudinga medžiaga, ypač kai ji pagyvinta gausiomis iliustracijomis, žinoma, vėl galima būtų truputį abejoti dėl autoriaus teigimo, kad "per paskutinius pusketvirto šimto metų jis suaugo su lietuvių tauta, kaip retas kuris šventasis kitoje kurioje žemėje" (21 p.). Vargu ir pačioje Lietuvoje šv. Kazimieras savo kultu galėtų stoti lygiomis su kitais mūsų tautos mėgiamais šventaisiais, kaip šv. Jurgis, šv. Antanas, šv. Pranciškus ir t.t.

Vertinant metodiniu atžvilgiu, reikia pasakyti ir apie šį veikalą maždaug tą patį, ką galima būtų pasakyti ir apie daugumą kitų prof. Zenono Ivinskio veikalų. Jis surenka labai gausią medžiagą, labai plačiai panaudoja šaltinius ir ypač istorinę literatūrą nagrinėjamu klausimu, tačiau dažnai pasigendame pilnai apgalvoto tos medžiagos apdorojimo, sakytume, meniško temos apipavidalinimo. Vaizdžiai tariant, jis duoda puikius apmetus, bet maža tesirūpina ataudais, kurie dažniausiai ir sudaro rašto grožį.

Nežiūrint šių kelių kritiškų pastabų, Z. Ivinskio šventas Kazimieras yra labai vertingas ir reikalingas įnašas į mūsų istorinę ir religinę literatūrą, šiuo metu tas veikalas ir iš jo sklindanti dvasia padės mums ir mūsų sunkioje kovoje dėl savo tautos laisvės ir gyvybės.