VELNIO ARIJA Spausdinti
1.  Dostojevskio aktualumas
Alois Dempf yra pasakęs, kad Dostojevskis priklauso prie didžiųjų žmonijos ugdytojų, kaip Homeras ir Platonas, kaip Vergilijus ir Augustinas, kaip Dante, Tomas, Šekspyras ir Cervantes, "kurie buvo žmogiškumo mokytojai ne tik savai tautai, bet visoms tautoms ir visiems laikams". Tai, be abejo, teisinga. Jeigu tačiau klaustume, kuo šis "žiaurusis talentas", kaip ji vadino jo amžininkai, yra tokios didžios garbės pelnęs, turėtume leistis į pačias jo kūrybos gelmes ir ten pajieškoti atsakymo, nes nei Dostojevskio asmuo, nei publicistiniai jo raštai neteikia pagrindo įrikiuoti jį pasaulio garsenybių eilėsna.

Savo gyvenime Dostojevskis turėjo iškęsti daugybę smūgių ir pakelti daugybę sunkybių: nuteisimas mirti ir bausmės dovanojimas tik egzekucijos aikštėje, ilgi kalėjimo ir ištrėmimo metai, nelaiminga pirmoji moterystė su "įtaringa ir ligūsto būdo" moterimi, staigi jo mylimo brolio mirtis ir prisiėmimas jo šeimos išlaikymo, nuolatinė pinigų stoka, o svarbiausia — nuomario liga ir netvarkingu darbu suardyti nervai yra aiškūs įrodymai, kad rašytojui iš tikro buvo lemta išgerti savo gyvenimo taurę ligi dugno. Išskyrus keletą prošvaisčių, lydėjusių pirmuosius jo kūrybos žingsnius, visa kita skęsta nejaukioje tamsoje. Tiktai prieš pat mirtį Dostojevskiui teko pergyventi tikrą triumfą, būtent, atidengiant Puškino paminklą (1880 m. birželio 8 d.), kada jis savo kalboje Puškiną interpretavo kaip rusiškojo visažmogiškumo skelbėją, kviesdamas rusų tautą tapti "visų žmonių broliu, visažmogiu" ) ir tuo įvykdyti didžiausio savo poeto testamentą. Bet, praėjus aštuoniems mėnesiams po šios kalbos, Dostojevskis mirė (1881 m. sausio 28 d.) ir netrukus buvo pamirštas, nes moraline savo asmenybės verte jis vidurkio neprašoko. "Kartais tiesiog pragariška savimeilė" (N. Losskij) degte degė jo širdyje visą laiką. Pirmosios savo apysakos "Vargšai žmonės" (1845-46) pasisekimo apsvaigintas, jis vėliau, kaip pats prisipažįsta, negalėjo pakęsti jokios savo veikalų kritikos." ) Dostojevskis trokšte troško ramaus ir gero gyvenimo (BN 70), bet pinigas slydo iš jo rankų "į visas puses" (BN 48) ir "dingo, velnias žino kur" (BN 58). Nelaiminga jo santuoka su Marija Dmitrijevna pasunkėjo dar daugiau dėl meilės Apolinarijai Suslovai, tai "pragarinei moteriai", kurios vaizdą Dostojevskis vėliau nupiešė "Broliuose Karamazovuose" Grušenkos personaže. Iš tikro, Dostojevskis nebuvo nei didvyris, nei tuo labiau šventasis, kad pasiliktų istorijoje sava asmenybe.

Bet ir publicistinė jo veikla negalėjo iškelti jo į žmonijos mokytojų rangą, nors, kaip Strachovas liudija, Dostojevskis jautė "ypatingo polinkio į šios rūšies užsiėmimą" (SW 12, S. 3-4). Savo gyvenime jis pats redagavo tris laikraščius ) ir buvo bendradarbis daugybės kitų, kuriuose skelbė savo poetinius veikalus ir savo politinius straipsnius: apie Europą ir Aziją, apie katalikybę ir protestantizmą, apie žydų klausimą, apie karą, bet daugiausia apie rusų tautą ir jos istorinę paskirtį pasaulyje. Kai kurie iš šių straipsnių įdomu paskaityti ir šiandien, sakysime, Dostojevskio raginimas pasukti rusiškąją politiką Azijos linkme." Apskritai tačiau visa ši publicistika yra dabar bereikšmė. Ji yra perdaug susijusi su dienos reikalais, perdaug įkvėpta Dostojevskio pasitikėjimo rusais ir neapykantos Vakarams. Kiek Dostojevskis yra menkas pranašas savo publicistikoje, gali parodyti ir šis pavyzdys. Štai kaip jis piešia Europos ateitį, palygindamas ją su Rusijos ateitimi: "Kai Europoje pažeminantis komunizmas jau bus įvestas, kai ten visi būriais rinksis aplinkui vieną virtuvės plytą ir, laikui bėgant, visiškai panaikins atskirus šeimos židinius, kai vaikai augs auklėjimo namuose — trys ketvirtadaliai jų bus pamestinukai, — tai pas mus dar visur bus šviesos ir tolio, pievų, miškų ir plataus akiračio; mūsų vaikai bus auklėjami savų tėvų; ne akmeninėse masėse, o tarp sodų ir javų laukų jie augs, regės viršum savęs mėlyną dangų ir juo džiaugsis" (SW 13, S. 469). Iš tikro, visa tai raidiškai įvyko, tik ne Europoje, o — Rusijoje. Lygiai tokios pat vertės yra ir kita Dostojevskio pranašystė, esą, katalikų Bažnyčia "jokia kaina, niekad ir niekam neišsižadės savo pasaulinės galios (Dostojevskis turėjo čia galvoje bažnytinę valstybę ir pop. Pijaus IX "Non possumus"); ji greičiau sutiks, kad krikščionybė žlugtų, negu kad liautųsi pasaulinis Bažnyčios viešpatavimas" (SW 13, S. 31). Pop. Pijaus XI pasirašyta Laterano sutartis (1929) ir šį Dostojevskio tvirtinimą pavertė niekais. Neapykanta Vakarų Europai aptemdė Dostojevskio žvilgį politinėj bei kultūrinėj srityje; neapykanta katalikų Bažnyčiai neleido jam blaiviai pažiūrėti į pasaulinės valdžios reliatyvumą.

Šitie pavyzdžiai aiškiai rodo, kiek Dostojevskio publicistika yra silpna ir neobjektyvi. Todėl teisingai teigia F. Stepun, kad "negerai daro tie, kurie Dostojevskį - publicistą šaukiasi pagalbininku jo poetiniams veikalams interpretuoti".

Dostojevskio didybė rymo tiktai ant jo dailiosios kūrybos. Tiktai čia jis yra nemirštamas ir tik čia jis gali prilygti didiesiems žmonijos mokytojams, apie kuriuos kalba A. Dempfas. Tačiau ir šioje srityje Dostojevskis pergyveno savotišką likimą. Visas laikotarpis ligi pirmojo pasaulinio karo Dostojevskio nesuprato ir todėl jį menkai tevertino. Dar net 1908 metais Andrė Gide rašė, kad "milžiniška Tolstojaus figūros masė vis dar užstoja akiratį" ir kad Dostojevskis "rodosi tiktai milžino Tolstojaus užpakalyje". Devynioliktajam šimtmečiui Dostojevskio pasaulis buvo perdaug fantastiškas ir žiaurus. Jam buvo prikišama, esą, jo kūryba neatvaizduojanti tikrojo gyvenimo, piešianti tik kažkokį slogutį, kažkokį sunkų sapną, gal būdingą atskiriems nesveikiems individams, bet ne visai ano meto bendruomenei. Devynioliktajam šimtmečiui atrodė, kad pasaulis yra tikrai kosmos — gražus, darnus, tikslingas padaras. Tačiau Dostojevskis šaukė, kad šio 'kosmo' gelmėse siaučia chaosas, kad jis graso prasiveržti ir viską sugriauti. Kaip buvo galima tikėti šitam rėksniui? Todėl anuo metu Dostojevskiu labiau domėjosi psichologai, psichiatrai ir kriminalogai, negu literatūros ar filosofijos istorikai. Ispanų kritikas Gaziel atvirai prisipažįsta negalįs Dostojevskio suvirškinti: "Man yra neįmanoma taip prie šio žmogaus prieiti, kaip prieinu prie kitų Europos rašytojų. Jo personažų veiksmai ir atoveikos, jo subtili ių sąmonės analizė priklauso kitam pasauliui, kuris nėra mano pasaulis". Dostojevskio kūryba esanti Gazieliui "neišmatuojama paslaptis".  Šie žodžiai yra tarti jau 1926 metais ir rodo, su kokiomis sunkenybėmis turėjo ano meto žmonės kovoti, norėdami Dostojevskį suprasti. Dostojevskio pasaulis neatitiko ano meto žmogaus nuotaikos.

Kodėl taip buvo, paaiškina mums P. Natorp, sakydamas, kad Dostojevskis, kaip ir apskritai visa rusų literatūra, "maža duoda tam, kuris nevaikščioja nuolatos bedugnės pakraščiu", bet tik uoliai dirba ir "kovoja už apčiuopiamą tikrovę".  Kitaip sakant, kasdienos žmogus nepajėgia suprasti Dostojevskio kūrybos. "Saloniniam protui" (A. Gide) Dostojevskis sako labai maža. Tuo tarpu pastarieji du Europos istorijos šimtmečiai iš tikro buvo pilka kasdiena, kurios metu buvo uoliai dirbama, už apčiuopiamą tikrovę kovojama, aiškių tikslų siekiama, bet nebuvo vaikščiojama bedugnių pakraščiais. Tikrumo bei saugumo jausmas buvo nuolatinė ano meto žmogaus nuotaika. Pasaulis atrodė esąs tikrame kelyje, pažanga patikrinta, mokslas šuoliais žengiąs priekin, gerovė auganti. Į šitokį pasaulį Dostojevskis, be abejo, netiko. Šis pasaulis suprato ir vertino geriau Tolstojų, aną "kūno šviesiaregį" (Merežkovskij) ir kasdienos vaizduotoją. Tolstojus pirmiau atėjo į Vakarų Europą, mieliau čia buvo priimtas ir geriau suprastas. Savo šešėliu jis buvo ilgai Dostojevskį užstojęs.

Tačiau karas, komunistų revoliucija, nacizmo įsigalėjimas, vėl karas parodė, kad dviejų amžių ramybė buvo ne kas kita, kaip tik apgaulė; kad pažanga yra tik mitas; kad kadaise taip garsiai skelbtos žmogaus teisės yra tik graži teorija; kad žmogus žmogui nėra nei brolis, net nei draugas, o žiaurus priešas, naikinąs kitą be atodairos ir be pasigailėjimo. Jau tuoj bus pusė šimtų metų, kai gyvename "apsėstame pasaulyje" (J. Huizinga), kai žlugimo nuotaika nepaleidžia slėgusi mūsų širdies, kai visos vertybės yra susvyravusios. Šitokioje situacijoje Dostojevskis pasirodė labai artimas ir aktualus. Jo personažai jau nebėra toki fantastiški, kaip 19 šimtmečio skaitytojams, nes mes juos regime vaikščiojančius tarp mūsų pačių. Tai jie valdė ir tebevaldo mūsų bendruomenę, tai jie kalė ir tebekala tūkstantinius planus, tai jie kartu su mumis kovoja už savo įsitikinimus ir kenčia dėl pasaulyje siaučiančio blogio. Dostojevskio pasaulis virto mūsų pačių pasauliu. Tolstojaus šešėlis išnyko iš akiračio. Niekas šiandien Tolstojumi Vakarų Europoje nebesidomi. Skaitant jo veikalus, krinta į akį jo menas, jo pastabumas, jo sugebėjimas pro vieną žmogaus kūno plyšelį parodyti visą jo psichiką. Tačiau pasaulis, kuriame Tolstojaus personažai veikia, mums yra pasidaręs be galo tolimas, nes tai 19 šimtmečio pasaulis, tai smulkios kasdienos ir privatinės būties pasaulis, kuris mums yra dingęs tarsi Atlantida. Tuo tarpu Dostojevskio veikėjai gyvena kartų su mumis. Jų nuotaika yra mūsų pačių nuotaika, jų problemos kankina ir mus, jų kovos yra ir mūsų rungtynės. Albert Camus vadina Dostojevskį "egzistenciniu romanistu" ir šitaip apibūdina jo veikalų vertę: "Visi Dostojevskio veikėjai jieško gyvenimo prasmės. Tuo jie yra kaip tik modernūs: jie nebijo būti išjuokiami. Tuo modernus jausmas kaip tik ir skiriasi nuo klasikinio. Dostojevskio romanuose klausimai yra keliami taip griežtai, kad jie mus įpareigoja galutinai juos spręsti. Buvimas yra arba apgaulingas arma amžinas'  ) Camus labai teisingai suprato Dostojevskio veikalų pagrindinę mintį, kuri nedavė ramybės pačiam rašytojui ir kurį neduoda ramybės nė dabarties žmogui: buvimas yra arba apgaulingas arba amžinas. Trečiojo pasirinkimo nėra. Niekas taip aistringai šios dilemos nenubrėžė, kaip Dostojevskis, ir niekam ji taip žiauriai nestovi prieš akis, kaip mūsų laikams. Štai kame glūdi Dostojevskio aktualumas.

2.  Filosofija ir poezija Dostojevskio kūryboje
Kai tik užsimename apie kurio nors rašytojo filosofiją, tuoj mums ateina į galvą klausimas, kurį kėlė izraelitai, pamatę naująjį savo karalių Saulių tarp pranašų: "Ką, ir Saulius tarp pranašų?" (1 Sam. 10, 11). Ką, ir Dostojevskis tarp filosofų? Argi jis nėra rašytojas ligi kaulų smegenų? Kokią turime teisę apšaukti jį filosofu ir jo veikalus filosofiškai aiškinti?

Tiesa, Dostojevskis domėjosi filosofija. Savo tremties metu Sibire jis skaitė ne tik Evangeliją ir Šekspyrą, ) bet ir Bažnyčios tėvų raštus, ir Kanto "Grynojo proto kritiką", ir ypač Hėgelio istorijos filosofijos paskaitas (BE 55). Maskvoje 1919 metais išleistas Dostojevskio bibliotekos katalogas rodo, kad ir Platono veikalai jam buvo nuolatos po ranka. Bet ar visa tai padaro filosofu?

Taip pat maža ką sako ir tai, kad Dostojevskio romanuose yra pribarstyta filosofinių minčių. Storoje savo knygoje R. Lauth ) yra suskaitęs net 13 svarbiausių vietų, kur Dostojevskis sistemingai filosofuoja. Tačiau šitoks atsitiktinis filosofavimas ne tik kad rašytojo filosofijos neatskleidžia, bet jis gali būti dar net kliūtimi: neorganiškai įterptos filosofinės mintys virsta tarsi žvirgždu duonoje ir sugadina visą veikalo skonį. Argi taip nėra, sakysime, Tolstojaus "Prisikėlime", kur puslapiais besitęsiančios Evangelijos citatos bei moralizavimai pasidaro tikrai nuobodūs ir nebepakeliami. Jeigu Dostojevskis būtų buvęs tik šios rūšies "filosofas", tai seniai jau būtų buvęs pamirštas. Jeigu vis dėlto N. Berdiajevas vadina jį genialiu dialektiku ir didžiausiu rusų metafiziku, ) tai priežasties reikia j ieškoti kur kitur.

Viename laiške savo broliui Dostojevskis svarsto filosofijos santykį su poezija ir nesutinka su brolio pažiūromis: "Mano mielas, tu filosofijoj lyg poetas" (BE 5). Nuostabus posakis! Laiško tąsoje Dostojevskis atskleidžia jo prasmę. Jis nesutinka su brolio pažiūromis todėl, kad šis sako, esą, "norint daugiau pažinti, reikia mažiau jausti" (t. p.). "Tavo sprendimas, — rašo Dostojevskis, — yra per skubus. Ką gi tu nori žodžiu 'pažinti' pasakyti?" (BE 5). Ir čia rašytojas išdėsto savo paties pažiūras, kaip jis supranta žmogaus pažinimą. "Gamtą, meilę, sielą, Dievą pažįstame širdimi, o ne protu". Mes nesame grynos dvasios, todėl nepajėgiame idėjos suvokti tiesiog. "Mes esame prie žemės pririšti žmonės ir galime idėją tiktai įspėti". Tokio įspėjimo organas Dostojevskiui yra širdis: ji įspėja idėją ir paskui ją perteikia sielai. "Siela arba dvasia gyvena mintimis, kurias jai pašnibžda širdis" (BE 6). Protas yra "tiktai mašina, varoma sielos ugnimi". Kol jis atsideda mokslui, jis "veikia nepriklausomai nuo jausmų ir tuo pačiu nuo širdies". Bet jeigu jis nori pažinti "gamtą, meilę, sielą, Dievą, tai čia jau prasideda, — pasak Dostojevskio, — gryniausia širdies sritis" (BE 6). Šiems dalykams pažinti proto vaidmuo yra tik antraeilis. Jis apipavidalina ir susistemina širdies patirtis.

VYTAUTAS KASIULIS
APREIŠKIMAS (litografija)

Šio gnoseologinio dėsnio šviesoje Dostojevskis sprendžia santykį tarp filosofijos ir poezijos. Jeigu filosofiją suprasime kaip "paprastą matematinę lygtį", tuomet, aišku, ji su poezija neturės nieko bendro, nes poezija yra visados pirmykštis, o mokslas jau išvestinis dalykas. Moksle išeina aikštėn ne būtis kaip tokia, bet tiktai žmonių nuomones apie būtį. Jeigu tačiau filosofija pasiliks tuo, kuo ji pradžioje norėjo būti, būtent "Dievo sekimu", kaip mokė Platonas, tai pagrindinė jos funkcija bus tokia pat, kaip ir poezijos. "Atsimink, — rašo Dostojevskis, — kad poetas įkvėpimo akimirką suvokia Dievą, vadinasi, įvykdo filosofo uždavinį". Nuosekliai tad "poeto įkvėpimas yra ne kas kita, kaip filosofo įkvėpimas" (BE 6). Vadinasi, filosofinio pažinimo ir poetinio kūrimo objektas yra tas pat: amžinoji būtis. Išraiškos priemonės yra, aišku, skirtingos, bet pagrindas lieka tas pat. Štai kodėl Dostojevskis broliui ir rašė, kad "tu filosofuoji, kaip poetas"!

Šitoje filosofijos ir poezijos esminėje tapatybėje kaip tik ir glūdi tikrasis Dostojevskio kūrybos charakteris. Dostojevskis yra "filosofiškiausia galva visoje rusų literatūroje" (M. Braun) ne todėl, kad jis filosofija domėjosi, ir ne todėl, kad vienur kitur pabarstė filosofinių minčių, bet todėl, kad mėgino įspėti būties mįslę ir šią mįslę regėti gamtos, meilės, sielos ir Dievo paslaptyse. Jis nepasitenkino pavaizdavęs būties paviršių su regimomis jos apraiškomis: jis mėgino siekti ligi pat būties gelmių. Solovjovas teisingai sako, kad Dostojevskio negalima įjungti į "paprastų romanistų eilę", nes jame yra kažkas daugiau, negu mums įprasta romanuose rasti, ir šitas 'daugiau' paaiškina "jo įtaką žmonėms". ) Tačiau šis "daugiau" nėra kokia nors viršinė prielipą Dostojevskio veikslams, nėra jiems svetimas kūnas. Būties paslaptis yra Dostojevskio kūrybos pagrindas. Tai kiekvieno jo pasakojimo siela, kuri perskverbia visus jo personažus, jų minti» bei veiksmus, ir kuri kaip tik padaro, kad Dostojevskis išsiskiria iš visų kitų romanistų. Dostojevskio romanai yra ne veikalai ä la thėse, ne aplinkinis kelias filosofinėms mintims išdėstyti, bet jie yra pirmos rūšies poetinė kūryba. Tarsi paradoksas skamba teigimas, kad Dostojevskis yra filosofas tik kaip poetas. Tačiau tai tiesa. Grynai filosofinių dalykų jis nėra iš viso rašęs. Jo publicistika, kaip sakyta, yra skirta dienos klausimams. Tikrasis jo būties pergyvenimas yra galimas rasti todėl tik jo romanuose, ir šis pergyvenimas yra toks gilus, kad filosofija ir poezija čia susibėga vie-nybėn ir sukuria nuostabų junginį, kurį Solovjovas buvo linkęs vadinti "teurginiu menu" ir laikyti Dostojevskį šio meno pirmataku.

3.  Idėjos samprata Dostojevskio veikaluose
Savo laiškuose Dostojevskis dažnai kalba apie tai, kas jį yra paskatinę rašyti. "O dabar, ba-landžiuk, — rašo jis savo broliui, — noriu tau papasakoti, kam ašen ryžausi, rimtai viską apgalvojęs, būtent: rašyti romaną . . . Šio romano pagrindas yra viena idėja" (BN 146). Ir kitame laiške: "Aš turiu daugybę naujų idėjų, kurios įtvirtins literatūrinį mano vardą, jei pirmasis mano romanas bus atspausdintas" (BN 51). Arba vėl: "Aš turiu visą eilę idėjų ir raš'au be paliovos" (BN 65) . . . "Aš vėl turiu idėją gana plačiam pasakojimui, ir ši idėja traukia mane" (BN 227).. . "Aš pradėjau apdirbinėti vieną turiningą idėją" (BN 240)... "Idėja suviliojo mane ir aš ją baisiai pamėgau" (BN 270). Šie posakiai rodo, kad Dostojevskio įkvėpimo akstinas buvo idėja. Kartais vietoj idėjos Dostojevskis sako "mintis": "Šio romano mintis manyje glūdi jau treji metai" (BN 247). . . "Tai yra mano mėgiamiausia mintis" (BN 246). Bet abiejų šių žodžių — idėjos ir minties — reikšmė yra ta pati. Vadinasi, kai kitiems rašytojams akstinas kurti buvo arba kuris nors regimas įvykis arba asmeninis pergyvenimas, tai Dostojevskį į kūrybą stūmė jo sieloje sušvitusi idėja.u') Jos patrauktas, jis skaitė knygas, stebėjo žmones, rinkosi jam įdomią medžiagą. Savo rankraščius jis taisyte taisė ir po keletą kartų perrašinėjo. Bet tai buvo tik paruošimas arba dailinimas kūno, kuriame idėja turėjo apsireikšti ir tapti regima. Paties kūrybinio akto centrą sudarė idėja, aplinkui kurią buvo grupuojami asmens ir veiksmai. Ji buvo variklis, kuri viską kūrinyje judino ir vedė prie atomazgos. Idėja yra Dostojevskio veikalų siela. Kas tai išleidžia iš akių, Dostojevskio niekados nesupras. "Tikras ir gilus Dostojevskio pažinimas prasideda tik tada, kai jo romanų veikėjus suvokiame kaip įkūnytas idėjas".

Vis dėlto padarytume didelę klaidą, jeigu Dostojevskio idėjas mėgintume aiškinti tarsi abstrakčias sąvokas arba racionalines teorijas. Jau anksčiau sakėme, kad Dostojevskio veikalai anaiptol nėra romanai a la these. Kitaip tariant, nors idėjinis elementas juose yra ir labai stiprus, nors idėja ir yra buvusi rašytojui įkvėpimo šaltinis, tačiau pats šios idėjos supratimas Dostojevskio dvasioje buvo anaiptol ne racionalinis ir idėja nebuvo jam sąvoka. Kaip Dostojevskis suprato ir pergyveno idėją, paaiškina jis pats savo palyginti trumpame pasakojime "Šeimininkė" (1847). Šis kūrinys, Dostojevskio amžininkų nesuprastas, teisingai yra laikomas didžiojo inkvizitoriaus legendos pirmataku. Jis vaizduoja "silpnos širdies" dramą ryšium su žmogaus laisve ir slepia savyje daug biografinės medžiagos. Pasakojimo svarbiausias veikėjas Ordynovas yra jaunas mokslininkas ir ruošiasi rašyti Bažnyčios istoriją. Mokslas yra jo aistra, kuri jam atėmė nakties ramybę, sveiką maistą ir gryną orą. Jau vaikystės metais jis atrodė esąs keistuolis. Jo darbe niekad nebuvo tvarkos ir sistemos. Jis buvo nešamas pirmojo susižavėjimo, pirmojo užsidegimo, pirmojo įkarščio. "Jis pats sau susikūrė sistemą; ši gyveno jame metų metais, ir jo sieloje pamažu kilo dar tamsus, neaiškus, bet kažkaip nuostabiai žavus paveikslas idėjos, įsikūnijusios naujoje, aiškioje formoje; ši forma veržėsi iš jo sielos ir ją kankino". Nesunku suprasti, kad Ordynovo darbu Dostojevskis vaizduoja ne mokslinės, bet meninės kūrybos procesą, arba savo paties kūrybinį aktą. Naktimis Ordynovas matė, kaip visa, ką jis pradedant vaikyste, buvo išgyvenęs, svajojęs, knygose skaitęs, atgijo, susijungė, įgijo kūną ir milžiniškais pavidalais atsistojo prieš jį. "Jis matė, kaip prieš jį augo užburti puikūs sodai, kaip jo akyse kilo ir nyko ištisi miestai, kaip ištisi kapinynai jam pasiuntė savo mirusiuosius, kurie pradėjo gyventi iš naujo; kaip jo akyse artėjo, dauginosi ir atgyveno (savo amžių) ištisos gentys bei tautos; kaip galop įsikūnijo prie jo ligos patalo kiekviena jo mintis, kiekvienas bekūnis sapnas, įsikūnijo beveik tą pačią gimimo akimirką; kaip galop jis mąstė jau ne bekūnėmis idėjomis, bet ištisais pasauliais, ištisomis kūrinijomis; kaip jis pats tarsi dulkelė skrajojo šiame begaliniame, keistame, neregimame pasaulyje" (p. 444-45). Atkreipkime dėmesio į nuolatinį kartojimą žodžio "ištisas" (celyj): ištisi miestai, ištisi kapinynai, ištisos tautos, ištisi pasauliai, ištisos kūrinijos. Tai priemonė, kurią Dostojevskis sąmoningai naudoja, norėdamas ja išreikšti Ordynovo idėjų organiškumą ir visuotinumą: jos buvo ne mintys, ne abstrakcijos, ne schemos, ne teorijos, bet gyvastingi pavidalai, atbaigti savyje, ryškūs Ordynovo akims, organiškai susijungę vienas su kitu ir sudarą ištisus pasaulius, ištisas kūrinių eiles. Ordynovo darbo procesas kaip tik ir buvo šių konkrečių, gyvybės pilnų pavidalų, šių ištisų atbaigtų pasaulių kūrimas. Jie gimė jam staiga, jie nebuvo šio regimojo pasaulio fotografijos, bet kažkas nauja, keista, ligi šiol neregėta. Tai buvo šios tikrovės pirmavaizdžiai, platoniškosios idėjos — ne moraline, bet metafizine prasme.

Šis Ordynovo pergyvenimas kaip tik ir duoda mums atsakymą, kas yra idėja Dostojevskio kūryboje. Dostojevskio idėja yra augštesnis pasaulis, stovįs prieš žmogaus dvasią gyvastingu atbaigtu pavidalu. Kai Dostojevskis sako, kad jis turįs idėją, kad jį idėja žavinti, kad jis viename ar kitame savo romane įkūnijąs idėją, tai reiškia ne tai, kad jis nori mums perteikti tą ar kitą savo pažiūrą, tą ar kitą teorinį savo nusistatymą, bet kad yra paregėjęs naują pasaulį, naują kūriniją ir kad mėgina šį savo regėjimą išreikšti literatūrine forma. Dostojevskis nuolatos klausia, kaip atrodytų visas mūsų buvimas, jeigu žmogus būtų sukurtas ne pagal Dievo paveikslą, bet pagal kurią kitą idėją. Visi jo romanai yra mėginimas į šį klausimą atsakyti. Visos jo idėjos yra ano naujo žmogaus ir naujo pasaulio gyvastingi paveikslai. Žmonija tūkstančius metų tikėjo, kad žmogus yra Dievo paveikslas bei panašumas, todėl viską telkė aplinkui šį savo tikėjimą ir visai savo gyvenimo sąrangai įspaudė šio tikėjimo bruožą. Bet štai mūsų laikais išniro mintis žmogų bei pasaulį pertvarkyti, perkurti, perstatyti jo dalis, jį pataisyti — ne pagal aną seną tikėjimą, bet pagal naują idealą, kuris yra visiškai kitoks, negu senasis, paties Dievo nurodytas Jo Apreiškime. Todėl Dostojevskis ir klausia, kaip viskas atrodytų, jeigu šis naujasis idealas jau būtų įkūnytas. Poetiniame savo įkvėpime jis regi šį įkūnytą naują idealą ištisų pasaulių pavidalu, jis regi šį idealą pasireiškusį gyvuose asmenyse, konkrečiuose jų veiksmuose ir visa tai perkelia į literatūrinio pasakojimo rėmus. Todėl Dostojevskio veikalai yra ne sklaida to, kas jau yra nuo seno, bet tai pateikimas to, kas yra dar visiškai nauja ir nežinoma. Dostojevskio kūryba yra įkūnijimas ano naujo žmonijos idealo: žmogaus bei pasaulio be Dievo, be panašumo į Dievą. Tai įkūnijimas pasaulio, kuris yra valdomas kitokių dėsnių, negu juos išreiškė Kristus savo kalno pamoksle. Tačiau kadangi šis naujasis idealas tegali pasireikšti mūsojoje būtyje, o ne kažkur anapus josios, todėl tarp šių dviejų pasaulių —tarp senojo su Dievu ir naujojo be Dievo — atsiranda baisi įtampa, baisi praraja, baisios rungtynes, kurios skelia būtį į dvi dalis ir jas pastato vieną prieš kitą kaip nesuderinamas priešingybes. Kažkoks plyšys eina per visas būtybes. Kažkoks skilimas ir nesutikimas išeina aikštėn visuose gyvenimo pavidaluose. Dostojevskio kūryba šį plyšį atidengia ir šį nesutikimą vaizduoja. Ji todėl yra ne tik idėjinė ištiso naujo pasaulio prasme, bet ir dualistinė metafizine prasme. Dostojevskio idėja, palyginta su mūsąja tikrove, darosi būties dualizmo išraiška.

(Bus daugiau)