MAIRONIO PORTRETAI Spausdinti
Maironis labai mėgo meną ir menininkus. Jo butą puošė eilė paveikslų, daugiausia originalų: Šimonio, Mackevičiaus, Šlapelio, Varno, Roemerienės, Janulio, Žmuidzinavičiaus, Mioduševskio originalai, Murillo, Mateikos ir kt. dailininkų kopijos. Salione stovėjo Virgilijaus ir Mozės skulptūros. Zikaro daryti Strazdelio ir paties Maironio bareljefai. Dalis paveikslų per Did. karą žuvo. Bet ir tai, kas išliko, Maironio butą darė tartum nedideliu meno muziejum.  Prieškambario, darbo kambario, saliono sienos buvo nukabintos paveikslais. Jų tarpe — keletas Maironio portretų. Šiuose portretuose Maironis rimtas, oficialus, iškilmingas. Antipodas Vaižgantui, kurio rimtų portretų ar piešinių maža kas tedarė; užtat dėl jo gyvo būdo, dėl visuomeninės veiklos ir pasakytų paradoksų Vaižgantas nepaprastai buvo mėgiamas karikatūristų. Tačiau neatsimenu, kad spaudoje būtų kada buvusi kokia Maironio, nors ir nekalčiausio turinio, karikatūra. Nežinia, ar karikatūristams jis atrodė per rimtas, jų temoms "nedėkingas", ar jie nedrįso jo užgauti.

Kas yra piešęs Maironio portretus ir koks Maironis juose atvaizduotas? Gal pirmasis, kuris nupiešė Maironio portretą, buvo lenkų dail. Miodu-ševskis. Tas Maironio portretas didelio formato, pieštas aliejiniais dažais, kabėjo kambary viršum rašomojo stalo. Tai iškilmingai Petrapilio Akademijos prorektoriaus profesoriaus dr. J. Maculevičiaus portretas, čia kunigas, prelatas ir mokslo vyras, vos pradėjęs penktąją savo amžiaus dešimtį, oficialus ir nekasdieniškas, jis sėdi prieš dailininko paletę. Prieš mūsų akis jis matomas visas, net iki batų galų, kurie kyšo iš po iškilmingo drabužio. Dešine ranka jis lengvai atsirėmęs staliuko, ant kurio padėtos knygos ir kepurė. Viena knygų, jo mokslinis veikalas "De justitiae et jure", parašytas lotyniška, už kurį jis gavo daktarato laipsnį. Kairė ranka padėta ant kulių, dešinėje knyga, kurios skaitytą vietą laiko pažymėjęs pirštu.

Populiariausias Maironio portretas, be abejo, yra dail. Adomo Varno pieštas. Tai vienas iš lietuvių rašytojų serijos mokykloms. Paveikslas pieštas anglim, o vėliau litografuotas. Keletą jų, dailininko pasirašytų, turėjo ir pats Maironis. Šiame paveiksle dainiaus biustas nepilnas. Vilki jis kunigiškais drabužiais. Dešinysis petys matosi ne visas. Veidas, beveik keturkampis, užima kone pusę paveikslo augščio. Plaukai juodi, stambūs, augštyn sušukuoti. Kairę veido pusę remiančios rankos matyti tik truputį žemiau riešo. Tos rankos rodomasis pirštas remia veidą, nykštys pasmakrę, o trys pirštai lanku nueina per smakrą. Ant nosies charakteringieji pansnė. žvilgsnis nukreiptas kiek į dešinę, į tolumą. Lūpų suspaudime žymu valia ir ryžtingumas. Antakiai pabrėžia nežymų susimąstymą. Visa veido išraiška byloja tartum tą nuotaiką, kuria poetas rašė eilėraštį "Pasitikėjimas savimi":

Paslėpęs krūtinėje skausmo dūmas, Praeisiu, kaip verdą verpetai; Gal žmonės šiandieną manęs
nesupras, Bet mano — išauštantys metai.

Tremtyje dailininkas tą paveikslą, minėjimo proga, naujai nupiešė iš atminties.

Salioną puošė didelis dail. Janulio aliejiniais dažais pieštas portretas. Jis kabojo dešinėje durų pusėje, tik įėjus iš darbo kambario. Dailininkas Maironį piešė tame pat kambaryje, ir čia pat kairėje durų pusėje galėjai viską matyti ir patikrinti. Ten tebestovėjo ir raudono pliušo sofa, į kurios pakilusį galą dešine ranka atsirėmęs sėdėjo dainius. Viršum pečių, ties galva, paveikslo kairėje — vaza su gėlėmis, o dešinėje — laikrodžio siluetas. Portrete Maironis matyti iki kelių. Ant kelių lengvai padėtas perlenktas sąsiuvinis, kurį vos prilaiko kairiosios rankos nykštys. Dešiniojoj rankoj auksinė plunksna-parkeris. Ant bevardžio piršto prelato žiedas. Ties krūtine sutana per keletą sagų "nesueina"; ji nesusegta ne dėl to, kad būtų per ankšta; nesusegti tuo būdu sutanos buvo visuotinė sena lietuvių kunigijos mada; o dailininkui tai irgi įvairumas:  sudaro porą vingiuotų, įdomesnių, linijų. Maironio veidas rūstokas. Akių žvilgsnis ir veido išraiška rodo, lyg dainiui, berašant, ką tik nutrūko mintis, ir jis, visas jėgas sukaupęs, stengiasi surasti jos tęsinį ir atitikti formą. Tai įkvėpimo momentas. Jis didelis, gilus ir šventas.

Pats Maironis tą paveikslą mėgo labiausiai iš visų. Gal dėl jo turiningumo ir minties išraiškos, o gal ir dėl dailios formos, kruopštaus išpildymo. Dailininkas Janulis turėjo tą gerą ypatybę, kad žmogų nupiešdavo panašų ir pagražintą. Ir šiame paveiksle Maironis labai panašus, nors jau senesnio amžiaus, šeštoje dešimtyje, bet gyvas, pilnas energijos, kupinas kūrybinių ir fizinių jėgų.

Gyvybės išlikimą ilgiems metams Maironis įregėjo ir Sofijos Roemerienės pieštam paveiksle. Kai kitiems dailininkams pasitenkino sumokėjęs honorarą, jis, džentelmeniškai atsilygindamas, šiai dailininkei dedikavo eiles, tiesa, nelabai kūrybingas, bet kilnias ir dailininkei dosnias;

Išliksiu aš gyvas paveiksle tame Net tuomet, kai kūnas, užbertas žeme,

Ilsėsis, klajones užbaigęs visas .. . Išliksiu ne vienas:  išliksiu vardu, Kurį sumaningai  pirštelių raštu Nemirštamas atvaizdui dėjai varsas ...

Maironio darbo kambaryje kabojo dar vienos moters dailininkės (rodos, Janulaitienės) pieštas portretas; tik galva, šis paveikslas Maironiui, deja, nepatiko, nes iš jo žiūrėjo senas, kaip jo elegijoje sakoma, savo amžių atgyvenęs žmogus, be minties, be kūrybinės ugnies, apdribusiais veidais. Dailininkė realistė tematė tik paviršių, nepagavo dvasios. Kan. Penkauskas pasakojo, kad Maironis dažnai klausdavo rodydamas į paveikslą: Sakykite, ar aš iš tikrųjų toks jau senas?

Tai tiek žymesniųjų ir man žinomų Maironio portretu. Vėliau spaudoje teko matyti vienas kitas grafiškas piešinys, bet jie, piešti iš kitų portretų ar iš fotografijų, geriausiu atveju, į Maironį tik tiek panašūs tebuvo, kad turėjo juodus plaukus, akinius, kunigo rūbus ir insignijas.
Mažiausią duoklę Maironiui tebus atidavę skulptoriai. Gyvam esant, gal tik vienas Zikaras tėra padaręs Maironio bareljefą, kurį, bronzinį, buvo įkomponavęs vienoje saliono sienoje viršum raudonosios sofos.

Karo muziejaus sodely Pundziaus darytas skulptūrinis biustas buvo vienintelis Maironio paminklas. Po pirmosios komunistų okupacijos Maironio Muziejus buvo įsigijęs iš to paties Pundziaus darytos skulptūros kopiją (originalas, rodos, buvo užsakytas Raseinių gimnazijai). Tas biustas buvo patalpintas Maironio namų prieangio nišoje ties laiptais.

Viena dailininkė vienuolė (Šmulkštytė, kun. Antano Šmulkščio sesuo) buvo padariusi Maironio biustą, kuris buvo pastatydintas Seminarijos kieme. Tai buvo ne dainiaus, bet kunigo, rektoriaus atminimas. Pasak kan. Vaitkaus, buvo panašesnis į kun. Malakauską, negu į Maironį.

Maironio antkapio bareljefą padarė dail. B. Bučas. Nežinia, kokiais motyvais vadovaudamasis, skulptorius jame poetą atvaizdavo senesnį, negu jis iš tikrųjų buvo. Tai kažkokio suvargusio, paliegusio, iškraipyto, su atkišta apatine lūpa ve:.do šešėlis. Ne Maironis. Ne poetas, skelbęs Lietuvos atgimimą, bet kažkoks prelatas, kovos prislėgtas, nustojęs žado.

Jau tada, antkapį atidengus, pasigirdo, jog ne toks Maironis liko gyvas mūsų tautoje. Ir tikrai, antkapy įrašytais žodžiais norisi tarti skulptoriaus, kuris, dainiaus nesuprato, adresu;
Kaip   man  gaila  to balto senelio...

Bet dar nevėlu tremtyje esantiems skulptoriams (ir dailininkams), kol yra žmonių, puikiai pažinusių Maironį ir galinčių jų darbus pakoreguoti, palikti šio poeto atminimą, kad dažnuose namuose galėtume rasti šalia raštų ir Maironio paveikslą ar biustą.