NAUJAS RADAUSKAS Spausdinti
Henrikas Radauskas: 21 EMOS DAINA. Eilėraščiai, Chicago, 1955. Išleido Vytautas Saulius. Tiražas — 500 egzempliorių. Kaina nepažymėta.

Prieš penkerius metus "Strėle danguje" buvo susumavusi brandžiąją H. Radausko kūrybą, kurią nuo debiutinio rinkinio "Fontano" eilėraščių skyrė ne vien penkiolikos metų skaičius, bet tas milžiniškas turinys, kurj šie katastrofiški metai nešė. Jie skyrė dvi epochas, mūsų nepriklausomojo gyvenimo laikus paversdami tarsi legendine senove. Todėl "Strėle danguje" tapo antrąja pradžia — kitokio poeto, kitokiame pasaulyje. Su šiuo rinkiniu individuali H. Radausko poezija užėmė nemažiau individualią padėtį mūsų naujosios poezijos visumoje. Savo lygiu, verte Radausko kūryba iš karto atsidūrė neginčijamai svarioj vietoj. Savitas poeto talentas joje pasireiškė brandžiais, išbaigtais kūrybos vaisiais. Net tie, kuriems H. Radausko kūryba yra esmingai svetima, — o tokių nemaža, — negalėjo nepripažinti jai augšto poetinio atsiekimo.

Henrikas Rdauskas

Tačiau drauge H. Radausko poezija liko nuošaliai nuo mūsų platesnės skaitančios visuomenės, kuri net augščiausius poeto pasireiškimus priima, ne kaip rimtą poetinį žygį, o tik, kaip grakštų žaismą. Tai suprantama, nes H. Radausko poezija jokia prasme nėra aktuali, ji nekelia nei tautinių, nei politinių dienos problemų, nėra mokykline prasme "idėjinė", nei net atvirai emocionali. Tremtis, savo krašto netekimas, buitiniai vargai — niekas iš tų "visuotinių" temų neranda vietos H. Radausko kūryboje. Ne Illinojaus valstija ir net ne Lietuva išrašė jam asmens popierius, bet Orfėjus. Kūryba yra H. Radausko tėvynė, kurioje jis gyvena vienišas, neturėdamas nieko, ką pavadintų "savu": nei krašto, nei namų, nei jokio draugo, nei pamėgtų daiktų, nei net amžinybės. Tik kur ne kur — žmogaus ilgesys, tik visur — tikėjimas ir gyvenimas kūryba, jos vaisiais.

H. Radausko kūryba yra tolima mūsų lietuviškosios poezijos tradicijai. Tegu dar ir ne tūkstantmetė, ne-nusėta pasaulinių genijų vardais (mažosioms kalboms ši prabanga užginta), tačiau toji lietuviškoji poezijos tradicija vistik įmanoma pasekti. Nuo šaknų liaudies damoje, pro Strazdelį ir Vienažindį, pro Maironį, Putiną ir Binkį, į mūsų nepriklausomojo gyvenimo vėliausias viršūnes Kuosos-Aleksandriškio, Miškinio, B. Brazdžionio ir kitų kūryboje, veda viena linija, viena tėkmė, — tegu susemianti savo srovės jėgą ir iš daugelio šakų, tegu vingiuota ir įvairuojanti, bet — viena. Apibendrinant, lietuviškoji tradicija reiškiasi pirmiausia tautine problematika bei motyvais ir išlaiko giminystę su liaudies kūryba; ji yra tam tikra prasme "demokratiška", t. y. taikoma skaitančiajai masei; iš patriotinių kovų dėl laisvės ji ir vėliau išlaiko tam tikrą konkrečią turininę pakrovą, liečiančią lietuvių gyvenimo problemas; jos nuotaikinis pobūdis — dažniau elegiškas, emocionalus, net sentimentalus; jos literatūriniai kaimynai nuo sena ribojasi beveik vien slavų pasauliu, nors nepriklausomais laikais jau ima skverbtis jon ir vakarietiškos naujovės.

Naujesnioji poezija, išryškėjusi ir subrendusi už Lietuvos ribų, didžiąja dalimi nuo šios pagrindinės tradicinės tėkmės atitolsta. Ji nueina didesnio individualumo, net ezoteriškumo link, ji, sakytum, aristokratėja, užsidaro ne kiekvienam skaitančiajam suprantamose idėjose bei formose. Drauge ji nutolsta nuo tautinių motyvų, lemiančiai susiliedama su vakarietiškąja kūryba, jos problematika bei tradicija, drauge atspindėdama ir jos vėliausias kryptis bei mąstyseną. Ištikimi senajam keliui lieka vyresnieji poetai, kurie dargi labiau suaktualina ir supopuliarina savo kūrybą, paversdami ją dienos problemų tarnaite, kaip matom pas B. Brazdžionį ir didele dalimi — pas J. Aistį. Iš naujesniųjų tačiau tradiciniam kely tėra išimtys, kurių tarpe bene ryškiausia būtų K. Bradūrio poezija, tačiau ir ji palaipsniui tolsta nuo senųjų formų ir nuotaikų.

Klaidinga būtų vertinti šį atitrūkimo procesą neigiamai, laikant jį vaikymusi "svetimų madų" ar "dievų", išdavimu savosios tradicijos, ar panašiai. Tai būtų lygu. kaip pasmerkti Nemuną, kam jis nelieka tėvų žemėje, o plaukia nesulaikomai jūron, kur sulieja savo vandenis su svetimomis upėmis. Mūsų poezijos tėkmei taip pat pribrendo laikas įsilieti į bendrąją europinės kultūros jūrą, ir emigracija vargiai čia ką nulėmė, gal tik išryškino neišvengiamąjį evoliucijos procesą. Šiandieninė mūsų poezija savo ryškiausiais atstovais yra, būtent, europinė visoj didelėj šios tradicijos prasmėj, t. y., supratusi ir radusi savo vietą vakarietiškos kultūros bendram kely, rišančiame lietuvį su prancūzu, vokiečiu, anglu ar ispanu.

šioje, su europine tradicija mus pirmą kartą istoriškai sutapatinusioje poezijoje jėga, individualumu ir išbaigtu idėjos bei išraiškos glaudumu išsiskiria H. Radausko poetinis žodis, palyginus su kuriuo kitas "vakarietis" ir kita mūsų naujosios poezijos viršūnė, A. Nyka-Niliūnas, stovi bent kiek arčiau tautinės tradicijos. Abiejų šių poetų buvimas mūsų dabartinės poezijos priekyje yra lygiagretus. Jiedu stovi skirtingose plotmėse, kaip kad visais laikais išsiskirdavo dvi pagrindinės meninės tendencijos: klasiškoji ir romantiškoji. Klasicistinis H. Radauskas yra žemės atsirėmęs poetas, konkretus, harmoningas, kultūrinių tradicijų nešėjas ir saugotojas. A. Nyka-Niliūnas — romantikas, prometėjiškas kovotojas, pilnas patetikos, bet taip pat — aistringos minties. Iš jų dviejų Nyka-Niliūnas, kaip poetas, išlaikęs tiek tradicinių lietuviškų motyvų, tiek artimesnis tautinei dvasiai savo rutinine pakrova ir religišku atspalviu, kad ir nedvejojamai kuriąs "europietiškoj" tradicijoj, vistik lieka nenutraukęs gyvybinių saitų ir su ankstesniuoju lietuvių poezijos procesu.

Tuo tarpu H. Radauskas, ypač naujausioje poezijoje nepasilaikęs jokio saito su mūsąja tradicija, išskyrus patį esminį, apsprendžiantį priklausymą lietuviškajai poezijai — kalbos saitą, yra tuo pačiu radikalesnis naujųjų tendencijų reiškėjas. Dar savo debiutinio rinkinio metu (čia nevertinant jo anuometinės poezijos kokybiškai), Radauskas buvo likęs nuošaliai ne tik subjektyviai — nuo visada inertiškesnės visuomenės, bet ir objektyviai — nuo pačios lietuvių poezijos, kuri tada buvo pasiekusi savo augščiausiąjį tautinį pasisakymą. Tačiau šiandien, neskelbdamas jokių šūkių nei platformų, nei būdamas kokio sąjūdžio vėliavnešiu, poetas savaime, pačios savo kūrybos svoriu, tapo raiškiausiu, tyriausiu naujos mūsų poezijos linkmes atstovu.
Reikia patikslinti, kad vakarietiškąja ar europine tradicija čia laikoma viso istorinio vakarų poezijos vystymosi suma, bet jokiu būdu ne vien šios dienos, ne "modernioji" vyraujanti jos tendencija.

Visa savo esme H. Radausko poezija nėra surišta su šia diena. Ji nėra toji, kuri griauna senas formas ir skina naujus kelius, bet toji, kuri surenka, susumuoja, iškristalizuoja savy amžių kultūrinį patyrimą; ji reiškiasi ne ultramoderniom idėjom, o tokiom, kurios ją riša lygiai su šios dienos Michaux, kaip ir su antikiniu pasauliu; savo formas ji kuria dažnai atrankos keliu, papildydama, suindividualindama ir įvairuodama priemones, bet visada išlikdama jau esamos kultūrines tradicijos rėmuose. Mūsų lietuviškajai poezijai Henrikas Radauskas yra pionierius paradoksalia prasme: jis pirmas ir iškalbingiausias propagatorius tų poetinių idėjų bei formų ir, apskritai, tų pasaulines kultūros lobių, kurie amžiais egzistavo, bet kurių mes dar nebuvome organiškai priėmę ir pasisavinę, vystydamiesi savo uždaroje tautiškoje orbitoje.

Idėjiškai H. Radauskas, ypatingu ryškumu — naujajame rinkiny, stovi prieš tą pačią būties mįslę, prieš tą patį žemės gyvenimo trapumą, jo grožio baigtinumą, prieš tą patį siaubą, žuvimo grėsmę, mirtį, kaip stovi daugelis poetų. Bet jis neskelbia kovos, neprisiriša "gyslomis prie medžio", kad "amžinai kovotų su tamsa", kaip protestuojantis, išdidžiai "pasirenkantis" savo žemišką prakeikimą A. Nyka-Niliūnas. H. Radauskas tik mato tikrovę, jis permato ją, lyg aiškiaregiškam sapne, ir piešia ją bei savo begalinę vienatvę joje taupia linija, kaip japoniškam piešiny. Jo poezijos strėlė "nerado Dievo tarp šaltų žvaigždynų" ("Strėlė danguje") ir skelbia tik vieną mistiką — kūrybos nemarumą.

Kaip saule gęstančiame kosmose,
Pajuodusių žvaigždžių pavėsy,—
Taip tu palikusiuose posmuose
Ramus ir vienišas stovėsi.

Planetos painiosis voratinkly,
Prieš mirtį zyzdamos kaip musės,
Ir tu, kurs amžinybe netiki,
Ir tavo veikalas, uždusęs,
Įšals leduos.
("Poetui")

H. Radausko dievas sukauptas žmogaus kūrybiniame genijuje. Tik ši dieviškoji žmogaus transformuojanti galia (plg. "Audra") paverčia brutalią, piktą žemę verta gyventi vieta. Visas išdidus poeto tikėjimas sukauptas tobulame savo išsisakymo vaizdumu kūriny, "Kantrybėje", paskutiniame rinkiny. Gamtos grožis, kad ir tauriausias (— marmuras, "akinąs savo kristalų sniegas, jų nerimstančia mėlyna žiežirba"), reikalingas žmogaus, kad virstų jau įdvasintu, nemariu grožiu, keičiančiu pasaulį:

Marmuras laukė Fidijo, Polikleto,
Mirono, kol po jų kalto
smūgiais pavirto Pergalės sparnu,
atleto koja, pusiau ištiesta
deivės ranka, globiančia prie savęs
nustojusią svaidyti žaibus,
prijaukintą, nutilusią erdvę.

Visa H. Radausko poezijos misija yra apdainavimas šios pusiau ištiestos deivės rankos, globiančios pasaulį. Kai poetas mini Apoloną, Afroditę ar Narcisą, ar Orfėjų, ar Paną,— jie yra jam nelygstamos vertybės, jie realesni už realybę, nes jie yra kūrybos vaikai — dievai, kuriuos sukūrė žmogus. Taigi, H. Radausko "mistika" nėra transcendentinė — ji neišeina iš fizinės visatos, rasdama amžinybę ir Dievą žūstančiame žmoguje, jo kūryboje.

Todėl H. Radausko poezijos objektas yra visada konkretus, tikroviškas. Ne abstrakti idėja, ne mistinė vizija, ne jausmo atvėrimas, ne tai, kas galėtų būti šiam ar kitam gyvenime, netgi ne tai, kas yra buvę (čia maža "prarastų rojų" nostalgijos), o tik tas, kas yra. Tai, ką poetas gyvena ir regi — regi ne vien fiziniu žvilgsniu, bet savo praregėjimu į gyvenimo esmę — yra jo poezijos tema.

Ir šis regimasis pasaulis piešiamas nepalyginamu plastiškumu. H. Radauskas atskleidžia daugiau, nei pasako, ir kalbėdamas apie gamtą, netiesiogiai kalba apie gyvenimą, žmogų, likimą. Tas netiesiogiškumas, išreiškiant giliausią santykį su visata, o taip pat — slepiamas emocionalumas, žymia dalimi suteikia jo žodžiams tarsi magišką poveikį. Jo poezija neįprasta, aštria šviesa peršviečia gyvenimą ir atskirame, "sustojusiame" momente — parodo gyvybės šaltinius ir sunykimą.
Sunku nusakyti tiksliau, kas. būtent, sudaro K. Radausko poezijos sugestyvią galią, kas prisotina ją įtampos ir dramatizmo. Didelė poetinė meistrystė, turtinga ir mokanti atrinkti   vaizduotė,   ritminio   tekėjimo atliepimas eilėraščio nuotaikai ir turiniui, muzikalumas, visa poetine vaizdo ir žodžio kultūra, skonis ir saikas, — viso to nepakanka išaiškinti tai įtaigojančiai gyvybei, kuri srūva iš Radausko eilių:

Sūkuriuotom gėlėm, pasiklydusiais
paukščiais,
Nepaeinančiais, griūnančiais
sniego kalnais
Apsitvėrė žiema, — neįžiūrimais
augščiais,
Nepagaunamais, alpstančiais
tonais švelniais.
O eilėraštis gimsta — kaip vijas —
iš nieko
Ir skambėdamas bėga pusnim
neramus,
Bet negali daina prasimušti
pro sniegą
Ir sugrįžta — kaip vėjas —
į savo namus.
("žiemos daina")

H. Radausko naujas rinkinys turi ne vieną tokį kūrinį, pakrautą įtampos, tarsi persiliejančios per jo kraštus, kartais taip subtiliai atsiskleidžiantį mumyse, iš lėto, — lyg atgimstant kažkam jau turimam, bet dar nesuvoktam, nepabudus'am. Kiekvienam poezijos skaitytojui kitkas ir kitaip atlieps, ir bus artimų, "favoritų"  eilėraščių,   ir bus tokių, kurie liks nebylūs; bus gražių ir mažiau gražių, liūdnų ir šypsančių; tik šiame rinkiny skaitytojas neras blogai, nevykusiai parašyto eilėraščio.

Nebūtų prasminga šiose ribose plačiau apsistoti ties H. Radausko poetiniu "amatu" — jo įvairiom priemonėm, formų lankstumu, vaizdų struktūra. Mūsuose dažna pažiūra, kuri nebeįžiūri rašytojo, jei tik jis "per gerai" moka kalbą ar "per kultūringai" valdo stilių. Toks keikiamas "esteto" ar "stilisto" vardu, kas lietuviškai išvertus reiškia maždaug tuščią žmogų, žodžių žonglierių. Nes, pagal tą pažiūrą, jeigu kas "turi, ką pasakyti", tai jis ir drebia savo mintis, kaip žalią molį, nespėdamas pagalvoti ne tik apie sukompanavimą ar stilistinį sutvarkymą, bet ir apie gramatiką... Kol tokia pažiūra labai gyva, tol subtiliajai H. Radausko poezijai negresia "profanum vulgus" pagarbinimai. Tačiau pačiam Radauskui poetinė meistryste tėra technika, leidžianti išreikšti save, o jokiu būdu — ne jo poezijos esmė. Dėl tos technikos priemonių pasitenkinkim pastebėję, kad jos vis plinta ir kad šalia įprastinio ketureilio posmo, griežto metro bei rimo, vis daugiau pasitaiko laisvo eiliavimo, "žiemos dainos" pagrindinė forminė naujovė — ištisas trečiasis skyrius, "Tragiška kaukė", parašytas ritminga, kondensuota poezija prozoj. Toji naujovė tačiau išreiškia naująsias vidines H. Radausko tendencijas, kurios ir bus svarbesnės iškelti.

Visų pirma, šalia bemaž pusės eilėraščių, parašytų "senąja", "Strėlėje" dominuojančia dvasia, didesnėj likusioj daly stipriai jaučiamas poeto nuotaikos pakitėjimas. Tas pakitėjimas nuo "Strėlės danguje" į "Žiemos dainą" geriausiai bus išreikštas paties poeto žodžiais;

Kaip buvo viskas šilta ir apskrita:
Dangus ir saulė, kriaušes ir vynuogės
Ir lengvo debesio pavėsy
Laukiančios meiles mergaites krūtys.

Ruduo sutraiškė verkiančias vynuoges,
Žiema nubarstė kalkėmis lygumą,
Ir saulė, miręs rojaus paukštis,
Akmeniu krenta pro mano langą.
("žiema ir vasara")

Ankstyvesnėj kūryboj H. Radauskas pasakodavo mums gražių, kartais liūdnų, kartais žaismingų pasakų apie vitališką žemę, apgyventą dievų, poetų, undinių ir tarnaičių. Jis vengdavo kalbėti apie save. Net jo "aš" būdavo neasmeniškas, čia — pačios poezijos vardu ("Aš kaip strėlė"...), čia gal ir savo vardu, bet juntamoj atotraukoj. Dabar gi poetas ima traktuoti mus, lyg gerus draugus, ir kalba tiesiai, atvirai, rimtai, — kaip jam iš tikrųjų yra. Ir pačio "aš" gali nebūti, o intymumas, kalbėjimas nuo savęs — žymiai didesnis. Tatai kelia emocinį eilėraščių poveikį, o drauge labiau atskleidžia, išryškina poeto pasaulėjautą.

Naujos nuotaikos yra toli nuo buvusio saulėto, olimpiško harmoningumo. Radausko poezijoje dabar daug siaubo, daug sunkaus, smaugiančio košmaro. Tatai atsiliepė ir skirtingu pamėgtųjų motyvų traktavimu. Gamta, žemiškasis trapus grožis, seniau sukeldavęs vien besąlyginį susižavėjimą, dabar įgavo naują matavimą — prasmės, paskirties, ir dažnai esti nuvainikuojamas, kaip apgaulingas, slepiąs purvą ar kraują. Tegu grožio aureolė nuplėšiama dažnai tarsi ironiškai, tegu "atogrąžų plaštakė" papiktina "siuvėją" ar priverčia slėpti akis "vienuolį", bet juk tai poetas rado plaštakei pasmerkimo žodžius: "ji tėra skrendanti kirmėlė". "Veneros gimimas" seniau būtų buvęs boticeliškai gražus; dabar ji gimsta, dumblina ir krabais aptekus, ir nusiplovus eina į "savo linksmą ir purviną, begalinių triumfų kupiną žemės gyvenimą". Tam pat "Veneros gimime" poetas prabėgom užsimena ir apie "nutekančių formų, švelniausių spalvų gyvūnus: gelmių plėšikus, apsimetusius rojaus gėlėm". O bene pikčiausiai, pašaipai tragiškoj situacijoj, pasibjaurėjimas fiziškumu išreikštas "Gaisre panoptikume":

"Vaškinių figūrų veidai ėmė tekėti žemyn, kaip siurrealistų paveiksluose, ir garsus poetas, kuris gyvas būdamas negalėjo pakęsti moterų artumo, mato, kaip tirpstančiu biustu karaliaus meilužė, lūždama per liemenį, vis didėjančiu greičiu linksta į jį. Suspiegęs pomirtiniu balsu, jisai su siaubo grimasa krinta jai į glėbį, — ir, išplaukę iš degančių rūbų, juodu tingiai susilieja ištirpusio vaško klane".

Kadangi tikrovės ir vizijos ar sapno planai H. Radausko poezijoj vis dažniau sueina į vieną, naujame rinkiny daugiau eilėraščių, parašytų siurrealistine maniera; daugiau jų tarpe tokių, kurių skaudus nuotaikos sutirštėjimas išgautas aiškumo, suprantamumo sąskaita ("Persiskyrimas", "Statula išeina pasivaikščioti", "Mechaniškas angelas", ir pan.).

Įdomu pasekti, kaip Radauskas vysto kai kuriuos motyvus. "Strėlėj danguje" yra "Lunatikas"  (tam rinkiniui dar mažiau būdingas eilėraštis, bet toks, kokių "žiemos dainoje" daug), supintas iš eilės motyvų. Vienas jų, skambėjęs ir kitur ("Bepročio šokis"), maskuotas išlaisvinančio, gražaus šuolio nebūtin pasiilgimas, dabar pilnai išvystytas eilėrašty "Lunatikė". Kitas motyvas— grimzdimas tamson, lyg narkozėj, haliucinacija — išplėstas ir atbaigtas "Ligoninės parke". Abu eilėraščiai išvysto du mirties aspektus, — jos sirenišką šauksmą, jos kraupų siaubą. Atitokusiai, tariamai, kaip šalutinis motyvas, mirties tema ramiai pasakojama "Veidrodžių darbuos", vienam raiškiausių knygos kūrinių:

"Vidunakčiui atėjus, veidrodžiai pradeda dirbti. Rudens naktis ilga, stiklai iš senatvės padūmavę ir tingūs, iki dienos toli, ir jiems nėra kur skubėti. Pirmasis palinksta ir jame ne iš karto atsimuša gulintis ant kilimo su juoda dėme smilkiny, ir veidrodis iš lėto paduoda jį kitam, o tasai jį perlieja į sekantį, ir taip jie dirba ligi pat aušros, kol paskutiniajame belieka vien tik tamsi dėmė, bet ir ši pagaliau išnyksta".

Reikia pažymėti, kad, ar poetas kalba "klasišku", rimuotu bei metriškai griežtu posmavimu, ar naudoja bet kurią laisvą formą, — jo poezijos glaustumo, apvaldymo, darnumo principas lieka tas pats. Koks bebūtų nykus slogutis, poezijoje jis turi nuoseklumo, meniškai konstruotas, jame nėra atsitiktinumų, vaizdai remia vienas kitą. Pasąmonės ir fantazijos elementai sąmoningai sujungti vienumon su tikrove, sutvarkyti vientisą poetinę idėją nešančiame kūriny.

Baigiant šias pastabas, norėtųsi iškelti tai, kad nauju, asmenišku "užsiangažavimu", didesniu intymumu Henrikas Radauskas tarsi atvėrė savo poezijai naujus kelius. Nusiplėštoji nuo veido kaukė drauge lyg praplėšia siaurėjančias ribas, kuriose galėjo kurti ramus, giedras estetas, piešiąs puikias gamtos miniatiūras. Ten, kur susikerta pasąmonė ir tikrovė, kur yra permatoma regimųjų reiškinių esmė, kur pcetas veidu atsistoja prieš žmogiškąjį baigtinumą, ten atsiveria neišbaigiamos temos, neaprėžti kūrybiniai galimumai.

Poezijos mylėtojai tegali "žiauriai" pasidžiaugti, kad "žiemos dainoje" naujai suskambėjo žmoniškasis poeto skausmas.