EILĖRAŠČIAI |
MOTINA Skiriu savo ir savo vaikų motinai Kūdiki! Aš tavo motina! Ir aš virpu visa, nes taip nebesuvaldomai graudu. Aš motina! Ir man širdis apsvaigsta sopuliu, Kuris yra nežemiškai saldus. Aš motina! Kūdiki, kūd,iki! Ir man vaidenas, Lyg būčiau durys, lyg būčiau ašen vartai, Stovį kažkur ant šio pasaulio nebeužmatomos ribos,— Pro juos gyveniman ateina nesuskaitomos kartos, Kaip kaimenės avių, nežinomo piemens vis genamos, Vis genamos ir genamos į žemės žydinčias ganyklas, Ir į šiurpias, į kruvinas skerdyklas. Kūdiki! Esu aš motina, esu didžioji aš krikštytoja, Kuri kiekvieną krikštija ne vandeniu — savu krauju! Tada atėjęs paima tave nuo mano kelių Ir įsuka verpetuose gyvenimas rajus. — Kiekvieną krikštiju krauju priimdama, Praustu kiekvieną savo ašarom išleisdama Aš motina, aš slenkstis ant gyvenimo ribos! Kas visa tai supras, kas šitą paslaptį suvoks? Jeigu tu žinotum, kūdiki, jeigu aš pati žinočiau . .. LAIVAS Sunkiom sunkiom grandinėm Jis prirakintas stovi prie krantinės Ir klausosi, kaip vėjas ir vilnis Jam kalba apie tolimas, nežinomas šalis — O kaip tada jis ilgisi erdvių ir tolių! Ir vieną dieną laisvės himnais Pragysta keliamųjų inkarų grandinės Ir tūkstančiai spalvotų vėliavėlių Džiugesio liepsnom plevena vėjuj. Tada jis išdidžiai aplenkia molus, Sukeldamas paliekantiems krantams pavydą, Ir iškilminga dūmų juosta Jisai pamoja uostui. Ir vilnys šokdamos putotu vainiku Užgriauna gelmėj išraustus takus. Bet kai kelionė tampa kasdienybe, Kai laisvė virsta nuobodžiu skaudžiu, Jam ta dangaus ir vandenų platybė Apkarsta. Ir saldžiu Gimtų namų kvapu Atsiliepia palikę uosto molai. O kaip, o kaip tada jis bodisi erdvėm ir toliais! |