MŪSŲ TEATRO ATEITIS Spausdinti
Susumavus visas liūdnas mintis, kokios mane slegia skaudžios tremties metais dėl per didelio lietuvių pasidavimo pašalinėms įtakoms, kyla klausimas: ar iš viso bereikalingas savitas dvasia ir charakteriu teatras? Ar ir toliau vaidinti tuščioms salėms? Ar svaidysime bereikalingai savo pastangas, aukodami širdis ir laiką, patys nuo vargo vos atsigindami?

Aš žinau, kad jūs nusivylę ir abejingi, kaip ir aš, todėl leiskite man truputį atskleisti savo dvasios.

Kai dairausi aplink save, ryžtuosi į viską numoti ranka ir eiti kalti tos kietos akmens uolos, kurios žiežirbos nuskaidrintų mano asmenišką gyvenimą, suteiktų drąsą, gal ir išaugštintų kitų akyse, kai liepiu sau eiti neatsisukant ir nesakant savo vardo ir kilmės, — nusiaubia mane gąsdinanti mintis ir įsako sustoti. Susiimu savo galvą, susvyruoju ir bijau tolyn žengti, bijau pasitraukti nuo to, ką apleisdamas palieku. O ta mintis man įtikinančiai sako: nė viena pastanga nenueina niekais. Tu turi likti tas pats.
Ir grumiuosi su sąžine, įrodinėju, kad esu nereikalingas, vienišas ir apleistas, kad mano žingsniai nesulaukia jokio savos tautos respekto, todėl einu šalin, einu... O širdis pilna skundo ir nusižeminimo, širdis rauda ir gailisi visų draugų, kurie liko nežinomi, dienos reikalui pritaikomojo meno darbininkai, kaip tie anų laikų kaimo puodžiai, kurie įdegindavo molyje paukštelius ir lelijas velykinio stalo papuošimui, kaip tie meisteriai, kurie išrašydavo kraitines skrynias primityviais kaimo žmogaus grožio ir laisvės ilgesio motyvais. Juokėsi iš tų jų darbų išprususi ponija,  o  kultūringieji   vakarai  jais  gėrėjosi.

Ir aš sustoju prie tų paukšteliais — laisvės simboliais — išmargintų alvučių, prie nuometais apraišiotų galvų, kurios išsaugojo tautos gyvybę, jos dorą ir širdy išnešiojo didį grožio pajautimą iki mūsų laikų. Visa tai šių dienų tuščiame blizgėjime atrodo tokiais didžiais dalykais, kurių pasaulis už jokius pinigus nenupirktų, kuriuos gal mes atiduotume tik už tautos laisvę, jeigu pasaulis susiprastų ją mums grąžinti.

Grįžtu atgal. Tegul ir būsiu nežinomas, tegul už mano darbą fondai ir mecenatai neskirs jokių premijų, tegul niekas nerems, bet žinau, kad aktorius nemažiau už juos tautai reikalingas, nes jis, kaip vaidila, kalba miniai gyvu širdies žodžiu—tiesiog į širdį.

Tad prašau: sugrįžkime atgal visi, kurie esame nutolę ir abejingi. Tai kas, kad atvėsusi ir priblėsusi mūsų visuomenė. Jos nuodėmės dar nėra tokios didelės. O. juk didžiausi nusidėjėliai ir atšalėliai pakyla, pasitaiso ir tampa šventaisiais.

Nelaikykime išeivijos sostinės galutiniu dinaminio veikimo kriterijum. Yra didelis skaičius mūsų kolonijų, kurios nieko neturi ir mūsų laukia. Tenai tokie pat savi tautiečiai, turį nemažesnį supratimą už čionykščius. Ir jie nepasmerks mūsų pastangų, ką dažnai padaro perkrauta Čikaga.

Suburkime į profesinį teatrą visus mūsų po fabrikus išmėtytus ir ten nykstančius geruosius aktorius ir paleiskime per kolonijas. Aš esu tikras, kad tas teatras išsilaikys ir be efektyvios kultūros ar kitokio fondo paramos, nes ribotas skaičius žmonių, duodami savaitėje bent du spektaklius, patys užsidirbs sau duoną. Surizikuokim ir išeikim į ofensyvą. Šito bandymo dar mes nedarėm, taigi negalime skaityti, kad jau esam pralaimėję.

Konkrečiai kalbant, susisiekimas mums nekelia jokios problemos. Jis pigus ir lengvas: trys automobiliai ir viena priekaba, arba vienas "station wagon". Už mažą pinigą mes galim nugalėti didelius atstumus. Aš nematau reikalo čia pateikti smulkų kalkuliacijos planą. Jį išdirbsime, jeigu pakilsime į žygį. Bst šio užmanymo sutvirtinimui imkime vieną pavyzdį: už spektaklį, kuriame bus 500 žiūrovų, mums tikrai liks 400 dolerių. Taigi du spektakliai 10-čiai žmonių sudarys kuklius savaitės atlyginimus. O turėsim spektaklių, į kuriuos ateis po 1000 žiūrovų. Iš tokių spektaklių jau mes galim padėti ir į atsarginę savo kasą. Jeigu dar mus paremtų Kultūros Fondas ar kiti šaltiniai, mes jau būtume drąsūs ir nebijotume jokių netikėtumų.

Visus Amerikos ir Kanados lietuviškų kolonijų vaidintojų būrelius reikia sujungti į vieningą organizaciją, kuri turėtų taip pat remti vienintelį mūsų keliaujantį teatrą.   Tos organizacijos nariai turėtų mokėti nario mokestį ir skirti bent 2% nuo savo parengimų pelno. Būreliai mus remtų ir moraliai: išvystytų savo kolonijose propagandą, pasiimtų visus techniškus spektaklio parengiamuosius darbus, gal net pasirūpintų nakvynėmis. Tai jų neapsunkintų, nes teatras tegalėtų vieną koloniją aplankyti gal tik porą kartų per metus.


Teatro sekcijos posėdžio dalyviai

Vyriausioji Bendruomenės vadovybė turėtų padėti pravesti propagandą ir Bendruomenės skyrius įpareigotų vispusiškai moraliai ir organizaciniai tą teatrą paremti. Po kultūros kongreso tikėkime, kad Bendruomenės vadovybės svoris žymiai pakils ir šį tikslą ji galės lengvai pasiekti.

Pradžioje galėtume susiburti Čikagoje ar kitame mieste, kur lengviau gauti darbo. Paruošiant pirmąjį veikalą, trupė galėtų pragyventi dar iš fabrikinio uždarbio. Per tą laiką administracija užmegstų ryšį su kolonijomis ir paruoštų kelionės planą.

Su Vilniaus Liaudies Ansambliu man teko apkeliauti visą Lietuvą karo sąlygose ir tai atrodė lengvai pakeliama. Amerikos sąlygose tokį keliavimą tektų laikyti net turizmu.

Žinau, kad jūsų didesnė dalis į tai žiūrite gana skeptiškai. Net keliate klausimą: o kas rizikuos leistis į tokią kelionę? Atsakymas gana tiesus: be ryžto ir drąsos nieko nepasieksime. Jei nebandysime naujų galimybių, trinsimės vietoje ir iš lengvo dilsime kaip delčia. Čikagoje nematau jokių galimybių teatrui išsilaikyti ir klestėti. Pagaliau mes turime išeivijoje atlikti misiją visuotiniu mastu. Jeigu pajusime, kad lietuviškajai visuomenei mes nesame reikalingi, tada nuleisime rankas. Mes būsime pralaimėję tik savąją visuomenę. Savo dabartinės padėties mes neprarasime, nes tikėkime, kad fabrikai dar neužsidarys.

Dauguma aktorių surišti su šeimomis, namais ir jų išmokėjimu — žodžiu, lokalizavęsi. Šiuos aktorius būtų sunkiau iš namų išplėšti. Bet neturėtų likti be darbo ir šie aktoriai. Jie turėtų kurti pastovų teatrą Čikagoje. Mažiausiai du stambūs pastatymai per sezoną turėtų gulti ant jų pečių. O keliaujančiam teatrui tektų rinkti gabesniuosius aktorius iš visų kolonijų. Esu tikras, kad atsiras būrelis pasišventėlių, kurie ryšis šiam dideliam žygiui. Tik suimkime tai neatleidžiamai, nelaukime, kad slenkantis laikas tai padarytų. Laikas tik gali paimti mūsų pastangas ir apsisukęs grįžti su laimėjimu.

Juk niekas kitas, o mes statome namus, mokyklas, bažnyčias; ne kas kitas, o mes išlaikome parapijas, vienuolynus, tad rasime būdų išlaikyti ir savą teatrą.

Kai išvystysime sistemingą ir profesinį teatro darbą, su aiškiu ateities tikslu, galėsime ruošti tam darbui jaunus mūsų talentus. Visi senesnieji tuojau pasitrauks, o kas tada stos į šią mūsų amžinos ugnies estafetę, jei naujų jėgų neparuošim? Kas neš mūsų vaikams naikinamos tautos šauksmą, kels savos tautinės gyvybės išlaikymo užsispyrimą, kas atskleis jiems mūsų žemės lyrikos aruodą? Aktorius ne tik savo talentu, energija, vidaus šiluma veikia minias. Jis byloja mūsų poetų žodžiais, kurių mes jau beveik neskaitome. Mūsų poetai liko vieniši, jie tautos skausmą lieja patys sau, j ieškodami pusiausvyros šiame neapsakomam savo tragizme. Jie kuria, nes augštesnės valios jiems paskirta tokia sunki dalia. Prislėgti eina mūsų tautos pranašai, kad jų niekas neklauso ir neskaito. Kai tauta negirdi savo poetų, ji jau nyksta, iš gėdos glaudžiasi už kitų ir svetimiems atiduoda savo dvasinę potenciją. O teatras yra ta tribūna, iš kurios minios išgirsta savo kūrėjų  žodžius.

Mes šiandien čia susirinkome ne patogumų j ieškoti. Mes eidami nešėmės ryžtą tapti išblaškytos tautos vaidilomis. Todėl nebijokime, pakilkime ir eikime. Minios mūsų nepaliks. Ne minkštoj kėdėj gimsta ir spinduliuoja dvasinės tautos galios. Jos gimsta kovoj, pasiaukojime ir nuolatiniame jieškojime.