LIETUVIŲ SOVIETINĖS LITERATŪROS POBŪDIS Spausdinti
Buvau prašytas paruošti paskaitą apie komunistinės lietuviškos literatūros idėjas, tačiau čia norėčiau kalbėti apie lietuvių sovietinės literatūros pobūdį. Viena, komunistinių rašytojų pozityvios idėjos nėra nei gausios, nei originalios. Tai marksistinės teorijos idėjos, kurios turi būti priimamos be abejonių ir diskusijų, kaip tikėjimo dogmos, visų Sovietų Sąjungos piliečių. Todėl ir rašytojai temėgina pavaizduoti ir išreikšti tik jų konkretų išsišakojimą žmonių sąmonėje ir gyvenime. Antra vertus, kalbant apie sovietinės lietuviškos literatūros pobūdį, negalima apeiti jos idėjų, nes komunistinė grožinė literatūra iš esmės yra idėjinė arba, teisingiau, ideologinė literatūra. Tačiau jai suprasti, reikia panagrinėti ir aplinkybes, kuriose ji kuriama. Kalbėdami apie jos pobūdį, ir turime progos pamatyti, kaip rašytojus traktuoja komunistų partija ir valstybė, kaip jų įtakoje rašytojai supranta pačią literatūrą, kokius kūrybinius metodus jie vartoja. O tai nemažiau svarbu negu jų idėjos. Todėl ir pažiūrėkime, kokiose aplinkybėse sovietinės Lietuvos rašytojai kuria, kokius reikalavimus jie turi atlikti, kokios marksistinės teorijos tezės jiems labiausiai rūpi, kokiais rezultatais tai pasireiškia literatūroj, kaip mene.

I. Nelaisvės apsupimas.
Charakterizuojant sovietinių kraštų literatūrą, paprastai sakoma, kad ji nėra laisva. Tai, žinoma, tiesa. Tačiau čia pat reikia pridurti, kad ta nelaisvė yra keleriopa, kokios neturėjo ir nepažino ankstybesnių epochų rašytojai Europoje. Sakysim, absoliutinių monarchijų laikais, rašytojai negalėjo viešai skelbti veikalų be vienokių ar kitokių cenzūrų leidimų, tačiau monarchai bei jų ministeriai nenurodinėjo visiems rašytojams, apie ką jie turi rašyti ir kokiais me'odais vadovautis, nei kiti mažesni valdžios a p rato žmonės nebuvo nei rašytojų veikalų leidėjai, nei jų platintojai. Tuo tarpu komunistinėje santvarkoje valstybė yra rašytojų darbų leidėjas ir platintojas. Tai labai svarbi aplinkybė, svarbesnė negu absoliutinių monarchų cenzūra. Tada cenzūra galėjo veikti neigiamai — tik drausti nepageidaujamas idėjas viešai skelbti. Dabar sovietinėje santvarkoje valstybė per monopolinę raštų leidimo teisę gali rašytojams duoti pozityvių nurodymų ir liepti. Tokius nurodymus rašytojams Sovietų Sąjungoj leidžia kompartija, o vykdo valstybė. Todėl tų bendrų nuroaymų, kaip kompartijos nutarimų literatūros ir meno klausimais, ir kartais net individualių įsakymų rašytojai ir poetai negali išvengti, jei jie nori bent siek tiek savo srity viešai pasireikšti. Taigi, negatyvią draudimo nelaisvę rašytojams Sovietų Sąjungoje ir jos okupuotuose kraštuose dar žymiai sustiprina pozityvių nurodymų bei liepimų nelaisvė.

Dabartinėje Lietuvoje šita dvejopa nelaisvė dar padidėja tuo, kad daugeliui lietuvių rašytojų ji buvo primesta svetimų tautų, pirmoj eilėj rusų okupacinių jėgų. Nors švelnindamas ir dailindamas šitą sunkią padėtį, Ant. Venclova ją pripažino. Ilme Sovietų S-gos rašytojų suvažiavime Maskvoj 1954 m. gruodžio 14-26 dienomis jis1) šitaip kalbėjo: "Jeigu tarybinės literatūros poveikis lietuvių pažangiajai literatūrai jau iki 1940 metų buvo gana stiprus, tai atsikūrus Tarybų valdžiai respublikoje, tarybinė literatūra l.etuvių rašytojams tapo pagrindinė idėjiškumo mokykla". Nuo antrosios sovietinės okupacijos pradžios šita nelaisvės mokykla yra tapusi lietuvių rašytojams prievarta. Minimoj Ant. Venclovos kalboj ji šitaip atrodo:

"Pirmaisiais pokario metais jauna tarybine literatūra taip pat augo aštrioje kovoje prieš tada nesutriuškintų buržuazinių nacionalistų ir šovinistų liekanas, prieš "grynojo meno" gerbėjus, prieš "estetizmo" šalininkus ir snobus, garbinančius Vakarų buržuazijos šlamštą bei įvairaus plauko mistikus, — sako Venclova. — Pagrindinės fašistuojančios "literatūros" figūros pabėgo kartu su besitraukiančiais j Vakarus hitlerininkais ir dabar tarnauja savo naujiems šeimininkams — amerikietiškiems karo kurstytojams. O jų "idėjiniai ginklanešiai" kurį laiką po karo bandė kaišioti lazdas į mūsų augančios tarybinės literatūros vežimą, bet buvo sutriuškinti ir išmesti j šiukšlyną".

Po šitais Venclovos cinizmo žodžiais yra paslėpta skaudi tikrovė, būtent, eilė marksistinių ir nemarksistinių lietuvių rašytojų buvo likviduoti okupanto policijos — NKVD. Tai nieko bendro neturi su laisvomis kūrybinėmis lenktynėmis. Vieni jų buvo ištremti į priverčiamųjų darbų stovyklas, kad kitų talentai būtų palaužti tiek, jog jie prilygtų bendriems sovietinių rašeivų standartams. Šis barbariškas "sutriuškinimo" faktas, kurį teigiamai vertina A. Venclova, matyt, anuo laiku buvo toks nemalonus net lietuviams komunistams, kad ilgametis sovietinių Lietuvių Rašytojų Sąjungos pirmininkas J. Šimkus savo knygelėj apie "Tarybinę lietuvių literatūrą" rašytojų ištrėmimą į priverčiamųjų darbų stovyklas nutylėjo. Už tai J. Šimkų puolė kompartijos organas "Tiesa". Ten D. Roda ) rašė:

"Autorius, aprašydamas pokario laikotarpio literatūrą, nepavaizduoja kovos prieš liaudies priešus — buržuazinius nacionalistus, kosmopolitus, kurie buvo prasiskverbę j literatūrą ir kenkė, kaip, pav., Drazdauskas, Miškinis, Suckeveris ir kt., kurie prakišdavo nacionalistinę ideologiją, stabdė tarybinės literatūros vystymąsi".

Sunku mums įsivaizduoti, kaip tie čia D. Rodos suminėti ir nesuminėti rašytojai galėjo stabdyti sovietinę literatūrą, kurią remia Sovietų S-gos policija su savo automatais ir tankais, tačiau iš pacituotų sovietinių pareigūnų žodžių daugiau negu aišku, koks okupanto smurtas slėgė ir dar tebeslegia rašytojus dabartinėj Lietuvoj. Galimas daiktas, kad prievartos slogutį menkiau jaučia tie, kurie rašo iš oportunizmo arba dėl karjieros, kaip eilė iš gimnazijos ir universiteto suolų atėjusių jaunuolių. Gal laisviau jaučiasi komunistų atsivertėliai, kaip Jonas Dovydaitis ir Aug. Gricius, kurie už pasitarnavimus savo kalintojams yra grįžę iš koncentracijos stovyklų. Be abejo, laisviau už visus kitus turi jaustis rašytojai komunistai, kuriems komunizmo teorija ir Sovietų S-gos tikslai stovi augščiau už visa kita. Tačiau ir jų laisvė yra iliuzorinė, nors ir ordinų skardelėmis apkabinėta. Ir jie yra apsupti.

Juk ką gi reiškia tos viešos komunistinių lietuvių rašytojų išpažintys ir viešos atgailos, jeigu ne drebėjimą dėl savo kailio? Juk jas yra atlikę tokie sovietiniai šulai, kaip Antanas Vienuolis, Jonas Marcinkevičius, Jonas Šimkus, Antanas Venclova, Kostas Korsakas. Kaip pavyzdį čia paimkime K. Korsaką. Šis Lietuvos Mokslų Akademijos Literatūros Instituto direktorius ) be kitų savo klaidų, sovietinių Lietuvos rašytojų valdybos plenume ir paskui "Tiesoj" 1950 metais viešai prisipažino, sakydamas:

"Nemaža esminių klaidų įsibrovė į kai kuriuos mano knygos "Literatūra ir Kritika" straipsnius, rašytus jau tarybinės santvarkos sąlygomis. Kaip vienas ydingiausių iš tų straipsnių, teisingai nurodomas straipsnis "Didžioii lietuvių literatūros tradicija", šitame straipsny, rašytame 1943 m., iškeliant kovos prieš hitlerizmą reikalui tuos lietuvių literatūros motyvus, kuriais demaskuodami ir pasmerkiami vokiškieji grobikai, nebuvo išvengta "vieningos srovės" požiūrio, ir todėl skirtingi ir priešinai klasinių  bei ideologinių pozicijų rašytojai — net kai kurie reakciniai buržuaziniai literatai — jame atsidūrė vienoje eilėje su pažangiaisiais rašytojais. Tai šiurkšti klaida, kurios žala padidėjo ypač dabartiniu metu, kai mes dar neturime marksistinio daugelio tų buržuazinių rašytojų įvertinimo".

Kas bent šiek tiek pažįsta K. Korsako ambiciją, tai gali gerai įsivaizduoti, kiek kartelio ir prakaito jam turėjo išspausti šitų ir kitų "klaidų" viešas išpažinimas. Būdingus sovietiniam rašytojų apsupimui reiškinius atskleidžia to paties sovietinės lietuvių kritikos rabino viešas pasiryžimas pasitaisyti. K. Korsakas sako:

"Iškilusioji kritika man parode, jog reikia dar labiau apsišarvoti marksizmo-leninizmo mokslu, dar giliau įsisąmonėti jo revoliucinės dialektikos metodą, jog reikia imtis ryžtingesnio, negu ligšiol, buržuazinių teorijų literatūros moksle triuškinimo, ankstyvesnio įsijungimo į krit.kos darbą aktualiaisiais mūsų naujosios tarybines literatūros klausimais. Tik tuo būdu bus galima sėkmingai ištaisyti padarytąsias klaidas".

Suprantama, kad už padarytas klaidas galima tikėtis atleidimo iš komunistų diktatūrines valstybės, tik klusniai nusilenkus ir pagarbinus kompartiją. Tai ir atlieka K. Korsakas savo viešoj išpažinty. Tas jo pagarbinimas čia mums įdomus tuo, kad jis atskleidžia kompartijos — to grynai politinio organo — reikšmę literatūros gyvenime. K. Korsakas apie tai sako:

"Mes, literatūros darbuotojai, turime būti giliai dėkingi partijai už šį nuolatinį mums vadovavimą, už principinę bolševikišką mūsų darbų kritiką, už teisingo kelio padarytosioms klaidoms ištaisyti nurodymą".

Taigi kompartija yra kritikas ir cenzorius. Ji — klaidų atitaisymo nurodinėtoj as rašytojams, kurie turi išsipirkti vieša atgaila ir naujais įsipareigojimais arba yra pasmerkiami koncentracijos stovykloms. Pagaliau kompartija yra rašytojų vadovas. Bendrame rašytojų apsupime šis kompartijos, kaipo vadovo, momentas yra labai svarbus. Jį dar tiksliau ir vaizdingiau negu K. Korsakas yra išreiškęs visos Sov. S-gos rašytojų sekretorius Polevoj. Jis Vakarų vokiečių žurnalistų ekskursijai Maskvoj šitaip deklaravo: "Wir schreiben hier, was uns unser Herz vorschreibt. Aber unser Herz gehört der Partei. — Mes čia rašom, ką mums liepia širdis. Bet mūsų širdis priklauso partijai.". Šitų dviejų premisų silogizmo išvada aiški: jie rašo tai, ką partija liepia. Ir dar daugiau: jie rašo taip, kaip partija nori.

E. DOCIENĖ - ŠIDLAITĖ
JUDAS (gipsas)

Pirmiausia ji yra nustačiusi, kad rašytojai ir poetai turi viską kurti pagal socialistinio realizmo metodą. Šis dvilypis terminas nereiškia, kad rašytojai turi teisę kurti realistinę literatūrą, vaizduoti tikrovę tokią, kokia ji yra arba, kokia ji rašytojui atrodo.   Realizmo terminas tereiškia tik tai, kad rašytojai turi teisę stebėti gyvenimą ir iš jo mokytis. Tačiau jiems teleidžiama vaizduoti tik tai, kas sutinka su komunistų partijos teorija, reikalais ir interesais, t. y. kas sutampa su jos politiniais interesais. Tai labai ryškiai yra pasakyta visos Sovietų S-gos Komunistų Partijos Centro Komiteto 1946 m. rugpjūčio 14 d. nutarime.") Ten skaitome: "Tarybinės literatūros, pačios priešakinės literatūros pasauly jėga yra ta, kad ji yra literatūra, kuri neturi ir negali turėti kitų interesų, be liaudies interesų, valstybės interesų". O Lietuvos Komunistų Partijos VI-sis suvažiavimas savo rezoliucijoj'') rašytojams liepė: "Negailestingai kovoti su buržuazinės ideologijos liekanomis, apolitiškumu, formalizmu, keliaklupsčiavimo prieš pūvančia buržuazinę kultūrą pasireiškimais". Nemažiau aiškiai socialistinio realizmo prasmę nusakė A. Surikov Il-me sovietinių rašytojų suvažiavime Maskvoj 1954 m. gruodžio 14-26 d. Ten A. Surikov7) kalbėjo: "Literatūra — aštrus socialinio-politinio poveikio ginklas. Ji yra glaudžiai susijusi su politika, pastarajai pavaldi". Iš šitų citatų aiškiai matyti, kad sovietinė literatūra, tiek rusiška, tiek lietuviška, yra politinio pobūdžio literatūra, apribota komunistų partijos ir komunistinės valstybės interesų.

Bet kompartijos uždaviniai keičiasi; rašytojų raštai pasilieka. Todėl, partijos reikalams šiek tiek pakitus, rašytojams priseina atgailoti už skelbtas tiesas, kaip klaidas. Antai, jau minėtas K. Korsako straipsnis "Didžioji lietuvių literatūros tradicija", 1943 metais išspausdintas partiniame leidiny, buvo geras, jo mintys buvo laikomos tiesa, nes tuo momentu jos buvo naudingos komunistams kovoj prieš Hitlerį. Septyneriems metams praslinkus, jos jau pasidarė erezijomis, nes, kompartijos reikalavimu, pats K. Korsakas jas pavadino esminėmis klaidomis.

Sovietiniai lietuvių rašytojai turi būti optimistai. Jie turi kelti pavergtuose tautiečiuose entuziazmą. Jie turi įtikinėti nusiminusius žmones, kad kompartija laimi, o gyvenimas Sovietijoj nuolat gerėja ir šviesėja. Šitą reikalavimą labai aiškiai pabrėžė per II-jį sovietinių rašytojų suvažiavimą K. M. Simonov. Lietuviams ir kitų tautų rašytojams jis kalbėjo:

"Socialistinio realizmo literatūrai svetimas bet koks pesimizmas, nes "pesimizmas pelėsiai ir rūdys" (M. Gorkio posakis) yra netikėjimas, o socialistinio realizmo literatūros esmė — tai nepalaužiamas mūsų liaudies tikėjimas teisingų socialinių santykių pergale".

Kad optimizmo reikalavimas nedegraduotų sovietinių rašytojų iki trečiaeilių ar ketvirtaeilių buržuazinių rašytojų, kurie gamina sentimentalinę rožinę literatūrą, skiriamą dažniausiai paaugliams, ypač bręstančioms mergaitėms, K. M. Simonov tokią literatūrą pasmerkia. "Socialistiniam realizmui, su jo aiškia pažiūra į gyvenimą, su jo vertinimu žmonių poelgių iš liaudies interesų augštumos taip pat yra svetima pagunda žiūrėti į tikrovę pro rožinius akinius" — sako K. Simonov.") Jis pasmerkia ir rimtos liūdnos nuotaikos literatūrą, nes socialistiniam realizmui "svetimas skonėjimasis tamsa ir kančiomis". Todėl lietuvių rašytojams nevalia būti nei rožiniais optimistais, nei pesimistais pagal rusų okupantų norą. Jiems taip pat nevalia nukreipti dėmesio į save, kaip individualų žmogų, nes "socialistinio realizmo literatūroj, — nurodinėjo K. Simonov suvažiavusiems į Maskvą rašytojams, — negalima įsivaizduoti, sakysim, pasyvumo poetizavimo arba gėrėjimosi savuoju skepsiu arba egoizmo, kaip savo "brangiausiojo Aš" teigimo formos, gynimu".

Ar buvo kada nors Europoj kitas toks režimas, kaip komunistų, kuris būtų nurodinėjęs rašytojams politinę didaktinę kryptį, vaizdavimo būdą ir sritis ir net optimizmo laipsnį? Absoliutizmo epochoj XVIII amž. rašytojams niekas neįsakinėjo optimizmo ir taip pat niekas nedraudė vaizduoti skausmingųjų gyvenimo pusių. Nors J. J. Rousseau savo pamokomojo  pobūdžio romanuose, kaip "Naujoji Eloiza" ir "Emilis", tikėjo į žmonių auklėjamąją pažangą, tačiau jam niekas nekliudė parašyti "Išpažinimus" (Les Confessions), kur jis plačiai aprašė savo paties gyvenimą, jo nelaimes ir kentėjimus. Nors vokietis G. Lessing, kaip daugelis racionalistinio amžiaus rašytojų, buvo optimistas, tačiau jam jokia partija, joks rašytojų draugijos politrukas neliepė būti optimistu ir niekas jam nedraudė plačiai vaizduoti savo herojų skausmą ir mirtį "Emilijos Galotti" tragedijoj.

Palyginę socialistinio realizmo literatūros tendencijas, kurias nurodo kompartija ir jos patikėtiniai, su šviečiamojo amž. literatūros tendencijomis, matome, kad sovietinė literatūra, taigi dabartinė literatūra Lietuvoj, yra atsilikusi nuo Vakarų Europos dviem šimtais metų. Jos autorių sąlygos politiniu ir moraliniu atžvilgiais yra siauresnės ir vergiškesnės. XVIII-jo amž. rašytojus galime vadinti pažangiais ir net revoliucingais, nes jie kovojo dėl laisvės prieš absoliutizmo įvairias neteisybes. Tuo tarpu socialistinio realizmo rašytojai Lietuvoj tėra klusnūs pavergėjų tarnai. Tiesa, jie giriasi esą pažangūs ir revoliucingi; tačiau iš tikrųjų jie tėra revoliucinės iškamšos, kurios prisideda prie komunistų diktatūrinio ir okupacinio režimo stiprinimo.

Be to, jie nėra nė realistai tikrąja prasme. Jie dailina ir iškraipo Lietuvos gyvenimą, kurį jie imasi vaizduoti pagal kompartijos ir jos poli trukų nurodymus. Kur lietuviai skęsta kolchozų skurde, ten jie mato pažangų gerą gyvenimą; kur lietuviai pergyvena kančias ir neviltį, ten socialistinio realizmo rašytojai mato gyvenimo džiaugsmą ir viltį; kur lietuviai susitinka su rusų okupantų arogancija, ten jie mato tautų brolystę; kur lietuviai mato dvasinę vergiją ir prievartą, sovietinės lietuvių papūgos čiauška apie laisvę ir dvasinių interesų suklestėjimą. Trumpai tariant, sovietiniai lietuvių rašytojai yra gyvenimo ir realistinės literatūros falsifikatoriai. Jie yra pseudorealistai, o jų rašomi raštai su nedaugeliu išimčių yra profesonalinių valdininkų literatūra. Ir šituo konstatavimu atskleidžiame materialinį jų apsupimo žiedą.

Lietuvių socialistinio realizmo literatūrą reikia vadinti valdininkiška profesionalų literatūra dėl dviejų aplinkybių. Viena, kaip matėme, ją rašo žmonės pagal visagalinčios komunistų partijos instrukcijas ir nutarimus; antra, tie rašytojai yra riebiausiai valstybės apmokami valdininkai. Jie už savo rašinius iš valstybinių leidyklų gauna tokius honorarus, kurie prašoksta daugelį kitų kategorijų atlyginimą Sovietijoj. Antai, Vakarų vokiečių žurnalistų grupei, neseniai lankusiai Maskvą ir kitus miestus, sovietinių rašytojų sekretorius Polevoj10) papasakojo, kad už vieną spaudos lanką arba už 24 mašinėle rašytus puslapius rašytojai gauna 3.000 rublių. Tai sudaro apie 1,000 dolerių oficialiu sovietiniu kursu. Be abejo, Lietuvoj dabartiniams rašytojams mokami honorarai yra mažesni, tačiau jie vistiek yra labai dideli, palyginus su kitų žmonių atlyginimais. Be to, dauguma sovietinių lietuvių rašytojų turi gerai apmokamas tarnybas įstaigose, susijusiose su knyga ir literatūra.

Kad šitie geri valdininkiški atlyginimai pavergia juos, kaip žmones, ir išpaikina, kaip rašytojus, tai labai aišku. Dėl šitokios profesionalinės rašytojų padėties net išdrįso pareikšti abejonių vyriausios kartos oportunistas A. Vienuolis.11) Jis savo darbdaviams Maskvoj per II-jį sovietinių rašytojų suvažiavimą šitaip kalbėjo:

"Visi mūsų rašytojai yra profesionalai, t. y. neturi jokios kitos profesijos. Tai labai gerai, ir mes turime dėkoti Tarybų valdžiai už tokias puikias sąlygas . . . Bet vargu ar vaisingas tas kelias, kuriuo beeidama dauguma mūsų rašytojų tampa profesionalais, štai, mokinys dar vidurinėje mokykloje pamėgino parašyti eilėraštį ir neabejodamas stoja į literatūros fakultetą. Dar studijuodamas arba baigęs mokslą, jis išleidžia eilėraščių arba apsakymų knygelę. Jį priima į Rašytojų sąjungą. Ir staiga — nė iš vietos. Arba žmogui pritrūksta jėgų naujam kūriniui išleisti, arba išleidžiamas pirmosios knygelės pakartojimas . . . Reikalas čia paprastas: į pirmąjį rinkinį jis sudėjo visą savo negausų gyvenimo patyrimą, o antrai knygai jo dar nesukaupė, nes tiesiai iš auditorijos sėdo prie rašomojo stalo. . . Dabar į mūsų literatūrą kažkodėl ateina vien diplomuoti filologai".

Suprantama, kad šitokie filologiniai valdininkai tegali būti šiaudiniai rašytojai. Jie negali vaizduoti savo jaunystės asmeninių dramų, nes tuoj būtų apšaukti smulkiais buržujais. Vaizduoti platesnį ir gilų kitų žmonių gyvenimą jis nepajėgia, nes jo nepažįsta taip, kaip laisvojo pasaulio rašytojai, kurie išeina kieto gyvenimo mokyklą, kol įsigyja rašytojo vardą. Dabartinės Lietuvos rašytojus klaidina ir kompartijos fanatikų instrukcijos. Kad rašytojai-valdininkai bent šiek tiek geriau pažintų gyvenimą, sovietinė valstybė stengiasi jiems sudaryti materialines sąlygas. Tam tikslui ji skiria jiems vadinamąsias kūrybines komandiruotes į kolchozus Lietuvoj ir į vadinamąsias socialistines statybas Rusijos gilumoj. Bet tai mažai teduoda kūrybinių rezultatų. Sukolchozinto Lietuvos kaimo vaizdavimas pasilieka atremtas dažniausiai vaikystės dienų prisiminimais apie seną lietuvišką kaimą, kaip liudija A. Vienuolis, o apie Lietuvos darbininkų gyvenimą tesąs vienas antras romanas, nors jau devyneri metai, kaip rašytojai persikėlė į Vilnių ir ten turi progų tiesiogiai pažinti darbininkų gyvenimą. Todėl A. Vienuolis12) minėtame suvažiavime Maskvoj ir siūlė keisti komandiruočių praktiką. "Kūrybinė komandiruote, kuri naudinga papildyti, patikslinti surinktą medžiagą, jokiu būdu negali būti pagrindine gyvenimo pažinimo priemone, — kalbėjo A. Vienuolis. — Aš prisidedu prie tų draugų, kurie reikalavo peržiūrėti pas mus priimtą kūrybinių komandiruočių praktiką".

Reikia manyti, kad komandiruočių praktikos pakeitimas dabartines Lietuvos rašytojų kūrybos nepakels tol, kol jauni rašytojai nuo mokyklos suolo bus valdininkais, kol rašys pagal kompartijos instrukcijas, o savo sielas ir talentus pardavinės totalistinei valstybei už riebius atlyginimus. Nepavydime jiems gero gyvenimo, tik liūdna ir gaila, kad jie parsiduoda negailestingam okupantui ir tampa šiaudiniais rašytojais, kurie negali savo kūriniuose atskleisti nei gyvenimo didžiųjų gelmių, nei svaigiųjų augštumų.

II. Marksistines teorijos reikšme.
Pavaizdavus sovietinių Lietuvos rašytojų santykius su komunistų partija ir valstybe, kyla klausimas, kuo remiamas šitas rašytojų materialinis, politinis ir dvasinis apsupimas. Pasakyti, kad rašytojo darbas naudingas komunistų partijai ir komunistinei valstybei, tai mažai tepasakyti. Iš tikrųjų jis naudingas ne vien praktiniais prabėgiamais motyvais, bet taip pat reikalingas grynai marksistines teorijos sumetimais.

Kaip žinia, pagal marksistų teoriją, kiekviena visuomenine santvarka turinti savo bazę ir vadinamąjį antstatą arba superstruktūrą. Bazę sudarančios ekonominės gamybines jėgos (technika ir žmonių darbas) ir iš to kylantieji socialiniai santykiai. Su šita socialine ekonomine baze glaudžiausiai esąs susijęs pirmasis antstato sluogsnis — valstybe ir teisė, o antrąjį laisvesnį antstato sluogsnį sudaro dorove, mokslas, menas, literatūra ir religija. Bet nei bazė, nei jos antstatas nesą nekintami ir nesugriaunami. Juk K. Marksas ) teigė:

"Tie patys žmonės, kurie nustato socialinius santykius pagal savo materialinės gamybos laipsnį, pagamina taip pat principus, idėjas, kategorijas pagal savo socialinius santykius, šitaip tos idėjos, tos kategorijos yra taip pat menkai amžinos, kaip ir santykiai, kuriuos jos išreiškia. Jos yra istoriniai ir praeinami gaminiai".
 
Tačiau pakeitus socialinius santykius, griovus pasenusią visuomeninę bazę, gyvenime dar pasiliekąs nesugriautas jos antstatas arba superstruktūra. Nacionalizuodami visas gamybos priemones ir šitaip "išlaisvindami" dirbančiuo-sus nuo priklausomybės savininkams, Sovietų S-goj ir jos okupuotuose kraštuose komunistai jau yra sugriovę buržuazinės-kapitalistinės visuomenės bazę; tačiau ten dar yra išlikęs nevisai sunaikintas jos antstatas: buržuazinės valstybės ir teisės principai, dorovės normos, mokslo, meno ir literatūros sampratos ir religijos dogmos, dar tebesančios daugiau ar mažiau gyvos. Be abejo to senojo buržuazinio antstato liekanas naikinanti naujai sukurtoji socialistinė bazė. Ta nauja bazė savaime kurianti ir naują antstatą, kurį mes vadiname kultūra. Bet viso to per maža. Todėl kompartijai ir komunistinei valstybei reikalingi mokslininkai, menininkai ir rašytojai senojo antstato arba senosios kultūros gyvosioms liekanoms naikinti ir naujam marksistiniam antstatui sukurti.

ALBINAS   ELSKUS ŠEŠĖLIAI V. Maželio nuotrauka

Kaip inžinieriai su darbininkais kuria ir stiprina socialistinę komunistinę bazę, keldami gamybą, tobulindami ir plėsdami pramonę naujais technikos išradimais, patobulinimais ir statybomis, taip rašytojai drauge su kitais kultūros darbininkais turį stiprinti, plėsti ir tobulinti socialistinį antstatą ir griauti žmonių sąmonėjesenojo liekanas. Todėl nenuostabu, kad Sovietų S-goj rašytojai buvo ilgai vadinami sielų inžinieriais. Dabar šis vardas pranyko, bet jų uždaviniai pasiliko po senovei tie patys — perauklėti-perdirbti žmonių sielas, kuriant naująjį antstatą ir griaunant senojo liekanas. Ir žodį "perauklėti" komunistinėj terminologijoj reikia suprasti "perdirbti", t. y. pakeisti ne kiekybiškai, bet kokybiškai. Todėl kompartija taip stipriai ir nuolat pabrėžia socialistinio realizmo literatūros auklėjamąjį uždavinį.

Bet argi galimas kokybiškas žmonių sielos perdirbimas? Argi sieloj nėra nieko pastovaus, ko negali pakeisti jokie inžinieriai? Galima, tiki komunistiškieji fanatikai, nes sieloj nesą to savarankaus principo, kurį mes vadiname dvasia. Siela priklausanti gamtai, kurioj vyksta taip pat kokybiniai pasikeitimai. Siela tesanti gamtinės tikrovės atspindys ir smegenų cheminių fizinių procesų gaminys, bet ne Dievo ir ne kokios nors augštesnės dvasios sukurta. Marksistai pripažįsta, kad žmogaus siela skiriasi nuo gyvulio psichės kokybiškai, būtent, sąmone. Bet šita specifinė žmogaus sielos savybė — sąmonė — esanti paties žmogaus susikurta. Ji atsiradusi tada, kai žmogus kovoje su gamta pradėjęs vartoti įrankius sau maistui pasigaminti. Su įrankiu dirbdamas, žmogus pradėjęs keisti gamtą ir kurti pats save, t. y. savo sąmonę.

Marksistai šitą prielaidą grindžia K. Marksu, ) kuris teigė, kad žmogus, "judesiu veikdamas išviršinę gamtą ir ją keisdamas, taip pat keičia savo paties prigimtį ir išvysto galias, kurios joj glūdi". Šita prielaida yra viena pačių pagrindinių dialektinio materializmo dogmų. Ją beždžioniškai kartoja tūkstančiai vulgarizatorių Sovietų Sąjungoje ir už jos sienų. Lietuvės K. Rickevičiūtės ) lūpose ši tezė šitaip skamba:

"Sąmonė priklauso tik žmogui. Ji atsirado ir vystėsi žmogaus praktinės veiklos procese, aktyviai žmogui veikiant gamtą. Keisdamas gamtą, žmogus keitė savo paties prigimtį, vystė savo sąmonę .. . Tas momentas, kada beždžionžmogis įsisavina stačią eiseną ir, išlaisvinęs ranką, pradeda naudoti ją darbo procese, turi lemiamos reikšmės beždžionės virtimui žmogumi, o taip pat sąmonės ir kalbos atsiradimui".

Vadinas, jei beždžionė, vartodama darbo įrankį kovoj su gamta, tapo žmogumi, tai ir dabartinis žmogus, įvairių išnaudotojų sužalotas, taip pat gali būti pakeistas ir ištobulintas, keičiant gamtą ir tobulinant darbo įrankius. Tokia yra komunistų minties eiga.

Ne mano uždavinys čia įrodyti išdėstytos marksistinės tezės klaidingumą. Tik pastebėtina, kad ne darbas su įrankiu yra pirmesnis, bet kaip tik pirmesnė yra žmogaus sąmonė, be kurios darbo įrankio vartojimas neįmanomas. Tačiau čia būtinai reikia pabrėžti šitos klaidingos dogmatinės tezės didžiulę reikšmę visai komunistų galvosenai ir visai jų plačiai ir nežmoniškai veiklai. Šita tezė komunistams suteikia prometėjiško išdidumo ir tikėjimo galutine komunizmo pergale, kada žmogaus prigimtis bus pagrindinai pakeista. Šita teze atmesdami Disvą, kaip žmogaus kūrėją ir Išganytoją, jie patį žmogų padaro savęs kūrėju-demiurgu, o išganytoju — darbą. Tiesa, marksistai turi galvoj ne pavienį žmogų, bet visą dirbančiąja klasę. Tai ji yra tasai kūrėjas, kuris tobulina gamybos įrankius—techniką, kelia gamybą ir šitaip žengia pirmyn. Tai ji, ta dirbančiųjų klasė, yra tasii demiurgas, kuris keičia žmogaus prigimtį ir ateity sukurs tobulą visuomenę. Šita tezė labai svarbi taip pat rašytojams, nes jie įjungiami i šitą užplanuotą istorinį procesą ne kaip stebėtojai, bet kaip aktyvūs jo dalyviai. Jiems drauge su kultūros darbininkais yra pavestas tasai baras, kuris vadinasi antstatu.

Čia reikia taip pat pažymėti, kad marksistinė tezė apie žmogaus sąmonę ir jo prigimties keitimą turi tris svarbius momentus: 1. gamtą, kuri duodasi pakeičiama; 2. techniką arba darbo įrankį, kuris yra technikos užuomazga; 3. žmogų darbininką, kuris gali pakeisti savo prigimtį. Kaip tiesioginė šitos tezės išvada, prisideda ketvirtas momentas — tikėjimas į sukūrimą komunistinės visuomenės ateity, kada žmonės bus pakeisti ir laimingi. Tai priklausys nuo pirmųjų trijų įgyvendinimų. Todėl apvaldyti ir pakeisti gamtą iki maksimumo, išvystyti gamybinę techniką iki augščiausio tobulumo, pakeisti žmogaus prigimtį taip, kad jo asmeniniai interesai sutaptų su visų darbo žmonių interesais, pasilieka marksistams aktualūs permanentiškai. Net klasių kova ir kova prieš religiją, tokie svarbūs momentai marksistų praktikoj, teatrodo kaip neigiamos šalutinės tezės išvados. Juk klasių kova ir kova prieš religiją turėtų savaime susilpnėti, įsigalėjus pasauly proletariato diktatūrai, ir pagaliau visai išnykti, sunaikinus senojo antstato likučius. Tačiau anie trys pozityvieji uždaviniai ir tada turėtų pasilikti, iki bus pasiektas galutinis tikslas — beklasė ir laisva žmonija. Šitie trys momentai su galutiniu tikslu perspektyvoje yra pagrindinės temos ir pozityvios idėjos, kurias permanentiškai plėtoja visų tautų sovietiniai rašytojai.

Pažiūrėkime artėliau, kaip jos atrodo lietuvių raštuose ir kokių pasėkų duoda literatūrai, kaip menui.

(Bus daugiau)