Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LITERATAS —NE POETAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė L. Karklius   
Lietuvoje išleista Kosto Korsako eilėraščių rinktinė — Piūtis (1969). Jeigu tai būtų poeto knyga, ji nors ir rinktinė, nebūtų verta dėmesio, nes ne kiekviena knyga to nusipelno. Tačiau čia kitoks atvejis: autorius — žinomas literatūros kritikas ir istorikas, vadovaujantis asmuo literatūros mokslo darbuose, žinoma, tai nesuteikia jokių privilegijų nei autoriui, nei knygai. Tačiau, antra vertus, duoda progą žvilgterti į dažno literatūros mokslininko, turinčio ir kūrybinių ambicijų, atveji. K. Korsakas ir jo Piūtis — geras pavyzdys.

Eiliuoti K. Korsakas pradėjo anksti — gimnazijoje. Nieko ypatingo: tas ne gimnazistas (ypač literatūron pasinešęs), kurs eilių nerašo. Tačiau netrukus susigriebė ir susitelkė kritikoje, žingsnio būta išmintingo: ilgainiui K. Korsakas tapo rimtu marksistinės krypties kritiku. Tik retkarčiais brūkštelėdamas vieną kitą eilėrašti, jo paties žodžiais tariant, jis nė nebemanė "kada nors begrįšiąs prie poezijos" (Tarybų Lietuvos rašytojai, 1967, p. 302). Vienok sugrįžo: pasitraukęs karo metu į Sovietų Sąjungą, vėl ėmė eiliuoti — daugiau negu bet kada. Tai, iš dalies, suprantama. Viena, visi pasitraukusieji literatai "jautė pareigą" atiduoti propagandinės kūrybos duoklę, o literatūrinė kritika
— pagrindinis K. Korsako darbas
— šiuo atveju buvo mažiau reikalinga. Antra, būta ir kitų, grynai asmeniškų priežasčių, "inspiravusių" net ir ne poetą: atsidūrus svetur, kraštutinėse sąlygose, K. Korsakui, kaip jis pats sakosi, "savotiško nusiraminimo teikė individualinė lyrika", kurioje jis stengėsi "bent iš dalies išreikšti savo tuo metu skaudžius ir neretai prieštaringus pergyvenimus" (ten pat, p. 303). Ne atsitiktinai kai kurie šie eilėraščiai yra pakenčiamiausi iš visų jo eilių. Grįžus į Lietuvą, K. Korsako poetinis "pakilimas" vėl gerokai nuslūgo. Tačiau jis vis tiek bandė ir tebebando eiliuoti iki šių dienų.

Tad Piūtis yra štai šitokio atsitiktinio galinėjimosi su mūza rezultatų rinktinė, apimanti eilėraščius nuo 1927 iki 1968 metų. Jeigu tikro poeto rinktinė, pateikdama kūrybos raidą ir jos viršūnes, atskleidžia jo talentą, tai menko arba išvis ne poeto rinktinė atlieka visiškai priešingą (ir nemalonią) funkciją — tiesiog negailestingai parodo autoriaus talento stoką ir jo ambicijų tuštybę. Tokia ir K. Korsako rinktinė — bergždžia piūtis. Tiesa, pasitaiko, kaip sakyta, vienas kitas pakenčiamesnis eilėraštis. Tačiau tai dar, toli gražu, nereiškia, kad jų autorius — poetas, čia reikia pabrėžti paprastą, tačiau dažnai užmirštamą faktą: gerai literatūroje išprusęs asmuo gali kartais suregzti pakenčiamą eilėraštį (novelę, romaną arba dramą). Tačiau tai taip ir liks mėgėjiško pakenčiamumo, o ne kūrybos lygmenyje. Tas pats ir su K. Korsaku. Nors jis yra ne tik neabejotinai išprusęs literatas, bet ir profesinis kritikas - istorikas, kūrybinio polėkio jis neturi, ir tiek. (Tai, žinoma, jokia gėda). Nežiūrint to, jis vis tiek kažkodėl stengiasi įrodyti priešingai.
Paprastai kritiškas ir net griežtas kitiems, šiuo atveju K. Korsakas yra visiškai nekritiškas ir pernelyg atlaidus sau pačiam, žinoma, savikritika nėra lengvas ir malonus užsiėmimas. Be to, galimas daiktas, kad K. Korsakui susuko galvą kitų kritikų teigiamas jo kaip poeto traktavimas — ne tik periodikoje, bet ir oficialiuose leidiniuose. Pavyzdžiui, jo eiliavimo pastangas rimtu veidu svarsto ir vertina akademinė Lietuvių literatūros istorija ir Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Tai aiškintina bent dviem priežastim. K. Korsakui nemaža padeda literatūrinėje hierarcijoje jo užimama pozicija ir turimas autoritetas, o sovietiniame gyrenime tai labai daug reiškia. Dar daugiau reikšmės, aišku, turi jo eilių "visuomeninė mintis" — "pilietinis turinys", "pažangios antifašistinės nuotaikos", "kovos su buržuaziniais nacionalistais temos", "kovingas patosas" ir t.t. Tačiau net ir marksistui kritikui, tad ir pačiam K. Korsakui, tikriausiai aišku, kad vien tik šių "gėrybių" poezijai neužtenka. Įdomu, kad kartais, kalbėdami (nors ir labai atsargiai) apie K. Korsako poezijos "sausokus samprotavimus ir prozišką aprašinėjimą" (V. Areška, "Poetinė piūtis", Pergalė, 1969 nr. 8. p. 167), tai netiesiogiai pripažįsta ir kai kurie ideologiniai jo kolegos. Minėtoji Lietuvių literatūros istorija (t. 3, d. 2, p. 370), tarp kitko, sako, jog "literatūrinio darbo pradžioje Korsakas rašė ir aprašymus bei vaizdelius ... aktualia socialine tematika, šiaip jau didesne (faktiškai — jokia, L. K.) menine verte nepasižyminčius". Teisingai, nors ir pernelyg švelniai pasakyta. Nedaug ką geresnio galima būtų tarti ir apie K. Korsako eiles.

Tiesa, kartais atrodo, kad K. Korsakas lyg ir pats abejoja savo "poetiniu pašaukimu", štai jo dialogas su mūza:
Ar grįši vėl tu pas mane?
— Ne!
Tau vienumoj bus taip sunku.
— Net klaiku.
Tai ko gi tu kentėsi?
— Aš tylėsiu.
Gal trūksta žodžių ir garsų?
— Net per gausu,
Gal maža atpildo, garbės?
— Tai nepadės.
Tai ko tu nori iš manęs
— Pati žinai!
("Pokalbis su mūza", Piūtis)
Iš kitos pusės, jis vis dėlto pasitiki savo poetiniu žodžiu ir, tariamai kuklindamasis, išreiškia kartėlį, kad jam nėra vietos "garsių poetų" plejadoje:
Mano Mūza,
tu neik tenai —
ten nieks tavęs nelaukia.
Ten tu būsi
it pilka Pelenė
tarp laureatų
su aukso medaliais,
tarp garsių poetų
su genijų žymėmis
ant kaktų, —
ir niekas
ten nepastebės
tavo deimantinės kurpaitės.
("Atsisakymas", Pergalė, 1970 nr. 3)

Susirūpinimas visai be pagrindo: •deimantinės kurpaitės" iš tikrųjų niekas ir negali pastebėti, nes toji Mūza — basa. Ne be reikalo K. Korsakas, vėl tartum suabejojęs savo poetiniu derliumi, puoselėja beveik desperatišką viltį:
Niekada nelaidokit poeto, Kol jis dar gali parašyt Nors vieną posmą, Nors vieną žodį.

Niekada nelaidokit poeto, Kol jis dar gyvas!
("Nelaidokit poeto", Piūtis)
Deja, net ir norint, neįmanoma palaidoti negimusio.

Tokia K. Korsako — "poeto" dalia. Ir čia būtų galima baigti. Tačiau, pasirodo, dėl tariamo poeto nukenčia K. Korsakas — literatas, štai jau bene dešimtmetis, kai jis vis tebeketina paruošti antrąjį savo studijinio rinkinio Literatūrų draugystės tomą (pirmasis pasirodė 1962 i ir surinkti į atskirą knygą kitus savo straipsnius. Ir vis
viešai tebesiteisina "nelemta laiko stoka". Netenka abejoti, kad K.
akui, užsiėmusiam įvairiomis pareigomis, laisvalaikio savo paties moksliniam darbui iš tiesų ne per daug. Tačiau jis vis dėlto randa laiko "kūrybai". Tiesa, labai galimas daiktas, kad po visų dienos darbų eiliavimas jam yra, "mūsiškai" tariant, patogus "hobby" — tarsi terapinė atgaiva. Puiku. Tačiau tokio užsiėmimo rezultatai, geriausiu atveju, turėtų likti stalčiuje, o ne keliauti į spaudą.
Būtų žymiai geriau, jeigu K. Korsakas, — literatas, o ne poetas, — užuot tuščiai grūmęsis su mūza, dirbtų tai, ką sugeba: literatūros mokslas, galimas daiktas, praturtėtų, o mūsų poezija tikrai nenukentėtų. L. Karklius



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai