MOKSLO SEKCIJOS POSĖDIS

Mokslo sekcijos posėdį atidarė Lietuvių Profesorių Draugijos Amerikoje pirm. M. Krikščiūnas, pasveikindamas dalyvius bei išreikšdamas viltį, kad jos organizuotas mokslo sekcijos darbas bus pozityvus įnašas į kultūros kongresą ir prisidės prie mūsų kultūros puoselėjimo išeivijoje. Šios sekcijos pirmininku pakviestas prof. A. Liaugminas, sekretoriumi — inž. V. Petraitis. Prof. A. Liaugminui pavėlavus, jį laikinai pavadavo M. Krikščiūnas, perskaitydamas raštu atsiųstą prof. J. čiurlio sveikinimą. Po to buvo prof. Step. Kolupailos paskaita "Augštojo mokslo raida nepriklausomoje Lietuvoje", sekcijos dalyvių išklausyta su dideliu dėmesiu. Po jos posėdžio pirm. M. Krikščiūnas pasidžiaugė įdomiu prof. S. Kolupailos žodžiu, pažymėdamas, kad prelegentas yra nuolatinis Lietuvių Profesorių Draugijos Amerikoje ramstis, niekuomet neatsisakąs jai padėti. Prof. P. Jonikas atkreipė dėmesį į paskaitoje paminėtą Lituanistikos Institutą. Jis paaiškino, kad Lituanistikos Institutas yra mokslo įstaiga, kuri stengiasi iškelti būdingas lietuvių kultūros apraiškas ir jas tirti, visus kviesdamas jį remti. Čia posėdžiui vadovauti pradėjo atvykęs prof. A. Liaugminas. Prof. J. Šimoliūnas papildė prof. S. Kolupailos paskaitą pažymėdamas, jog Augštieji Kursai pradėjo veikti 1920. I. 20 su medicinos, gamtos-matematikos, teisių ir technikos skyriais. Jie buvo būtini, nes trūko išmokslintų žmonių. Manyta juos pavadinti universitetu, bet tai pasirodė perdrąsu. Be to, prof. J. šimrl finas pasveikino posėdžio dalyvius Pasaulinės Inžinierių ir Architektu Sąjungos (PLIAS) centro valdybos vardu. Prof. dr. K. Alminas sustojo prie Veterinarijos Akademijos, iškeldamas jos augštą lygį. Profesoriai buvo išsimokslinę įvairiose vakarų šalyse — Švedijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Čekoslovakijoje ir kitur. Akademija galėjo lygintis su bet kurio krašto panašia mok"lo įstaiga. Tai pripažino net mūsų okupantai vokiečiai, pareikšdami: "Mes turime daug tokios rūšies įstaigų, tačiau nė vienos tokios geros, kaip jūsų". Akademija buvo vieninga ir atspari okupantams: nebuvo nei studento nei profesoriaus, kuris būtų bendradarbiavęs su priešu. Vysk. V. Brizgys pasidžiaugė, kad prof. S. Kolupailos paskaita yra miela ir sukelianti praeities prisiminimus, o tie prisiminimai gali būti naudingi ateičiai. Reikėtų juos nukreipti į spaudą. Vysk. V. Brizgys apgailestavo, kad per mažas augštųjų mokyklų dėstytojų procentas tęsia išeivijoje savo tiesioginį darbą, ypač humanitarai. Jiems trūksta drąsos. Bet tai daro blogą įspūdį svetimiesiems, kuriems gali atrodyti, kad mūsų dėstytojai neturi tinkamo pasiruošimo. Reikia tokius drąsinti, kad išeitų iš juodo darbo. Svarbu taip pat užimponuoti ir savajam lietuviškam jaunimui. Kas pasiryžo ir turėjo drąsos, fabrike nedirba. Nereikia bijoti kalbos sunkumų, nes jie yra nugalimi. Taip pat prof. A. Liaugminas, pritardamas vysk. V. Brizgiui, skatino nenustoti veržlumo, pasitikėti savimi ir eiti jieškoti tokio darbo, kuriam žmogus yra pasirengęs. Universiteto profesoriaus darbas fabrike mažina jaunimo pasitikėjimą sava kultūra ir lietuviškų mokslo įstaigų lygiu. Prof. M. Krikščiūnas nusiskundė, kad profesorių draugijai nesiseka sueiti į kontaktą su mūsų akademiniu jaunimu. Prof. V. Manelis nurodė, kad Amerikoje yra dvi mokslo šakos: mokymas ir tyrimas. Stambios bendrovės, General Motors, Dupont, Harvester Co. ir kitos turi plačias tyrimo laboratorijas, kuriose anglų kalbos mokėjimas mažiau reikšmingas negu mokyklose. Be to, siūlė susidomėti ir ateities laisvos Lietuvos mokyklomis. Reikia pasirengti sukurti Lietuvoje visais atžvilgiais tinkamą augštųjų mokyklų sistemą. Turint galvoje ateities mokyklas Lietuvoje, negalima remtis tik praeitimi — šį klausimą reikia plačiau išdiskutuoti. Dr. Palaitis ragino nesigailėti pastangų, kad mūsų studijuojąs jaunimas į viską žvelgtų lietuviškomis akimis. Jei jis neišslys iš lietuviškos bendruomenės, galės daug gero padaryti mūsų kraštui ir lietuvybės išlaikymui. Reikia daugiau kreipti dėmesio į tai, kad akademinis jaunimas neatitrūktų nuo lietuviško kamieno ir palankiau žiūrėtų į lietuvybę; reikia mažiau gvildenti praeitį, kuri jam gal ne taip įdomi, o daugiau akis kreipti į ateitį. Prof. A. Rukuiža pažymėjo, kad jam teko sueiti į kontaktą su akademiniu jaunimu, kad su juo galima dirbti ir susilaukti paramos. Jaunimas labai užverstas tiesioginiu darbu. Net susipratę tėvai dažnai kliudo jam plačiau pasireikšti visuomeniškai, nes nenori, kad jų vaikai būtų atitraukti nuo mokslo, kuris reikalauja įtempto darbo ir už kurį tėvai apmoka sunkiomis darbo valandomis. Senajai kartai, užuot traukus jaunimą į savo draugijų darbą, reiktų eiti pas jį, dalyvauti jaunimo organizacijose, tapti jų mecenatais. Kviesti jaunimą tik į savo draugijų posėdžius nepakanka. Prof. A. Rukuiža dar priminė, kad mūsų mokslininkai turi parašę veikalų, kurie nespausdinami. Jų išleidimas vis tik yra galimas. Atrodo, kad nesunku būtų išleisti tuos veikalus, turint tokias organizacijas kaip daktarų, inžinierių ir kitas. O jei tam reikalui kiekvienas organizacijos narys skirtų bent po vieną dolerį, Lituanistikos Institutas tikrai galėtų atspausdinti mokslo veikalus, kurie dabar guli spintose. Z. Smilga skatino rūpestingiau žiūrėti į ateitį. Jis priminė, kad jau turime tris kartas; baigusius mokslus Lietuvoje, Vokietijoje ir šiame krašte. Tos trys kartos neturi glaudaus ryšio. Jaunoji karta, čia baigusi mokslus, nesiriša su Vokietijoje baigusiais ir juo labiau — su baigusiais Lietuvoje. Nesant ryšio, kiekviena karta eina savais keliais. Kongresas turėtų surasti būdus tam ryšiui sutvirtinti. Reikia, kad vyresnioji karta padiskutuotų šį klausimą. Jaunimas prašo vyresniųjų draugiško patarimo. Tas tarp trijų kartų skirtumas turi būti nugalėtas ir atrastas bendras kelias atkurtos Lietuvos gerovei. Vliko pirm. J. Matulionis patarė be reikalo nebarti mūsų jaunimo. Jei nemokame prie jo prieiti, tai esame patys kalti. Jaunimas parodė iniciatyvos ir darbo, surinkdamas 40,000 parašų peticijai, įteiktai JAV prezidentui. Jaunimui reikia nurodyti konkrečius uždavinius ir jis dirbs su entuziazmu. J. Matulionis pasidžiaugė, kad jaunimas yra labai susirūpinęs moksle propaganda svetimųjų tarpe, būtent, leidiniais svetimomis kalbomis. Tuo tarpu mažai kas šioje srityje padaryta, nes nesurandama pakankamai bendradarbių, ypač Rytų komisijai, šiais klausimais specialistai ypač bus reikalingi. Prof. Šapokos "Vilnius" verčiamas j anglų kalbą, bet šiaip mažai tėra žurnalų ir knygų politiniais ir socialiniais klausimais. Neturime sudarę net socialinio draudimo bei nemokamo gydymo plano. Vliko pirmininkas linkėjo susirūpinti daugiau šiais darbais ir išreiškė viltį, kad profesorių draugija konkrečiai prisidės prie šių klausimų išgvildenimo. Prof. St. Kolupaila dėkojo už dalyvių pasisakymus ir papildymus, padarydamas kelias pastabas. Į vysk. V. Brizgio pageidavimą imtis dėstymo, kad pakėlus savo ir savo krašto autoritetą, atsakė, jog šioje šalyje sutinkamos kai kurios kliūtys, pvz., vyresnis amžius, mažas atlyginimas. Kalba tikrai nėra nenugalima kliūtis. Tie, kurie pralaužė ledus, dabar sėkmingai dirba. Prelegentas nenusi-skundė ir mūsų jaunimu. Jis pažymėjo, kad dalyvaudamas skautų organizacijoj, turi progų Jaunimą pažinti. Pasigėrėjo jo gabumais, kuriais pralenkiami svetimtaučiai. Tai liudija prelegento darbas  su jaunimu įvairiuose universitetuose. Priežastis, kuri atitolina kai kuriuos jaunuolius nuo lietuvybės, prof. S. Kolupailos manymu, yra lietuviškos spaudos neskaitymas. O jie neskaito jos todėl, kad ten dažnai randa rietenas, barnius ir šmeižtus. Prelegentas išreiškė viltį, kad atgavę nepriklausomybę, grįšime ne į dykumas. Lietuvoje taip pat yra žmonių, kurie dirba. Netinka manyti, kad ten išmokslintieji būtų labai žemo lygio. Darbas varomas, nors sąlygos yra labai žiaurios. Pagaliau prof. S. Kolupaila pastebėjo, kad mūsų leidžiama enciklopedija yra didelis laimėjimas ir pajėgumo įrodymas. Iš enciklopedijos bendradarbių sąrašo matyti, jog jaunimas dalyvauja ir tame darbe. Pamatę mūsų enciklopediją, svetimtaučiai stebisi. Baigdamas savo pastabas, profesorius ragino jaunimą eiti į mokslinį darbą ir neužmiršti lietuviškų idealų. Posėdžio pirmininkas prof. A. Liaugminas padėkojo prelegentui už pastabas ir siūlė nenustoti pasitikėjimo savimi. M. Krikščiūnas gi perskaitė pasiūlytą rezoliuciją, kuri buvo susirinkimo vienbalsiai priimta. Savo baigiamajame žodyje jis pasidžiaugė pilna dalyvių auditorija, o ypač jų aktyvumu, svarstant prof. S. Kolupailos paskaitoje iškilusius klausimus.