ŽYDI Spausdinti
Mano lūpos neramios... prieblandoj šešėlis,
pravirų durų, sunkus.
Saulėleidyje besišypsančią mergaitę
išsivedė vėsus
ir lieknas paskutinis spindulys,—
palikęs tylų šauksmą ir mane —
atbėga sidabrinis voras ir mirtinai,
užraizgo vakarą savo tinkle.

Mano lūpos neramios... praviros durys
alsuoja svaigiu sapnu:
tenai, kur baigias gatvė,
tarp dviejų tamsių namų,
lyg žydinti magnolija, mergaitė stovi
ir laukia — laukia —