LIETUVIŲ KULTŪROS KONGRESO REZOLIUCIJOS Spausdinti
I. Bendroji:
JAV ir Kanados lietuvių kultūros kongresas, susirinkęs lietuvių tautai žūtbūtinio periodo metu, reiškia tikėjimą lietuvių tautos amžinybe ir šį savo tikėjimą remia įsipareigojimu kovoti dėl lietuvybės išlaikymo laisvajame pasaulyje išsisklaidžiusios tautos dalyje.

Deklaruodamas nenumaldomą protestą prieš nehumanišką religijos ir tautos kultūros traktavimą okupuotoje Lietuvoje, kongresas su pietistine pagarba lenkiasi prieš krašte likusius brolius, lietuvišku atsparumu kenčiančius fizinę ir moralinę prievartą ir laiko krašte likusios tautos rezistenciją prieš komunistinį okupantą kūrybinės inspiracijos šaltiniu vis aktyviau kovoti dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atstatymo.

Deklaruodami ištikimybę bei lojalumą respektyviai JAV ir Kanados konstitucijoms ir valstybinei santvarkai, lietuviai laiko savo pareiga išsaugoti lietuviškąją sąmonę, suprasdami, kad jų nutautėjimas šiuo lietuvių tautai kritišku metu praktiškai reikštų tokį pat mirtiną pavojų Lietuvai, koks yra genocidinis pavergtųjų brolių naikinimas, vykdomas sovietinės okupacijos.

Kadangi tauta yra ne tik etninė, bet ir dvasinė bendruomenė, išugdymas tėvų žemei ištikimos jaunosios kartos neįmanomas kitaip, kaip jos įugdymu į lietuviškąją kultūrą. Tai suprasdama, lietuvių bendruomenė, ypač jos vyresnioji karta, laiko savo pareiga įvesdinti jaunąją kartą į lietuviškosios kultūros pasaulį ir būti tos kultūros židiniu, pajėgiančiu ne tik įdiegti jaunajai kartai dvasinius lietuvybės pagrindus, bet ir išlaikyti su ja negęstantį bendruomeninį ryšį.

Būdami įsitikinę, jog lietuvybės, gyvos jaunojoje kartoje, išlaikymas neįmanomas be atitinkamos platesnės lietuviškos aplinkos, kongreso dalyviai laiko pirminiu lietuviškosios sąmonės pagrindu bendruomeniškumo jausmą ir iš jo išplaukiantį bendruomeninį ryšį. Politinės ar pasaulėžiūrinės skirtybės jokiu atveju neturi lietuvių daryti vienų kitiems priešais. Organizacijos bei jų vadovybės ir spauda bei jos redaktoriai kviečiami budėti, kad esamosios skirtybės būtų reiškiamos būdu, nesunaikinančiu tarpusavio pagarbos ir pasitikėjimo. Lygiai tai galioja ir tų skirtybių atžvilgiu, kurios iškyla atskirose kultūrinio gyvenimo srityse tarp atskirų krypčių, srovių ar kartų.

Gyvendami pluralistinės kultūros kraštuose, lietuviai išeiviai savo įnašą tų kraštų kultūrai tikisi sėkmingai atliksią ne savo dvasinių pagrindų išsižadėjimu, o kaip tik jų plėtojimu dviejų kultūrų įtampoje.

Kad lietuviškoji kultūra gyvai klestėtų, lietuviškoji bendruomenė negali apsiriboti vien tik jos išlaikymo pastanga, nes ką nors gyvai išlaikyti galima tik nuolatine kūryba. Todėl kongresas kreipia specialaus dėmesio, kad lietuvių jaunimo kūrybinės pastangos rastų pripažinimo ir galimybės išsiskleisti lietuviškosios kultūros bare. Kadangi tautinė kultūra ypatingai susijusi su humanistiniais ir socialiniais mokslais, lietuviškasis jaunimas skatinamas domėtis ir tos rūšies studijomis.

Kongresas reiškia įsitikinimą, jog lietuviškosios kultūros išlaikymo svarbiausioji sąlyga yra naudojimasis kuriamomis lietuviškosios kultūros vertybėmis. Kultūrinėje srityje kiekvienas gali prisidėti asmeniniu naudoj imusi visais kultūriniais atsiekimais bei pramogomis, kurios sukuriamos ar suorganizuojamos. Kongresas pabrėžia reikalą, kad ši pareiga būtų lygiai visų lietuvių suprasta.

Kultūros kongresas ypatingai atkreipia lietuviškosios visuomenės dėmesį į JAV ir Kanados lietuvių kultūros fondų veiklą ir ragina visuomenę tą veiklą visokeriopai remti. Kadangi yra uždavinių, kuriems, nesant valstybinės paramos, yra neišvengiama mecenatinė parama, kongresas kviečia visus tautiečius, ypač labiausiai pajėgias prekybininkų ir profesionalų grupes, laikyti lietuviškosios sąžinės pareiga mecenatiškai įsipareigoti lietuviškosios kultūros globai. Me-cenatinei paramai skatinti ir finansinei fondų veiklai sutikslinti kongresas siūlo kultūros fondams persiorganizuoti į teisines, valstybės pripažintas institucijas, atitinkamom sąlygom galinčias priimti donacijas, kurios aukotojus atleidžia nuo valstybinių mokesčių, ir tirti galimumus suorganizuoti Pasaulio Lietuvių Kultūros Fondą.

Kongresas taip pat siūlo fondų veiklą koncentruoti ne individualinėms patalpoms organizuoti, bet kultūrinėms vertybėms kurti, finansuojant individualinius studijinius ir kt. projektus. Todėl kongresas fondams sugestijonuoja suorganizuoti planingą bei tikslingą fondų išteklių administravimą. Kultūros fondai turėtų pasirūpinti, kad kiekvienais metais būtų sudaromos medžiaginės galimybės keliems studentams atsidėti vienokiom ar kitokiom lituanistinėm studijom tokiu keliu, koks dabarties sąlygomis yra įmanomas.

Kongresas su dideliu dėkingumu vertina privatinę iniciatyvą, kreipiamą į lietuviškosios kultūros tarnybą, leidžiant knygas, mokslinius veikalus, kaip Lietuviškąją Enciklopediją, ar kitiems kultūriniams žygiams ryžtantis. Kongresas ragina remti lietuviškąją grožinę, kultūrinę ir mokslinę literatūrą ir skatinti imtis iniciatyvos parūpinti leidinių apie Lietuvą svetimomis kalbomis.

II.    Rašytojų sekcijos:

Rašytojams —

Išlaikyti lietuvių literatūros tęstinumą, plečiant jos akiratį, gilinant jos turinį, kūrybiniu žodžiu keliant ir puoselėjant tautinę, etninę savitą lietuvišką dvasią.

Skaitytojams —

Pamėgti savąją literatūrą, nes joje reiškiasi kūrybinė lietuvių dvasia ir per ją ryškėja savo tautos dvasiniai bruožai. Be to, lietuvių literatūra ugdo tautinį savitumą, kuris savo ruožtu kelia tautinį prestižą pasaulinėje tautų šeimoje.

III.    Muzikos sekcijos:

1.    Atsižvelgiant į auklėjamą dainos ir muzikos reikšmę, lietuvių dainą ir muziką reikia laikyti pirmo svarbumo sritimi greta kitų meno ir mokslo sričių.

2.    Chorų veikla yra svarbus lietuvybės išlaikymo veiksnys. Todėl galimai platesnio ir kuo didesnį lietuvių skaičių apimančio chorų tinklo palaikymas turėtų būti visų lietuvių patriotinių organizacijų programos dalis.

3.    Nors lietuvių administruojamose mokyklose bendras muzikinis auklėjimas yra patenkinamas, tačiau nėra tiek lietuviškas, kad tarnautų tautiniam išsilaikymui. Lituanistai turėtų skubiai parengti tinkamos medžiagos ir leidinių mokykloms, o mokyklų vadovybės turėtų daugiau dėmesio kreipti lietuviškai dainai ir muzikai.

4.    Lietuviams muzikams reikia organizacijos, kuri ne tik apimtų lietuvių dainos ir muzikos reikalus, bet ir apjungtų visus lietuvius muzikus. Nesteigiant naujos organizacijos, tai galėtų atlikti jau daugiau kaip 40 m. JAV-se veikianti ALRK Vargonininkų Sąjunga, jei jos vadovai surastų būdą bendram darbui įjungti į ją ir kitus muzikus bei muzikos mėgėjus.

IV. Meno sekcijos:
Atsižvelgdami į gyvenamąjį metą, kai būtina sujungti visas mūsų kultūrines jėgas ir organizuotai stiprinti kūrybinį darbą tautinei gyvybei išlaikyti ir kraštui išlaisvinti, dailininkai rekomenduoja:

1.    Rūpintis, kad menas tremtyje vaizduotų mūsų tautos buitį, dvasią ir charakterį, siekdamas užfiksuoti ir išlaikyti mūsų kultūros vertybes.

2.    Siekti, kad lituanistikos mokyklose mūsų jaunimas būtų supažindinamas su lietuvių tautos menu ir tautodaile, nes įvairiarūšio techninio apipavidalinimo vaizduojamasis menas yra vienas pagrindinių paskatų ir reikšmingų priemonių lietuvybės sąmonei ugdyti, gilinti, stiprinti ir palaikyti.

3.    Skatinti bendruomenėje didesnį domėjimąsi mūsų dailininkų menu ir moraline ir medžiagine mūsų kūrėjų parama.

4.    Siekti, kad politikuojanti lietuvių visuomenės dalis prie savo kūrėjų eitų ne tik savo politinio intereso, bet ir kūrybinio būtinumo vedama.

Iš lietuviškų organizacijų ir pavienių asmenų lietuviai dailininkai laukia, kad jie ne tik žodžiu dailininkus skatins, bet ir ras reikalo suteikti jiems darbų ir užsakymų, per kuriuos atsiras geresnės sąlygos savajai kūrybai ugdyti ir jai puoselėti.

V. Teatro sekcijos:
A.    — Kadangi teatras atliko ir atlieka didelį lietuvybės žadintojo vaidmenį, mes, lietuviškos scenos darbuotojai, siekdami ugdyti vitališką ir prasmingą lietuviškosios scenos veiklą, pareiškiame šiuos pageidavimus:

1.    Norėdami išlaikyti meninį ir gyvą lietuvišką teatrą, turime jam suteikti minimaliausias darbo sąlygas, parūpindami pastovias scenos sambūriams patalpas bent didesnėse kolonijose.

2.    Sudaryti JAV-se nors vieną stipresnio meninio pajėgumo teatrą, galintį aptarnauti ir kitas, mažesnes lietuvių kolonijas JAV ir Kanadoje.

3.    Šalinti lietuviško scenos repertuaro badą, remiant mūsų dramaturgų pastangas ir spartinant vaidintinų veikalų leidimą.

4.    Vengti bent kaimyninėse kolonijose statomų veikalų paralelizmo.

5.    Kreiptis į lietuvišką spaudą, kad ji ateityje rodytų akylesnį dėmesį lietuviškam teatrui — keltų teatrinės kritikos lygį; skirtų daugiau vietos teatrinei ikonografijai; spausdintų pasikalbėjimus, prieš naujų ar rimtesnių veikalų pastatymus, su jų autoriais ir režisoriais; įvestų nuolatinį teatrinio meno skyrių, skirdami jam bent vieną puslapį per mėnesį.

6.    Stengtis mūsų jaunojoje kartoje ugdyti susidomėjimą scenos menu ir skiepyti jai gilesnę meilę savajai scenai.

7.    Užangažuoti bent vieną leidyklą "Lietuviškos dramaturgijos antalogijai" išleisti, kurioje būtų atstovaujami žymesnieji mūsų dramaturgai, ryškesnieji mūsų dramos veikalai.

8.    Pagyvinti visų teatrinių sambūrių bendradarbiavimą, pasikeičiant patirtimi, režisoriais ir vaidintojais.

9.    Rūpintis, kad būtų paisoma teatrinės etikos dėsnių.

B.    — Tvirtai tikėdami lietuviškos scenos gajumu, mūsų teatro darbuotojų gera valia ir nuoširdžiu noru pasitarnauti lietuviškos scenos labui, kviečiame visus JAV ir Kanadoje gyvenančius lietuvių scenos darbuotojus burtis į vieną lietuviškos scenos darbuotojų organizaciją, kuri apjungtų visus mūsų scenos žmones gyvesniam ir prasmingesniam lietuviško teatro darbui.

C.    — Norėdami pagyvinti lietuviško teatro veiklą JAV-se ir Kanadoje bei sudominti platesnius mūsų visuomenės sluogsnius su mūsų scenos menininkų darbais, kviečiame visas lietuvių kolonijas, kuriose yra gyvesnė teatrinė veikla, o taip pat mūsų kultūrai vadovaujančius asmenis, organizuoti lietuviškos scenos festivalius.

VI.    Istorijos sekcijos:
1.    Kviesti visus susirūpinti istorinėmis problemomis: objektyviu ir utilitariniu lietuvių tautos istorijos nušvietimu svetimtaučiams, mūsų istorinių faktų dinamiškumo ir herojiškumo iškėlimu jaunimui, istorinės medžiagos rinkimu visur, kur tik lietuviai gyvena, kad vėlesnėms kartoms paliktume Lietuvos istorijos šaltinį.

2.    Įpareigoti kiekvieną istoriką panagrinėti, parašyti ir, jei galima, išleisti bent vieną problemą iš Lietuvos istorijos.

3.    Skatinti jaunimą studijuoti istoriją, kad padidėtų istorikų prieauglis.

4.    Susirūpinti istorinės medžiagos apsauga — Pasaulio Lietuvių Archyvu, Alkos ir kt. muzėjais ir kt.

5.    Steigti Lietuvių Tautos Istorijos Draugiją.

6.    Prašyti literatų, kad jie savo kūriniams temas imtų iš Lietuvos istorijos.

VII.    Mokslo sekcijos:
Kuriant augštojo mokslo institucijas Lietuvoje, teko verstis be tinkamų patalpų, be pakankamos mokslinės lietuviškos literatūros, laboratorijų ir pagaliau be savų mokslo tradicijų. Bet dėka idealistinio nusiteikimo, vieningo pasiryžimo, ištvermės ir pasitikėjimo savomis jėgomis jau per pirmąjį nepriklausomo gyvenimo dešimtmetį suklestėjo augštosios mokyklos: jos prilygo Vakarų Europos tos rūšies mokykloms, o baigę Lietuvos augštasias mokyklas savo žiniomis ir išsilavinimu neatsiliko nuo baigusiųjų jas užsienyje, mūsų profesūra traktuojama lygia Vakarų Europos profesūrai, augštųjų mokyklų diplomai — lygiaverčiais kitų Europos šalių diplomams.

Kadangi mes šventai tikime, kad Lietuva ir vėl atgaus laisvę ir pati tvarkys savo gyvenimą, tad turime tam būti pasirengę: apsišarvavę mokslu, patyrimu ir tėvynės meile. Todėl buvusi Lietuvos, tiek griežtųjų, tiek humanitarinių mokslų profesūra, kad neatsiliktų ir išlaikytų turėtą mokslo autoritetą, turi stengtis tapti laisvojo pasaulio augštųjų mokyklų mokomojo personalo nariais arba bent tyrimo įstaigų darbuotojais, nors medžiagiškai jiems tai ir būtų nuostolinga.

Ypač turi būti lauktinas idealizmas ir Lietuvos ateičiai pasiaukojimas iš mūsų jaunosios kartos, kuri eina mokslus laisvajame pasaulyje, nes reikia parvežti tėvynėn gražiausias to pasaulio mokslo tradicijas ir jas panaudoti gražiai mokslo pažangai, kurią dabar iškraipo Lietuvos okupantai. Bet kad išmokslintas mūsų jaunimas būtų itin naudingas atkurtai laisvai tėvynei, jis ir svetur gyvendamas, neturi atitrūkti nuo savito lietuvio gyvenimo: jis turi pažinti Lietuvos istoriją, proistorę, geografiją, literatūrą, tautosaką su tautotyra ir visas kitas būdingąsias lietuviškos kultūros šakas. O tai jis gali rasti lituanistinėse mokyklose, pradedant šeštadieninėmis ir baigiant lituanistikos kursais, kuriuos įsteigė Lituanistikos Institutas.

Sis institutas ypač brangintinas ir visų, tiek veiksnių, tiek visuomenės, moraliai ir medžiagiškai remtinas, nes tik jis vienas laisvajame pasaulyje gali paruošti lituanistinio mokslo prieauglį, papildyti retėjančias lituanistinių mokyklų mokytojų eiles.

VIII. Spaudos sekcijos:
1.    Lietuviai laikraštininkai dėkoja lietuvių visuomenei už palankumą periodinei mūsų spaudai. Tikėdamiesi ir toliau to paties palankumo, laikraštininkai trokšta, kad nebūtų lietuviškos šeimos be lietuviško laikraščio.

2.    Lietuviškus laikraščius kuriant ir tobulinant, turi reikštis visa visuomenė. Tenebūnie nei vienos organizacijos be savo korespondento ir nei vieno sugebančio valdyti plunksną, kuris liktų nuošaliai nuo lietuviškų laikraščių.

3.    Džiaugdamiesi, kad lietuvių spauda ir lietuviškos radijo valandėlės laisvajame pasaulyje yra padarę gražią kultūrinę pažangą, reiškiame viltį, kad toliau ta pažanga ryškiau reikšis savitarpe tolerancija, vengiant grupinio antagonizmo ir anoniminės nekultūringos polemikos, stengiantis dalykus vertinti objektyviai, laikantis publicistinės etikos asmenų ir grupių atžvilgiu, pagerbiant taurias mūsų tautos tradicijas ir ugdant bendradarbiavimą Lietuvos laisvinimo kovoje.

4.    Vertinant tarptautinę spaudos reikšmę, lietuviai laikraštininkai skatinami kelti mūsų tautos tragediją amerikiečių ir kitų tautų periodikoje, o visų kolonijų lietuviai veikėjai bei kultūrininkai prašomi siekti glaudesnio bendravimo su kitų tautų spaudos leidėjais ir laikraštininkais.

IX. Kalbos sekcijos:
Kalbos sekcija pripažįsta:

1.    Kad lietuvių tautos, kaip ir kiekvienos tautos ar jos dalies, kur ji bebūtų, gyvybės pagrindą sudaro savoji kalba.

2.    Kad lietuvių kalba dabar turi pakelti nykimo pavojų ne tik svetur dėl svetimų kalbų įtakos, bet ir savajame krašte, Lietuvoje, kur vėl brukama svetima kalba, dar grubios jėgos remiama.

3.    Kad tos aplinkybės verčia laisvėje esančius lietuvius ypatingai pasiryžti budėti savo gimtosios kalbos išlaikymo ir stiprinimo sargyboje.

Todėl kongresas, dar prisimindamas senųjų kartų kovas dėl teisės viešai vartoti savąją kalbą, ir kalbos darbininkus, kurių darbais ir pasišventimu mūsų kalbos mokslas, raštas ir gyvasis žodis įžengė į augštesnį kultūros laipsnį, dabar kviečia ir akina:

1.    Lietuvių kalbininkus, kad jie pavieniui, kolektyviai, per kalbines organizacijas ir spaudą toliau mokslintų, tobulintų ir gaivintų lietuvių kalba; jiems patiems pavedama susitarti ir nusistatyti, kas ir kaip pirmiausia turi būti daroma; lietuvių bendruomenė jiems pažada galimą paramą.

2.    Lietuvius spaudos darbininkus, lietuvius kunigus, mokytojus ir lietuviškųjų organizacijų vadovus, kad jie daugiau rodytų meilės ir pagarbos lietuvių kalbai savo darbuose ir veikloje; lietuvių visuomenė laukia iš jų pavyzdžio.

3. Visą lietuviškąją bendruomenę, kad ji ir toliau laikytųsi gimtosios kalbos šeimose ir lietuviškuose bendravimuose, kad visomis išgalėmis naudotųsi tomis priemonėmis (laikraščiais, knygomis, mokyklomis, organizacijomis), kurios palaiko ir gaivina lietuvių kalbą.

Gražiu lietuvišku žodžiu, sena ir garbinga lietuvių kalba kurkime naują tvirtą lietuvybę, tokią, kuri vėl įžengtų į pilnutinį visos tautos gyvenimą—į nepriklausomybę.

X. Akademinio jaunimo sekcijos:
1.    Sustiprinti informaciją apie Lietuvą svetimomis kalbomis.

2.    Atkreipti prezidento Eisenhowerio dėmesį į sukilimus Rytų Europos kraštuose.

3.    Centralizuoti mūsų kultūrinių reikalų rūpinimą.

XI. Švietimo sekcijos:
JAV ir Kanados švietimo darbuotojai, įsijungdami į lietuvių tautos likiminę kovą dėl egzistencijos, laisvės bei politinės nepriklausomybės ir matydami svetimos įtakos pavojų lietuvių jaunimui, pripažįsta:

1.    parapinių mokyklų seselių mokytojų svarbų vaidmenį mokymo ir auklėjimo srityje, o taip pat ir tų parapijų klebonų, kurie leido įvesti lituanistiką į reguliarių pamokų lentelę;

2.    iš kitos pusės, apgailestaudami konstatuoja stiprią vietos sąlygų įtaką, mažinančią švietimo darbuotojų ir jų talkininkų pastangų rezultatus.

Gyvenamųjų sąlygų įtakoms atsverti lituanistinio švietimo darbuotojai bando j ieškoti ir siūlyti naujų priemonių:

1.    ugdyti idealistą lietuvį, sugebantį be atodairos kovoti dėl tautos idealų ir jiems aukotis;

2.    suteikti vaikui pagrindinių žinių apie Lietuvą ir jos gamtos grožį, atskleisti jam gimtosios kalbos paslaptis ir sužadinti jame gražiosios lietuvių kalbos meilę.

šių tikslų siekiant, reikia:
1.    paruošti lietuvių mokykloms minimalinę tautinio švietimo ir auklėjimo programą;

2.    sparčiau ruošti vadovėlius ir žodynėlius, pritaikytus dabarties sąlygoms;

3.    aprūpinti mokyklas lituanistinėmis bibliotekomis, kuriose būtų jaunimui tinkamos lektūros ir priemonių, ypač Lietuvos istorijai ir geografijai dėstyti;

4.    lituanistiniam švietimui derinti sudaryti centrinę instituciją;

5.    bandyti organizuoti lituanistinį švietimą skirtingu metodu čia gimusiems lietuvių vaikams, kurie į mokyklą ateina jau nebemokėdami lietuviškai kalbėti;

6.    mokytojų prieauglį sustiprinti į lituanistinio švietimo darbą įtraukiant akademinį jaunimą ir tremtines seseles, kurioms dar nepavyko į jį įsijungti;

7.    lituanistinio švietimo ir tautinio auklėjimo metodams dabarties sąlygoms pritaikyti organizuoti bendrą seselių vienuolių mokytojų ir pasauliečių mokytojų sąjungą.

Siekiant vaikų lietuviškumą išlaikyti, lemiamas vaidmuo tenka šeimai. Todėl būtinas glaudus tėvų ir mokyklos bendradarbiavimas. Jam sustiprinti steigtina jungtinė tėvų ir mokytojų organizacija, kuri:

1.    talkininkautų mokyklai drausmės, tvarkos, mokslo ir priemonių parūpinimo ir kt. reikaluose;

2.    rūpintųsi, kad visi lietuviai vaikai lankytų lituanistines mokyklas;

3.    planuotų užmokyklinį tautinį jaunuolių ugdymą kultūrinėmis pramogomis, vaidinimais, iškylomis, sporto varžybomis ir kt.;

4.    stengtųsi suspiesti visą lietuviškąjį jaunimą į lietuviškas organizacijas ir budėtų, kad jose būtų vartojama lietuvių kalba ir puoselėjami taurūs papročiai;

5.    jieškotų patrauklesnių priemonių jaunimui lituanistiniu švietimu sudominti ir jam skirtą spaudą ir tautinę dainą pamėgti;

6.    budėtų, kad visose lietuvių šeimose pirmųjų žodžių tarimo ir pirmąjį skaitymo džiaugsmą vaikai išgyventų gimtąja tėvų kalba;

7.    kad tėvai leistų vaikams dalyvauti organizacijų vasaros stovyklose;

8.    kad prie pirmosios komunijos ir sutvirtinimo sakramento vaikai būtų ruošiami lietuvių kalba, o jiems skirtosios pamaldos būtų su lietuviška Evangelija, pamokslu ir giesmėmis.

Šios priemonės būtų sėkmingesnės:
1.    jei lietuviai tėvai jaustų didžiąją pareigą ir atsakomybę Lietuvos prisikėlimui išauginti lietuvišką jaunąją kartą;

2.    jei visi lietuviai mokytojai įsijungtų į Lietuvių Mokytojų Sąjungą, kurioje spręstų aktualiausias problemas, ir įsijungtų į lituanistinį švietimo dartą;

3.    jei visos parapinės mokyklos, bažnyčios ir visi lietuviai kunigai degtų Lietuvos meile ir, drauge su lietuvių šeimomis bei mokyklomis dirbdami, Lietuvos meilės ugnį įžiebtų ir čionykštės lietuvių jaunuomenės širdyse.

Lietuvių Bendruomenei, kuri švietimo darbuotojams yra artimiausia moralinė talkininkė, priklauso pelnyta pagarba.



Kultūros kongresas ir dainų šventė baigėsi vaišėmis Shermano viešbutyje. Viršuje: kalba Čikagos arkivyskupas kard. S. Stritchas. Apačioje: bendras vaišių vaizdas.