JUAN RAMON JIMENEZ Spausdinti


Šiais metais Nobelio literatūrine premija atiteko ispanų poetui Juan Ramon Jimenez. Ispanų kraštuose jis šiandien laikomas viena iš centrinių literatūros figūrų, nors kituose kraštuose jis ligšiol buvo neperdaug žinomas. Tuo nėra ko stebėtis, nes mūsų dienomis daugumas žymių poetų pasilieka tik savo kalbos sienose. Tie, kurie susilaukia tarptautinio susidomėjimo ar net pasaulinės publikos smalsumo, yra be galo retos išimtys, šią valandą tokių gal ir nėra.

Jimenez gimė 1881 metais Andalūzijoj, Moguer miestelyje, kurio paprasta ir svajinga atmosfera dvelkia per visą poeto kūrybą. Baigęs jėzuitų gimnaziją Santa Marijoje, netoli nuo savo tėviškės, įstojo į Sevilijos universitetą. Bet jį metė, atsidėdamas kūrybai. Jo nepaprastai romantišką sielą viliojo ispanų literatūros romansai, Gongora ir Becquer. šalia to, Jimenez skendo anglų, prancūzų ir vokiečių romantikuose. 1901 metais jis nuvyko į Madridą, kur susipažino su nikaragviečiu poetu Ruben Dario, kurio naujoviškos nuotaikos atsiliepė Jimenezo lyrikoje. Keliaudamas po Prancūziją ir Šveicariją, Jimenez turėjo progos įsigilinti į prancūzų simbolizmą. Tokie jo pamėgtieji poetai kaip Verlaine, Regnier, Shakespeare, Shelley, Keats, Browning, Goethe, Hoelderlinas liudija jo kūrybos visuotinumą. Tačiau tuo pat metu jo lyrika yra ir grynai ispaniška, šis visuotinumo ir tautinės tradicijos derinys sudaro vieną iš ryškiausių jo kūrybos savybių.

Iš Madrido Jimenez parvyko į savo gimtinę, kur išbuvo ligi 1912 metų, paskendęs savo gimtosios Andalūzijos gamtoje. Vėl grįžęs Madridan,  Jimenez 1916  m. iškeliavo  į New Yorką, kur vedė Zenobiją Camprubi Aymar, ištikimą savo gyvenimo ir kūrybos palydovę. Ji mirė šiemet, netrukus po to, kai jam buvo paskirta Nobelio premija. Žmonos liga ir mirtis liūdesio spalvomis nudažė poeto jausmus, lydėjusius premijos paskyrimą.

Paskutiniu metu poetas gyvena San Juano mieste Porto Rikoje, besirengdamas grįžti Ispanijon. Porto Rikoje jis buvo branginamas ir rašytojų ir poezijos mėgėjų. Be to. susidurdamas su jaunesniaisiais ispanų kraštų poetais. Jimenez stipriai paveikė jų kūrybą.

Paties Jimenezo poezija gana gausi. Pirmieji jo veikalai — "Almąs de Violeta", "Ninfeas" ir "Rimas"— pasižymi didžia melancholija ir nerimu. Liūdesys giliai įsišaknijęs visoje jo lyrikoje. Toliau eina "Arias tristes". "Jardines lejanos" ir "Pastorales", šiuose rinkiniuose vengiama modernistinių kelių, o "Pastorales" parašytos tradicine ispanų baladžių forma. Gimtinėje praleistos dienos Jimenezo lyrikai suteikė naujų spalvų, gaivumo ir įvairumo. Rinkiniuose "Olvidanzas" ir "Baladas de primavera" poetas žavisi gamta, o "La soledad sonora" ir "Poemas ma-gicos" knygose jis pasinėręs ir metafizikoj. "Elegias pūras" ir "Laberinto" pasižymi išraiškos įvairumu, išgyvenimo stiprumu ir minties gelme. Panašūs yra ir du sekantieji jo rinkiniai, rašyti dar Madride; "Estio" ir "Soneros espirituales". Pastaraisiais dviems kūriniais ir baigiamas vienas Jimenezo poezijos laikotarpis.

1917 metais pasirodė Jimenezo knyga "Platero y yo" ("Sidabrakalis ir aš"). Tai geriausias eilėraščių proza rinkinys, kokį beturi ispanų literatūra, šiame kūrinyje, kuris tapo klasiniu dalyku ispanų kalbos kraštuose, autorius pasakoja apie savo keliones po Ispanijos kaimus su si-dabraspalviu asilėliu. Tais pat metais jis paskelbė ir antrą savo veikalą, kuris turi nusveriančios svarbos naujajai ispanų literatūrai. Tai "Diario de un poeta racien casado" ("Neseniai vedusio poeto dienoraštis"), nepaprastai gaivaus stiliaus ir tyriausios lyrikos rinkinys, kurį įkvėpė jo žmona Zenobija. "Dienoraštis" reiškia naują posūkį poeto stiliuje, einant j naujus formalinius bandymus ir jieškojimus, ir atžymi galutinį Jimenezo kūrybos subrendimą. Jo poetinį patyrimą dar praturtino pažintys su poetu Lorca. Nuo šiol Jiménez kopė į savo lyrikos viršūnes ("Unidad". "Sucesión", "Presente", "Segunda antología", "Canción", "Verso y prosa para niños", "Estación". "Animal de fondo" ir k.) ir tapo vienu iš didžiųjų vardų dabarties literatūroje. Ypatingai populiarios yra jo "Odės asilui".

Visi šie laimėjimai ir Nobelio premija nepakėlė Jimenezo į puikybę. Gavęs žinią apie Nobelio premijos paskyrimą, jis trumpai tepasakė, kad šiandieninėje ispanų literatūroje yra rašytojų, kurie vertesni šios premijos, negu jisai.

•    Prel. Pr. Juras yra išleidęs 35 lietuviškas knygas. Tarp jų yra ir grožinės literatūros veikalų. Jo ateity leidžiamų knygų sąraše yra kan. M. Vaitkaus atsiminimai iš seminarijos laikų. Dabar prel. P. Juras leidžia Z. Ivinskio didelį veikalą apie vysk. M. Giedraitį, prieš dvejus metus premijuotą "Aidų", A. Maceinos, ir kun. J. Vaišnoros, M.I.C. knygas apie   Mariją.

•    Ostforschung žurnalas Vokietijoje atspausdino Antano Moceinos ilgą straipsnį tema Adomas Mickevičius—prometeizmo poetas.

•    Kultūros Fondas išleis dr. M. Gimbutienės knygą apie lietuviškus kryžius. Veikalas parašytas anglų kalba.