DAINŲ ŠVENTEI PRAĖJUS Spausdinti
Mintis surengti dainų šventę Amerikoje buvo kartu nauja, kartu ir nenauja. Dainų šventės didesniu ar mažesniu mastu buvo rengiamos Amerikos lietuvių jau nuo praeito šimtmečio galo. Lietuvoje gi pirmoji visuotinė šventė įvyko tik nepriklausomybę atgavus, 1924 m. Sunkios politinės sąlygos caro valdžioje neleido mums pasekti latvių ir ertų pavyzdžiu, kurie dainų švenčių tradiciją buvo pradėję jau apie 19 amžiaus pusę. Lietuvoje surengus dar vieną dainų šventę 1930 m., buvo nepasitenkinimo dėl jos lygio. Kita dainų šventė buvo atidėta ilgesniam laikui ir jai ruoštasi nuodugniai ir sistemingai. Karo įvykiai sutrukdė jo3 įvykdymą.

Karo įvykiai įnešė sutrikimų ir į Amerikos lietuvių gyvenimą. Ankstesnei mūsų išeivių kartai senstant, o vėlesnei nutaustant, lietuviškas kultūrinis judėjimas buvo pradėjęs nusilpti. Atvykusių tremtinių banga įkvėpė naujo gyvenimo ir daug kur paėmė vadovavimą. Tai ypač yra jaučiama chorų srityje. Atsirado naujų sambūrių Amerikos gyvenime. Kai kur tremtiniai sudarė senųjų chorų daugumą, pakeisdami jų dvasią ir pobūdį. Kai kur gi senieji Amerikos lietuvių chorai išsilaikė savo ankstesnių dirigentų vadovybėje, gal tik papildyti vienu kitu tremtiniu.

Šia prasme idėja suruošti JAV ir Kanados lietuvių visuotinę dainų šventę 1956 m. Čikagoje buvo nauja ir drąsi. Projektas rėmėsi visai naujomis sąlygomis. Jo įvykdymas reiškė naujai įgytų jėgų patikrinimą, kartu gi ir lietuvių vienybės parodymą išeivijoie — vienybės,kuri galėtų pasireikšti, nepaisant ilgamečio sąlygų skirtumo tarp "senųjų" ir "naujųjų" emigrantų. Visuotinės dainų šventės suruošimas nebūti galimas, jei nesusilietų į vieną visumą tiek jaunieji, tiek senieji ateiviai, tiek choristai, tiek ir dirigentai.

Idėjai užsimezgus, pradėta eiti prie vykdymo. Suprantama, kad organizacinis darbas centralizavusi "lietuvių sostinėje" Čikagoje. Paruošiamasis darbais buvo ypačiai svarbus. Žinoma, Visuotinė dainų šventė negali įvykti, jei chorvedžiai ir chorai neišmoks repertuaro. Bet taip pat jos pravedimas nebus galimas, jei nebus planuojama ir kruopščiai ruošiamasi centre. Sunku čia suminėti visus darbininkus, kurie, sistemingu darbu nugalėdami sunkumus, paruošė dirvą šventei. Pagal paaukotą darbo laiką ir parodytą iniciatyvą čia gal pirmiausia paminėtinas naujas ateivis J. Kreivėnas, "Muzikos žinių" redaktorius ir dabartinis Kultūros Fondo pirmininkas. Jo nominalinės pareigos buvo dainų šventės repertuaro knygutės ir dainų šventės vadovo redagavimas, tačiau b?nt pradžioje jo namuose Čikagos priemiestyje Cicere telkėsi visa dainų šventės rengimo iniciatyva ir jo adresu ėjo kone visas susirašinėjimas. Vėliau pareigos išsiskirstė. Oficialia dainų šventės rengėja ir finansuotoja buvo Čikagos LB apygarda. Į darbą įsijungė daugiau žmonių. Nepretenduojant j išsamumą, čia paminėtini bent šie darbuotojai: komiteto pirmininkė Alice Stephens-Steponavičienė ir jos pagelbininkė Juzė Daužvardienė. Joms teko legalaus atstovavimo darbas, samdant salę, viešbutį, orkestrą ir t.t. Paskutiniuoju laiku visi svarbesnieji klausimai subėgdavo j pirmininkę, kuriai tekdavo valandomis prasėdėti prie telefono. Tolimesni veikėjai — dirigentas J. Kudirka, vicepirm., Vyt. Radžius, apmokamas administratorius, turėjęs palikti visą kitą darbą, V. Būtėnas, propagavęs dainų šventę spaudoje; J. Paštukas, nakvynių komisijos pirm.; Dzirvonas, finansinės dalies vadovas; A. Jasaitytė, sekretorė, ir daug kitų.

Itin buvo svarbu ir visuomeniški pagelbininkai. Bankininkas J. Pakel atliko "antraeilį" vaidmenį — per pobūvį savo namuose jis iš pasiturinčių senųjų ateivių surinko dainų šventės reikalams keliolika šimtų dolerių. Jam aktyviai padėjo D. Kuraitis. Inž. A. Rudis su ponia tvarkė svečių priėmimą, ypač kontaktuodami žymius Amerikos asmenis. Meno srityje svarbų vaidmenį turėjo repertuaro komisija su (labiau nominaliniu)    pirmininku   komp.   Vladu Jakubėnu. Pirmykštis dainų šventės repertuaro planas buvo nužymėtas, stengiantis aprėpti įvairius šio klausimo atžvilgius — tiek meniškai, tiek ir praktiškai. Deja, gyvenimo praktika vėliau įnešė kai kurių pakeitimų — kai kuriems ypač provincijos chorvedžiams reikalaujant, teko trumpinti programą. Tuo būdu netikėtai galutinėje programoje nebuvo atstovaujami kai kurie kompozitoriai visai prieš pirmykščius komisijos nutarimus. Ypač nemalonus buvo V. K. Banaičio dainų trūkumas programoje. Čia tačiau buvo susidurta su finansiniais jo "100 Dainų" leidėjo reikalavimais, kurių komisijos plenumas negalėjo patenkinti. Visumoje — galutinė dainų šventės programa nebuvo be priekaišto. Bet turint omenyje problemos sunkumą, pasiektas kompromisas nebuvo taip jau blogas.

Dabar, dainų šventei praėjus, galime drąsiai tarti, kad ji pavyko. Iš pasiskelbusių pusantro tūkstančio choristų atvyko truputį per tūkstantį. Programa išmokta buvo rūpestingai. Masinio choro dainos praskambėjo gryna, intonacija, nevisuomet girdima mūsų chorų koncertuose. Per visą programą nepasitaikė nė vieno jaučiamo detonavimo. Būta tik vieno kito nedidelio ritminio netikslumo. Pasisekimas glūdi tame, kad karo audrų sukrėsti "vėtyti ir mėtyti" tremtiniai, sudarę masinio choro daugumą, yra nemažai pažengę mužikiškai naujose aplinkybėse. Dėl pirmaujančių Amerikos lietuvių chorų šiuo atžvilgiu ir anksčiau abejonių nebuvo. Palyginus su prieš porą metų Čikagoje įvykusia latvių dainų švente, atrodo, kad mūsiškės atlikimo lygis buvo kiek augštesnis, nors latvių masinio choro repertuaras buvo gal kiek sunkesnis. Atsimenant, kad latviai turi apie 100 metų dainų švenčių tradicijas, tai parodo gražią mūsų pažangą.
Dainų šventės programa buvo paskirstyta į masinio choro, rinktinio mišraus choro ir atskiro vien moterų ir vien vyrų choro grupes. Dainų šventę pradėjo mūsų nusipelnęs kompozitorius ir muzikologas J. Žilevičius. Toliau dirigentais buvo Stepas Sodeika, Alice Stephens-Steponavičienė, dainų šventės konkurso dainai parašyti laimėtoja sesuo BernarL da, Bronius Budriūnas, VI. Baltrušaitis, A. Mikulskis, Kazys Steponavičius. Tam tikrų ginčų sukėlė nedidelio dūdų orkestro pavartoj 'maš kai kuriom dainom palydėti; buvo iškelta spaudoje minčių, kad dainų šventė turi būti atliekama tik a capella. Neturint didesnių tradicijų iš Lietuvos, o susiduriant su įvairiomis nuomonėmis iš dirigentų puses, čia sunku duoti kategorišką spreniimą. Atrodo, kad dūdų orkestras save pateisino tik himno pobūdžio dainose ar giesmėse; jis mažiau tiko pvz. St. Šimkaus "Op, op, o Nemunėli". Esant tik keletui himno pobūdžio numerių, yra klausimas, ar pasimo-kėjo išlaidos; gal užtektų palydėjimo unisonu fanfaromis? Akompanimentas dviem fortepijonais, panaudotas kai kurioms dainoms, turi blogą pusę — yra labai sunku dviem pianistams, nematantiems vienas kito, pasiekti visiško ritminio tikslumo vien iš dirigento lazdelės. Tuo atveju dėkingesnis yra vieno fortepijono akompanimentas. Ir pagaliau dainos, dainuotos a capella visai be palydėjimo, irgi praskambėjo intonuotai ir ritmiškai. Neatrodo, kad muzikinis apipavidalinimo įvairumas būtų daug kenkęs dainų šventės programos vientisumui — koks bebūtų akompanimentas, ar visai be akompanimento — visvien paties masinio choro įspūdis nunešė viską. Taigi akompanimento klausimą reikėtų palikti ir toliau dirigentų nuožiūrai ir susilaikyti nuo dogmatinių pareiškimų.

Neabejotinai ši dainų šventė dave gražaus patyrimo tiek iš teigiamų, tiek iš kai kurių neigiamų pusių. Ruošiant kitą dainų šventę, bus galima panaudoti įgytą patyrimą ir daug ką padaryti geriau.

Koncerto dieną šiaip vėsi vasara staiga pasikeitė — termometras peržengė 100 laipsnių (apie 38 C). Dirbtinio vėsinimo neturinčioje Koloziejaus salėje kaitra buvo neįsivaizduojama. Gal todėl dalis publikos milžiniškoje salėje neramiai laikėsi — vaikščiojo ir kalbėjo, trukdydama kitiems klausyti. Atminkime tačiau, kad devynių tūkstančių talpinančios salės visi bilietai buvo išparduoti. Daug turėjo stovėti balkonuose. Dainų šventė davė pelno — materialinio ir moralinio. Finansinis pelnas padės atlyginti dainų šventės dalyviams kelionės išlaidas ir galės sudaryti pagrindą kitai dainų šventei rengti. Moralinis pelnas — JAV ir Kanados lietuviai įvykdė didelį darbą, kurio pasisekimas sutvirtins mūsų pasitikėjimą savimi, pakeli mūsų savigarbą, įkvėps mums daugiau noro palaikyti ir ugdyti tautinę kultūrą tremtyje. O jei kas buvo ne taip, kaip norėtųsi, tai šioje laisvo žodžio šalyje bus pakankamai vietos vaisingai ir naudingai kritikai.