Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Anglų diplomatija PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vyt. Sirvydas   
Documents in British Foreign Policy, 1919-1939, XI tomas skelbia dokumentų, paryškinančių anglų užsienio politikos vairuotojų nuotaikas besikuriančiai Lietuvos valstybei opiu ir pavojingu laikotarpiu: 1920 sausio 26 - 1921 kovo 20, kai grėsė lenkai ir bolševikai. Temą platesniu mostu svarsto ir 1968 išėjusi Richard H. Wellma-no knyga Anglo-Soviet Relations, 1917-1921: Britain and the Rus-sian Civil War, Nov. 1918 - Feb. 1920, kurią išleido Princeton un-to leidykla.

Prisiminkime laikotarpio įvykių metmenis. 1920.IV. 14-15 išrinktas Steigiamasis seimas, pirmas jo posėdis sušauktas V. 15. Valstybės prezidento pareigas paėmė eiti seimo pirmininkas A. Stulginskis, o koalicinį kabinetą VI. 19 sudarė K. Grinius. VII. 20 pasirašyta su Sovietų Rusija taikos sutartis. Rusai Vilnių teužleido lietuviams VIII. 26, bet lenkai, sulaužę Suvalkų spalio 7 sutartį, X.9 Lietuvos sostinę vėl pasigrobė ir veržėsi giliau į Lietuvą įsibrauti. Ties širvintais XI. 19 ir ties Giedraičiais XL20 lenkai gavo atospyrį. X1.29 buvo pasirašytas su lenkais karo paliaubų protokolas, o X1.30 nustatyta demarkacinė linija ir neutrali juosta. Įsikišus Antantei, 1921.III.3 Lietuva sutiko Vilniaus klausimą spręsti tiesiog su Lenkija, Tautų Sąjungos pasiūlytam tarpininkui pirmininkaujant. Lietuvos valstybė jau buvo de f acto pripažinta, ir 1921.IX.22 buvo priimta Tautų Sąjungos nariu. De jure Lietuvą Anglija ir Prancūzija tepripažino 1922.XII.22, bet Amerika tai padarė liepos 28. Tai tokiose sąlygose, prof. A. E. Senno veikalo "The Emergence of Modern Lithuania" žodžiais: "Iš 22 be pripažinto autoriteto Tarybos vyrų 1918 - 1920 metų laikotarpiu išsivystė tvarkingai išrinktos vyriausybės tvarkoma Lietuvos tautinė valstybė".

Abi aukščiau minėtos knygos rodo, kad anglų diplomatija gana nerangiai atliko posūkį paremti lietuvius de facto, vis nesuprasdama jų "nesukalbamumo" dėl Vilniaus. Londoną 1921.11.21 lankė Lietuvos ministras pirmininkas E. Galvanauskas ir įteikė Anglijos užsienio ministerijai platų memorandumą, be to, nuodugniai išsikalbėjo su pareigūnu J. D. Gregory. Užsienio reikalų ministras Lordas Curzon ant Gregory memorandumo apie pasikalbėjimą 11.27 užrašė pastabą: "Pasikalbėjimas iškėlė visą klausimo painumą. Lietuviai, atrodo, 1) nesupranta, kad visados buvome jų draugai — gal būt, net vieninteliai jų draugai; 2) jie nenori į reikalus plačiau žiūrėti, negu leistų jų gana siauroka ir nieko nepaisanti savinauda. Apie Lenkijos silpnumą tačiau gal tiesą sako".

Pirmasis anglų diplomatinis atstovas Lietuvai buvo jų pasiuntinybės Kopenhagoje reikalų vedėjas Grant-Watson. Jis Kaunan atvyko 1919.IV.6. Jo pranešimų XI-tame tome nėra, nes leidinys apima vėlesnį (po 1920.1.26) laiką, šiuo laikotarpiu Anglijai Kaune atstovavo pik. Ward, kurio štabe dirbo E. J. Harrison, virtęs dideliu Lietuvai draugu ir išleidęs apie Lietuvą net 3 knygas. Lenkus Harri-sonas tiesmukai vadindavo "rytų Europos junkeriais".

Pik. Ward turėjo draugiškų santykių su Lietuvos diplomatijon į-stojusiu Amerikos lietuviu B. K. Balučiu ir virto toks lietuvių draugas, kad lenkai intrigomis prisuokė Londoną jį atšaukti. Tada 1920. X.9 paskirtas profesionalas diplomatas Wiltonas. Paskutinis pik. Wardo pranešimas Curzonui datuotas 1920.X.26, Wiltonas savo pir mąjį pranešimą datavo X1.6. Prof. A. E. Senno nuomonė yra: "Lietuvai skirti Antantos misijų pranešimai, rodos, buvo vienas svarbiausių veiksnių paveikti Vakarų valstybes, kad pripažintų nepriklausomą Lietuvą", čia gal reikėtų išskirti prancūzų pranešimai. Nors prancūzai nėra išleidę savo diplomatijos dokumento rinkinių, kokius turi amerikiečiai ir anglai, bet lietuviai yra linkę žvelgt į prancūzus kaip labiau rėmusius nepriklausomai Lietuvai nedraugingus lenkus, negu lietuvius.

Anglų diplomatinių dokumentų XI-tą tomą redagavo trys istorikai. Įžangos žody sakoma: "Storiausia tomo dalis (p. 198-748) nušviečia anglų užsienio politikos raidą Lenkijos ir Baltijos valstybių atžvilgiu. Greta Dancigo klausimo ir lenkų - rusų karo, pasibaigusio 1921.111.18 Rygoje pasirašyta taikos sutartimi, antroji didinga šio tomo tema yra visus privarginę Lietuvos santykiai su Lenkija, kuriuos suaštrino gen. Želigovskis, okupavęs su lenkų kariuomene Vilnių 1920 spalio mėn. Dokumentai iškelia anglų karo laivų buvimą tuo metu Baltijos jūroje svarbą ir Anglijos rūpestį pastatyti rytų Europą ant sveikų ekonominių kojų. Dokumentai taip pat nušviečia, iki kurio laipsnio Baltijos valstybės ieškojo anglų pritarimo santykiams su Sovietija".

Londono "Times" literatūros priedas šį tomą taip recenzuoja: "Kadangi nepavyko pastangos nuversti bolševikų valdžią, anglai su susiklostančia Baltijos valstybėse padėtimi elgėsi pagal Lordo Cur-zono 1920 spalio 2 pareiškimą: 'Elkimės, kad, vėl savo likimą tvarkyti kada nors paėmusi, rusų tauta nepareikalautų sugrąžinti kratus, kurių neteko". Toliau recenzentas vėl pasakoja: "Keletą mėnesių anksčiau (1920.IV.9» Curzo-no bendradarbis J. D. Gregory memorandume teigė: 'Nuo Lenkijos iki Uralo tiesiasi plotas, kuris, atrodo, sudaro ekonominį vienetą. Kada nors jis turės susitelkti ko-kion nors ekonominėn federaci-jon\ Todėl Estiją, Latviją ir Lietuvą Anglija tik tada pilnai pripažino, kai tą patį padarė bolševikai".

"Times" recenzentui ypač dramatiškais atrodė du dalykai tome: gen. Želigovskio Vilniaus pagrobimas ir bolševikų armijos priartėjimas prie Varšuvos, čia, vos 12 mylių nuo Lenkijos sostinės, įvykc mūšis, kurį Londono lenkams padėti atsiųstas Lordas D'Abernon (sykiu su Paryžiaus pasiųstu gen. Weygandu) pavadino savo veikale "aštuonioliktu žmonijos istorijoj lemtingu mūšiu".

Šio mūšio pasėkos, prof. A. E. Senno nuomone, palietė Lietuvą, nes keleriems metams patikrino nepriklausomybės valandėlę: "Jei lenkai nebūtų bolševikų veržlumo atlaikę, Lietuva, gal būt, jau tada būtų patekusi Sovietijos kontrolei, nepaisant to, kad buvo pasirašyta taikos sutartis. Juk Sovietija pasirašė taikos sutartį ir su Gruzija, bet ši buvo toli nuo Vakarų paramos ir jos net negavo, todėl negalėjo atsispirti bolševikų įsiveržimui ir okupacijai. Lietuva galėjo susilaukti lygiai tokio pat likimo. Tiesa, lenkų 1920 rug-piūčio pergalę teko apmokėti Vilniaus netekimu. Gal būt, tuo buvo išsaugota Lietuvos nepriklausomybė".

Wellmano veikalas iškelia priežastis to meto anglų diplomatijos svyravimams: "Ir karo ir užsienio reikalų ministerijos numatė dvi grėsmes Vakarų saugumui iš Rusijos revoliucijos. Bijota bolševizmo išsiplėtimo į Vakarus ir vokiečių galėjimo 'Rusiją sutvarkyti'. Nebuvo smagu vaizduotis, kad išgydyta ir vėl atžagareiviška pasidariusi Rusija susidėtų su atsi-gaivalėjusia atžagareiviška Vokie
tija. Dar blogiau būtų, jei revoliucinė Vokietija eitų ranka ran-kon su revoliucine: Rusija".

I pasaulinio karo paliaubų antrą dieną vyriausias Anglijos karo pajėgų vadas gen. Henry Wilson įteikė ministrų kabinetui memorandumą (1918.XI.13), pavadintą "O our Present and Future Mili-tary Policy in Russia". čia numatė arba visai pasitraukti iš Rusijos, jos pasieniu sukuriant nepriklausomų valstybėlių grandinę, arba tiesmukai pulti ir sunaikinti bolševikų karinį pajėgumą, neprileidžiant prie šito darbo vokiečių. Pirmuoju atveju būtų buvę reikalinga tuoj aus ir ilgoje ateityje remti sudarytąsias nepriklausomas valstybėles.

Gen. Wilsonas iškėlė ir kliūtis susidaryti tinkamą liniją Vakarų politikai: "Nuo bolševikų išsilaisvinusi Rusija, atsistačiusi, be abejo, panorės vėl paimti pasienio valstybėles, kurios paskelbė savo nepriklausomybes".

Abiejuose veikaluose lietuvis ras apsčiai medžiagos, kaip ir kodėl taip elgėsi Anglijos diplomatija nepriklausomos Lietuvos atžvilgiu, ir kiek kliudė ar padėjo Lietuvai atsistatyti pripažinta nepriklausoma valstybe. Vyt. Sirvydas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai