TARPTAUTINIS LITURGIJOS KONGRESAS Spausdinti
Laikui bėgant, kinta aplinkybės, ir religinė praktika pateikia naujų reikalavimų, labiau pritaikytų moderniam kataliko givenimui. Tikėjimo turinys, išreikštas liturgijoje arba amžinosios Dievo tiesos, niekad nekinta. Tik religinės praktikos formą, t. y. konkretų žmogaus santykiavimą su savo Kūrėju, jo dalyvavimą viešoje ir bendroje maldoje bei malonės gyvenime dažnai apsprendžia laiko aplinkybes.

Katalikų Bažnyčia turi šimtmečiais nusistovėjusias religinio kulto formas. Be tų, kurios paties Kristaus ar apaštalų jau buvo nustatytos, ji yra įvedusi ir savų. Jas Bažnyčia gali laisvai keisti, jei tai reikalinga ir naudinga tikinčiųjų dvasiniam labui. Dabar, pvz., sekmadienio mišios labai gausiai lankomos vakarais, nors iki šiol jos buvo laikomos tik rytmečiai. Mūsų laikais, ypač miestų gyvenime, tai yra labai patogu ir palengvina pasirinkti laiką pagal darbo bei gyvenimo aplinkybes. Taip pat Didžiosios savaitės apeigos, įvestos popietiniu metu, visuose katalikų kraštuose sutiktos labai palankiai, nes daugelis laisviau gali dalyvauti svarbiausios tikėjimo paslapties—žmonijos atpirkimo minėjime.

Kai kuriuose katalikiškuose kraštuose -šiandien veikia specialios liturginės komisijos, kurios atidžiai studijuoja, kad religinė praktika savo forma būtų patraukli ir pritaikyta mūsų dienų sąlygoms. Tuo tikslu daromi studijiniai kongresai, suvažiavimai, leidžiama speciali periodika bei veikalai. Katalikai, gyvendami  plačiame pasaulyje, taipgi susiduria su ypatingomis vietos sąlygomis bei reikalavimais. Tad ir liturginės praktikos atžvilgiu atsiranda kai kurių neesminių skirtumų, susijusių su to šalies žmonių papročiais. Tad nestebėtina, jog šiandien įvairiuose kraštuose kyla ir skirtingų sumanymų pagyvinti religinę praktiką, kad ji labiau derintųsi su to krašto žmogaus nuotaikomis. Iniciatyva ir įvairūs sumanymai dažnai pasiekia Romą. Todėl šiemet rugsėjo 18-22 d.d. Asyžiuje Apeigų Kongregacijos rūpesčiu buvo sušauktas tarptautinis pastoracines liturgijos kongresas. Iš anksto gerai paruošus planus, norėta, kad jame atsispindėtų įvairiuose kraštuose kylą sumanymai liturgines praktikos srityje. Jų buvo atvežta daug ir įvairių, bet ne visi jie rado pritarimo tarp kongreso dalyvių.

Kongreso prezidiumą sudarė Italijos, Amerikos, Vokietijos, Prancūzijos ir Ispanijos atstovai — kardinolai. Vadovavo Apeigų Kongregacijos prefektas kard. Cicognani. Garbes komitete sėdėjo kai kurie kardinolai, įvairių kraštų vyskupų įgaliotiniai ir pasaulyje veikiančių liturginių centrų vadovai. Organizaciniame komitete gi buvo Italijos liturginio centro pirmininkas Biella, vyskupai Rossi, Wagner, Agostini ir domininkonas Pierre Maria Gy. Iš daugelio tolimų kraštų vyskupai atsiuntė savo atstovus. Dalyvių buvo per 1500, tarp kurių 79 vyskupai.

Kongresas vyko Asyžiuje, Šv. Pranciškaus bazilikoje, kur buvo laikomos pontifikalinės mišios. Kongresą atidarė kard. Cicognani bendrai apžvelgdamas Pijaus XII veiklą ir reformas pastoracines liturgijos srityje, kuri matoma iš visos eilės enciklikų. Jos šiame kongrese paskaitininkų ir buvo nagrinėjamos bei taikomos liturginio gyvenimo praktiniams uždaviniams. Taipgi kalbėta apie pertvarkytas Didžiosios savaites apeigas, nagrinėta suprastintos mišių rubrikos ir kunigų breviorius. Fuldos vysk. Sthol, gvildendamas encikliką "Musicae Sacrae disciplina" pabrėžė, kad joje daroma išimtis kai kuriems kraštams, leidžiant vartoti per iškilmingas mišias giesmes gimtąja kalba; sušvelninama ankstesni Pijaus X nuostatai ir rekomenduojama šalia gregorinio giedojimo ir daugiabalsis — polifoninis; leidžiama bažnyčioje vartoti instrumentinę muziką, o skaitytų mišių metu tiesiog įsakmiai pageidaujama giedoti gimtąja kalba. Dalyviai ir privačiai diskutavo, kaip gimtąją kalbą sėkmingai įvesti į lotyniškąją liturgiją. Ta mintis ypač buvo gyva tarp vokiečių ir prancūzų. Kongreso organizatoriai, pramatydami daugybę sumanymų, kurie galėjo būti nesibaigiančių ginčų objektu, po paskaitų diskusijoms nepaliko vietos. Be to, reformoms daryti kongresas nebuvo ir kom-petentingrs. Paskaitose, pra:ifš'muose ir privačiuose pokalbiuose labiausiai norėta surinkti kuo daugiau informacijų bei sumanymų, kuriuos Apeigų Kongregacija galės naudoti tolimesniems liturginiams pakeitimams.

Paskutiniąją kongreso dieną dalyviai atvyko į Romą. Šv. Tėvas juos priėmė audiencijoj, pasakydamas kalbą, kuri buvo tarsi santrauka kongrese studijuotų klausimų. Joje popiežius, nesigilindamas į detales, iškėlė ir patikslino kai kuriuos svarbesniuosius liturginius klausimus. Jis sustojo ir prie tokių, kurie negali būti jsyvendinami arba pilnai nesiderina su tikėjimo tiesomis bei liturgijos visuotiniu pobūdžiu. Popiežius pasigėrėjo dideliu domėjimusi liturgija kaip pastoracine priemone, glaudžiai jungiančia tikinčiuosius vienybėn; priminė savo padarytus pastaraisiais metais pakeitimus pažymėdamas, jo? nevisi liturginiai sumanymai bei projektai, kylą pasaulyje, yra priimtini, šv. Tėvas ypatingai pabrėžė, kad aktyviu dalyvavimu liturgijoje tikintieji ir dvariškija sudaro vieningą mistinį Kristaus kūną — Kristaus Bažnyčią, kuri meldžiasi, aukoja ir tobulėji. Be to, plačiai palietė mišių liturgiją ir jų dogmatinę prasmę.