DAINA Spausdinti
Ją susitikdavau ant viešo kelio . . .
Mėlynaakio lino degančiam bare . . .
Miškų rimty po skrybėle žalia,
Snieguotų tolumų aiduos varpelio . . .
Nuo stono krintančiu lietaus lašuos . . .
Dienų paradų žingsniuose mažuos . . .
Ji niekad neužeidavo nakvynės,
Nebeužmigdavo pūkuos nei ant akmens . . .
Lyg himnas, kylančio iš gilumų, želmens,
į didį užbaigtą stebuklą pynės . . .
Aš ją, paženklintuos mirtim, kraštuos,
Kaip žemės brannią dovaną, nešuos.