PASTOR ANGELICUS Spausdinti


Popiežių Pijų XII mačiau paskutinį kartą š. m. vasario 2 d., įteikdamas marijonų vienuolijos vardu tradicinę grabnyčių žvakę. Bučiavau Žvejo žiedą, jaučiau virš savo galvos jo laiminančią ranką, o akimis stebėjau tą 80 metų senelį, kurio po paskutinės ligos nebuvo tekę iš arti matyti. Nenusakomos spalvos veidas dar labiau sumažėjęs. Jame pasilikęs tik mielas šypsnis ir nepaprasta jėga spinduliuojančios akys. Atrodo, kad metų našta ir paskutinė sunki liga suredukavo fizinę prigimtį iki minimumo, kad labiau išryškėtų dvasia ir jos amžinai jaunatviška jėga, kuri, rodos, palaiko tą sudvasintą kūną. Kam teko iš arčiau su pop. Pijum XII susitikti, visi stebisi jo energija, gyvumu, gaivumu, tartum tai būtų ne 80 metų senelis, bet amžiaus vidurdienyje subrendęs jaunuolis. Ar tai nebus paskutinės ligos metu Viešpaties regimu būdu savo Vietininko ir ištikimo Tarno aplankymo vaisius?

Kai užpereitais metais pop. Pijus XII sunkiai susirgo, atrodė, kad tai bus jau paskutinė liga. Garsiausieji medicinos atstovai panaudojo visą savo mokslą ir praktiką, kad išgelbėtų popiežiaus gyvybę. Liga nesidavė nugalima: popiežius visiškai negalėjo priimti maisto ir gydytojų pastangos buvo tuščios. Tačiau po kiek laiko pasklido žinia, kad popiežius sveiksta. Jau tada buvo kalbama, kad jo pagijimas yra panašus į stebuklingą. Ir tikrai, po kiek laiko Pijus XII vėl galėjo atsidėti savo kasdieniniam darbui. Ligos neliko nė šešėlio. Ir tik po metų laiko paaiškėjo paslaptis, popiežiaus artimo bendradarbio neatsargiai išduota ir tuoj patekusi į spaudą. Beliko, kad oficialusis Vatikano organas "L'Osservatore Romano", užbėgdamas už akių fantastiškiems pasaulinės spaudos išvadžiojimams ir atpasakojimams, nušviestų faktą, kaip jis iš tikrųjų yra buvęs. Paaiškėjo, kad ligos krizės metu, 1954. XII. 1, popiežius girdėjo balsą pranešantį, kad turėsiąs regėjimą. Kai sekančios dienos rytą vienas iš popiežiaus artimųjų jį aplankė, popiežius tarė: "Šįryt mačiau Viešpatį!" Ir ramiai papasakojo, kaip tas įvyko: tą rytą, jam bekalbant "Anima Christi" maldą ir tariant žodžius: "Mano mirties valandą pašauk mane", Viešpats pasirodė prie ligonio lovos. Tuo metu popiežius prisiminė šv. Jono Evangelijos žodžius: "Mokytojas yra ir šaukia tave" ir todėl tos pačios maldos žodžiais pridėjo: "Liepk man ateiti pas tave". Tačiau dar valanda eiti pas savo Mokytoją nebuvo išmušusi. Popiežius, papasakojęs tą įvykį, jautėsi nepaprastai ramus ir ėmė kalbėti apie bėgamuosius dienos reikalus, tarp kita ko norėdamas galutinai parengti savo kalbą katalikų juristų kongresui, kuris turėjo būti po 5 dienų. Nors liga staiga neišnyko, bet ligonis matomai gerėjo. Dievas pasinaudojo bendromis medicinos mokslo priemonėmis. Regimas Kristaus pasirodymas prie ligonio lovos ne tiek turėjo jį pagydyti, kiek paguosti kritiškoje valandoje.

Kas netiki į antgamtę, kam Bažnyčia yra vien paprasta žmonių organizacija, kas nepripažįsta, kad Kristus yra neregimasis Bažnyčios Vadas ir jos Galva, tam popiežiaus Pijaus XII regėjimas augščiausio fizinio silpnumo valandą gali atrodyti vien tik pasaka ir fantazija. Tačiau tiems, kurie tiki, kad Bažnyčia yra mistinis Kristaus kūnas, kurio galva yra pats Kristus, valdąs savo Bažnyčią per savo Vietininką, tiems yra suprantamas ryšys tarp Kristaus ir popiežiaus, tarp silpno žmogaus ir ir galingo Dievo, galinčio savo gerume padėti tam, kuris Jam čia žemėje atstovauja. Juk ir legendariniame "Quo vadis, Domine" glūdi ta pati mintis: Petras sutinka savo Mokytoją kaip tik didžiausio žmogiško silpnumo valandą, kada, persekiojimų baisumo pabūgęs, rengiasi apleisti Romą. Legenda sako, kad to susitikimo sustiprintas, Petras grįžo ir nepabūgo net savo gyvybę paaukoti už Mokytoją ir jo mokslą.

Kas sekė spaudą, galėjo pastebėti trumpą žinutę, kad pop. Pijus XII kartą Vatikano soduose turėjęs panašų į Fatimos regėjimą. Tai nėra vien žurnalistų, naujenybių jieškančių, paduota sensacija. Bažnyčios istorijoje didieji mistikai yra turėję regėjimų, jie susisiekdavo su antgamtiniu pasauliu, buvo pakilę iki dvasinio pasaulio ribos. Mistikoje tai yra visai natūralus reiškinys, kada fizinė prigimtis pilnai ap-valdoma dvasios. O ir Pijaus XII gyvenimas yra nuolatinis kopimas į dvasines viršūnes, į augštybes, kur nyksta šios žemės kontūrai ir prasideda Anapus paslaptinga realybė. Ir patsai Pijus XII minėtajam apsireiškimui neskyrė ypatingos reikšmės: tai atrodė visai natūralus dalykas. Po jo mirties istorija gal atskleis ir daugiau faktų iš to sąryšio su antgamtiniu pasauliu, kurio vertybes Pijus XII taip labai išgyvena ir kitiems pabrėžia.

Diplomatas
Kiekvienas popiežius yra savo amžiaus žmogus, sąlygojamas laiko ir jo reiškinių. Todėl kiekvienas turi tam tikrą esminį bruožą, kuris atsispindi visame pontifikate. Kai kas bando Pijų XII charakterizuoti kaip diplomatą. Kilęs iš diplomatų šeimos, išaugęs jos tradicijose, ėjęs ilgą laiką atsakingas Šv. Sosto tarnyboje diplomatines pareigas, ir popiežium tapęs neatsisakė šio bruožo.   Bažnyčios reikalų tvarkyme, santykiuose su žmonėmis ir tautomis yra nusistojusios tam tikros formos, kurių paneigti negalima net šv. Petro įpėdiniui. Garsi yra Šv. Sosto amžiais sukurta diplomatija. Jos teisingas panaudojimas padeda lengviau išspręsti painius ir komplikuotus klausimus. Bažnyčios valdytojas turi būti budrus ir atsargus kiekviename savo žingsnyje ir žodyje, ypačiai mūsų laikais, kada gyvenimas yra tiek komplikuotas. Dėl to šią taip svarbią sritį Pijus XII yra sau rezervavęs. Po trumpo valstybės sekretoriaus kard. Maglione laikotarpio, Pijaus XII pontifikate jau kuris laikas nėra valstybės sekretoriaus. Jo pareigas eina patsai popiežius, padedamas pagelbininkų — prosekretorių. Jis nori laikyti Bažnyčios santykių su valdžiomis ir vyriausybėmis vairą savo paties rankose. Pažintys, kurias užmezgė su augštais valstybių vyrais, būdamas čia nuncijum, čia legatu, čia valstybės sekretorium, ir dabar padeda jam rasti bendrą kalbą su šio pasaulio didžiaisiais politikais. Nenuostabu tad, kad Vatikanan kopia ne tik valstybių galvos: karaliai, prezidentai, ministeriai (net ir nekrikščionių tautų), bet ir kariai, karo vadai, generolai. Pvz. maršalas Mongomery, kiekvieną kartą, kai tarnybos reikalais būna Italijoje, būtinai aplanko Pijų XII. Tai duoda progos komunistams šūkauti apie Vatikane sudarinėjamus karo planus prieš Sov. Sąjungą. Tačiau tie gausūs Pijaus XII lankytojai ten j ieško ne savo planams sąjungininko, o visai ko kito. Paklausti jie gal atsakytų panašiai, kaip kitados yra atsakęs vienas augštas diplomatas, kuris, atvykęs Vilniun, aplankė to meto Vilniaus vyskupą Jurgį Matulaitį: "Mes, būdami pačiame politikos reikalų sūkuryje, dažnai pamirštame, nepastebime bendrųjų reikalų, žiūrime į viską per siaurai ir tik bėgamųjų reikalų akimis. Vyskupas gi, būdamas nuo politikos reikalų visai nuošaliai, be to, turėdamas tinkamą socialiniuose moksluose autoritetą ir stiprią inteligenciją, sugeba tinkamai įvertinti tiek bendrus, tiek atskirus faktus ir dėl to, su juo besikalbant, daug dalykų paaiškėja, daugelis pasirodo visai kitoje šviesoje".

Neseniai Italijoje lankęsis naujai išrinktas Brazilijos prezidentas Kubitschek, apleidžiant Romą žurnalistų paklaustas, kas jam Romoje padarė daugiausia įspūdžio, atsakė: "Susitikimas su pop. Pijum XII". Tai galėtų pasakyti kiekvienas. Visus stebina toji moralinė jėga, kuri jaučiama kiekviename Pijaus XII žodyje, pokalbyje. O žodžio dabartinis popiežius nesigaili. Yra garsios jo kalėdinės kalbos, kuriose apžvelgia aktualiausius metų įvykius ir pareiškia dėl jų savo, kaip moralinio autoriteto, nuomonę, įvertina juos nekintamųjų principų šviesoje. Atlikdamas savo kaip  mokytojo misiją,  Pijus XII niekam nepataikauja. Todėl nenuostabu, kad pvz. paskutinėje jo kalėdinėje kalboje rado aliuzijų abi pusės savo priešui pasmerkti: Maskva džiūgavo, kad popiežius pasmerkęs atominių ginklų gamybą ir jų bandymus, o Vašingtonas nurodė į tas kalbos vietas, kurios pasmerkė komunizmą ir jo imperialistinius metodus bei siekimus. Faktiškai Pijus XII ir vieniems ir antriems pasakė verbum veritatis.


Pijus XII savo darbo kambaryje

Custos fidei — tikėjimo saugotojas
Tarp paskutinių pasaulinių karų, o ypačiai po pastarojo, kas atsidėjo teologinėms studijoms ir sekė šioje srityje pasirodančius naujus žurnalus ir knygas, galėjo pastebėti tam tikras naujas tendencijas, kurios klaidina dvasininkų ir pasauliečių orientaciją ir kėlė susirūpinimo teologų tarpe. Tai vienur, tai kitur pasirodė gražiu stiliumi pateiktos naujos nuomonės, tezės, kurios nesiderino su dogmomis. Kai kas šią naują srovę pavadino neomodernizmu. Nors tai nebuvo organinė filosofinė ir teologinė sistema, kokią savo laiku demaskavo ir pasmerkė pop. šv. Pijus X enciklika "Pascendi", tačiau šios naur jenybės, nors ir nesąmoningai, o kartais net su geriausiomis intencijomis skelbiamos, anksčiau ar vėliau galėjo sukelti krizę, panašią į modernizmą.  Buvo laukiama Romos žodžio. Ir jis buvo tartas Pijaus XII enciklika "Humani generis".

Dar 1946 m. pop. Pijus XII ragino filosofus ir teologus mokėti panaudoti savo studijoms moderniojo mokslo atradimus, kuriuos Bažnyčia ne tik vertina, bet ir ragina jais domėtis. Tačiau drauge įspėjo, kad paskutiniu laiku "daug dalykų yra pasakyta, be pakankamo tikslumo, apie "naująją teologiją", kuri turėtų nuolatos vystytis, panašiai kaip evoliucijonuoja visata, kuri nuolat juda ir niekad nepasiekia tikslo, ribos". Nors po popiežiaus įspėjimo buvo bandoma atremti ir koriguoti tai, kas toje "naujojoje teologijoje" atrodė klaidinga, tačiau be Šv. Sosto įsikišimo reikalas negerėjo: klaidos kartojosi. Pavojus buvo tuo didesnis, kad jaunosios dvasiškijos eilėse atsirado tokių, kurie pasidavė naujųjų idėjų suviliojami ir neatkreipė pakankamo dėmesio į jų klaidas, dažnai susižavėję naujais leidiniais su labai atlaidžiu "Imprimatur" ir su labai abejotina doktrina. Šias naujas idėjas pasigavo skelbti ir propaguoti taip pat pasauliečiai, neturį pakankamai teologinio išsilavinimo, ir tuo būdu dar daugiau įnešdami sąmyšio. Visa tai sudarė rimtą pavojų tikėjimo grynumui.

Enciklika "Humani generis" pasirodė labai laiku. Joje popiežius, su visu švelnumu atsiliepdamas apie klystančius ir pripažindamas jų gerą valią, aiškiai pasisakė prieš klaidas, drauge pabrėždamas skirtumą tarp tikros ir klaidingos pažangos supratimo, nurodydamas kelius, kuriais tikėjimo dalykų mokslas gali ne tik išsilaikyti, bet ir papildyti tiesos turtus.

Suminėjęs tas klaidas, kurios tikėjimo ir dorovės dalykuose skelbiamos šalia Bažnyčios, ir kurios susidaro dėl to, kad daugelis yra tiesiog užburti gamtos mokslų pažanga, aklai prileidžia viso pasaulio nuolatinę evoliuciją ir atmeta asmeninio Dievo idėją kaip absurdišką, jis pabrėžė, kad iš šio šaltinio yra kilę monizmo, idealizmo ir materializmo sistemos, neigiančios Augščiausiąją Būtybę skirtingą nuo tvarinių, pripažindamos vienintelę tikrą realybę—medžiagą ir jos evoliuciją. Prie šių klaidų paskutiniais laikais prisijungė nauja—bedieviškas ir agnos-tiškas egzistencializmas, kuris kaip reakcija idealistų panlogizmui, paneigia proto vertę ir domisi tik paskirų individų egzistencija.

Kaip į šias klaidas turi žiūrėti katalikas filosofas ir teologas? Turi jas pažinti tiek, kad geriau galėtų jas atremti, tiek, kad išskirtų kas jose yra tiesos, nesipriešinančios Bažnyčios doktrinai, ir ją toliau pagilinti ir išvystyti. Tuo tarpu, sako Pijus XII, kai kurie be kritikos priima visa tai, kas yra teigiama asmenų, priklausančių vadinamajam kultūros pasauliui, tiek iš baimės, kad nepasirodytų "atsilikę", tiek skatinami klaidingo "irenizmo" — noro suvesti į vienybę visus tuos, kurie bent kiek tiki į gėrį, apleisdami kai kuriuos esminius krikščioniškojo tikėjimo elementus. Jie nepastebi, kad tokiu būdu pasiekta vienybė gali visus privesti prie bendros pražūties. Iš to kyla kai kam noras sukurti "naują teologiją", skirtingą metodais ir pagrindiniais teigimais nuo tos, kurios moko katalikų mokyklos Bažnyčios autoriteto priežiūroje. Čia ir yra klaidos esmė. Šalia pagirtino noro išlaikyti religijos mokslus tinkamoje augštumoje pagal laiko reikalavimus, prisideda baimė tapti "atsilikusiais", baiminamasi remtis Evangelija ar bent kai kuriais jos teigimais, kurie šio laiko žmonėms atrodo per sunkūs priimti ir tikėti.

Nurodęs tos naujos srovės kilmę ir priežastis, Pijus XII sustoja prie kai kurių konkrečių klaidų, kurias galima suvesti į tris kategorijas: klaidos teologiniuose, filosofiniuose dalykuose ir blogai suprastas derinimas tikėjimo dalykų ir pozityvių naujųjų mokslų laimėjimų.
Iš teologinės srities klaidų pagrindinė yra "dogmatinis reliatyvizmas". Pagal jį nekintamos apreikštosios tiesos turinčios būti išreikštos kiekvieno laiko sąvokomis ir žodžiais, kurie yra kintami, keistini. Jieškant susipratimo su kitatikiais, esą, reikalinga atmesti visa tai, ką apie Šv. Raštą ir Tėvus sukūrė per amžius katalikų teologija ir pridėjo prie pirminių apreiškimo elementų. Kad būtume suprasti moderniojo žmogaus, reikią ir katalikų dogmas išreikšti imanentizmo, idealizmo ir net egzistencializmo sąvokomis.

Kita "naujosios teologijos" klaida — paniekinimas to Bažnyčios mokymo, kuris nėra pateiktas "ex cathedra". Todėl popiežių enciklikos neįpareigoja tikinčiųjųjų paklausyti. Čia pamirštama, kad popiežiaus sprendimai, jei ir ne iškilminga forma paskelbti, kai liečia tikėjimo ir doros dalykus, yra tikintiesiems privalomi, nes jie yra norma, saugojanti tikinčiuosius nuo formalios erezijos arba klaidų, kurios į ereziją veda. Net ir teologai nėra laisvi nuo mokomosios Bažnyčios direktyvų, nes ne jiems, o mokomajai Bažnyčiai yra suteikta neklaidingumo dovana, aiškinant tikėjimo dalykus.

Trečioji teologinė klaida yra kai kurių katalikų teigimas, kad Šv. Raštas tuose dalykuose, kurie neliečia tikėjimo ir dorovės klausimų, yra klaidingas.   Toks teigimas aiškiai prieštarauja įkvėptosios knygos pobūdžiui. Iš šitų pagrindinių klaidų seka kitos, kaip jų nuosekli išvada, pvz. kad Kristaus buvimas Eucharistijoje esąs tik simbolizmas ir 1.1.

Filosofijos srityje Pijus XII primena, kad Bažnyčia visuomet gynė žmogiškojo proto vertę. Žmogaus protas paruošia kelią tikėjimui ir pačias tikėjimo paslaptis, kiek tai galima, padaro suprantamesnes. Taip susidarė sveika filosofija, katalikų mokyklų sukurta ir palaikoma, savo objektu turinti tą pačią Dievo apreikštąją tiesą. Galima tad kalbėti apie krikščioniškosios filosofijos atnaujinimą, sumoderninimą jos metodų, protingai asimiliuojant tiesos elementus, kurie randami šių dienų galvojime, net ir klaidose, atskiriant tai, kas jose yra teisinga, bet ne visiškai atmetant (kaip kai kas siūlo) kaip pasenusį atgyvenusį dalyką.

Kalbėdamas apie klaidas, kilusias iš noro suderinti su tikėjimu tai, ką gamtos mokslai yra pasiekę, Pijus XII įspėja gerai skirti tai, kas yra tikrai įrodyta ir pasiekta, nuo to, kas yra vien prileidimai ir hipotezės. Jas vertinant net grynai filosofiniu ir moksliniu požiūriu, reikia palyginti su tuo, ką sako apreiškimas. Jei jos pasirodo priešingos Šv. Raštui ir Tradicijai, turi būti atmestos. Čia ypačiai opus yra žmogaus evoliucijos klausimas, kurį nagrinėjant negalima apsilenkti su apreikštąja tiesa, kad žmogaus dvasia yra tiesiogiai Dievo sukurta, kad visi žmonės yra vienos kilmės, iš ko seka gimtosios nuodėmės bendrumas ir Kristaus atpirkimo visuotinumas.

Bažnyčios priešai, o net ir vienas kitas neatsargus katalikas Pijaus XII encikliką "Huma-ni generis" pavadino neatlaidžia. Ji faktinai tokia ir yra: popiežius pasirodė neatlaidus visam tam, kas gali kompromituoti tikėjimo grynumą. Kas atsitiktų su Kristaus įsteigtąja Bažnyčia, jei Petras nestiprintų savo brolių? Kai kas encikliką charakterizavo kaip konservatizmo dokumentą, priešingą bet kokiai katalikiškos minties pažangai. Tai yra nesusipratimas. Kas ją atidžiai išstudijavo, galėjo lengvai pastebėti, kad Pijus XII šalia klaidų pasmerkimo, nurodė kelius sveikai ir pozityviai mokslo pažangai.

Šio rašinio rėmai neleidžia plačiau aps;stoti prie kitų Pijaus XII enciklikų, kuriose išdėstomas Bažnyčios mokslas įvairiais klausimais: apie mistinį Kristaus kūną ir tikinčiųjų jam priklausomybę (Mystici Corporis 1943), apie Šv. Rašto studijas (Divino Afflante 1943), apie liturgiją (Mediator Dei 1947), apie mergystės luomo kilnumą (Sacra Virginitas 1954) ir kt.

Magister universalis — visuotinis mokytojas
Roma nėra vien tik krikščionybės centras. Ji buvo ir yra židinys mokslo ir kultūros. Nenuostabu tad, kad daugelis mokslo ir civilizacijos reikalais besidominčių renkasi į savo suvažiavimus ir kongresus kaip tik Romoje. Savo darbų metu tų kongresų-suvažiavimų dalyviai nori aplankyti popiežių ir išgirsti jo žodį. Pijus XII to žodžio nesigaili, visiems randa ką nors pasakyti, pabrėžti gilesnę dvasinę mintį, duoti jų darbams tarsi dvasinį antspaudą ir augštesniųjų vertybių šviesoje pasverti pasiektuosius laimėjimus.

Kokie yra tie kongresistai ir kokių įvairių jie šakų, matysime pasekę tik pusės metų (birželio-gruodžio mėn. 1955) organizuotus Pijaus XII lankytojus.  Štai jie:

Birželio 10 d. žibalo pasaulinio kongreso 40 tautų dalyviai, 13 d. prancūzų geležinkeliečiai sportininkai, 21 d. italų kino industrijos atstovai, 25 d. italų geležinkeliečiai; liepos 2 d. Kanados moterų spaudos klubas, 3 d. Romos spaudos kronistai, 20 d. Belgų metalurgijos draugijos nariai, 26 d. prancūzų Jeunesse Independente Catholique Féminine kongreso narės; rugpjūčio 17 d. Assistenza Pontificia išlaikomi vaikai; 26 d. Tarpt, katalikių vadovių konferencijos dalyves, 29 d. italai dviračiais lenktynininkai; rugsėjo 7 d. istorikų kongreso dalyviai, 12 d. Ispanijos motociklistai, 13 d. IV tomistų kongreso dalyviai, 23 d. Italijos tabako gaminių pardavėjų federacijos nariai, 25 d. cukrines ligos studijų savaites dalyviai, 30 d. XII tarpt, miestų ir savivaldybių kongreso dalyviai; spalių 9 d. Italijos sportininkų kongresas (100,000 dalyvių), 11 d. II tautinio klebonų kongreso dalyviai, 13 d. tarpt, bendradarbiavimo italų studijų centras, 21 d. Radijo transmisijų Europos Unijos kongreso dalyviai, 24 d. Italijos auklėtojų draugijos kursų dalyviai, 29 d. kinų ir filmų produkcijos tarpt, unijos suvažiavimo dalyviai, 25 d. Italijos tarnautojų federacijos suvažiavimo dalyviai; lapkričio 1 d. NATO Kolegijos studentai, 4 d. Italijos katalikų mokytojų kongreso dalyviai, 6 d. baigusieji tarnybą gransdieriai, 12 d. Neapolio ligoninių tarnautojai, 14 d. Italijos artistai, 17 d. ispanų kadetų akademijos auklėtiniai, 20 d. Italijos vid. reikalų ministerijos tarnautojai, 27 d. italų įstaigų vadovų konfederacijos nariai; gruodžio 8 d. Catholic Relief Services Intalijoje tarnautojai, 31 d. Romos vaikų oratorijų vadovai ir nariai.

Ką šitokiai įvairiausiai publikai, turinčiai specialius uždavinius, besidominčiai kartais grynai   pasaulietiškais   klausimais,   gali   popiežius prisakyti. Ir kaip nustemba įvairių specialybių atstovai išgirdę iš Pijaus XII lūpų žodžius, iš kurių matyti, kad jis jų reikalą yra išstudijavęs, susipažinęs su svarstomaisiais dalykais, darbo programa, nutarimais ir kalba tarsi buvęs su jais drauge ir sekęs jų darbus. Jo žodis yra taiklus, iškeliąs naujus aspektus, darąs išvadas ir pabrėžiąs kokią nors dvasinę mintį.

Paimsime kai kurias popiežiaus kalbų dalis įvairiems lankytojams.

Rožių augintojų tarptautinės draugijos suvažiavimo dalyviams (1955. V. 10) popiežius kalbėjo:

"Jau pats pelių auginimas reiškia intymų bendradarbiavimą su d'eviška kūryba, kurios pagrindinis bruožas yra saugoti, išdirbti ir tobulinti žemę, kuri yra platus Viešpaties—Tvėrėjo sodas. Gėlių augintojai paroco ypatingos meilės rožei. Ji dėl savo grožio ir malonaus kvapo yra natūralus švenčių papuošalas ir džiaugsmo simbolis. Rožės yra atvaizduotos katedrų moz^ikore išsiuvinėtos liturginiuose drabužiuose, apdainuojamos krikščionių poetų kaip kruvinos kankinystės simbolis. Bet ypačiai rožė yra džiaugsmo simbolis sąryšvje su Marija. kuri yra "mūsų džiaugsmo priežastis". Marijos rožinis yra tarsi Marijai paskirtas rožių darželis, yra jo? atvaizdo papuošalas ir malonių ženklas. Ji yra vadinama "gėlių Karaliene", "paslaptingąja Rože", "šventojo rėžinio Karaliene". Rožės simbolika Marijos kulte yra visai suprantama, nes žmogus sąmoningai parinko gražiausią gėlę, kad ją paaukotų gražiausiajam tvariniui — J.Tarijai".

Iš Ispanijos atvykusiems motociklistams (vesDistams — motociklas Vespa) 1955. IX. 2 sakė:
"Yra jautrios klausos žmonių arba visokios rizikos priešininkų, kurie negali pakelti to charakteringo triukšmo, kurį sukelia jūsų pasirodymas miesto gatvėse, negali ramiai žiūrėti į tą judrumą, su kuriuo jūs įsiskverbiate tarp automobilių ir posčiųių. Kiti peikia tą greitį, kuris gali atnešti nelaimių. Bet Mes norime pabrėžti tik tą pažangą, kuri šia visiems prieinama priemone padeda pakelti gyvenimo lygį tų visuomenės sluogsnių. kurie negali pasinaudoti brangesnėmis susisiekimo priemonėmis, o savo lengva priemone gali greičiau nuvykti j tolimą darbą, patogiau atlikti savo profesinius uždavinius ir gal net savo religines pareiga", nekalbant jau apie nekaltą pramogą, kurios užsitarnauja kiekvienas bent viena dieno savaitė'e po sunkaus darbo dienų, nekalbant jau apie tokius atvejus, kaip jūsiškis, kada su savo priemonėmis linksmoje ir skaidrioje draugystėje pavaizduojate tą tarptautinę brolystę, kurios taip trokštame, ir galite atvykti čia gauti Kristaus Vietininko palaiminimą. Taigi naudokite savo motorizuotas priemones, bet visuomet protingai ir atsargiai, kas pelnys jums visų simpatijas ir pagarbą. Mylėkite savo motociklus, bet neužmirškite, kad virš jų esate jūs patys, kad turite šeimos, socialinių ir religinių pareigu, kad yra ištisas žmogaus gyvenimas, kuris negali būti tik susisiekimo priemonės priedas".

Italijos vid. reikalų ministerijos tarnautojams 1955. XI. 20 Pijus XII pasakė kalbą, cė! kurios italų parlamente komunistai kėlė triukšmą, kam vid. reikalų ministerijos tarnautojai vyko gauti instrukcijų pas "svetimos" valstybės galvą:

"Karštai trokštame, kad visa tai, kas saugoja ir ugdo Italijos religines vertybes, būtų ir jūsų ypatingu būdu vertinama. Kiek tai nuo jūsų priklauso, lengvindami sunkų Bažnyčios apaštalavimo darbą, jūs tuo būdu prisidedate prie atskirų piliečių ir visos Italijos gerovės. Valstybė nieko nepraranda, o daug laimi iš tų piliečių, kurie, būdami nuoširdūs ir aiškūs tikintieji, sudaro tvirusio garantiją, kad jie gerbs viešąją valdžią ir laikysis įstatymų bei bus garbingi tiek viešajame, tiek privačiame gyvenime. Tokia yra visų laikų istorija; tokia yra šių dienų realybė: kas šiandien būtų iš Italijos, jei katalikai nebūtų veiksmingai prisidėję prie jos gelbėjimo iš bedugnės, į kurią, atrodė, jau buvo bekrentanti, be vilties greitai atsikelti".

Kaip patsai Pijus XII vertina tokius apsilankymus, matyti iš jo kalbos, pasakytos 1955. XI. 6 italų granadieriams, išeinantiems į atsargą:

"Mūsų pareiga, kaip dieviškojo ir visuotiniojo Mokytojo Jėzaus Kristaus Vietininko, verčia Mus skelbti "tiesą meilėje" šiame pažangos ir žmogaus išradimų amžiuje. Kiekvieną kartą, kai turime imtis "žodžio tarnybos", rūpinamės nepaslėpti nuo Mūsų akių ir nuo tų, kurie klausosi Mūsų žodžių, debesimis apkloto dangaus vaizdo, iš kurio kartais atrodo, kad artinasi sutemos ir rnt pasaulio tuojau nusileis baisi naktis. Bet visi žino, su kokiu nuoširdumu ir pasitikėjimu Mes kartojame, kad dar ne viskas žuvę, jei tik geros valios žmonės sutars ir susijungs, kad galėtų sutartinai ir bendrai veikti. Neslepiame Mūsų vilties, kad gal greičiau, negu tikimasi, pasirodys saulės spinduliai ir praneš naujo krikščioniško pavasario pradžią. Tarp ženklų, kurie pateisino, šia mūsu viltį, Mes norime priskirti vis didėjančias eiles įvairių asmenų, kurie nepasitenkina vien pamatyti ir išgirsti bet kokj žodį, o tiesiog nori girdėti popiežiaus, tai yra Kristaus Vietininko žodį įvairiausiais klausimais. Yra tam tikras troškulys jieškoti Kristaus moralės principų sprendimui tų problemų, kurios labiausiai slegia asmens ir tautas".

Be šių, sakytume, eilinių, garsios yra Pijaus XII kalbos, pasakytos atstovams tų mokslų, kurie glaudžiai rišasi su krikščioniškąja dorove: juristams, medikams, filosofams ir kt. Tokiomis progomis popiežius išryškina krikščioniškosios teisės, teisingumo, moralės principus, taikytinus tų mokslų kategorijoms.

Kai kas gali pamanyti, kad visa tai yra ne vieno žmogaus darbas, kad popiežiui Pijui XII kalbas parengia jo bendradarbiai specialistai. Tačiau taip nėra. Pijus XII visas svarbesnes kalbas pats pasirašo (Vatikano spauda dažnai savo skiltyse duoda Pijaus XII rankraščio fotokopijas), nors paskui dažniausiai jų neskaito — jas perduoda iš atminties. Pijus XII pasižymi nepaprasta atmintimi. Jo mokytojo ir kalbėtojo misijai padeda kalbų žinojimas: kalba laisvai septyniomis kalbomis (lotynų, italų, anglų, prancūzų, ispanų, portugalų, vokiečių), kartais toje pačioje audiencijoje keliomis, pagal tai, kurios kalbos yra lankytojai.

Pijus XII gamtoje

Ten, kur popiežius asmeniškai su tikinčiaisiais nesusisiekia, įvairiomis progomis prakalba į juos raštu arba radijo bangomis. Pijui XII kalbėtojui ir tiesos mokytojui tinka Šv. Rašto žodžiai: "Jo balsas išėjo į visą žemę, ir jo žodžiai iki žemės skritulio kraštų" (Rom. X. 18).

Kaip atrodo ši Pijaus XII veiklos sritis, matyti iš vienerių (1955) metų balanso. Įvairiomis progomis ir įvairiais aktualiais klausimais Pijus XII yra pasakęs tikintiesiems 59 kalbas žodžiu ir per radiją, kurių 25 itališkai, 22 prancūziškai, 6 angliškai, 5 ispaniškai ir 1 portugališkai. Prie jų reikia pridėti daugybę laiškų paties popiežiaus arba jo vardu pasiųstų iš Valstybės Sekretariato. Bendrose audiencijose popiežių aplankė ir jo žodį, dažniausiai penkiomis kalbomis pasakytą, girdėjo 341,500 žmonių; specialiose audiencijose buvo priimti 28,077 asmenys. Ypatingai gausios ir iškilmingos audiencijos buvo Italijos darbininkų ir sportininkų, kurios dėl dalyvių gausumo turėjo būti šv. Petro aikštėje, kitos — Vatikano bazilikoje. Be kasdieninių audiencijų, kuriose popiežius priima savo artimuosius bendradarbius, Kongregacijų vadovus kardinolus, viso buvo 401 privatinė audiencija. Tarp žymių asmenų, kurie aplankė Pijų XII, paminėtini: Ruandos karalius, Olandijos karalienės vyras, Libano ir Italijos prezidentai, Gloucesterio kunigaikštis, Amerikos valst. sekretorius Dulles, Prancūzijos, Turkijos, Siamo, Indijos ir Italijos ministeriai pirmininkai ir įvairių tautų kiti ministeriai. Šeši nauji ambasadoriai ir trys įgalioti ministeriai įteikė savo kredencialus. Vidaus Bažnyčios gyvenime tarp kitų paminėtinos trys beatifikacijos 75 kankinių ir vieno išpažinėjo, išleistos naujos normos brevioriui kalbėti ir mišioms laikyti, liturginė Didžiosios Savaitės reforma, hierarchijos įsteigimas Burmoje, Rodezijoje ir prancūzų Afrikoje, nauji statutai popiežiškajai komisijai kinui, radijui ir televizijai, įsteigimas popežiškosios institucijos pašaukimams ugdyti ir kt.

Tarptautinio ir mokslinio gyvenimo srityje pažymėtini du kalėdiniai pranešimai (1954 m. buvo paskelbtas tik 1955. I. 2), Šv. Sosto tarpininkavimas taikingai išspręsti Goa klausimą, Sv. Sosto oficialus dalyvavimas Genevos atominėje konferencijoje ir tarptautiniame istorinių mokslų kongrese, paskyrimas 14 popiežiškųjų akademikų ir 1.1. Visa tai yra perėję per Pijaus XII mintis ir rankas. Tai rodo nepaprastą Pijaus XII aktyvumą ir rūpestingą su laiko dvasia bei reikalais ėjimą. Kas Pijų XII norė'ų kaltinti reakcionizmu, gali prisiminti iš jo pontifikato tokius drąsius žygius, kaip eucharistinio pasninko palengvinimą, švenčių ir pamaldų bei brevioriaus reformas, augštųįų dvasininkų rūbų suprastinimą ir kt.

Pastor Angelicus — angeliškasis Ganytojas
Malachijo vadinamojoje pranašystėje Pijus XII  yra  pavadintas  "Angeliškuoju   Ganytoju" (Pastor Angelicus). Angelas yra Viešpaties pasiuntinys, Jo valios skelbėjas ir vykdytojas. Pijus XII visą savo pontifikato metą skelbia ne savo išmintį, bet valią To, Kuriam jis atstovauja. Pasirinkęs savo šūkiu "Opus iustitiae pax" (teisingumo išdava — taika), nuolat visiems skelbia angelų praneštąją taiką - ramybę geros valios žmonėms. Jisai nuolat primena, ko reikia, kad būtų pasiekta tikroji, ne ta daugelio veidmainių linksniuojamoji, taika: grįžimas į Evangeliją, prie krikščioniškosios dorovės nustatų, prie tikrojo teisingumo. Šioms tiesoms skelbti, kaip matėme, nėra praleidęs jokios progos, jokios moderniojo gyvenimo apraiškos; kalba individams, šeimoms, tautoms ir visai žmonijai. Visi mokslai, išradimai, politika, socialinės problemos, autoriteto ir individo laisvės klausimai, karas ir taika—visa turi būti sprendžiama Taikos Kunigaikščio, žmonijos Atpirkėjo mokslo šviesoje. Jis tam čia yra žemėje, kad visada ir visiems primintų, jog virš žmonių išminties yra dar kitos augštesnės normos, yra dieviškasis autoritetas, kurio nevalia nepaisyti, sprendžiant painiuosius žemiškojo gyvenimo klausimus. Viešpaties pasiuntinystę Pijus XII vykdo su pilnu savo misijos supratimu, su atsakomybės jausmu už individų, tautų ir visos žmonijos likimą. Romėnai niekad nepamirš Pijaus XII pastangų karo metu išgelbėti miestą nuo sunaikinimo. Jis pasirodė kaip angelas ramintojas panikos apimtoje minioje, kai nukrito ant Romos pirmosios bombos, sėdamos kraują ir mirtį. Tada kruvina minia puolėsi prie jo, kaip prie vienintelio gelbėtojo, savo krauju nudažydama jo baltą rūbą. Dėkinga Roma davė jam "Defensor Civitatis" (Miesto Gynėjo) titulą ir išrašė jį ant paminklų ir miesto aikščių pavadinimų.

Jei šių dienų žmonija daugiau dėmesio kreiptų į Pijaus XII pastangas gelbėti žmo iją iš demono tiesiamo pražūties tinklo, jei labiau įvertintų jo balsą, neilgai reiktų laukti išsigelbėjimo. O už jo pastangas jau dabar galime Pijų XII pavadinti "Defensor Humanitatis" — Žmonijos Gynėju.