ISTORINES TIESOS KLAUSIMU Spausdinti
Parašė JONAS RUGIS   
Jonas Rugis (1901.II.4-1968.XI.24) savo profesija buvo chemijos inžinierius, bet turėjo ir platesnius interesus: domėjosi ir filosofijos, ir istorijos klausimais. Eilę straipsnių buvo atspausdinęs ir mūsų žurnale. Dedamasis str. vra paskutinis jo rašinys mūsų žurnalui, kuris buvo gautas prieš pat jo mirtį.

Romėnų istorikas Tacitas yra formulavęs: "Eam esse historiae legem ne quid f alsi dicere audebat, ne quid veri non audebat — istorijoj įstatymas yra nedrįsti sakyti jokios netiesos ir nedrįsti nutylėti jokios tiesos."

Tur būt, kiekvienas rimtas istorikas laiko save tiesos ieškotoju ir tiki besivadovaująs tuo Tacito paskelbtu istorijos dėsniu. Bet kažin kiek tas dėsnis iš tikro griežtai pritaikytas daugelio istorikų moksliniuose veikaluose?

Kalbant apie prasilenkimus su tiesa istorijoje (arba, tiksliau pasakius, apie prasilenkiančius su tiesa istorinių faktų nušvietimus, kai kurių faktų išryškinimą, o kitų užtušavimą; kai kurių aspektų iškėlimą, o kitų susmulkinimą ar net visišką nuslėpimą) tenka išskirti keletą priežasčių, sąlygojančių istoriko darbą. Tas priežastis galima padalyti į dvi kategorijas: a) asmeninio pobūdžio priežastys, kylančios iš asmeninių įsitikinimų ar pamėgimų ir iš asmeninių būdo bruožų ir b) išorinės priežastys, įtakos ar net brutalus spaudimas.

Pradžioje noriu atskirai paminėti įtaką kai kurių nusistojusių istorinių tradicijų, kurias laužyti ne kiekvienas ryžtasi, ypatingai tais atvejais, kai jos liečia plačiai priimtas ir giliai įsišaknijusias pažiūras į asmenis, santvarkas ar įvykius. O naujesniems įvykiams nušviesti panašią įtaką turi lyg ir susidaranti tradicija. Tai ta ypatinga tendencija, kurią galima pavadinti lenkų rašytojo Boy-Želenskio išjuoktu "bronzini-mu". Tai tartum kėlimas ant pjedestalo lyg bronzinės statulos įvairių asmenų, į kuriuos pačius ir jų nuveiktus darbus dar negalime pažvelgti iš istorinės perspektyvos. Paskutiniais laikais tokį bronzinįmą vis dažniau užtinkame įvairiuose kraštuose ne tik memuarinėje literatūroje, bet ir istorikų darbuose.

Štai pora pavyzdžių pailiustruojančių tokias susidariusias istorines tradicijas. Iš Romos istorijos užsiliko tradicinė pažiūra į Cezarį, kuri jį laiko kažkokios didybės ir kilnumo simboliu. Jis — Romos imperijos kūrėjas, didis karo vadas, puikus administratorius, didelis rašytojas ir istorikas. Bet prancūzų istorikas F. Funck-Bren-tano įdomioje knygoje "Fęodalitė et chevale-rie", nagrinėjančioje feodalizmo santvarką ir riterių instituciją, prologe visai kitaip nušviečia Cezario asmenį. Cezaris buvo žiaurus ir gobšus asmuo, kuris išvykdamas iš Romos į Gali ją paliko 6 milijonus frankų skolos, o grįžo su 116 milijonų turto, sukrauto iš žiauriai išplėštos Gali jos. Siekdamas valdžios, prisigerinimui ir papirkimui jis išdalijo 18 milijonų. Valdydamas Romą, sukėlė tokią sau neapykantą ne tik senatorių bet ir savo artimųjų tarpe, kad buvo nužudytas šventoje Romai vietoje — Romos senate. Tarp žudikų buvo ir labai jam artimas žmogus, kurį jis vadindavo savo sūnumi ir kuriam jis tarė garsius savo paskutiniuosius žodžius: "Tu quoque Brutus!" Karą Galijoje Cezaris vedė su ypatingu žiaurumu. Jo nežmoniškas pasielgimas su jaunuoju Gali jos karaliumi Vercinge-toriksu buvo pilnas žemo keršto jausmo ir labai tolimas dvasiniam didingumui.

Turime ir priešingo tradicinio nusistatymo pavyzdį — hunų vadą Atilą, kuriam istorija suteikė "Dievo rykštės" vardą. Tas baisus karo vadas du kartus paklauso senų, beginklių asmenų intervencijos ir sustabdo savo žygiavimą. Užtenka, kad prieš jį atsistotų toks jokios karinės jėgos neremiamas moralinis autoritetas, kaip popiežius Leonas Didysis, kad Roma būtų išgelbėta. Kaip toks Atilos nusilenkimas moraliniam autoritetui kontrastuoja su veiksmais katalikiškojo karaliaus ir apaštališkojo imperatoriaus Karolio V, kuris su pilna panieka popiežiaus autoritetui įvykdė apie 1000 metų vėliau garsųjį "sacco di Roma".

Ir mūsų istorijoje randame panašių tradicinių pažiūrų. Turime, pvz., nusistojusią pažiūrą į kryžiuočius kaip į žiaurius, klastingus, nepaisiusius jokių religinių principų ir riteriško kilnumo dėsnių. Ta tradicine istorine pažiūra mes dalijamės su lenkais, pas kuriuos ją išreiškė garsus H. Sienkiewicziaus romanas "Kryžiuočiai". Bet juk kryžiuočių ordinas buvo vienuoliškas, riteriškas ordinas, jame dalyvavo daug rinktinių Vakarų Europos riterių, norėjusių išreikšti savo krikščioniškąjį uolumą kovoje su pagonimis. Kas buvo Marienburgo pilyje, galėjo įsitikinti, kad riteriai miegojo nešildomose patalpose ir, matyti, turėjo laikytis vienuoliškos disciplinos. Jų tikslas buvo Kryžiaus Karų tęsimas Europoje, kovojant su čia besireiškiančia pagonyste, ir tų laikų akimis tai buvo kilnus darbas. Nenoriu čia ginti ar garbinti kryžiuočių, tik priminti: tai buvo žiaurių laikų, pažiūrų ir papročių žmonės. Juk ir mes patys puldavome mums giminingus jotvingius ir tuo būdu prisidėjome prie jų išnaikinimo.

Lietuvos - Lenkijos valstybės padalinimas iškeliamas kaip tikras smurto aktas, bet mažai kas žino, kad XVIII a. buvo lyg ir epidemija susitarinėti dalytis kitomis valstybėmis Europoje, ir tik šeštas toks susitarimas, sąlygoms susidarius, buvo įvykdytas. Dar 1668 Austrija su Prancūzija tarėsi pasidalyti Ispaniją; 1732 Lietuvos - Lenkijos valstybė planavo Austrijos padalijimą; 1741 Lietuva - Lenkija ir Anglija tarėsi pasidalyti Prūsiją, o dar tais pačiais metais kiek vėliau Lietuva - Lenkija, Prancūzija ir Prūsija dalijosi Austriją; 1757 Prancūzija, Austrija ir Rusija susitarė pasidalyti Prūsiją. Pagaliau 1772 buvo įvykdytas susitarimas dėl pirmo Lietuvos - Lenkijos padalijimo tarp jos trijų kaimynų. Taigi, XVIII a. mastu matuojant, valstybės padalijimas nebuvo kažkoks stebėtinas įvykis ir turėjo gan ilgą, sakyčiau, paruošiamą genealogiją.
Kaip bebūtų, susidariusios istorinių pažiūrų tradicijos atsiliepia į istorikų pažiūrų formavimąsi, o vėliau gali atsiliepti ir į kūrybinį darbą istorijos mokslo srityje.

Jei dabar pereisime prie asmeninių priežasčių, kurios gali paveikti istoriką jo moksliniuose tyrinėjimuose, tai pirmiausia kiekvieninas istorikas yra savo tautos sūnus, paprastai auklėjamas ir mokslinamas savo gimtame krašte, istoriko darbą beveik neišvengiamai veikia patriotinis motyvas. Savo krašto meilė nukreipia jo dėmesį į tuos istorinius faktus, kurie siejasi su jo krašto istorija, ir ypatingai į tuos, kurie palankiai siejasi su jo patriotiniais jausmais. Patriotinius jausmus ir kasdieniniame gyvenim dažnai sunku atriboti nuo šovinizmo. Manau, kad istoriko darbe ta riba tarp patriotizmo ir šovinizmo yra artimesnė peržengimui, kaip kad kai dieniniame gyvenime. XIX a. anglų istorikas lordas Acton yra rašęs: "the process of civilizations depends on transcending nationality". Taigi ii istorikas, kaip kultūrinio darbo puoselėtojas, turi peržengti nacionalizmą savo darbe. Be abejo, tai gal buvo lengviau pačiam lordui Acton, priklausiusiam Anglijos katalikiškai aristokratijai, kilusiam iš Bavarijos aristokratų ir artimai susigiminiavusiam su Prancūzijos aristokratija, o gimusiam Italijoje, kur jo senelis buvo Dviejų Sicilijų karalystės ministru pirmininku.

Lordas Acton teisingai įrodinėjo, kad nacionalizmas išsivystė Europoje tik po Lietuvos Lenkijos padalijimo. Anksčiau Europoje, kur tuomet sudarė istorinio pasaulio branduolį, absoliutizmo laikais rūpintasi tik valstybėmis, o priešingi absoliutizmui liberalai rūpinosi tik individualizmu. Lietuvos - Lenkijos padalijimą-kėlė tautinį momentą greta valstybinio. Tą nacionalinį momentą (tautos sąvokos iškėlimą greta valstybės) išnešiojo po visą Europą gausūs lenkiškai - lietuviški emigrantai, kovodami už tautos teises į nepriklausomą gyvenimą, už savo tautinės valstybės atstatymą. (Apie lietuvių-lenkų emigracijos veiklą užsienyje gan plačiai užsimena V. Trumpa savo straipsnyje "Kovotojai ar kolaborantai", Aidai, 1966 nr. 1). Anksčiau valstybinių ribų klausimas buvo valstybės valdančių šeimų reikalas. Gana prisiminti posakį "Tu, felix Austria nube!", išreiškiantį istorinį faktą, kad Austrija plėtė savo ribas vedybomis, kurios atnešdavo jai kraičio naujas provincijas, įvairių tautų apgyventas. Jei naujųjų amžių pradžioj atsirado Europoje principas, išreikštas žinomu posakiu "Cuius regio, eius religio", pabrėžiantis visišką religinio jausmo nesvarbumą valstybių pavaldiniams, tai juo labiau buvo nereikšmingas tautinis jausmas, nacionalizmas.

Taigi, pvz., kuomet kai kurie mūsų istorikai skelbė savo visiškai neigiamą pažiūrą Liublino unijos nušvietime ir plačiai kalbėjo apie nacionalistinius motyvus tų Lietuvos didikų ir bajorų, kurie jai priešinosi, tai tas sunkiai derinosi su istorine tiesa. Mūsų laikų nacionalistiniai vertinimai ne tik kliudo teisingą unijos vertinimą, bet ir neleidžia pastebėti jos reikšmės Europos istorijoje.

Antras vidinis momentas, galintis įtakoti prieš Tacito dėsnį, tai istoriko asmeniniai įsitikinimai, jo socialinės, moralinės, religinės ar kitos idėjos. Tokiose dominuojančiose istorikų idėjose dažnai slepiasi ir jų pažiūros į istorijos mokslo tikslą ir prasmę. Ne be pagrindo H. Taine, kalbėdamas apie Miehelet'o istorijos koncepcinius trūkumus, pažymėjo, kad šio pastarojo Prancūzijos istorija daro įspūdžio, jog autoriui istorijos tikslas glūdi patriotizmo ir tautinės moralės kėlime.

Jei istorikas istorijos tikslą mato ne teisybės skelbime, bet kokios nors idėjos palaikyme, tai aišku, kad ir jo istorinės teisybės ieškojimais eis savotišku keliu. Pvz., įsitikinusiam marksistui istorinis materializmas bus kelrodis jo materialistiškai deterministiniame žvilgyje į istorinio vyksmo kelius. Idealistinių pažiūrų istorikas tuose pačiuose istoriniuose vyksmuose ras visai kitaip atrodančią istorinę tiesą, nes jam istorijos eiga nebus tik mechaniškas, besielis istorinio materializmo dėsnių pasireiškimas, o istorijos mokslo tikslas nebus tų dėsnių formulavimas ir jų veikimo žmonijos istorijoje į-rodinėjimas.

L. Tolstojus savo garsiame kūrinyje "Karas ir taika" duoda ne tik epinį XIX a. pradžios epochinių istorijos įvykių aprašymą, bet nukrypsta ir į istorijos kaip mokslo svarstymą, prieidamas išvados, kad istoriniai įvykiai eina pagal tam tikrus dėsnius. Istorijos mokslo uždavinys yra nustatyti tuos dėsnius ir tuo būdu išaiškinti žmonijos istorijos eigos kelius. Savo pažiūra į istoriją Tolstojus nebuvo visai originalus — jį veikė anglų istoriko Buckle įtaka. Buckle skelbė grynai materialistinę pažiūrą į istoriją, visai atmesdamas dvasinį elementą. Iš jo jau visai netoli iki istorinio materializmo. Sekdamas Buckle, L. Tolstojus teigė žmogaus visišką nereikšmingumą istorijos eigoje. Bet šiais laikais, kuomet mokslas sukrėtė mokslinio determinizmo dėsnius, toks tvirtinimas atrodo visai klaidingas. Didžioji mokslo, filosofijos ir teologijos sintezė, kurią įvykdė Teilhard de Chardin, visai kitaip nušviečia žmogaus reikšmę istorijoj. Toje sintezėje žmonijai ir kiekvienam atskiram žmogui skirta ne tik aktyvi rolė pasaulio evoliucijos eigoje, bet tuo pačiu ir pagrindinė reikšmė istoriniuose procesuose.

Istorikui atsikratymas savo darbe visų apriorinių idėjų ir teisingas istorijos uždavinio supratimas yra pagrindinis reikalavimas. Istorikas turi turėti prieš akis tik vieną vienintelį tikslą — tarnavimą tiesai. Istorija juk yra mokslas, o mokslo prasmė yra pastanga artėti prie tiesos pažinimo.

Į istorikus veikia ir išorinės jėgos. Tacito dėsniui nusižengti skatina aplinkos sudaromos sąlygos verčiant iškraipyti tiesą pagal tų sąlygų reikalavimus. Nėra ko nė kalbėti, kaip atrodo istorijos mokslas bolševikinėje santvarkoje. Bet nereikia eiti už geležinės uždangos susidurti su tiesos dėsnio atviru ignoravimu. Štai, pvz., per pasaulinį karą priešingos kariaujančios šalys rašė daugybę neigiamybių ne tik apie priešo veiksmus, bet ir apie priešų kraštus, jų istoriją. Istorijos vadovėliai ar studijos irgi buvo pilni tos priešo dergimo dvasios. O po karo, kuomet buvusieji priešai tapo draugais, buvusiems draugams pasidarius priešais, dviejų valstybių valdžios organų buvo oficialiai susitarta leisti istorijos veikalus ir vadovėlius didžiausio palankumo dvasia, o kur reikia net nutylėti apie vienos šalies atžvilgiu kitos nepalankius istorinius faktus. Aišku, kad net demokratiškiausioje valstybinėje santvarkoje valdžios organai visuomet gali surasti būdą paveikti istorijos rašytojus ir istorinių vadovėlių leidėjus taip, kad jie negalvotų griežtai laikytis Tacito dėsnio.

Pvz., amerikiečių istoriniai veikalai dažnai mini anglų žiaurumą kolonialinio karo laiku, kuomet šie sudegino sostinę Vašingtoną, bet beveik niekur nemini, kad amerikiečiai pirmieji sudegino Kanadoje, rodos, Yorko miestą. Arba vėl: šio krašto istorikai daug rašė apie ispanų žiaurumą indėnų atžvilgiu, nieko nerašydami apie tai, kas darėsi Jungtinėse Amerikos Valstybėse. O ispanų dominuotuose kraštuose indėnai gražiai gyvena ir dabar, kai tuo tarpu šiame krašte jų padėtį kiekvienas žino. Tokios dvigubos moralės standartų pritaikymo pavyzdžių galima daug kur rasti,

Kiekvienas autorius pagalvoja ir apie tai, kad jo darbas pasiektų visuomenę ir suįdomintų skaitytoją. Taigi, ne tik valdžios organų spaudimas, bet ir viešoji opinija daro įtakos į istoriko darbą, ir ta įtaka suprantama, nes ir patsai istorikas yra tos pačios visuomenės narys, kuriam sunku izoliuotis nuo jos įtakų.

Dar noriu grįžti prie minėtos "bronzinimo" tendencijos — šališko įvertinimo istorinių faktų ir žymesnių asmenų išgyrimo. Tas ypač liečia istorikus, aprašančius netolimos praeities istorinius įvykius ir asmenis. Daugelis istorikų, pradedant Tukididu, rašė apie jų pačių laikus, bet ypatingai daug rašoma šiais laikais. Pvz., žuvus prezidentui Kennedy, pasipylė eilė knygų apie jį ir jo prezidentavimą. Netiesioginį bronzinimą dažnai sudaro neigiami atsiliepimai apie aprašomojo asmens bendradarbius, kitų klaidomis aiškinant atitinkamus neigiamus istorinius įvykius.

Bolševikų istorikai bronzino ir bronzina Leniną: nė vienas jų nepamini jo ambicijos, be-atodairumo, nesiskaitymo su nieku, žiaurumo ir t. t. Nekalbėsime jau apie gyvojo Stalino bronzinimą. Lenkų istorikai bronzino Pilsudskį, nelaukdami jo mirties. A. Smetonos apologija, parašyta nors ir ne istoriko, bet rimto publicisto, taip pat ne be pagrindo sukėlė reakcijos. (Kaip autorius kalba apie bronzinimo tendenciją, taip gyva ir priešinga juodinimo tendencija. — Red,).

Bronzinama ir mūsų ne tiek tolima praeitis. Ne be pagrindo istorikas V. Trumpa savo straipsnyje (Aidai, 1966 nr. 1) rašo: "Kai mes sakome ir kartojame, kad lietuvių tauta per visą XIX amž. vedė sunkią ir negailestingą kovą su neapkenčiamu okupantu (maskolių), mes dažnai nukeliame į praeitį tik tuščią frazę, nukaltą politikų, o kartais ir istorikų, daug vėliau, toli jau po įvykių. Jei mes tik paklaustume savęs, o kas tie kovotojai buvo, kokie jų vardai, mes pamatytume, kad atsakymas nebūtų taip lengvas surasti". O ir mūsų nepriklausomybės kovos, bijau, gali susilaukti ateityje kiek skirtingų įvertinimų. Mes linkę bronzinti tuos laikus, bet man prisimena žodžiai vieno iš mūsų žymių veikėjų priešnepriklausomybiniu laiku ir valstybininko nepriklausomybės laikais dr. K. Jokanto: "Aš bijau", sakė jis man, "kad mes savo nepriklausomybę per lengvai gavome ir nemokėsime jos vertinti". Ateitis parodė, kad mes gal ne tik nemokėjome jos vertinti, bet kažin ar mokėjome ją ginti ir kilniai jos nustoti, taip, kad ne tik saviems, bet ir kitiems paliktume gražų istorijos lapą, aprašantį jos agoniją.

Pagaliau pora žodžių dėl prasilenkimo su Tacito dėsniu be kieno nors kaltės. Ne visuomet yra lengva, o kartais beveik negalima istorinę tiesą visai objektyviai nustatyti. Ir istorikas savo tyrinėjimuose gali atsistoti prieš tą didį klausimą: kas yra tiesa ir kur ji? Pvz., minėtame straipsnyje V. Trumpa taip rašo apie kolaborantus ir kovotojus: "Tačiau istorikui dažnai nėra lengva pasakyti, kas iš tikrųjų yra laisves kovotojas, o kas kolaborantas". O ta citata jo yra paremta eile įtikinančių pavyzdžių. O ir šio amžiaus okupacijų istorijoje randame jau dabar apsčiai pavyzdžių, kur kolaborantas iš tikro pasirodė buvęs kovotoju. Kas žino, kiek mes tokių Valenrodų daugiau turėjome, palikusių neiš- :-ruotais? Gal turime ir dabar. Tokiais ir panašiais atvejais istorikui sunku surasti objektyvią tie — Tuomet gal iš tikro leistina pasireikšti tam egzaltuotam jautrumui, tai širdies vaizduotei, apie kurią H. Taine kalba kaip apie Michelet'o privalumą. Vėliau, pagilėjus istorinei perspektyvai, lengviau gali iškilti istirinė tiesa. Atsiradus didesniam kiekiui pažiūrų, gali padėti ir tai, ką gražiai išreiškia prancūzų posakis: "Du choc des opinions jaillit la veritė", nuomonėms kryžiuo-antis, trykšta tiesa.

Baigdamas noriu grįžti prie anglų istoriko lordo Actono istorijos sampročio. Pagal jį, istorijos mokslas turi būti dominuojamas dorumo, integralumo. Istorikui didžiausiu rūpesčiu turi būti, studijuojant istorinius klausimus, galvojimas griežtai moralinėmis kategorijomis, laikantis kuo plačiausių intelektualinių horizontų. Istorijos tikslas, anot jo, yra ištobulinti žmonių sąžinę, skelbiant beatodaįrinę tiesą apie istorinių įvykių raidą. Jis griežtai priešinosi nuomonei, kad istoriniai įvykiai patys save pateisina nuomonė išplaukia iš minėto Buckle išvedžiojimų ar kitų panašių samprotavimų). Istorija mums rodo, sako jis, kaip vieni veiksmai veda prie gėrio, o kiti prie blogio. Yra istorinių įvykių, kurių negalima pateisinti, ir istorinių asmenų veiksmų, kurie palieka amžiams nedovanotini. Reikia studijuoti ne tik gražius, patrauklius istorinius vyksmus, bet ir baisius, kruvinus, kad iš jų visų būtų galima mokytis ateičiai. Istorija, teisingai nušviesdama praeitį, veda žmoniją prie aukšto moralinio standarto, kurį valdžią turintieji, o kartais net ir religiniai vadovai gan dažnai stumia žemyn. Lordas Acton yra išsireiškęs, kad jei praeitis buvo net priespauda ir pažangos kliudymas, tai tokios praeities pažinimas yra tikriausias ir saugiausias vadovas į žmonijos pažangą ir laisvę. Lordas Actonas, galima sakyti, moderniškai išreiškė Tacito dėsnį ir įrodė, kodėl būtina jo laikytis istorijoje.