PLAKATAS Spausdinti
Skaitau laikraštyje, kad vaikystės draugas išlaikė egzaminus ir tapo advokatu. Ir tai vienintelis advokatas, kuris galės atsakyti į paprastą klausimą, tebestovintį širdyje nuo vaikystės, kuri dabar iš toli moja, kaip išplaukainčio laivo vėliava. Pakili, viliojanti, tolstanti, išsivežanti kažką. Amžino nesugrąžinamumo jausmas kapoja širdį, kaip irklai vandenį, raižydami ir nepajėgdami supjaustyti. Visa šiandien stovi prieš akis tiksliai ir ryškiai, kaip daiktai mano darbo kambary. Ir aš kalbu šiandien apie tai su sentimentu, su gyvenimo ar negyvenimo mokyklos patyrimu, vaikiškam pasauliui priduodamas nebe vaikišką prasmę.

Tik dabar gavusio advokato laipsnį bičiulio tėvas gyveno tame pačiame miestely, kur ir aš. Mano tėvas buvo stalius, jo — laiškanešys. Mažame miestely, apstatytam mažyčiais namukais, kurie buvo šilti ir nepamainomi, blizgančiom sagom laiškanešys buvo didelis viršininkas. Jis gaudavo pastovią algą, ir jo vaikai turėdavo saldainių ir pinigų. Tačiau didelio socialinio skirtumo nebuvo, ir mes, vaikai, kartu mušda-vomės miestelio gatvių grioviuose, braidydavom ganyklų viksvose, baidydami laukines antis, ir laipiodavom į varpinę, j ieškodami varnų kiaušinių. Būdavo žiema su gilių akių eketėm ežere ir sniego audeklais ant medžių, pavasariai su liūdnu varnėno švilpavimu, vasaros pilnos liepų kvepėjimo ir puošnūs rudenys, kupini rusvo graudulio. Metai ėjo kasdieniškai ir paprastai, kaip ir patys žmonės tomis pačiomis gatvelėmis. Niekas miestely nesikeitė, net ir gyventojai. Bent taip atrodė, nes jie gimė su triukšmu, seno iš lėto ir ramiai mirė. Sėdėjo žydai prie smulkių krautuvėlių durų, valkiojos aštriai kvepėdamos žydelkos, parbaubdavo iš miestelio ganyklų miestelio gatvėm ir šaligatviais miestelėnų karvės. Ir taip kasmet.

O buvo kartą rugsėjis. Skrido lapai, voratinkliai ir paukščiai. Siūbavo dienos ir vežimai iš laukų. Dainuodavo žmonės vakarais, ir verkė vėjas kapinių beržų viršūnėse. Staiga tą miestelio gyvenimo srovę sujudino netikėta žinia: miestely žydas Tokeris atidaro kiną. Kažką nesuprantamo ir neišaiškinamo suaugusiems ir mažiems. Rodys paveikslus kaip gyvus. Su nematytais žmonėm ir kraštais. Taip bus dvi dienos savaitėje. Ant dviejų kertinių gatvių namų buvo išpaišyti viliojantys paveikslai, pilni žavių vaizdų ir puošnių moterų, ilgom blakstienom ir primerktom akim. Viliojančiom ir gundančiom "Į pražūti", kaip klebonas priminė iš sakyklos.

—    Saugokitės kino, jis nieko gero neduos, žydo rankose būdamas, — kalbėjo senyvas klebonas, ir miestelio gyventojai tarp savęs barėsi. Jie nežinojo, ką gali duoti ir ką gali atimti tie judantys paveikslai, tačiau ginčijosi. Vieni sakė tuojau eisią žiūrėti, o kiti kalbėjo, kad išdaužysią langus. Bet langus salėj, kurioj seniau tik šokdavo, Tokerio pakviestas mūrininkas užmūrijo. Ir tada atrodė, kad tikrai nieko negali gero vykti troboj su užmūrytais langais.

Vieną dieną bestovint gatvelėj basų vaikiščių būriui, priėjo laiškanešio sūnus Balys ir pasigyrė:

—    Kitą savaitę aš su mama ir tėčiu eisiu į kiną.

Mes stovėjom po rudenėjančiais kaštanais ir pavydėjom. Štai Balys, kurs kartu su mumis gatvėj pilstės dulkėmis, sėdės kine ir matys tuos ant namo kertės prikaltus vaizdus, vyrus ir merginas, kaip gyvus. Mūsų tėvai skaitėsi su kiekvienu centu, jie neturėjo tarnybų su nuolatinėmis pajamomis, ir kinas mums tegalėjo būti svajonė. Pavydas užpuolė mus po liepsnojančiu kaštanu, tačiau mes nieko negalėjom pastatyti prieš išdidų Balį. Aš kalbėjau apie karvelius, kuriuos laiko mano tėvas ir kurių vienas skrisdamas vertėsi per galvą, kiti vaikai sakėsi turį ežį, kuris niurna ir laka pieną, treti buvo pagavę varną, kuri buvo išmuštu sparnu ir kurią bernas paskui iš montekristo nušovė, tačiau tai buvo viskas sena, nuvalkiota, girdėta ir nereikšminga prieš miestelio sensaciją kiną.

£jo vis tolyn ruduo. Skrido paukščiai, ir lietaus debesys, ir vėjai, ir krito lietus, ir kaštonų kekės, ir lapai, ir kiekvieną šeštadienį ant kerčių kabėjo nauji paveikslai ir naujus vaizdus matė žmonės. Vieni apsiprasdami, kiti gi toliau niekindami ir nelankydami, ar kartą apsilankę, ginčijosi ir barėsi. O mes, vaikai, žiūrėdavom į einančius į kiną žmones, stebėdavom išstatvtus paveikslus ir norėdavom įsprukti į vidų. Bet mes neturėjom pinigų, niekas mumis nesirūpino, ir kai prasidėdavo seansai, mes vėl žaisdavom, slapstydamies medžių ir namų šešėliuos. O ten ekrane vyko žaismo aistra, ten buvo nuostabių meilių istorijos ir pralaimėjimai žmogaus žmogui. Ten ėjo svetimi kraštai ir miestai, ir klounai rodė žmonių kvailumo begalybę. Mes viso to nesupratom, bet mes norėjom matyti nors vieną tikrą judantį vaizdą.

Kartą, rudeniui priartėjus prie žiemos, Tokeris ant kertės prikalė reklamą, kuri skelbė, kad sekančiam seanse rodys Tarzaną. Mes susižavėję žiūrėjom į skraidantį nuo medžio į medį žmogų ir mūsų nustebimui nebuvo ribų. O į kiną patekti vis tebebuvo tokie pat galimumai. Neturtas yra nemažas pavojingos ligos laipsnis. Prie plakato stovėjo juo taip pat susižavėjęs laiškanešio sūnus Balys ir kalbėjo:

—    Gražus paveikslas, bet kine bus daug gražiau.
—    Mums ir čia gražus, — žiūrėjom su pavydu, smulkiam lietui purškiant, į muskulingą vyrą, į žvėris ir medžius, ir tai buvo išsvajoto pasaulio segmentas.

Kitą dieną buvo šilta ir vėjuota. Barškėjo krautuvėlių iškabos, išmargintos sentimentaliomis dešromis ir riestainiais, o pieninės užrašo didžiulės raidės, sudėstytos iš beržo šakų, daužėsi, norėdamos nutrūkti nuo vinies. Naktį aš buvau sapnavęs stipruolį vyrą, ir dabar besilankstą sodų ir gatvių medžiai man atrodė pavirtę į aną mišką, kuriame skraidė Tarzanas. Aš skubiai išslinkau iš trobos ir nuėjau pas vieną iš draugų. Abiejų mintys buvo tos pačios. Mes dar kartą norėjom pamatyti Tarzano paveikslą. Vėjas plėšė mūsų plonus apsiaustėlius, kai mes, šokinėdami per balytes, bėgom prie nuolatinio kampo, tačiau iš tolo pastebėjom, kad plakato nebėra. Bebuvo likę tik vinies prispaustos skiautelės, kaip mažos baltos pėdos vaizdo, kuris čia buvo atsilankęs iš kito pasaulio.

—    Kažin, gal pats Tokeris nuplėšė, — pasakiau draugui, — gal nebevaidins?
Jis žiūrėjo į mane nustebęs ir paskui pasakė:
—    Gal pavogė kas?

Tikrai toks daiktas buvo vertas vogti. Paveikslą galima buvo pasikabinti ant sienos: tokio tikriausiai net pats klebonas ar nuovados viršininkas neturi. Bet mes netikėjom vagyste, nes panašiai dar nė karto nebuvo atsitikę, nors paveikslų buvo ir labai gražių.

Tos naujienos pasakyti mes nubėgom Baliui. Jis buvo daugiausia su tuo reikalu susipažinęs. Nebuvo jo tėvų namai iš lauko daug geresni negu mūsų, tačiau mes visada bijojom žengti į vidų. Ten grindys buvo dažytos ir šluojamos ne beržine šluota. Ant sienos kabėjo audeklas, kuriame dvi stirnos gėrė vandenį. Tai buvo gražu, bet su anuo miško vaizdu, kuriame gyveno Tarzanas, tas paveikslas negalėjo lygintis. Nors gatvėje smėlį kartais už kaklo pildavom Baliui, kaip ir kitiems, tačiau prie durų mes ilgai valydavom kojas. Rausvos grindys mums atrodė daugiau pagarbos vertos, negu draugo kaklas už nevisada švarių marškinių.

Balį sutikom beišeinantį į gatvę. Kambary nieko nebuvo, ir aš garsiai pasakiau:

—    Baly, nebėra paveikslo su Tarzanu. Balys nusivedė, mums nieko nesakęs, į kitą
kambarį, pasilenkęs ištraukė iš po didokos skrynios suvyniotą plakatą ir, jį atvyniojęs, pasakė:

—    O kam jo Tokeriui reikia. Jis kine prisižiūri. O aš, kada noriu, pasikabinsiu savo kambary. Gal aš, kine pamatęs, daugiau pats nusipiešiu. Tarzanas buvo didelis ir stiprus vyras, jis miške užaugo kaip liūtas.

Mes tylėjome ir stebėjomės, gi Balys pasakė:

—    Niekam nesakykit. Paskui ateis žydai ir atims.

Vėliau mes, suėję į miestelio ūkininko klojimą, varėme dvaran kiaulę. Skambėjo lazdos, ir medinė kaladėlė, vaidinanti kiaulę, kartais lėkdavo per visą klojimą. Gi kai popiečiu ėjom namo, tai prie kampo stovėjo Tokeris ir keliems vaikams sakė:

—    Man tas paveikslas reikalingas. Aš turiu su filmu siųsti jį į kitą miestą. Jei kas sužinosite, kur jis yra, pasakykite — galėsite du mėnesius kiną lankyti už dyką.

Vaikai ginčijosi, šaukė, bet nežinojo. Vėjas vis tarškino ant skardos nupieštas žąsis, arbatos ir degtinės stiklus, buvo pradėję darytis šalta, ir vaikai ėjo plasnodami namo. Jie visi planavo, bet reikėjo žinoti, reikėjo j ieškoti ir rasti už tą negirdėtai didelį atlyginimą. Aštuoni kartai į keturis filmus buvo daugiau nei įmanoma suprasti. Aš su draugu žinojau, bet negalėjau pasakyti. Ir abu garsiai norėjom pradėti planuoti, ar neverta pranešti, bet abu nedrįsom pradėti kalbos. Draugystės pradas, atrodo, yra įgimtas. Paskui mes nukalbėjom, kad mūsų krašte Tarzanas negalėtų gyventi. Čia ateina rudenys, ir žiemos, ir vėjas supila negailestingas pusnis. Bet mintys apie kiną, draugystę ir plakatą stovėjo galvoje. Visą popietę išsėdėjau namuose, klausydamas, kaip subeldžia į langinę vyšnios šaka ir vėl pradėjusio lašnoti lietaus lašai vėjui pūstelėjus smėlio grūdeliais sukala į stiklus. Tačiau į pavakarę aš nebeiškenčiau ir išbėgau pas draugą. Jį sutikau gatvėje, beeinantį pas mane. Mes sustojom po rausvu šermukšniu, ir abu kartu pradėjom:

—    Reikia pasakyti Tokeriui, kas plakatą pavogė. Visi sakė, kad vogti negalima. Jei žinai, tai reikia pasakyti, — kalbėjom abu ir ėjom žydo namų link.  Juo arčiau ėjom, juo buvo nedrąsiau, bet akyse stovėjo nuostabūs pasauliai, miškai, ir žvėrys, ir upės krintančios, ir vyrai keistom ir plačiom kepurėm ir ilgais šautuvais. Prie durų sustojom, ir mano draugas tarė:

—    Jei eisim į kiną, tai Balys žinos, kad mes pasakėm.

—    Teisingai, — pastebėjau, — žydas turtingas, jis duos mums po keletą litų.

Prieš mūsų akis stovėjo pinigai ir už juos gautos gėrybės: korkinis revolveris, peilis, pačiūžos. Mes pabaladojom į užuolaidom uždengtas žydo namų stiklines duris ir tiesiai įžengėm į kambarį. Kambary buvo švaru ir šilta, mūsų batai buvo purvini, ir nuo jų šilimoj garavo drėgmė.

—    Tu kalbėk, — stuktelėjau draugui alkūne, ir žydui šypsantis draugas išstūmė sakinį, kaip sunkų rąstą:

—    Balys, laiškanešio vaikas, nuplėšė paveikslą ir turi namuose.
—    Labai ačių, kad pranešėt, dabar galėsit du mėnesius eiti į kiną be bilietų.
Mes žvilgterėjom vienas į kitą. Į kiną vaikščioti buvo perdaug pavojinga, ir aš ištariau:

—    Ne, mes nenorim. Mes norim šiaip ko nors, — ir akyse žvilgėjo baltos monetos, ant jų iškalti žirgai, lekią, iškėlę jietis, į laimę.

Tokeris atsikėlė, pradarė stalčių, pasėmęs padavė mums po pusę saujos saldainių ir, kada mes vis dar nustebę stovėjom, ištraukė iš kišenės piniginę ir padavė po dvidešimt centų.

Mums reikėjo eiti. Neatsisveikinę iššokom į lengvą lietų ir vėją. Mūsų veidai buvo įkaitę ir dabar šaltam ore jie degė. Nejaukūs ir tylėdami ėjom namo.

Dar tą patį vakarą, Tokeris, neišduodamas mūsų, atsiėmė plakatą, tą patį vakarą Balys nuo tėvo gavo į kailį, tą patį vakarą nuogas Tarzanas vėl šoko lietuje ir vėjuje. Tą patį vakarą po dvidešimt centų praleidom saldžiom bulkutėm.

Ir šiandien, po trisdešimt metų, kada vaikystė tolsta, kaip burė ežere ir bėra jos tik balta skiautė, tolydžio mažėjanti, aš dažnai prisimenu tą vaikystės išdavimą ir per tiek metų negalėjau sau širdyje pasakyti, kas buvo gerai ir blogai padaryta. Šiandien, kada ten anuos miesteliuos dar labiau prisiglaudė prie žemės plikais veidais namukai ir kada ten taip pat plaukia voratinkliai ir dienos, norėčiau, išpažinęs tą istoriją, naująjį advokatą Balį paklausti, ką jis labiau šiandien gintų: tiesą ar draugystę, parduotą žydui už dvidešimt centų.