EILĖRAŠČIAI

DABARTIS Suirę plytos. Pamatai netekę atsvaros dainuoja . . . Ir debesys, prinokę lietumi, Nuplauna degančius raudonus stogus. Ramybė uždengia žaizduotas Kryžkelių šviesas, Ir takas spindi Dabarties tyloj. LIŪDESYS Pilkoje eisenoj su rudenio žiedais Dainuoja medžiai Ir jų daina — vaikystės vakaro Malda saulėleidy, Kuomet bangose skęsta Valandos — Ir laikas supasi dienų Glėby. Kaip gera medžiams vėl Gyventi nežinojime, Paklyst minioj, tarp alkanų . . . Ir mirt skausmingoj Vakaro agonijoj, Kur pilna vėjo, saulės ir žiedų. ALKANIEJI Paimkit, ką davė man geroji žemė. Paimkit! Apsėdę, kaip varnėnai, grobį padalinkit, Ir bus jums šventė. Jūsų gyslose teka besotis kraujas Ir mediniai dantys prašo aukų! Paimkit, alkanieji, nepasotinamą Mano alkį, Skeveldrų nuotrupas ir Mane. ATSISVEIKINIMAS Prie laiko upės neseniai dainavome Dainas vaikystei — Ir skynėm nepražydusias gėles. Šiandien žiema. Nuvytę gėlės verkia ir vėjas Skrisdamas peisažą apdengia Miglom. Nebedainuok, kažkas man tyliai Sako, nes mirę gėlės, Šaknis suleidę į derlingą žemę Ilsis. Nebedainuok! Daina baigta. SUSITIKIMAS Jums prisiekiu malda ir žemės duona: Gyvenimą. Jums atiduodu savo mažą turtą. Ir žemėje palikus viską, Kas mane nuo amžių riša — išeinu. Išeinu, ir kelias tiesiasi tarp dabarties Ir amžinybės. Aš klaidžioju, kol sutinku Tave Alyvų Kalne. Tu toks ramus — ir mane ramumu užlieji. Beprasmių valandų galerijos tuštėja — Numiršta laikrodis, bestumdamas mane į kasdienybę. Aš pakylu virš apdulkėjusių griuvėsių Ir su Tavim grįžtu Maldon.