VAIKŲ BEI JAUNIMO LITERATŪROS KLAUSIMU Spausdinti
Kalbėti gyvu ar rašytu žodžiu apie vaikų bei jaunimo literatūrą išeivijoje reikėjo prieš kelerius metus, baigiantis vad. "tremties laikotarpiui" ir prasidedant tų pačių tremtinių įsikūrimui įvairiose pasaulio šalyse.

Dar Vokietijoje ir kitur Europoje išsisklaidę gyvendami, bandėme tęsti savo kultūrinį gyvenimą paskirų asmenų ir kolektyviniais žygiais tiek literatūros, tiek visų kitų meno šakų baruose. Būta daug improvizacijos ir mėgėjiško sėklumo, bet būta ir tikrai skaisčių kūrybos laimėjimų. Išsineštos iš tėvynės kultūrinės tradicijos tada dar nerodė tendencijos išsikvėpti ir blėsti, nes pati mūsų tremtis buvo pergyvenama, kaip ruošimasis grįžti po metų kitų į tėvynę. Tad planuoti tautinės kultūros išlaikymą ilgiems laikotarpiams ir svetimoje kultūrinėje aplinkoje mažai kam berūpėjo. Stigo tada mums ateities numatymo ir naujų išeivijos sąlygų pažinimo.

Didžioji tremtinių dalis įsijungė emigracijos eigoje į Jungtinių Amerikos Valstybių lietuvių išeiviją. Metai po metų nyksta pirminiai psichologiniai senųjų kartų išeivių ir naujausios kartos tremtinių skirtumai. Bendri žygiai politinėje kovoje dėl tautos laisvės, ekonominėse ir kultūrinėse organizacijose lengvina dvasinį senųjų ir naujųjų išeivių artėjimą. Tą artėjimą, dešimtmečiams bėgant, teks laikyti visišku susiliejimu. Ar tas susiliejimas padarys mūsų lietuviškąją JAV visuomenę lietuviškesnę tautinio sąmoningumo ir kultūrinio kūrybiškumo prasme, sunku dabar atsakyti. Didelio optimizmo reikšti jau ir dabar netenka. Tačiau stengiantis išlaikyti lietuvybę išeivijoje ir net ugdyti kultūrinės kūrybos kapitalą, kuris būtų parneštas nenurimusios svetimose padangėse tremtinių išeivių dalies į išlaisvintą tėvynę kartu su ekonominiais kapitalais, tenka visai rimtai ir atvirai žvelgti į mūsų dabartinio kultūrinio gyvenimo tikrovę ir neatidėliojant organizuoti tą gvvenimą taip, kad jis būtų dinamiškas, visose kūrybinio reiškimosi formose veržlus ir produktingas.

Labai stambi vieta kiekvienos tautos kultūroje priklauso jos literatūrai. Kiekvienos tautos literatūra auga ir klesti gimtojoje padangėje, kur gyvena tautos kamienas. Tik labai gyvastingos tautų (dažniausiai — didžiųjų) atžalos prigyja svetimų šalių dirvoje be nuostolio savo kultūrai ir tęsia bei ugdo savitą literatūrinę tradiciją ir kūrybą. Taip gimė ir išaugo angliškoji Amerikos literatūra.

Mums, lietuviams, rūpi ugdyti tautinę kultūrą išeivijoje, kad jos išlaikytaisiais tautos dvasios lobyno trupiniais įstengtume ne tik tęsti tautinę gyvybę savyje ir savo vaikuose, bet ir galėtume padėti išlaisvintai tautai sparčiau atsikurti ir įžiebti barbariškųjų okupantų užgesintus tautinės kultūros židinius, pakilti naujiems sutrukdytosios dvasinės kūrybos polėkiams. Tačiau sunkiai mums sekasi ugdyti tautinę kultūrą išeivijoje, kai mūsų kultūrinio gyvenimo organizavimas nė tiek nėra centralizuotas, kiek politinio, šiaipjau dažnokai peikiamai kritikuojamo.

Mūsų literatūra išeivijoje palaikoma tiktai partizaniškomis kultūrinių organizacijų, net ir paskirų asmenų pastangomis. Tos literatūros kūrėjas - rašytojas tiek tejaučia gaivaus ir skatinančio kontakto su sava visuomene, kiek pastaroji domisi jo kūryba. Literatūrinis domėjimasis reiškiasi knygos paklausa, literatūrinėmis anketomis, konkursais bei premijomis ir gyvu skaitytojų kontaktu su rašytojais literatūros vakaruose. Ak, perkamos tuo tarpu knygos, skelbiami konkursai ir teikiamos premijos, taip pat rengiami ir literatūros vakarai! Dar skaitančioji visuomenė (bent žymi jos dalis) tebegyvena bendra su rašytojais savos tautinės literatūros tradicija, bendromis idėjomis . . . Tačiau literatūra nekuriama tai vienai suaugusiųjų kartai. Literatūra gyvena tik žygiuodama į ateitį iš vienos kartos rankų į kitos, jaunesnės, kartos rankas. Kitaip sakant, medžiaginį pagrindą literatūros egzistencijai teikia knygos, aplamai — spaudos, paklausa. Jei šiuo metu negalime ypatingai girtis pakankama knygų paklausa, tai ar turime duomenų, kad ji didės ateityje?

Čia kaip tik ir susiduriame su priaugančiųjų skaitytojų problema. Laisvoje tėvynėje jos neturėjome, nes savoji mokykla kasmet rengė šimtus tūkstančių raštingų žmonių; iš mokyklinio jaunimo augo ir brendo dešimtys tūkstančių periodinės spaudos skaitytojų, o iš jų tarpo — tūkstančiai knygos mėgėjų. Rašytoje i, jei ir negyveno iš savo honorarų, vis dėlto negalėjo skųstis visai neatlyginami.   Knygos  paklausai palaipsniui didėjant, plėtėsi leidyklų veikla, tad ir rašytojai turėjo pagrindo tikėtis geresnių atlyginimų. Tačiau svarbiausias reiškinys mūsų kultūros gyvenime buvo gyvėjantis ryšys tarp literatūros kūrėjo ir skaitytojų. Viena kita pranašesnė knyga jau sukeldavo atgarsį skaitančioje visuomenėje. Susitikimai su rašytojais literatūros vakarų metu ar literatūriniai teismai ne tik mokyklose, bet ir platesnės visuomenės organizuoti, rodė nors ir lėtą, bet neabejotinai tikrą platesnių tautos masių kultūrinį kilimą.


K. ŽOROMSKIS  NATIURMORTAS

Visai kitaip buvo ir yra emigracijoje. Pačios pirmosios mūsų išeivių kartos savo pačių pastangomis išpruso, prasilavino ir savo kultūrinį alkį sotino visais svetimoje kultūrinėje aplinkoje įmanomais būdais. Gausios draugijos, taip pat gana gausi periodinė spauda, leistos, skaitytos ir į laisvėjančią tėvynę siųstos mokslo populiarizacijos, poezijos ir beletristikos knygelės liudija mums kartą buvusį gana intensingą JAV lietuvių kultūrinį kilimą. Deja, ilgainiui tas kilimas sustingo vietoje ir ėmė merdėti, ries senoji čionykščių lietuvių karta nebepajėgė perduoti savo kultūrinio palikimo jaunosioms kartoms.

To reiškinio priežastis mums gerai žinoma? didelė dalis Amerikoje gimusios antrosios išeivių kartos ir beveik visa trečioji karta nutauto krašte vyraujančios anglosaksiškosios kultūros poveikyje. Šioms lietuvių išeivių kartoms nebesuprantami lietuvių kultūriniai uždaviniai ir pastangos jaunos ir dinamiškos JAV nacijos apsupime. Ar neatsitiks tas pats ir su tremtinių vaikais, atsidūrusiais J. Amerikos Valstybių, Kanados, Australijos ir kitų pasaulio šalių mokyklų, gyvenamosios aplinkos ir visos kultūros poveikyje?

Kad taip gali atsitikti, mums netenka abejoti, nes paskiri įvykiai ir dabar šį reiškinį paliudija. Bet mes su juo kovojame, stengiamės išlaikyti gyvą mūsų tautos kūno ir dvasios kapitalą — savo vaikus tautinės kultūros atmosferoje. Steigdami šeštadienines mokyklas, rūpindamiesi lietuvių kalbos ir kitų lituanistinių dalykų mokymu parapijinėse mokyklose, organizuodami savo paaugantį jaunimą ideologiškai tautiniuose sambūriuose, mes tikimės išugdyti jame pakankamai stiprią tautinę sąmonę ir savigarbą, perteikti jam tautinės kultūros vertybes, įgalinti išlaikyti ir kurti jas ateičiai. Tuo pačiu norime perduoti jaunajai mūsų kartai dalį tų uždavinių, kurių neįstengtume įvykdyti patys savo kartos amžiuje.

Nelengva perteikti jaunajai kartai tautinės kultūros turinį, kai svetima kultūrinė aplinka veikia tėvus ir vaikus betarpiškai ir nuolat. Organizuodami mokyklas mūsų jaunimui, mes vis dar neįstengiame parūpinti vaikams vadovėlių ir planingai rengiamų skaitymui knygų. Tuo tarpu mūsų jaunimas jau skaito gausią angliškąją JAV leidžiamą vaikų bei jaunimo literatūrą, jau užsikrečia komikų vartojimu, žiūrinėji-mu (skaitymo ten nėra!), jau palengva atpranta nuo savos lietuviškosios knygos, nes arba neįstengia jos paskaityti, arba jos turinys jam per sausas ir svetimas.

Tiesa, turime ir čia, išeivijoje, vaikams bei jaunimui leidžiamų knygų. Tačiau vaikų bei jaunimo literatūros klausimas neišsprendžiamas vien tuo, kad suaugusiųjų perkama ir teikiama vaikams tai, kas leidėjų atsitiktinai išleidžiama. Reikia, kad tą vaikams skiriamą literatūrą patys vaikai mėgtų ir ją uoliai skaitytų. Iš kitos gi pusės dalyką vertinant, reikia, kad toji vaikų literatūra tikrai tarnautų mūsų tautinio auklėjimo uždaviniams, nė kiek neprarasdama savo vidinio ir viršinio patrauklumo vaikų akyse prieš tokią pačią literatūrą bet kuria svetima kalba.

Įsivaizduodami tokią ideal'ą padėrį, kad mūsų visuomenė yra tikrai labai jautri tautinės kultūros reikalams, kad knypų paklauso mūcų tarpe labai didelė ir kad mūsų mažieji tikrai stropiai aprūpinami jiems gaminama literatūra, grįžtame prie iškelto klausimo, suskirstydami jį dviem antriniais klausimais:

a.    Ar mūsų vaikams bei jaunimui leidžiamoji literatūra yra pakankamai patraukli ir įdomi (jos idėjinio turinio ar lygio čia neliečiame)?

b.    Kokia ta literatūra turėtų būti, kad galėtų sėkmingai rungtyniauti su turtinga svetimos, mūsų išeiviją apsupančią, kultūros produkuojama vaikų literatūra?

Mėgindami nagrinėti šiuodu klausimu, turėsime neišleisti iš akių tos aplinkybės, kad mūsų išeivijos vaikai auga didmiesčių atmosferoje, kurioje lietuviškumas gyvas ir aktingas tik šeimos gyvenamo buto rėmuose, geriausiu atveju — lietuvių daugumos gyvenamoje gatvėje, gal net ištisuose blokuose (kvartaluose), tačiau iš esmės jis yra didesnė ar mažesnė salelė svetimos kultūros jūroje. Toje didmiesčio atmosferoje maža arba visai nėra dvasinių ir dalies medžiaginių Lietuvos kaimo, miestelio ar miesto gyvenimo elementų. Net ir gamtinėje aplinkoje gyvendamas, lietuvis vaikas mažai turi progos lyginti ar sutapatinti vietos gyvenimo reiškinius su skaitomais jam skiriamoje literatūroje Lietuvos gyvenimo reiškiniais. Prisiminkime nelinksmą faktą, kad vidutinis amerikietis darbininkas (dar labiau, kaip girdime, australietis) visiškai neskiria dėmesio ir laiko knygai, o jei ir skaito, tai tik kriminalinius romanus ir banaliausias noveles, kad Amerikos didmiesčio vaikai, augdami gana destruktyvioje dvasinėje atmosferoje, skaito beveik tik "komikus" bei tėvų mėgiamas knygas ir tuo atžvilgiu retai kuris iškyla intelektuališkai augščiau savo tėvų lygio. Tos darbininkijos visuomenėje gyvena didžiausia mūsų išeivijos dalis, gyvename ir mes, "deklasuotieji", anot prelato M. Krupavičiaus, tremtiniai inteligentai. Tad savotiškai "nukultūrėti" esama pavojaus tiek suaugusiems, tiek juo labiau vaikams. Ryškiausia tokio "nukultūrėjimo" žymė yra skaitymo pomėgio nykimas. O jei jis nyksta šeimose, kaip gali jis augti vaikuose?

Šia proga pacituosiu ištrauką iš laiško, rašyto bene prieš porą metų. Laiško autorius, pedagogas-lituanistas, gyvenąs tame pačiame Š. Amerikos žemyne, atsiliepia į mano pageidavimą pasisakyti "Eglutės" ir visos mūsų vaikų literatūros klausimu šitokiais samprotavimais:
"Principe aš manau, kad mes visi, senieji Lietuvos pedagogai, esame jau atitrūkę nuo vaiku. Jeigu vaikai, geriausiu atveju, jau yra persiėmė 30% amerikonizmo, tai mes dar visu 100 tebesilaikome Lietuvoje vartotų metodų Mes  tebevartojame Lie'uvoje rašytus vadovėlius, teberašome vaikams taip, kaip būtume rašę Lietuvoje. Bet pamirštame, kad vaikai — nebetie!".

"Štai, pavyzdžiui, mano dukrelė. Ji jau šeštadienio mokyklos trečiame skyriuje. Lietuviškai skaito silpnokai, o rašo dar blogiau. Ir kai jai padedi pasiskaityti "Eglutę" ir anglišką dienraštį, ji tuoj griebia pastarąjį ir skaito "komikus". O iš "Eglutės" turi kantrybės paskaityti vos kokią vieną pasaką. Tai mat, Bičiuli, mes nebegalime toliau veikti senomis formomis, nors tai mums, seniesiems mokytojams, ir labai miela. Palikę seną tautinį turinį, formą turėtume radikaliai pakeisti, kitaip mes neįeisime į vaikų dvasią ir su lietuviškuoju turiniu. Konkrečiai siūlyčiau didelę "Eglutės" dalį paversti "komiku". Lietuvos istorija turėtų būti teikiama paveikslais".

Kitoje laiško vietoje autorius sako: "Žmonės dabar iš viso nieko rimto nebeskaito. Laiko neturi. Dirba, iki mirtinai pavargsta, o po to krinta į lovą poilsiui".

Tikiuosi, kad šiuos žodžius privačiai rašęs kolega nenustebs ir nesirūstins, rasdamas juos čia cituojamus. Jo mintys iliustruoja daugumoje mūsų šeimų jaučiamą "tėvų-vaikų santykių" problemą jos tautinio auklėjimo aspekte. Tačiau faktų konstatavimas, kad "esame gyvi liudininkai, kaip tauta žūsta per didelėje laisvėje" (žodžiai iš kitos to paties laiško vietos), nėra pakankamas ginklas kovoje už tautybės išlaikymą. Tą žino anų žodžių autorius, todėl šiuo metu bene efektingiausiai stoja į naujų, išeivijos vaikams taikomų, lietuvių kalbos vadovėlių gamybos talką.

Kad mūsų iš tėvynės atsivežtieji ir Vokietijoje išleistieji vadovėliai, taip pat ir visa kita vaikų literatūra dabar, atsidūrus mums išeivijoje, nebepatraukia mūsų vaikų dėmesio, nereikia daug stebėtis. Tremties stovyklose, Vokietijoje, vyresniojo amžiaus vaikų sąmonėje buvo gyvi tėvynės vaizdai; jos netekimo momentai jaudino tuos pačius vaikus nemažiau, kaip jų tėvus ir kitus suaugusiuosius. Tie vaikai, kartu su jais ir jų mažieji broliukai-sesutės, mokėsi lietuviškose mokyklose tik lietuvių kalba; visa mokomoji medžiaga buvo perteikiama lietuvių mokytojų savoje, tautinėje dvasioje. Stovyklinio gyvenimo monotonija telkė jaunimo dėmesį tiems patiems rūpesčiams, kuriais gyveno ir sielojosi tėvai bei visi suaugusieji. Tad ir to meto visa bent kiek tinkama jaunimui literatūra buvo godžiai jo skaitoma, suprantama ir mėgiama.

Kitaip yra dabar. Jaunieji skaitytojai, gimę tremtyje ir emigracijoje, visiškai išskirti iš savaimingai susidarančios tautinės atmosferos, kurioje augo ir savo dvasia brendo jų tėvai gimtojoje žemėje, arba vyresnieji broliai-sesutės, bent kiek prisimeną gimtąją žemę. Dabartinė mūsų vaikų gyvenamoji aplinka jiems yra sava, visu vaikišku rimtumu pasisavinta, gimusiems ir gimsiantiems toje aplinkoje vaikams ji bus dar savesnė, nes ji bus gimtoji. Tuo atžvilgiu šie vaikai jau niekuo nebesiskirs nuo visų mūsų išeivių vaikų, gimusių ir augusių emigracijoje. Skirtumas yra ir bus tik pačių tėvų laikysenoje tautinio auklėjimo problemos atžvilgiu: senoji mūsų išeivijos karta kovojo už savo pačios lietuviškumą ir jį išlaikė gyvą ir stiprų, tačiau kiek reikiant nepadarė jaunųjų kartų lietuviškumui ugdyti ir išlaikyti; naujausieji ateiviai - tremtiniai kovoja dėl savo vaikų tautinės sąmonės, bando ją ugdyti ir išlaikyti, bet kovos būdų ir priemonių reikiamai mobilizuoti vis dar neįstengia. Ten, kur senosios išeivijos visuomenės vadovybė supranta ir atjaučia naujausiųjų ateivių norus ir pastangas, vyksta gražus bendradarbiavimas mokyklų, vasaros stovyklų ir kitų auklėjimo židinių veikloje. Tačiau jokia tautinio auklėjimo veikla nėra įmanoma be tinkamos vaikų bei jaunimo literatūros, juo labiau, suprantama, ir vadovėlių. Šioje srityje žodis ir darbas priklauso tėvams, mokytojams, rašytojams ir leidėjams. Visi jie turi sekti, kaip yra skaitoma nūdienė vaikų literatūra, kuo ji patiems jauniesiems skaitytojams patraukli ir kuo svetima ar net atgrasi.

Augščiau cituoto laiško autorius pasisakė tuo klausimu aiškiai pesimistiškai. Vienintelis jo pareikštas "optimistiškesnis kablelis" vaikų dėmesiui savajai tautinei literatūrai patraukti — jo siūlomas mūsų vaikų literatūros "sukomikini-mas". Bet tai buvo greičiausiai savaimingas tėvo kiek prislėgtos nuotaikos pasireiškimas. Niekas, šalčiau į klausimą žvelgdamas, nesutiktų "komikinių" paveikslėlių būdu perteikti vaikams ir jaunimui tokių brangių mūsų literatūros perlų, kaip V. Krėvės "Dainavos šalies senų žmonių padavimų" ar mūsų tautosakos lobio dalykų — pasakų ir liaudies dainų. Tokia literatūra ir turi būti pateikiama kaip literatūra, o ne sužaloti rašytojų kūrinių griaučiai. O juk tokius griaučius teikia JAV jaunimui kai kurios grynai biznieriškos leidyklos, išleisdamos beveik vienais paveikslais išreikštus Walter Scotto, Jules Verne'o, Dumas, net paties. Shakespeare'o veikalus. Tokių "classics" prisivartęš, prisižiūrėjęs jaunuolis jau nebeima į rankas autentiškos tų pačių klasikų autorių kūrybos, nes tuo atveju reikėtų tempti proto galias ir gaišti laiką skaitymui. Taip dažniausiai visa milžiniška dalis būtiniausios išsilavinusiam žmogui grožinės literatūros lieka neskaityta ir nepažįstama, išskyrus tuos veikalus, kurie mokyklose nagrinėjami ar reikalaujami perskaityti.

Suprantama, tuo literatūros pateikimo keliu nenorime eiti. Tačiau, kad mūsų klasikinė literatūra būtų jaunimo skaitoma, reikia mūsų vaikus ir jaunimą pribrandinti skaitymui. O pribrandinti jį galime, gerai išmokydami gimtosios kalbos (čia šeimų ir mokyklų reikalas) ir įpratindami skaityti specialiai vaikams ir jaunimui skiriamą literatūrą. Bet įpratinti skaityti reiškia ne ką kita, kaip duoti progų pamėgti skaitymą tiek gimtąja kalba, tiek ir svetimomis kalbomis. Šis uždavinys priklauso taip pat šeimos ir mokyklos rūpesčių sričiai. Tačiau kad šis uždavinys šeimai ir mokyklai palengvėtų, reikia, kad į talką įsijungtų rašytojai ir leidėjai. Turiu galvoje savos, lietuviškos, vaikų bei jaunimo literatūros aktualumą ir vidinį bei viršinį patrauklumą.

Pamėginkime stabtelėti mintimis ties nelabai maloniu reiškiniu, kad "Eglutė", "Tėviškėlė" ar bet kuri vaikų knyga geriau jų klausoma, kai tėvai ar vyresnieji skaito, negu pačių skaitoma. Ar šis reiškinys tik menkos vaikų skaitymo technikos padarinys? Nebūtinai taip. Yra pastebėta, kad, suaugusiems skaitant, vaikai turi progų sustabdyti skaitytoją ir klausti kai kurių žodžių prasmės. Aiškinimosi ir kartais platoko pasikalbėjimo metu vaikas bent kiek geriau įsigilina ir pradeda suprasti Lietuvos buities tikrovę, kuri dažniausiai yra apsakymėlių, poezijos ir tautosakos dalykų tematikoje. Paliktas pats sau vienas skaityti, vaikas dažnai knygelę ar žurnalėlį atideda į šalį. Tai ir yra tie momentai, kuriuos cituoto laiško autorius mini ir apgailestauja.

Ką gi mūsų vaikai su noru skaito? Nereikia ypatingų stebėjimų, kad atsakytume į šį klausimą. Pasekdami vaikus to amžiaus, kurs geriausiai tinka skaitytojui ugdyti, būtent, tarp 8 ir 12 metų, pastebėsime, kad uoliausiai jie skaito pasakas ir visus tuos vaikų literatūros kūrinius, kuriuose vyrauja veiksmas, įvykių dinamika. Priežastis aiški: to amžiaus vaikai patys yra veiklūs, dinamiški; jie savo pačių judesiais ir veiksmais tiria gyvenamąją aplinką, jų dėmesys visą laiką aktingas, tik jis krypsta į kupiną įvairiausių jaudų išorinį pasaulį. Pasakose vaikas atranda tų jaudų visą virtinę, jis seka įvykį po įvykio iki visa intryga išsinarplioja vienu ar kitu būdu. Dėl tų pačių intryguojančio pasakojimo savybių vaikai mėgsta skaityti ir tokius verstinius jų literatūros kūrinius, kaip Čukovskio "Daktaras Aiskauda". Šią literatūros rūšį vaikai skaito po kelis kartus, tuo tarpu jiems skirtoji lyrika ar veikalai, kurių turinys per tolimas laiko ir vietos atžvilgiu ar keliąs liūdnas nuotaikas (Lazdynų Pelėdos "Motulė paviliojo"), retai kada imami į rankas. To paties 8-12 metų amžiaus vaikas greičiau ims skaityti Haufo pasakų vertimus, negu A. Giedriaus "Lekučio atsiminimus". Priežastis ta pati, augščiau minėtoji.

Gaila, kad negalima paremti šių samprotavimų jokiais statistiniais dabartinės mūsų vaikų kartos skaitymo pomėgių duomenimis: vargiai kas bebus stebėjęs didesnį būrį vaikų, imančių knygas skaityti iš vienų rankų.

Mano išmanymu, mums labai svarbu susilaukti planingai parengtos literatūros išmokusiems lietuviškai skaityti vaikams. Kokio pobūdžio turėtų ji būti? Kiekvienas, kas seka vaikų skaitymo pažangą, pastebės, kad Vytės Nemunėlio "Meškiukas Rudnosiukas" jau paskaitomas ir elementoriaus nebaigusių skaityti vaikų. Turiu galvoje momentą, kai vaikas esti gerai susipažinęs su visomis raidėmis ir jau yra priėjęs skaitymėlius. Tokio pobūdžio, kaip "Meškiukas Rudnosiukas", knygelės galėtų vaikui pavaizduoti ir jo gyvenamosios aplinkos daiktus, žmones, gyvulius, gamtos bei kultūros reiškinius visai paprastais, ne būtinai eiliuotais, bet gausiai iliustruotais apsakymėliais. Jų temos turėtų būti kad ir tokios: vaiko rytmetis ir kelionė į mokyklą, gatvės vaizdai, laiškanešys ir jo darbas, policininkas, gaisras ir ugniagesiai ir pan. Dalis tokių knygelių gali būti kiek artimesnė "komikų" literatūrai. Juk "Voyage to Freedom" knygelė (LAIC leidinys), parengta "komikų" principu ir išleista JAV angliškai kalbančiai visuomenei informuoti, galėjo (ir gali!) būti pakartota lietuviškai mūsų pačių vaikams. Knygelės siužetas patrauklus, nes nuotykingas, o reikalas mūsų jaunimą informuoti ne mažiau už svetimuosius taip akivaizdus. Argi galima reikalauti, kad vaikai skaitytų ir suprastų J. Grišmanausko "Tolimuosius kvadratus"? Tuo tarpu tą pačią "Voyage to Freedom" brošiūrą mūsų vaikai, ypač berniukai, skaito su užsidegimu. Iš to skaitymo kyla įdomūs ir auklėjamuoju požiūriu labai vertingi vaikų ir tėvų pokalbiai.

Ta pačia proga tenka pasisakyti dėl mūsų vaikų literatūros siužetų aplamai. Mums gerai žinoma, kaip stipriai veikia jaunimą kelionių ir nuotykių literatūra. Kodėl mūsų jaunimas tos rūšies literatūros turi j ieškoti svetima kalba? Duokime jos lietuvių kalba, ir jaunimas skaitys ją lygiai tokiu pat užsidegimu, kaip kiekviena svetima kalba. Tokioje literatūroje g 11 ir turi rasti vietos beletristiškai atkurti Prano Eimučio ištikimybės pareigai, Dariaus ir Girėno per Atlantą, savanorių bei partizanų kovų istorijos epizodai, žodžiu — daug tokios kūrybos, kuri padėtų mūsų išeivijos šeimai ir mokyklai tautinio auklėjimo srityje.

P. PUZINAS ŽVEJYS

Neužmirštini taip pat ir gimtojo krašto padavimai. Jei vaikas, skaitydamas Juliaus Kaupo "Daktarą Kripštuką pragare", ima klausinėti tėvus, ar jie matę paslaptingą kambarį Kauno rotušės bokšte, ar ėję Benediktinų gatve ir ar lankę rudąją vaistinę Vilniaus gatvėje, tatai rodo, kad kelias į tėvynės istoriją ir geografiją turėtų gražiausią ir labiausiai patrauklią pradžią tos pačios tėvynės padavimuose. Tektų atrinkti V. Krėvės surašytąsias "Dzūkų poringes", gausius Vilniaus miesto padavimus, pridėti keletą kitų Lietuvos vietų padavimų ir sudaryti naują jų rinkinį, specialiai skirtą išeivijos jaunimui. Tepagyvena jis tuo amžių dvelkimu, kurio taip daug Europos miestuose ir kaimuose, taigi ir jo tėvų mylimoje Lietuvoje, ir kurio taip maža galvatrūkčiais išaugusiuose Vakarų pusrutulio pramonės bei civilizacijos centruose.

Ir tikrovės srityje vaikų literatūra gali teikti nepaprastai vertingą pagalbą dorinio ir patriotinio auklėjimo pastangoms. R. Spalio "Gatvės berniuko nuotykiai" — pirmas rimtas žingsnis šioje srityje. O tokių, ar bent panašių, žingsnių mums reikia daugiau. Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų fonas nuotykingiems siužetams tiek pat (o gal net labiau?) dėkingas, kaip ir kiekvieno kito miesto plačiame pasaulyje. Tik mūsų kalbamu atveju jis būtų brangus, nes traukiąs mūsų jaunimo dėmesį ir jausmus mažai arba ir visai nepažįstamos tėvynės link. Mums reikia lietuviškojo Edmondo de Amici ir Erich Kaestnerio (prisiminkime "Emilį ir jo žvalgus"). Lietuviai vaikų literatūros kūrėjai gali ir turi duoti mūsų jaunimui šviesų tėvynės ir tautos paveikslą, kuriame jis atpažintų kenčiančiuose ar triumfuojančiuose, verkiančiuose ar džiūgaujančiuose broliukuose-sesutėse save, jauną, gają, norinčią gyventi ir kovoti už savo gyvybę tautos atžalą.

Visa, kas čia kalbama vaikų literatūros klausimu, nėra koks naujas dalykas. Mūsų periodinėje spaudoje buvo pakilęs vienas kitas balsas, adresuotas mūsų jaunimo literatūros kūrėjams. Įsidėmėtini pedagogo Juozo Kreivėno ir rašytojo Jurgio Gliaudos straipsniai "Draugo" skiltyse. Ir vienas ir antras kvietė mūsų rašytojus duoti labiau pritaikytos vaikų amžiui ir nusiteikimams literatūros, aiškiai pabrėždami prozinės formos pirmumą. J. Gliaudą straipsnyje "Stabtelėjus ties knyga vaikams" ("Draugo" 1954 m. liepos 31 d. kult. priede) pasisakė prieš eiliuotos lyrikos perteklių mūsų vaikų literatūroje. Pasisakė prieš ją ne todėl, kad ji būtų nepriimtina idėjiniu ar formos atžvilgiais, J. Gliaudą konstatavo, kad tos kokybiniu požiūriu vertingos lyrikos vaikai nesupranta arba jos reikiamai nepergyvena. Savo teigimus str. autorius pailiustravo kelių jaunučių skaitytojų konsiliumu "Saulutei debesėliuos". Konsiliumo eiga ir išvados, kaip jas pavaizdavo J. G., nebuvo palankios šios knygelės poezijai. Kad taip esama ne tik lietuvių vaikų tarpe, J. G. įrodo dar kitu būdu. Jis sakosi teiravęsis vienur Public Library, kokį nuošimtį sudaro eiliuotoji poezija tarp vaikų prašomų knygų. Buvę atsakyta, kad labai menką, lyginant su dailiosios prozos knygomis. Straipsnio pabaigoje J. Gliaudą šaukiasi tėvų, mokytojų ir rašytojų dėmesio mūsų vaikų lektūros klausimui, pabrėždamas reikalą atsižvelgti į vaikų psichologiją, jų amžiaus polinkius ir literatūrinį skonį.

Sunku sekti visą mūsų spaudą ir iš jos spręsti, kaip reagavo ir ar iš viso reagavo mūsų rašytojai į šiuos pabeidavimus. Tik VI. Ramojus tame pat "Drauge" pašaipiai atsikirto J. Kreivėnui: esą, vaikai moką Kreivėną, o ne jis vaikus. Deja, toks "spygliadyglinis" klausimo traktavimas nerodo mūsų pakankamo įsisąmoninimo, kaip turime rengti ir prusinti mūsų jaunų skaitytojų gretas.

Jurgis Jankus pasisakydamas "Darbininko" Kūrybos Priede 1954 m. liepos 14 ir 28 d.d. rašytojų prieauglio klausimu, pageidauja, kad seniai jaunimo spaudos bendradarbiai turėtų iš jos trauktis, o jų vietoje pradėtų reikštis jaunieji, pradedantieji autoriai. Kad mūsų jaunimo laikraščiai turėtų būti "ne senių prirašomi jaunimo pasiskaitymai, bet paties jaunimo tribūnos", kaip sako J. Jankus, reikalas nediskutuotinas. Tai būtų realus jaunųjų rašytojų parengimo kelias ir nemažiau ideali viso mūsų jaunimo bendravimo ir lavinimosi forma. J. Jankaus nuomone, tuo atžvilgiu daug galėtų ir turėtų padaryti jaunimo laikraščiai, kurių redaktoriai sugebėtų senuosius nuvaryti į senųjų spaudą, o jaunimą "atkasti iš po nedrąsos griuvėsių ir sutelkti apie savo spaudą". Šios mūsų žymaus beletristo mintys įsidėmėtinos tiek jaunimo spaudos redaktoriams, tiek tėvams ir pedagogams, kurie paskatintų jaunimą mėginti savo literatūrinius gabumus jo paties spaudos skiltyse. Juk ir Bern. Brazdžionis pirmuosius savo poetinius mėginimus pradėjo "Žvaigždutėje", jos redaktoriaus St. Tijūnaičio paskatinamas ir pamokomas. Yra ir daugiau tokių pavyzdžių.

Baigdamas dar noriu stabtelėti ties virsimais vaikų literatūros požymiais. Norime, kad ji būtų jauniesiems skaitytojams patraukli ir savo pavidalu: viršeliais, įrišimu, iliustracijomis ir kt. Tačiau labai sunku ką besiūlyti leidėiams. kai prisimeni gerokai nerangią ar net šykščią dvasios peno savo vaikams mūsų visuomenę. Galime girti leidėjus ir dailininkus už tokių knygų, kaip "Meškiukas Rudnosiukas" ar "Po tėvynės dangum" apipavidalinimą, galime pageidauti žengti dar toliau, kad mūsų vaikams teikiamos lietuviškosios knygos savo išvaizda nesiskirtų nuo "The Little Golden Library" ar kitų leidinių anglų kalba (Amerikoje), bet visi tokie pageidavimai suduš į nelinksmos realybės uolą: mūsų kai kurių tėvų abejingumą ir net šykštumą lietuviškajai knygai. Būtų gera, kad ateityje viena kuri leidykla specializuotųsi vaikų bei jaunimo literatūros srityje. Gal tas būtų įmanrma. leidykloms bei autoriams savitarpvje susitarus? Gal ateityje tuo susirūpins ir susikūrusios įvairių kraštų lietuvių bendruomenės, net oati p. L. Bendruomenė per bendrąjį visiems lietuviams Kultūros Fondą?

Negalima nutylėti dar vieno veiksnio — iliustracijos. Kadaise Jonas Aistis (1953 m. "Aidų" 5 nr.)  labai paprastai aptarė tą reikalą:
 
"Iliustracija turi du tikslu: gražinti knygą ir aiškinti tekstą". Tų pačių metų "Aidų" 6 nr. atsiliepė L. M., nesutikdamas su Aisčiu, kad iliustracijos turi tik anokį tikslą. L. M. tvirtino, kad realistinė - akademinė iliustracija, šių dienų akimis žiūrint, vargiai beįmanoma, kad knygos puošimas iliustracijomis šiais laikais jau neturi grynai pritaikomos prasmės. Jos egzistuojančios tik kaip meno kūriniai. Mėginant įsiterpti į šį teorinį ginčą, tenka pastebėti, kad meno ar literatūros žurnalų puslapius gali puošti iliustracijos ir visai neturinčios ryšio su tekstu (tatai matome ir mūsiškių "Aidų" iliustravime ir su juo visiškai sutinkame). Bet jei kas pailiustruotų V. Krėvės "Dainavos šalies senų žmonių padavimus" kubistiniais ar kuriais kitais ultramoderninio meno pavyzdžiais, išeitų nesusipratimas. Aptardami vaikų literatūros iliustravimą, turime rimtai paabejoti, ar kuris kitas iliustracijų stilius, be akademiškai-realistinio, yra jai tinkamas. Todėl tad pasaulinėje vaikų literatūroje realistinės iliustracijos ir toliau vyrauja, nes leidėjai ir iliustratoriai labiau atsižvelgia vaiko amžiaus ir psichinės raidos, negu savo skonio ar įgeidžių. Kai vartome Balio Sruogos "Giesmę apie Gediminą", iliustruotą Viktoro Petrąvičiaus, klausiame save: poetas rašė šį kūrinį paaugusiems vaikams ir jaunimui, o kam jį iliustravo mūsų dailininkas? Ši knyga, dailininko iliustruota liaudies meno motyvais ir atitinkamai stilizuotu raštu, maloni ir įdomi suaugusiam, bet kiek ji patraukli vaikui — vargiai daug tėvų paliudys teigiamai. Tad ir toliau norisi prašyti mūsų
vaikų bei jaunimo knygų iliustratorius, kad jie labiau atsižvelgtų į vaiko, kuriam skiriamas iliustruojamasis kūrinys, amžių. Juo jaunesnis vaiko amžius, juo labiau realistinės turi būti iliustracijos. Stiliaus prašmatnumais tiek tekste, tiek ir iliustracijose galime vilioti jaunimą skaitytoją tik labai lėtai ir palaipsniui. Bet ir tuo atveju J. Aisčio iliustracijų tikslo aptarimas turėtų galioti jaunimo literatūroje.

Negalima apeiti tylomis ir knygų kainos. Jaunimui skirtos knygos (tuo tarpu, sakoma, labiau už kitas perkamos) neturi būti brangios. Penkiadolerinė kaina, kaip už R. Spalio knygas jaunimui, yra per augšta. Remtis vienais tikraisiais knygos mylėtojais (jų kišenės dažnai žymiai liesesnės už kitų) knygų leidėjams nepatartina. Reikia, kad ir kaina padėtų skinti kelią knygai į platesnes skaitytojų mases.