RELIGINĖ - FILOSOFINĖ ISTORIJA Spausdinti
Laikraščių žiniomis, išsiųstas kažkur toli į rytus mirė prof. Leonas Karsavinas, buvęs Vytauto D. u-to visuotinės istorijos ordinarinis profesorius ir katedros vedėjas. Buvusiems mūsų u-to personalo nariams, studentams, ypač humanitaram?, prof. Karsavinas buvo gerai žinomas ne tik dideliu mokslingumu, bet ir asmeniniu patrauklumu. Jis buvo nuostabi asmenybė tuo, kad jungė savy gilaus mokslininko ir visuomenininio, draugiško žmogaus ypatybes. Didelis ir nepaprastai produktingas mokslininkas, sugebėjęs intens ngai dirbti, nebuvo vis dėlto katinetinis žmogus. Jis mėgo bendrauti su kolegomis, studentais ir šiaip visuomenės nariais ir draugų tarpe garsėjo proto judrumu ir sąmojum, gebėjęs kartais pasakyti gilią tiesą sąmojinga forma. Nebūdamas lietuvis, palyginti, per trumpą laiką taip išmoko lietuvių kalbą, kad jos mokėjimu galėjo kartais sugėdinti lietuvį kolegą.

Prof. Karsavinas buvo kilęs iš inteligentiškos rusų šeimos, g mė (1884) ir augo Petrapily. Jo tėvas buvo vienas rusiško baleto kūrėjų, o motina — rašytoja. Tad Karsavinas gavo iš mažens rusų aristokratams būdingą išsimokslinimą. Studijuodamas Petrapilio u te istoriją, pasižymi o ypatingais gabumais, ir jo pirmas mokslinis darbas: "Dvasinė kultūra krintanč:os Romos imperijos" buvo išspausdintas švietimo ministerijos žurnale (1906). Paliktas prie u-to profesūrai ruošti:, jis išvaž avo studijuoti į Italiją ir dirbo Vatikano archyve bei bibliotekoj, čia jis nagrinėję viduramžių Bažnyčios, ypač vienuolynų istoriją ir analitinio pobūdžio studijas skelbė švietimo ministerijos žurnale. Sugrįžęs į Petrapilį, tampa u-to docentu ir netrukus profesorium, čia jis nustebino akademines sferas savo nepaprasta moksline produkcija. Bene pirmas šio meto darbas buvo: "Religinio gyvenimo Italijoj 12-13 a. bruožai" (1912). Tuojau sekė "Viduramžių vienuolystė" ir kitais — "Valdensai" (1914). žymiausias šio laiko veikalas: "Viduramžinio religingumo 12-13 a., ypač Italijoj, pagrindai" (1915).
Įprastą akademinį darbą sutrukdė kilusi revoliucija su skaudžiomis visokių nepriteklių pasėkomis, šiuo neramiu metu, pilietinių didmiesčio kovų aplinkoj, Karsavinas, nekeldamas kojos iš namų, atsideda daugiau religinio filosofinio pobūdžio kūrybai ir eilę studijų paskelbia "Nocte Petropolitanes" rinkiny, šiose aplinkybėse profesorius parašė ir "Istorijos teoriją", išverstą į lietuvių kalbą.

Į akademinį ir mokslinį darbą įsitraukusį profesorių skaudžiai palietė naujasis komunistinis režimas. Bolševikai, baigę pilietinius karus ir tapę viešpačiais krašte, šoko "valyti" mokslo įstaigų, šalinant mokslininkus, kurių mintys nesiderino su jų materialistine pasaulėžiūra. Prof. Karsavinas, žinomas iš gausių veikalų bei studijų savo idealistine linkme, tapo viena iš bolševikinio valymo aukų. Jis suimamas (1922) ir kurį laiką, drauge su kitais Petrapilio mokslininkais, laikomas kalėjime. Kaip vienas mūsų profesoriaus kolega kalinys, prisimindamas šį kalinimą jo penkmečio proga, rašė, Karsavinas stengęsis bent kiek praskaidrinti niūrias kalinių nuotaikas, deklamuodamas viduramžinius eilėraščius. Jis tai galėjo sėkmingai atlikti, nes fenomenališkos atmnties dėka jų daug mokėjo.

Bolševikai, palaikę kurį laiką mokslininkus kalėjime, susodino į laivą ir išvežė į vakarus. Tuo būdu Karsavinas atsidūrė tremty ir gyveno pirmiausia kurį laiką Berlyne. Tremtis jauno mokslininko nepalaužė, ir jis pasiliko kūrybingas, kaip ir buvęs. Štai po metų (1923) išeina iš spaudos jo stambus veikalas: "Istorijos filosofija". Veikalas parašytas labai giliai ir atitrauktai, konkretų istorijos vyksmą mažai teliečias. Jis liudija apie autoriaus sugebėjimą abstrakčiai galvoti ir giliai žvelgti į istorijos vyksmą. Po to sekė istoriniai veikalai: "Džiordano Bruno" ir "Viduramžių kultūra". Be to, Karsavinas išleido vokiečių kalba politinio socialinio turinio studiją — "Rusijos revoliucijos prasmė". Jis taip pat bendradarbiavo įvairiuose emigrantų leistuose žurnaluose. Profesorius, sukdamasis emigrantų tarpe, pradžioj buvo prisidėjęs prie jų sukurto vad. euraziečių sąjūdžio, kuris turėjo tikslą iškelti Rusijos tarpinį vaidmenį tarp Azijos ir Europos. Bet Karsavinas nebuvo to sąjūdžio entuziastas ir nuo jo atitolo. Jis buvo žmogus individualistas, gyvenęs su savomis mintimis ir bet kokiems visuomeniniams sambūriams ne lengvai prieinamas. Reikia stebėtis profesoriaus ištverme ir sugebėjimu dirbti mokslinį darbą nepaprastai sunkiose gyvenimo sąlygose pokarinėj politiškai ir ekonomiškai pakrikusio j Europoj. Tik profesoriaus nepaprasta koncentracijos galia ir ištvermė leido jam pakilti augščiau kasdienybės ir pasilikti kūrybingam.

Po penkerių tremties metų, 1928, prof. Karsavinas, humanitarinio f-to kvietimu, atvyksta profesoriauti į Vytauto D. u-tą. čia prasidėjo profesoriaus trečiasis ir paskutinis gyvenimo tarpsnis. Su jam įprastu veržlumu ir energija Karsavinas tęsė, šalia akademinio mokymo, mokslinį darbą ir ėmėsi mokytis lietuvių kalbos. Jis parašė dar rusų kalba veikalą apie asmenybę, tiesa, labai abstraktų ir sunkiai suprantamą. Tuo tarpu, savo atvirumo, paprastumo ir nuoširdumo dėka, artimai susidraugavęs su studentais ir kolegomis profesoriais, darė nepaprastą pažangą lietuvių kalboj. Jau po poros metų pradėjo skaityti paskaitas lietuviškai ir ėmė rašyti labai plačiai užsimotą Europos kultūros istorijos veikalą.

Nuo 1932 m., kada pasirodė pirma* tomas, iki 1940 išėjo 5 tomai, apimantieji laikus nuo tautų kraustymosi iki renesanso imtinai. Tai pirmasis platus lietuviškas viduramžių istorijos veikalas, ir kitas panašaus pobūdžio vargiai kada galės pasirodyti. Žinoma, toks nepaprastai plačios apimties kūrinys, rašytas neturint po ranka daugelio pagrindinių tyrinėjimų ir šaltinių, negalėjo būti visai originalus. Jam medžiagą ėmė autorius iš ribotų prieinamų veikalų bei tyrinėjimų, atseit — iš antrų rankų. Tačiau klystume, jei prof. Karsavino "Europos kultūros istoriją" laikytume grynai kompiliacija. Iš tikrųjų, ji yra originalus veikalas tuo, kad originaliai suplanuotas ir parašytas pagal autoriaus vedamą idėją, kur pirmenybę duodama įvairiems dvasiniams bei religiniams sąjūdžiams. Juos autorius plačiai ir originaliai dėsto. Tuo tarpu politiniams bei visuomeniniams reiškiniams skiriamas antraeilis vaidmuo. Tad Karsavinas davė lietuviui skaitytojui išsamų Europos dvasinės kultūros veikalą.

Profesorius turėjo parengęs ir 6 tomą, apimanti reformacijos laikmetį, bet dėl bolševikų okupacijos (1940) jo net nesiūlė fakultetui spausdinti. Tad jis paliko rankrašty. Vėl tas pats nelemtas bolševikinis režimas, nutraukęs jam sėkmingai varytą mokslinį darbą 1922, užklupo jį ir Lietuvoj ir pažabojo jo mokslinius užsimojimus. Vargais negalais (kalbama, kad paties Pozdnia-kovo, turėjusio jam kiek simpatijų, užtartas) buvo paliktas profesorium u-te, nors tuometiniam švietimo vicekomisarui Žiugždai turėjo išdėstyti savo pagrindines pažiūras į istoriją, savotišką credo. Jis jautėsi suvaržytas akademiniame darbe ir vengė skaityti viduramžių ar naujųjų amžių kursus, nes su jais, kaip pats išsireiškė, "galima įkliūti". Tad rinkdavosi kursus iš senovės rytų ar Graikijos istorijos ir kalbėdavo juose daugiausia apie daiktinius paminklus, vengdamas liesti filosofijos, religijos ir kitų jam artimų dvasinės kultūros  dalykų.   Pats savo ranka slėpė savuosius istorijos seminare esamus veikalus, sakydamas, jog jie dabar esą pavojingi skaityti.

Kai bolševikiškąją okupaciją pakeitė vokiškoji nacinė, dingo, tiesa, nelengvas dvasinis slogutis, bet už tai prasidėjo jam bendri akademinio darbo vargai. Okupacinės valdžios visaip trukdomas ir visokių nepriteklių varginamas metus su viršum šiaip taip veikęs Vilniaus u-tas, kaip ir kitos augštosios mokyklos, uždaromas (1943. III. 17 d.). Šiuo niūriu antrosios okupacijos laiku prof. Karsavinas atsidėjo naujam darbui. Jis ėmė rašyti naują lietuvišką istorijos filosofijos veikalą, kuriame, jo pareiškimu, jis ketinęs išdėstyti savas pažiūras į istorijos esmę. Tai turėjo būti lietuviškas Toynbee (kurio veikalams Karsavinas kreipė nemaša dėmesio), suplanuotas dviems tomais. Jį rašė jis iki antrosios bolševikų okupacijos (1944), kuri pakartotinai sunkai prislėgė profesorių. Kai jį teko aplankyti paskutinį kartą liepos 1 d. (1944), kada Vilnių jau buvo užplūdę nuo fronto traukiantieji vokiečių kariai ir pabėgėliai, prof. Karsavinas šiaip reikšmingai apie save kalbėjo: "štai po kelių dienų bolševikai bus čia. Aš nebėgsiu, nebent mane varys. Bet mano mokslinė karjera jau baigta. Negalėjau išspausdinti šešto tomo "Europos kultūros istorijos", negalėsiu išspausdinti ir dabar rašomos istorijos filosofijos. Mano mokslinė karjera baigta".

Iš tikrųjų, profesorius neklydo. Matyt, tuojau jis buvo pašalintas iš u-to ir paliktas vien meno instituto profesorium. Kaip ilgai jis jame profesoriavo, nežinia. Mūsų spaudoj pasirodžiusi žinutė, kad jis 10 metų išbuvęs Sibire ir ten miręs, nėra teisinga. Dar 1948 pabaigoj, mano turimomis autentiškomis žiniomis, jis profesoriavo meno institute. Tad galėjo būti išvežtas anksčiausiai apie 1949 metus. Dėl ko šis garbingas mokslininkas, kuris su aktualia politika nieko bendra neturėjo, užkliuvo bolševikams, — palieka kol kas paslaptis. Galima tik spėlioti, kad jo sąmojinga ir karti ironija, kurią jis kartais jau pirmosios okupacijos metu paleisdavo, įklampino jį ir neleido baigti gyvenimo naujoj tėvynėj, su kuria jis buvo taip gražiai sutapęs. Jis krito auka tų pačių ideologinių priešų, kurie jį persekiojo jau 1922 ir net iš tėvynės ištrėmė.

Prof. Karsavino nuostabiai gausūs ir gilūs mokslo darbai liudija jį sugebėjus nepaprastai intensingai dirbti, atseit — turėjus išvystytą kietą protinę savitvardą.   Jis turėjo   retą abstraktinio galvojimo dovaną ir buvo gimęs daugiau filosofu nei istoriku. Tuo būdu prof. Karsavinas panėšėjo į Hėgelį, kurį jis augštai vertino ir net vertė kai kurias jo veikalų ištraukas į lietuvių kalbą, šias ištraukas jis skaitė lietuvių kalbos draugijos posėdžiuose, į kuriuos jis mielai buvo kviečiamas. Reikėjo stebėtis jo gebėjimu vokiečių filosofo nepaprastai sunkias ir atitrauktas mintis gražiai lietuviškai nusakyti, nevartojant svetimų žodžių bei posakių. Prof. Karsavinas parodė Hėgelio vertimu, kad mūsų kalba savo žodingumu tinka ir atitrauktoms filosofinėms mintims reikšti.

Karsavinas buvo gilaus proto, bet ne vaizduotės istorikas. Jojo istoriniai veikalai yra daugiau filosofinės bei religinės minties istorija, o ne politinių, visuomeninių, ekonominių ir kitokių faktų. Profesorius nebuvo toks išsamus ir visašališkas įvykių vaizduotojas, koks jis buvo dvasinių sąjūdžių dėstytojas. Šiojo pobūdžio šaltinius jis gebėja nuodugniai lukštenti ir iš jų toli siekiančias išvadas daryti. Jis buvo doktrinų, bet ne įvykių istorikas. Tad jo monografiniai istoriniai veikalai Petrapilio ir emigracinio laiko yra filosofinės bei religinės minties veikalai ir daugiau ar mažiau abstraktinio pobūdžio.

Kiek kitokia yra jo lietuviškoji "Europos kultūros istorija". Autorius ėmėsi joj pavaizduoti Europos visašališką gyvenimą nuo Romos imperijos pabaigos iki naujųjų laikų, tad stengėsi apimti visas viešo gyvenimo sritis. Tačiau politiniai, visuomeniniai ir ūkiniai faktai perdėm suglausti, bendrai, neoriginaliai iššdėstyti. Kas kita filosofinės bei religinės doktrinos ir jų autoriai. Joms skiriama daugiau vietos ir jos savaimingai autoriaus nagrinėjamos. Skaitant jaučiama, kad autorius šią medžiagą puikiai valdo ir yra kupinas nuosavų minčių. Tad suprantama, kad mūsų autoriui geriausiai pasisekė išdėstyti tie laikmečiai, kurie buvo gausūs dvasinių sąjūdžių: viduramžių pradžia (patristinis laikas, ir renesansas). Reikia manyti, kad rankrašty palikęs šeštas tomas, kur vaizduojamas reformacinis laikas, taip pat būtų buvęs žymus savo originalumu.

Apgailestaujant telieka vien pageidauti, kad šio tomo, kaip ir istorijos filosofijos rankraščiai nežūtų ir kada nors būtų išspausdinti. Ypač brangus profesoriaus mokiniams ir gerbėjams paskutinysis veikalas, kuris vainikuoja autoriaus gausią kūrybą ir yra lyg jo testamentas.