LIETUVIŲ KULTŪROS KONGRESĄ SVEIKINANT Spausdinti


Š. m. birželio 30 d. Chicagoje šaukiamas Lietuvių Kultūros Kongresas, o sekančią dieną vyksta dainų šventė. Tai didelis lietuviškojo gyvenimo įvykis. Kaip informuoja kompozitoriaus prof. J. Žilevičiaus straipsnis "Dainų šventės" Lietuvių Enciklopedijos IV tome, didesnių ar mažesnių dainų švenčių šio krašto lietuviai yra turėję nemaža, bet tikrai visuotinio pobūdžio dainų šventė, atrodo, bus buvusi tik pasaulinės parodos New Yorke 1939 IX 10 metu. Taigi, jau ir dainų šventė, nors nebe visai naujas, bus seniai bebuvęs dalykas. Gi viso krašto lietuvių bendras suvažiavimas kultūriniais klausimais bus bene pats pirmasis visos šio krašto lietuviškosios išeivijos gyvenime. Džiugu, kad tai įvyksta: sveikiname Lietuvių Kultūros Kongresą ir linkime jam tikros sėkmės.

Kad tačiau bendras visų lietuvių suvažiavimas kultūros klausimais vyksta tik pirmą kartą, kelia daug minčių, subėgančių į klausimą: ar daug kas neatrodytų mūsų gyvenime daug šviesiau, jei tokių suvažiavimų būtų daugiau buvę, jei apskritai jų būtų buvę? Nesileidžiame į šį klausimą, nes nenorime užbėgti už akių jo paskaitininkams. Kongresui parinktosios temos (Tautinė kultūra — tautos išlikimo pagrindas, Tautinės kultūros išlaikymo būdai ir priemonės) pirštu duriamai nurodo į tą patį klausimą. Pasitenkiname tik konstatavimu: daugumos interesas vis tebėra vienašališkai užvaldytas pelitinio ar partinio rūpesčio. Kiek šis rūpestis savo ribose yra teisėtas, tiek pat tačiau nepakankamas.   Dėkui Dievui, kad pagaliau tai pradedama suprasti. Lietuvių Bendruomenės organizavimasis eina drauge su rūpesčiu tautinės gyvybės išsaugojimui skatinti tautinės kultūros ugdymą. Sunkiai vyksta bendruomeninis organizavimasis, bet kaip tik pats šis sunkumas ir yra įrodymas, kiek jis yra reikalingas. Šaukiamasai kongresas liudija, kad jau padaryta pažangos bendruomeniniame susitelkime, jei tokiam dideliam žygiui ryžtasi. Tikimės, kad savo ruožtu pats šis kongresas bus veiksniu ne tik tam tikroms idėjoms labiau išryškinti, bet ir išjudinti visuomenei jų vykdymui.

Sustojame šį kartą ties ta padėtimi, kurioje renkamės į pirmąjį Lietuvių Kultūros Kongresą šiame krašte. Žvilgis krypsta į eilę veiksnių, lygiai lemtingų mūsų kultūriniame gyvenime.

Pirmasis veiksnys — individualieji kultūrinių vertybių kūrėjai įvairiose srityse. Čia gal yra daugiausia pagrindo tikėti ateitimi. Tai pats svarbusis veiksnys. Džiugu, kad jis mažiausiai teikia pagrindo skundams: turime kūrybinių jėgų, ir jos, palyginti, gyvai reiškiasi. Džiugu, kad ir jaunojoje kartoje, brendusioje Vokietijoje ar bręstančioje šiame krašte, taip pat atsiranda pakankamai brandžių talentų. Malonu buvo matyti "Santaros" suorganizuotoje jaunųjų dailininkų parodoje ištisą eilę stiprių talentų. Pasirodė naujų talentų ir dainos bei muzikos srityse. "Literatūros Lankai", "Ateitis", "Aidai" ir kita panašios rūšies spauda liudija, kiek tremties viešumon išėjusioje rašytojų kartoje yra tautinės ryžties nepasiduoti vilionei atsisakyti rašymo garso nežadančiąja tėvų kalba (kitose meno srityse šios vilionės nėra, nes jos savaime yra tarptautiškos). Teikia vilties su kiekvienu nauju Lietuvių Enciklopedijos tomu pasirodantieji nauji mūsų jaunojo mokslinio prieauglio vardai (rūpesčiu betgi sugelia tai, kad jų tarpe jau veik nebematyti lituanistikos atstovų). Mūsų studentijoje bręsta naujos visuomenininkų gretos, pasižyminčios nemaža iniciatyva. Tai visa yra pagrindas tikėti, kad dar nesame "paskutinių mohikanų" karta.

Antrasis veiksnys — pačios visuomenės kultūrinis interesas. Nebedrjsčiau čia reikšti optimizmo, nors, antra vertus, nešokčiau ir pesimizmu lietis. Optimistinis ar pesimistinis vertinimas čia priklauso nuo imamojo mato. Jei lygintume mūsų šviesuomenę ar visuomenę apskritai su šio ar daugelio kitų kraštų visuomenės kultūriniu interesu, tektų save neginčijamai augščiau vertinti. Jei iš 50-70.000 žmonių atsiranda skaitytojų laikytis tokiam, palyginti, akademinio lygio kultūros žurnalui, kaip mūsasis, tai yra labai daug. Lygiai nuostabos vertas pakankamas prenumeratorių susitelkimas tokioje mažoje bendruomenėje išleisti savai enciklopedijai. Bet bėda yra ta, kad mums tenka žiūrėti ne palyginimo su kitais, o savo pačių reikalo. Čia prasideda pagrindas pesimizmui. Šalia tų, kurie stengiasi išlaikyti savyje kultūrinį domesį ir tautinę sąmonę, atsiskleidžia tie kiti, kurie lygiai drauge laidoja ir kultūrinį domesį, ir tautinę gyvybę. Yra tų "kitų" visuose mūsų visuomenės sluogsniuose: ir paprastuose žmoneliuose, parblokštuose "gero gyvenimo", ir "augštojoje šviesuomenėje", savo vardui pagrindą turinčioje tik eitose ar einamose pareigose, o ne tame vidiniame paties žmogaus šviesume, kuris vienintelis teikia teisės į šviesuolio vardą. Yra tų "kitų" senuosiuose, subliuškusiuose iš seniau vaidintų vaidmenų į paprastus miesčionis, susirūpinusius tik "įsikūrimu". Daugiau, negu "reikia", auga ir mūsų jaunime tų "kitų", iš anksto neturinčių kito siekimo, kaip "gerai gyventi", iš anksto save pasmerkusių niekada nepraregėti savo vidinės tuštybės. Jei būtume savame krašte ar bent čia pat gausingesni, būtų galima į tuos "kitus" moti ranka — visada jų knibždėjo, visada jų knibždės. Bet mūsų yra per maža, kad galėtume renka numoti bent į vieną savo brolių. Privalome kovoti dėl jų išbudinimo: jei mes nelaimėsime jų bendrai kovai už tautinę gyvybę, tai jie mus laimės savo. "geram gyvenimui".

Trečiasai veiksnys — tarpininkai, paskleidžia kultūrines vertybes visuomenėje. Dažnai aimanuojama dėl knygos krizės. Bet ar greičiau netektų kalbėti apie leidėjų  krizę?    Ar daug kas kitaip pas mus neatrodytų, jei turėtume savo tarpe A. Kniukštą? Tas paprastas žmogus, turėjęs realios fantazijos, bet išlikęs laisvas nuo asmeninio gobšumo, savo sukurtąja Sakalo leidykla mūsų knygai padarė daugiau, negu pati švietimo ministerija. Kad ir mūsų sąlygose, nesivaikant pelnų, galima daug padaryti, rodo J. Kapočiaus enciklopedinis žygis. Kada vertingesnės knygos pasirodo, jos ir išperkamos. Žinoma, ne kiekviena knyga gali turėti lygiai platų skaitytojų ratą. Bet jei apskritai knyga yra vertinga, protingas leidėjas jos neatsisakys: vienų pelnu jis padengs kitų nuostolį išugdyti savo leidyklai. Ne kitu keliu ėjo A. Kniukšta. Perdaug bijant nuostolių, jei jų ir išvengiama, tai betgi niekada platesnės veiklos neišvystoma. Nėra šviesiu leidyklai ženklu pirmon eilėn tesiimti senų knygų perspausdinimo. Dar mažiau šviesiu ženklu yra tesiversti trečiaeilių dalykų, per laikraščio skiltis perleistų, atspaudimu. Be tam tikros fantazijos, visur būtinos, vadinamasis "realizmas" iš atsargumo virsta paprastu bailumu, negalinčiu nieko pozityvaus nuveikti. Realių apskaičiavimų, bet drauge drąsios iniciatyvos leidėjai, be savo tarnybos lietuviškajai knygai ir tuo pačiu mūsų literatūrai bei mokslui, galėtų nemaža patarnauti net ir tokioms menų šakoms, kaip muzikai ar dailei (gaidų, plokštelių leidyba, dailės paveikslų reprodukcijos).

Ketvirtasis veiksnys — mecenatai. Ir prileidus, kad visi susitelkiame savosios tautinės kultūros pastangų palaikyti, vistiek liks atvejų, kur neišvengiamai prisireiks mecenatinės paramos. To, ko normaliu laiku buvo galima laukti (tegu dažnai ir nesulaukiant!) iš valstybės, šiandien turime sulaukti iš tų savo tautiečių, kurie yra finansiškai pajėgūs. Deja, šis veiksnys pas mus pastoviau dar nepasirodęs, išskyrus A. Maceinos leidėją prel. P. Jurą ir šiais metais "debiutavusį" kun. J. Prunskį. Teigiu tai, nes nelaikau mecenatyste kyštelti šimtą kitą savo draugo biografijai ar kitam panašiam reikalui, susietam su autoreklama. O jau yra mūsų tarpe pakankamai žmonių, galinčių ir privalančių mecenatiškai įsipareigoti. Gausiai turime gydytojų, kurių dauguma yra labai gerai įsikūrę. Užuot tačiau radę gydytojus mūsų kultūros mecenatais, nerandame jų nė ten, kur visus kitus randame. Išimčių, daugiau ar mažiau šviesių, yra visur. Palieku jas nuošaliai, kiek jos to vertos. Bet, apskritai imant, daugeles mūsų gydytojų priklauso prie tų "kitų", kuriuose ir inteligentinius, ir tautinius polėkius negailestingai nustelbia "gero gyvenimo" nusiteikimas. Sunku tiesiog tikėti, kad dar taip neseniai gydytojo vardas siejosi su idealistiniu tarnavimu savo žmonėms ir savo tautai. Basanavičius, Kudirka, Šliūpas, Bagdonas ir eilė kitų, daugiau ir mažiau žinomų vardų, juk, buvo taip pat gydytojai! Turėtų teisės gydytojai jais didžiuotis ir šiandien, bet šiai teisei įgyti reikia patiems bent iš tolo, bent šiek tiek sekti jų pavyzdžiu. Antrą grupę sudaro inžinieriai. Nors ir lėčiau, bet nemaža jų taip pat turi sąlygų gerai įsikurti. Apskritai imant, inžinieriai yra aktyviau įsitraukę į lietuviškąjį gyvenimą. Bet ir inžinieriuose nemaža lieka tokių, kuriuos gundo gydytojų pavyzdys. Nežinau kiekvienu atveju nė vieno, kuris ryžtųsi sekti Petru Vileišiu. Lygiai pirmaujantį vaidmenį savo laiku yra vaidinusi ir mūsų kunigija: A. Dambrauskas, J. Tumas-Vaižgantas, J. Bikinas, J. Balvočius-Gerutis ir ilga eilė kitų. Jie taip pat labiau minimi, negu sekami. Lawrence parapija tikrai nėra iš pačių turtingųjų. Kodėl prel. P. Juras turi likti vienas? Ačiū Dievui, pakankamai turime maldaknygių. Bet jų vienų nepakanka. Reikia įgalinti pasirodymą ir apskritai krikščioniškosios pasaulėžiūros knygų (vistiek labiau ideologinio ar specialiau filosofinio pabūdžio). Jei neliktų prel. P. Juras vienintelis mūsų dvasininkijoje, tai ne tik A. Maceinos veikalai galėtų pasirodyti. Būtų tai reikšmingu veiksniu krikščioniškajai dvasiai gilinti. Bet drauge tai būtų ir apskritai lietuviškosios minties gyvybingumo liudijimas.

Imamės šio tiesaus pasisakymo Lietuvių Kultūros Kongreso proga ne kam nors užgauti, o mūsų padėčiai nušviesti. Jei kai kurie žodžiai kuriai nors korporacijai (pvz., gydytojams) pasirodytų nemalonūs, tebūnie apsigalvojama, kaip prieita prie tokio savo vaizdo sudarymo pašaliečiuose. Nebūtų protinga šokti "garbės" ginti grasinimais žurnalo atsisakyti ar valdybų protestais. Tai kaip tik patvirtintų tą dvasią, prieš kurią buvo pasisakyta. Priekaištai turi būti kreipiami ne į žurnalą, o į tą savo kolegų daugumą, kurios elgesys meta šešėli visai korporacijai. Ne protestai gali čia pagelbėti, o tik nuoširdus pasukimas į kitą kelią.

Summa summarum: peržvelgus visus veiksnius, liečiančius mūsų kultūrinio gyvenimo dabartinę situaciją, bendrasis vaizdas lieka clair-obscur, drauge ir su šviesiomis prošvaistėmis, ir su tamsiomis dėmėmis. Vieni veiksniai nuteikia šviesiau, kiti tamsiau. Šaukiamojo kongreso uždavinys yra viltingiau nuteikti tuos, kurie pluša mūsų kultūrinio gyvenimo baruose, ir drauge išjudinti visus tuos, kurių pagalba laukiama, bet dar vis nesulaukiama. Be bendrųjų posėdžių, skirtų principiniam klausimų kėlimui, lygiai didelė reikšmė skiriama atskirų sekcijų posėdžiams. Kaip tik šiuose posėdžiuose lauktina konkrečių įsipareigojimų darbui. Šių posėdžių iniciatyva palikta atskiroms kultūrinio darbo sritims bei atitinkamoms jų organizacijoms. Iš spaudos dar nėra aišku, kurios jų suorganizuos savo sekcijas. Džiugiai skaičiau, kad studentija jau rengiasi savo sekcijai. Lietuvių profesorių draugija, ligšiol vis lyg neradusi ko veikti ir todėl besigriebusi net tokių žygių kaip poleminio kišimosi į jai nepriklaususius reikalus, irgi paskelbė savo sekcijos organizavimą. Lietuviškojo mokslo bare kaip tik yra daug ko veiktino! Istorikai taip pat paskelbė savo sekciją. Tą padarė ir rašytojai. Gal pražiopsojau žinutę, kad savai sekcijai rengiasi ir mokytojai. Neabejoju, kad ji bus suorganizuota. Nėra abejonės dėl muzikų, nes kaip tik jų rengiamoji dainų šventė pažadino ir paties kongreso mintį. Labai tiktų bendron sekei j on susitikti ir dailininkams, kurių tarpan kartėlio yra įnešę vieno kito "tikslintojų" polemikėlės. Bet lygiai reiktų, kad savosioms sekcijoms susitelktų ir gydytojai, ir inžinieriai, ir kunigai. Kudirkų, Vileišių ir Jakštų akivaizdoje būtų tikslu pasvarstyti, kam jie savo ainius įpareigoja dabarties dienose.

Taip pat svarbu, kad kongresas ir psichologiškai padėtų išsisklaidyti pavojingam apatijos psichozui. Iš vienos pusės, tai plačiosios visuomenės apatija, besireiškianti nuotaika: "vistiek nieko neišeis, geriau savimi tesirūpinti". Iš antros pusės, tai pačių dirbančiųjų nuovargis, "teisiųjų pavargimas". Nėra nei pagrindo, nei pateisinimo lygiai abiems: ir "plačiajai visuomenei", ir "teisiesiems". Užsidarymas į asmeninius rūpesčius (visvien, ar vienas pajėgia tik paprastą namuką įsigyti ar kitas įstengia pasistatyti "rezidenciją" ir ją spaudoje kaip "žygį" išgarsinti) nėra neutralus dalykas; jis yra tautinis nusikaltimas, jei pro savo teisėtus asmeninius rūpesčius užmirštamos tautinės pareigos. Lygiai man kelia abejonės ir "teisiųjų" teisė į "pavargimą". Jei pavargimas nėra fizinis jėgų išsekimas, tai jis ir nebėra "teisus", o tik paprastas nusikalstamas tingumas. Kai vieni sau leidžiasi "teisiai pavargti", tai kiti, gavę per didelę naštą, iš tiesų yra sunaikinami. Jei norime ištesėti, niekas neturime teisės pavargti.

Tebūnie Lietuvių Kultūros Kongresas visų mūsų išjudinimu, išblėsinančiu, kas buvo tamsesnio, ir sutelkiančiu bendram darbui.