NAUJOJI PAGONYBĖ Spausdinti
Kai Vakarai bando rasti idealą, apie kurį galėtų spiestis didžiulės masės žmonių, pamato, kad tai nelengvas dalykas. Kybant grėsmei iš Rytų, buvo mestas "krikščioniškos civilizacijos" šūkis, bet pasirodė, kad jo patrauklumas gana silpnas. Jis nerado stipresnio atgarsio masėse ir buvo rastas kitas — "American way of life"! Europoje jis buvo pateiktas kaip laisvės idealas, kuris turįs būti krauju ginamas. Apie tai buvo ir tebėra daug kalbama, tačiau nuo to niekas nepajudėjo. Energija atsirado tik tada, kai buvo pajudintos galingųjų gyslos, kuriomis sruvena ne kraujas, o .. . žibalas. Tai rodo, kad nei krikščioniškosios kultūros, nei laisvės idealai Vakaruose ugnies išskelti nepajėgia.

Tam paaiškinti galima rasti įvairių pateisinimų, bet gilioji priežastis glūdi Vakarų nukrikščionėjimo procese. Ilgus šimtmečius krikščionybė buvo Vakarų kultūros įkvėpėja, jos siela. Ji buvo padėta jos pamatuosna. Dabargi pastebimi reiškiniai, kurie aiškiai liudija Vakarų nukrikščionėjimą ir kartu nuidealėjimą.

Štai keli pripuolami faktai. Prancūzijoj priskaitoma virš 8 mil. visiškų pagonų (1943 m. statistika). Pamaldose dalyvauja 379 , kitų gi duomenimis — 10-15%. Kunigų pašaukimai sumažėję po karo Tai ir XXI š. pradžioje, esą, gresia jų išnykimas. Švedijoj pamaldas lanko tik 5%; vyskupai nebeturi moralinio svorio, nedrįsta netgi kelti kai kurių moralinių klausimų viešumoje. Pats arkiv. Brillioth yra pasakęs: "Vargiai galima vadinti Švediją krikščionišku kraštu". Labai stambių spragų yra Italijos ir D. Britanijos religiniame gyvenime. P. Amerikoj kai kur grįžtama prie senųjų dievų—fetišų. Rytų religijos — budizmas, hinduizmas, jogai ir kt. — palengva skverbiasi Europon ir Amerikon.

Tiesa, yra ir labai teigiamų krikščioniško atgimimo reiškinių toj pačioj Prancūzijoj, Italijoj ir kt. Yra netgi herojinių pastangų ta linkme, tačiau jos anaiptol nėra visuotinės ir plačiųjų masių neužgriebia. Jos toli gražu nepajėgia užpildyti atsiradusios tuštumos, kurion veržte veržiasi nauji dabarties dievai. Yra keista, bet jau nebeišvengiama kalbėti apie naująją pagonybę, ateinančią iš pačių Vakarų. Krikščionybė buvo "lux ex oriente", naujoji pagonybė gi "lux ex occidente". Tą naująją "šviesą" drįstu vadinti pagonybe, nes ji turi esminio panašumo į antikinę pagonybę. Kaip ir senovėj, dabarties Vakarų pagonybėj randame jėgų, asmenų, mitų, vertybių dievinimą bei laikymą jų absoliutinėmis.

Pats terminas "pagonis" kildinamas iš "pagus" — kaimas, "paganus" — kaimo gyventojai. Taip krikščionys vadino žmones, dar nepriėmusius krikščionybės. Daugumas jų gyveno už miestų kaimuose, todėl nuo to ir vardą gavo. Apskritai, pagonimis vadinami tie, kurie neišpažįsta tikrojo Dievo ir garbina įvairius dievus. Nebūtinai tie dievai turi būti mitologiniai arba įasmenintos jėgos antikine prasme. Naujaisiais laikais jų pobūdis yra daugiau pozityvistinis — biologinis, susidaręs jau pokrikščioniškoj įtakoj. Tai naujas pagonybės bruožas, iškilęs pastaraisiais dviem šimtmečiais. Jis reiškiasi labai plačiai ir įvairiomis formomis. Šio bruožo dievai užima sritis, kuriose apreikštoji krikščionybė išblėso. Ne tiktai gamta nemėgsta tuštumos, bet ir dvasinis žmonių pasaulis. Į paliktą tuščią Kristaus vietą savaimingai veržiasi pseudo-dievai, sukurti pačių žmonių. Paprastai nuo krikščionybės nutolusieji vadinami netikinčiaisiais, "bedieviais", bet tai nėra visai tikslu. Bedievį galėtume rasti nebent teorijoj, praktiniame gyvenime visi turi savo Dievą arba dievus. Kiekvienas savo gyvenime ką nors laiko augščiausia vertybe — sąmoningai ar nesąmoningai. Tiktai vieni garbina tikrąjį apreikštosios religijos Dievą, kiti lenkiasi pseudo-dievams. Dabarties ateizmas todėl yra ne kas kita, kaip naujoji pagonybė, kurią pravartu pasklaidyti bei pasekti jos kelią mūsų dabartin.

I. ATKILI VARTAI NAUJIESIEMS DIEVAMS
Krikščionybės pergalės data laikoma 313 m. — Konstantino D. edikto metai. Teodozijus D. (379-395) uždarė paskutines pagonių šventoves. Viešojoj arenoj krikščionybė ėmė vyrauti ir formuoti bekylančios Europos gyvenimą. Ji jautėsi tiek pajėgi iš vidaus, kad nepabūgo įjungti savon sintezen in pagoniškosios kultūros elementų. Tas vidinis integravimo procesas truko ilgus šimtmečius ir genialių mintytojų, kaip šv. Tomas Akvinietis ir kt., dėka tapo sukurta didžiausia ir pajėgiausia sintezė, atremta į Apreiškimą ir žmogiškąjį protą. Rodėsi, kad ji bus tikra prasme "perennis" — amžina ir patenkins ateinančias kartas. Deja, pasiektoji pusiausvyra tarp Apreiškimo ir žmogiškojo pažinimo pasirodė pažeidžiama — ir tai iš protinio pažinimo pusės. Atsirado minty to jų, kurie pasiekta sinteze nebuvo patenkinti, bandė ją gilinti, platinti ir naujai pagrįsti. Taip beplušdami, jie pasuko keliu, kuris vėliau nuvedė į krikščioniškosios sintezės suardymą.

Apreiškimo — žmogiškojo pažinimo sąvaržos ėmė braškėti, kai anglas Vilius Occam (1270-1347) pradėjo garsiai skelbti savo nominalizmą, kuriuo pasipriešino klestėjusiam abstraktiniam galvojimui. Jo manymu, tesąs tik konkrečių daiktų pažinimas, t. y. pojūtinis pažinimas. Iš to sekė, kad sielos, Dievo pažinimas vargiai beįmanomas. Tradicinius Dievo buvimo įrodymus jisai atmetė tvirtindamas, esą, tuo keliu neįmanoma įrodyti.

Dar stipresnį smūgį krikščioniškajai sintezei sudavė Descartes (1596-1650). Jis kūrė savo filosofiją geriausių norų vedamas. Nekartą jis sakėsi esąs ištikimas krikščionybei. Nenumatydamas pasekmių, jis savo mintijimo pagrindan padėjo panašius pradus, kaip ir V. Occam, būtent, tesąs tikras tik konkretus pažinimas. Tai davė pradžią patirtinei - empirinei filosofijos krypčiai, kuri naujaisiais laikais ypač suklestėjo ir kuri užkirto kelius į dvasinį pasaulį. Savo mintijimą Descartes rėmė ir kitu pradu — būtent, loginiu akivaizdumu: "Mąstau, reiškia esu". Siekdamas aiškumo, jis tuo būdu atidarė kelią kitai filosofijos krypčiai — idealizmui, kuriam tikrovė telpa idėjoj.

Ilgai kurtoji krikščioniškoji sintezė buvo pažeista didžiųjų protų, kurie žmogiškąjį pažinimą atitvėrė nuo Apreiškimo. Religijos, tiesa, jie neatmetė, bet atkirto natūralinį priėjimą prie jos. Religija, pasak jų, priimtina, bet tiktai Apreiškimo keliu; žmogaus protas čia—bejėgis.

Šiuo keliu įsibėgėjęs mintijimas nuėjo taip toli, kad Apreiškimas, anksčiau buvęs esmine krikščioniškosios sintezės dalimi, buvo visiškai paneigtas. Jei Descartui jisai buvo dar priimtinas iš tradicijos, tai naujosios filosofijos puoselėtojams jis ne tik nepriimtinas, bet dargi niekinamas kaip "absurdiška mitologija". Tokia linkmė Vakarų filosofijoj vyravo ištisus šimtmečius, ypač 18 ir 19 š. Išsirikiavo visa eilė "izmų", kurie gali būti suvesti į vieną bendrą vardiklį — antropocentrizmą, t. y. paties žmogaus iškėlimą gyvenimo viršūnėn. Priešdekartiniame mintijime visko centre buvo "Teos" — Dievas, podekartiniame — "antropos", žmogus. Visa kultūra imta telkti nebe apie Dievą, bet apie žmogų, kuris lyg Prometėjus vagia ugnį iš Jo, grumiasi su Juo ir drauge kenčia. Garbintinas darosi nebe "Dievo Sūnus", bet tiktai "žmogaus sūnus". Renanas (1823-1892) pvz. kalbėdamas apie mokslo ateitį pareiškė: "Mano giliu įsitikinimu, ateities religija bus grynas humanizmas, t.y. garbinimas viso, kas eina iš žmogaus". Bergsonas, kartą apibūdindamas pozityvistinę linkmę, pasakė: "Ateinančios kartos jos darbuose matys didžias pastangas sudievinti žmoniją". Pagaliau Nietzsche (1844-1900), miręs ant XX š. slenksčio, paskelbė savo garsųjį "Gott ist tot". Jo vietoje lieka "Uebermensch" — antžmogis, kurio didžioji aistra — savęs dievinimas.

Prie šios antropocentrinio mintijimo linijos reikia jungti ir renesansą, kurio žydėjimo metu 15-16 š. gyvai reiškėsi antropocentrinė linkmė ne tiktai mintijime, bet ir visame gyvenime. Susižavėjimas pagoniškąja senove užliejo visas kultūros sritis. Pagoniškosios kultūros pradai bei laimėjimai, kurie buvo įjungti krikščioniškon sintezėn, buvo iš pastarosios išjudinti. Žmogaus iškėlimas antikinėj senovėj labai tiko naujoms aspiracijoms. Tas bendras renesansinis nusiteikimas nejučiomis stūmė visą gyvenimą ta pačia antropocentrine linkme, kuria judėjo ir filosofija.

Labai daug prisidėjo prie antropocentrinės linkmės įsigalėjimo pačios krikščionybės tragedija — didysis skilimas 16 š. Vieną skilimą ji jau buvo pergyvenusi, būtent, 11 š. Rytų Bažnyčios atsiskyrimą. Antrasis skilimas, radęs jau apsilpusią krikščionybę, ją labai apardė iš vidaus. Tai buvo revoliucija, nuo kurios smūgių tebekenčia ir dabarties krikščionybė. Ji amžiams sukompromitavo krikščionybės vidinį pajėgumą, jos absoliutinį pobūdį, kuriuo anksčiau nebuvo abejojama, ir tuo būdu nutiesė kelią naujai religijai. Anot F. J. Sheen, ". . . 16 š. pareikalavo naujos Bažnyčios, 18-sis naujo Kristaus, 19-sis — naujo Dievo, o XX-sis — naujos religijos" (Philos. of Religion, p. 3).

Taip čia suminėti veiksniai, kaip pagrindiniai, atkėlė vartus, anksčiau krikščionybės saugotus, pro kuriuos dabar žygiuoja nauji dievai ir mitai.

II. NAUJOSIOS PAGONYBĖS FORMOS
Kai krikščioniškojo Dievo vieton atsistojo žmogus ir tapo viso gyvenimo centru, suprantama, jis atsinešė ir atitinkamas vertybes, kurios įvairiausiais savo aspektais buvo suabsoliutintos. Praktiniame gyvenime jos reiškiasi įvairiomis formomis bei būdais. Bandant sisteminti, galima jas suvesti į dvi pagrindines kategorijas: individualines ir kolektyvines.

1. Individualinės formos

Proto kultas
Individualinių formų yra visa eilė, ir todėl tenka ribotis tiktai būdingiausiomis. Viena tokių — proto kultas, kurio dievaičiu galima būtų
 
vadinti "logos". Mokslas bei pažanga tapo vertybėmis, kuriomis absoliučiai tikima. Net ir gana abejotinės vertės hipotezės, jei jos paskelbiamos mokslo vardu, laikomos tikėtinomis. Mokslo žodis — šventas. Kas jo vardu padaryta ar pasakyta, yra absoliučiai tikra. Tai galutinė visų problemų atrama, už kurios nėra nieko augštesnio. Nėra jokios problemos, kurios mokslas nepajėgtų išaiškinti. Mokslo pažanga esanti tokia, kad prieš ją negali atsilaikyti jokios paslaptys — nei gamtinės, nei antgamtinės. Kas praeityje buvo laikoma paslaptimi, mokslo buvę rasta paprastu dalyku. Pvz. žaibas ir griaustinis buvę laikomi dievybių apraiškomis, ilgainiui gi mokslo buvo rasta, kad tai paprasti gamtos reiškiniai. Jei dar šiandieną esą problemų, ilgainiui ir jos bus išaiškintos. Žodžiu, tikėjimas į mokslą bei jo pažangą yra neribotas. Juk mokslas — visažinis ir visagalis! Jis atneša šviesą, kuri nugali visas pasaulio tamsybes. Esą, nei krikščionybė, nei bet kuri kita religija — apreikštoji ar neapreikštoji — neatnešė tiek šviesos. Tiktai mokslas įgalinęs žmogų praregėti ir užvaldyti pasaulį.

Mokslo laimėjimų pagautas, žmogus tiesiai ansvaigO; Antai Renanas, 19 š. pabaigoj rašydamas apie mokslo ateitį bei pažangą, sušuko: "Prote, o Prote, argi nesi Dievas, kurio aš jieškau? Tikrasis Dievas yra atenėjus — nemari išmintis ir suverenus mokslas . . . Kaip žmogus yra daugiau ar mažiau žmogus, taip lygiai jis yra daugiau ar mažiau Dievas".

Ir šiandieną mokslui lenkiamasi kaip išganytojui, iš jo laukiama galutinės laimės. Mokslo šviesa esanti galutinė evoliucijos stadija, kuri tapsianti tikruoju rojumi ir įvykdysianti laukiamąjį atpirkimą. Tai A. Comte paskelbtosios teorijos atgarsiai. Pasak jo, to pozityvizmo tėvo, žmonijos dvasinėj evoliucijoj esą trys tarpsniai: teologinis—fiktyvinis, metafizinis—abstraktinis ir mokslinis—pozityvinis. Pradžioje žmogus visuose reiškiniuose matęs tiesioginį dievybių veikimą ir juos aiškinęs mitologiškai. Vėliau jis tuose reiškiniuose matęs abstraktines jėgas, glūdinčias pačiuose daiktuose. Pagaliau jis supratęs, kad viskas yra pajungta nesikeičiantiems gamtos dėsniams. A. Comte manė dar, kad ateisiąs ir ketvirtas tarpsnis, būtent, grynai pozityvistinis, kai mokslas galutinai išsivaduosiąs iš metafizikos ir teologijos jungo. Pagal pozityvistus, trečiasis tarpsnis — mokslinis — esąs prasidėjęs ir gerokai jau pažengęs, todėl galutinė žmonijos laimė, mokslo nešama, vis didesniais žingsniais artėjanti.

Kūno kultas
Dar plačiau besireiškiąs yra kūno kultas. Jo dievaičiai — Bios ir Eros labai jau plačiai žengia. Jiedu iš esmės yra maištininkai prieš proto, valios arba bet kokios tvarkančios rankos autoritetą. Jie šiaušiasi prieš bet kokį jų pajungimą augštesnei sričiai, nes patys jaučiasi esą t.ugščiausi ir laisvės vardan protestuoja prieš jų galios siaurinimą. Jų šūkis — gyvybinis šėlimas! Žmogaus biologiniai instinktai esą dieviškos jėgos, kuriems jokia moralė negali diktuoti. Jie kyla iš paslaptingų gelmių, apreikšdami žmogaus misteriją. Jie tūno gilioj pasąmonėj, iš kurios prasiveržia dienos švieson, nešdami pasitenkinimą. Juo laisviau jie reiškiasi, juo laimingesnis, esą, jaučiasi, žmogus ir juo kūrybiškesnis. Visas žmogaus dinamizmas bei kūrybinis polėkis veržiąsis iš biologinių gelmių. Tuo būdu dieviška esanti ne išmintis, ne protas — logos, bet kūnas, gamta — Bios - Eros, ypač savo dinaminiu aspektu. Dvasia savo pretenzijomis kankinanti kūną, užmušanti jo vitalinius pasireiškimus; esą, reikia pažaboti dvasinius polėkius, neturinčius realaus pagrindo, ir išlaisvinti vitalinį kūno dinamizmą, nes tiktai tuo būdu esą galima susilieti su gamta, su joje glūdinčia dieviška jėga. Gamta esanti būties pagrindas ir todėl neskirtina nuo Dievo. Visa, kas gema, yra savaimingas, kūrybinis gamtos aktas, kuris esąs nei doras, nei nedoras, o tik žmogui naudingas arba nenaudingas, patrauklus ar nepatrauklus.

Tai ne kas kita kaip dionizinė religija, kuri buvo populiari senovės Graikijoj ir kurios dievaitis buvo Dionizas. Jis buvo įasmenintas reiškėjas dinaminės būties, šėlstančios, kunkuliuojančios gyvybinės srovės, savaimingos ekstazės ir kartu tragiško sunaikinimo. Krikščionybės kuriam laikui apvaldytas jis vėl ėmė atsigauti su renesansu ir, kai proto deivė pasirodė ne visiems prieinama, iškilo į pirmąsias eiles. Jo didieji kunigai buvo Feuerbach, Nietzsche, L. Klages ir visa eilė kitų. Jų šiuo klausimu skelbtos mintys buvo sukilimas prieš apšvietos laikotarpio vyraujančią racionalistinę dvasią, kuri nepajėgė visų patenkinti. Kaip apšvietos laikotarpio mintytojai ir rašytojai sukilo prieš istorinį autoritetą, prieš jo sankcionuotą įstatymą, taip irracionalistinė srovė sukilo prieš vienašališką proto kėlimą ir pasuko radikaliai priešinga kryptimi. Gimė "Sturm und Drang" srovė, sukilusi prieš protinius varžtus ir skelbianti savaimingai besiveržiantį gyvenimą, kuris esąs išmintingesnis ir už išmintį. Goethe, nusivylęs mokslu ir magija, savo "Fauste" kviečia atsiduoti aistrinio gyvenimo gelmėms:

"Didžioji dvasia mane paniekino,
Ties manimi gamta užsidarė.
Siūlas minties jau nutrūko
Ir seniai bodžiuosi žinija.
Eime i neįmes pojūtines
Tildyti degančiu aistru!"

 
L. LIBERTS
RYGOS BOKŠTAI

Jeigu proto kultas ribojosi ir tebesiriboja daugiau elitu, tai kvietimas eiti "tildyti degančių aistrų" rado atgarsio plačiose masėre, kuriose krikščionybė buvo gerokai apgesusi. Jai Bios ir Eros pasirodė priimtini be didelių misijonierių pastangų, o jų katechizmas — toks lengvas, nereikalaująs jokios savitvardos. Jeigu racionslistiniai prancūzų revoliucininkai sodino ant altoriaus proto deivę, tai irracionalistai jos vieton stato vitaliniu šėlsmu gyvenantį kūną. Jų pažiūros išsiliejo plačia srove mene, literatūroj, filme, sporte, spaudoj ir kasdieniniame gyvenime. Yitalinės vertybės užgožė visas kitas ir atsistojo žmogiškojo gyvenime centre. Jų puoselėjimas peržengė kūno kultūros ribas ir tapo kultu, kurio didžiausiais skelbėjais tapo f;lmas, bulvarine spauda, atitinkami romanai bei knygos. Tan balsan, žinoma, atskubėjo vertelgos, kurie, pasinaudodami Eros filosofija, parūpino ir atitinkamų "relikvijų", ir paveikslų, ir institucijų. Jų verslas klestėte klesti, nes Eros garbintojų yra legijonai. Pvz. didelio pasisekimo turi "grožio karalienių" rinkimai, nes čia Eros pasirodo masinančiu patrauklumu ir nuogumu. Išrinktoji "Miss America" arba "Miss Universe" vainikuojama ir rodoma "panem et circenses" šaukiančiai miniai. Tuo tarpu šeimose, ligoninėse, mokyklose, prieglaudose, misijose besiaukojančius moterys visą amžių praleidžia kaip užmirštos didvyrės ir šventosios, kurių masės ne tik nevertina, bet dargi laiko nemadingu, neišmintingu dalyku. Pasižymėjęs sportininkas yra keliamas į padanges, laikomas žvaigžde, kurią skuba pamatyti smalsuolių minios, gauti jo autografą, jo atvaizdą kaip relikviją. Jei kuris jaunuolis drįsta apaštalauti misijų kraštuose, įstoja į vienuolyną ar seminariją, laikoma nesusipratimu. Tai yra vaisius pagoniškosios gyvenimo filosofijos, kurios centre stovi įsitvirtinęs kūnas.

Prie Bios - Eros kulto apraiškų skirtini nudizmas ir seksualizmas. Pastaruoju laiku ėmė garsėti nudistiniai sąjūdžiai su savo vasaros kolonijomis ir viešbučiais. Jie turi savo organizacijas, savo pažiūras, savo "apaštalus". Sąjūdžio pagrinde glūdi siekimas įvesdinti nuogumą į socialinį gyvenimą. Kas puoselėjama uždarose kolonijose, tikimasi ateityje išplėsti ir padaryti normaliu, įprastu reiškiniu. Tuo būdu jie siekia sunaikinti gėdos jausmą, apie kurio reikšmę ir taurumą taip įtikinamai yra rašęs VI. Solovjovas. Jei nudistiniai sąjūdžiai to pasiektų, Bios triumfuotų viešiausiose aikštėse.

Netenka abejoti, kad prie nudizmo šliejasi ir seksualizmas, kurių apraiškų marios. Antikinėj pagonybėj garsus buvo savo palaidom pažiūrom Epikūras, į gyvenimo galą betgi rekomendavęs susilaikymą, ir phallus kultas. Taip pat žinoma yra rusų chlystininkų sekta, garbinusi, be kitko, nuogybę. Primityvinėse tautose erotinių kultų esama ir dabar. Moderniajame gyvenime Eros reiškiasi kaip biologinis šėlsmas, kurio pėdsakai ryškūs ir kai kuriuose šokiuose. Tas šėlsmas yra jo tikslas, ir tai pagrindinis. Jis nuolat siekia jį intensyvinti visom priemonėm ir bėgti paskui nykstantį pasitenkinimą.

Visa tai priklauso Bios - Eros sričiai. Tai nereiškia, kad krikščionybėje ši sritis yra sunaikinta. Ji egzistuoja ir joje, tačiau ji yra įjungta bendrojon vertybių darnon. Joje kūnas turi atitinkamą vietą, kuri yra esminis laiptas į dvasios pasaulį, bet neatsistoja vertybių centre. Pvz. yra nuogybių ir krikščioniškame mene netgi šventovėse, bet pro jas spindi kuklumas, nusižeminimas, menkybė; jame matyti žmogaus siela, besiveržianti Dievop, o ne biologinis šėlsmas, tapęs sau tikslu bei pagrindine vertybe.

Grožiniu vertybių kultas
Gana artimai susijęs su šia linija ir grožinių vertybių kultas. Rašto žmonėms, nutolusiems nuo objektyvinės vertybių sąrangos, grožis tapo centrinė vertybė. Jiems, kaip ir Eros - Bios šalininkams, grožinės vertybės negali būti nei geros nei blogos, o tik — patinkamos ar nepatinkamos. Jos geros tik subjektyvine patikimo ar nepatikimo prasme. Žmogus jas kuriąs absoliučiai laisvai, neatsižvelgdamas į jokias objektyvinės ar konvencines normas, nesiskaitydamas su grožio piktnaudojimu, nes tokio dalyko mene išviso negalį būti. Gvenimo tobulumas, esą, kuria ne dorines, o grožines vertybes, nes jos neša darną ir išlaisvina žmogų iš sąžines konfliktų, kurių priežastis esanti doriniai įstatymai. Tradicine dorove esanti dirbtinis dalykas, varžąs žmogaus polėkius, tuo tarpu grožine kūryba esąs spontaniškas prasiveržimas, apreiškiąs žmogaus didybę. Todėl gyvenimo centre turės vėl iškilti Apolonas — grožio bei meno dievas, kuriame savaimingai lenksis darnos pasaulio išsiilgusi širdis.

Būdingas šia prasme R. Wagneris, žymusis kompozitorius. Jis savo veikalo "Die Kunst und die Révolution" (1849) pabaigoj rašo: "Jėzus parodė, kad mes visi esame žmones ir lygūs broliai; Apolonas betgi ant šio didžiojo brolių ryšio uždėjo jėgos ir grožio antspaudą; savo verte abejojančiame žmoguje jis pažadino didžiausios dieviškos jėgos sąmonę. Tad statykime ateities .altorių, ir gyvenime ir gyvajame mene, šiem dviem tauriausiem žmonijos mokytojam: Jėzui, kuris už žmones kentėjo, ir Apolonui, kuris juos džiaugsmingon garbėn iškėlė!"

Taigi šios laikysenos žmogui Jėzus ir Apolonas yra lygios vertes mokytojai. Jam nerūpi istorine tikrovė ir objektyvinė tiesa, o tiktai meninė tikrove, kurioje vienodai telpa ir istoriniai ir mitologiniai asmenys. Meninėj plotmėj žmonės lygiu tikrumu įkūnija grožinį pasaulį. Jų sekėjai juose mato. savęs projekciją, ir tai žymiai sutirštintą, padidintą, suidealintą. Prasiveržti iki transcendentinio pasaulio jie jau nebepajėgia. Krikščioniška dvasia mintas menas buvo didis transcendentinio pasaulio vaizduotojas ir priartintojas. Jis rado ir teberanda daugybę išraiškos formų, kuriomis prabyla amžinvbė iš anapus. Dabar padėtis yra pasunkėjusi Net ir geriausių norų menininkai, bandą išreikšti pvz. religinę mintį ar asmenį — neretai baigia nesėkme, nes pro jų formas neįmanoma pajusti augštesnio pasaulio. Jos dvelkia žeme. išsekusiu žmogumi, dvasinio polėkio stoka. Ir tai atsitinka todėl, kad gyvenama tiktai krikščionybės paraštėse arba ir visai už jos. Plaukiančios dabarties srovės, kuri eina ranka rankon su filosofinėmis teorijomis, jie yra nunešami į plotus, kuriose nebėra transcendencijos. O be jos, ypač menininkui, trošku. Užtat jis vieton jos sukuria savo pasaulį, kurį suabsoliutina. Pasak A. Malraux, dabarties menininkas, nepajėgdamas pasiekti absoliutinio pasaulio nei Dievo idėjoj, kurios jis nebeturįs, nei grožio isivaizdavime, ji randąs pačiame savo naveiksle; kai menas nebepajėgia išreikšti metafizinio tikėjimo, kaip tai buvo Bizantijos arba vidur^mžių laikais, kai jis nebeįstengia idealizuoti pasaulio ir žmogaus, kaip didieji graikų ir Venecijos skulptoriai, — belieka pasitenkinti savimi ir pakeisti tikėjimą meno meile. Malraux žodžiais: "Ar tik mūsų menas, gimęs iš lūžusios sąžines, nelinksta tenkintis vien tapymu?" (P. H. Simon, Temoins de l'homme, p. 149-150).

Apoloninis menas, suabsoliutinęs save, gyvena estetinių vertybių ir vaizdų didybe. Jis bando gėrėtis visomis apraiškomis ir matyti jas estetiniu požiūriu. Jis pvz. neniekina krikščioniškojo meno, religines muzikos, liturgijos, architektūros ir t.t. Bet visa tai jis mato jau nekrikščioniškomis akimis. Religinis menas jam vertingas tik dėl to, kad teikia pasigėrėjimo; kad jame slypi transcendentinio pasaulio išraiška, jis nemato. Apoloninis žmogus gėrisi religine muzika, koncertais, bet ne dėl to, kad ji yra religine, išreiškianti krikščioniškąsias misterijas. Šis požiūris jam svetimas, jis nepajėgia jo išgyventi ir domisi tiktai formine puse. Jis gali su pasigėrėjimu žiūrėti į iškilmingas pamaldas, išpintas liturginėmis formomis, bet nepajėgia išgyventi jų turinio.

Būdinga ir tai, kad apoloninis žmogus savo gyvenimu neįsipareigoja. Jo laikysena yra atsijusi nuo moralinio įsipareigojimo ir jis plaukia per gyvenimą savo estetines nuovokos vedamas. Jis yra įsitikinęs grožines kūrybos didybe ir ja viena tebyvena. K. Jaspers tokią laikyseną vadina demoniška. Esą, estetine laikysena tuo būdinga, kad ji niekam neįpareigoja, neangažuoja. Joje žmogus užsidarąs ir gyvenąs estetine kontempliacija, jieškodamas kažko migloto, tamsaus; esą, jis kalba kartais kaip susijaudinęs moralistas čia apie gėrį, čia apie blogį, o kai pasijunta atsidūręs akligatvy, peršoksta nuo moralinės plotmes į estetinę, kurioje nebesą įsipareigojimo (La foi philosophique, p. 176). Tai patogi Apolono paunksnio, kurioje aptyla sprendimo nerandančios pagrindines gyvenimo problemos.

Technikos ir kapitalo kultas
Grožinių vertybių kultas dar nepasiekia masių. Jis laikosi daugiausia snobų grupėse ir savo įtaka bando užkrėsti ypač inteligentijos sluogsnius. Masėms reikia ranka apčiuopiamų dalykų, kaip antai mašina ir pinigas. Tai dievaičiai, kurie patraukia minias be apaštalų, be kankinių, be apologetų. Jie dabartinėj santvarkoj tapo tokie galingi, kad ne be pagrindo gavo visagalių vardą, ir jų garbintojų—milijonai.

Nepriklausomos Lietuvos laikais Adomas Jakštas—prel. A. Dambrauskas kalbėdavo apie technokratiją kaip ateities santvarką, kurioj vyraus visagalė technika. Vakaruose ir iš dalies Rytuose šia linkme yra jau gerokai pažengta. Technikos galybe tebeauga — ir tai šuoliais. Ji veržiasi į visas gyvenimo sritis, užimdama stambias pozicijas. Užtat G. Marcei šį reiškinį vadina pantechnicizmu. Tai ne kas kita kaip techninių vertybių emancipacija, išsiveržimas iš tar-nautinės padėties į viešpataujamąją. Technika yra visuomet buvusi žmogaus tarnaitė, jo valios ir išminties vykdytoja. XX betgi šimtmety ji tiek pažengė, tiek ištobulėjo, kad tarnaitės padėtis pasirodė per menka, ir ji panūdo būti užkelta viešpatės sostan. Kadangi dabarties žmogus nori modernių dievų, kurie pakeistų "pasenusį" krikščionybės Dievą, technika kaip tik ir pasirodė tam tinkama. Ji parodė stebuklų, apstulbinančių mases, kuriose krikščionybės stebuklai skepticizmo jau senokai buvo išblėsinti. Pasigirdo šūkis: "Unser Gott ist die Maschine!" Savo stebuklų ir galybės lydima, mašina užėmė didžiuosius pramonės centrus ir sutraukė milijonines mases žmonių, kurie nė patys nepajuto, kaip tapo didžiosios socialinės mašinos rateliais, prisidedančiais prie gamybos. Ir tai dar ne galas. Mašina vis tobulinama naujais išradimais. Jau dabar, ji daugeliu atvejų pralenkia žmogų savo precizija, patvarumu, produktingumu. Ji yra pajėgesnė ne tik savo "muskulais", bet ir "mintimi", ir jautrumu, ir budrumu. Tai vis nauji stebuklai, kurie stebina ir kartu svaigina minias. Kaip senovėje žmonės garbino savo rankų darbus — stalus, aukso veršius, netgi atkrisdami nuo monoteistinio tikėjimo, taip ir dabar jie lenkiasi savo padarams. Teoriškai, žinoma, niekas to garbinimo nepripažįsta, bet praktikoje tai vyksta nejučiomis, nes kai žmogus visa savo siela yra atsidavęs technikai, savaime jai skiria visą dėmesį. Ji tampa centrine jo vertybe, apie kurią sukasi visas jo gyvenimas. Ir jis neklausia, kokia yra technikos prasmė. Jis žino tik viena — siekti vis didesnio mašinos tobulumo, didesnio greičio, didesnės precizijos, vis naujų rekordų. Čia jam atsiveria neriboti plotai ir neribotos galimybės, kurios nustelbia kitas problemas ir rūpestį kitokiu išganymu. Jisai tiki, kad per techniką nugalės savo likimo baimę, apval-dys anksčiau bijotas "tamsias" jėgas ir tuo būdu pasirodys pažangesniu už krikščioniškąjį tikėjimą. Pastarasis kalba apie prarastą rojų, apie jo atgavimą Atpirkimo keliu, bet visa tai pasiekiama tik pomirtiniame gyvenime. Technika gi žada sukurti naująjį rojų čia pat ranka pasiekiamame plote, ir tai tokį rojų, kurio ligi šiol istorija nėra girdėjusi.

Su šitokiomis vilionėmis bei perspektyvomis glaudžiai siejasi ir kapitalo galybė. Ne be pagrindo Amerikos žemyne pinigas vadinamas "allmighty dollar". Tai irgi savotiškas stabas, kuriam turi visi lenktis ir nuo kurio priklauso daugybės žmonių likimas.  Jo garbei vykdomi žygiai, re;kalauja kraštutinio žmogaus jėgų įtempimo. Pvz. kad ir maratoniniai plaukimai: žmonės plaukia dešimtis mylių rizikuodami net gyvybe, kad laimėtų keletą tūkstančių dolerių! O kai norima surasti besislapstantį nusikaltėlį, žmonės viliojami irgi ne kuo kitu. Valstybės paslaptys išgaunamos taip pat tuo pačiu keliu. Bankas, kaip kapitalo simbolis, tapo masių dėmesio centru. Tai savotiška "šventovė", kur telkiasi paslaptinga jėga. Visi trokšta turėti jos galime i daugiau, nes su ja galima įveikti likimo smūgius bei gyvenimo netikrumą, pašalinti vargą ir iškilti į visuomenės viršūnes. Ta kapitalo gal'a yra magiška, besislepianti lengvuose banknotuose. Viena jų sauja gali reikšti dvarą! Tai tarsi tabletė, kurioje sutelkta didelės reikšmės erergija.

Būdinga, kad pinigas, kai kurių istorikų nuomone, yra kilęs iš sakralinės srities. Pradžioje jis buvęs vartojamas kaip auka dievams ir tiktai ilgainiui, ėmus formuotis Graikijoj ir Romoj valstybėms, buvęs sekuliarizuotas ir tapęs tiktai ūkinio gyvenimo įrankiu. Dabar pinigas, kaip medžiaginio gyvenimo išraiška, dažnu atveju tampa tikslu — ir tai pagrindiniu, t. y. augščiausia vertybe. Ten, kur susijungia technika ir kapitalas, susidaro dvigalvis bei dviveidis Janus, kurio visagalybe masės neabejoja.

V. DOBUŽINSKIS
BOSTONAS

Maginio pobūdžio kultas I mistiką linkę žmonės nesitenkina minėtais "viešaisiais" dievais. Jie jaučia, kad jų likime pinasi kažkokios paslaptingos jėgos, prieinamos tiktai speciilisi apdovanotiems asmenims. Antikinė senovė turėjo orakulus, kurių "pranašystėmis" bei patarimais naudojosi ir imperatoriai, ir paprasti žmonės. Iš užsilikusių romėnų orakulų pavyzdžių matyti, kad suinteresuotieji pateikdavo ir tokių klausimų: "Kas gims — sūnus ar duktė? Jei sūnus, ar ilgą turės nosį? Jei duktė — ar puikių avantiūrų patirs?" Šiandien ta linkme yra pasinešę vadinamieji horoskopai — burtininkai, pranašautojai, regėtojai. Kai kurie laikraščiai pvz. Prancūzijoj tam yra įsivedę specialius skyrius. Paryžiuje yra ištisa eilė okultistinių biurų, teikiančių žmonėms įvairių patarimų, liečiančių ateitį. Kad žmonės jų žodžiu tiki, matyti iš statistikos. 1935 m. tokių biurų Paryžiuje buvo 3,480 ir jie sumokėjo 73 milijonus frankų valstybinių mokesčių. Lietuvoj tokio tipo regėtoju buvo laikomas prof. J. A. Herbačiauskas, kuris daug ką domino, bet žymesnės įtakos neturėjo. Vakaruose maginio tipo regėtojai kartais yra labai įtakingi, ypač žmonėms, gyvenantiems primityviu religiniu jausmu, bet neturintiems intelektinio pagrindo. Jie todėl dažnai maišo krikščioniškojo tikėjimo likučius su maginiais prietarais. Jų akyse kunigas irgi yra maginis asmuo, turįs paslaptingos galios likimo jėgoms suvaldyti bei negerovėms gydyti. Pvz. plačiai yra skelbiamos "curė d'Ars" gydomosios žolės, "Abbė Soury" vaistai, "Soeur Haydėe" balzamas ir pan. Verslinė propaganda, žinoma, naudojasi žmonių maginiu tikėjimu ir kartu deformuoja tikrąją kunigo sampratą.

Maginio pobūdžio kultu laikytinos ir paskirų asmenų susigalvotos apeigos. Pvz. Nepr. Lietuvos laikais Kaune studentų tarpe buvo žinoma grupelė, kuri susirinkusi kur nors kambaryje kūrendavo ugnelę ir giedodavo Maironio "Marija, Marija". . . Panašių reiškinių teko užtikti ir Belgijoj darbininkų gyvenvietėse, kur krikščionybės likučiai tebuvo matyti. Jų, žinoma, netrūksta ir kituose kraštuose.

Būdingas maginis reiškinys, labai išplitęs, fetišai automobiliuose. Tai įvairios figūros bei ženklai. Kai kas nešioja juos ant savęs, bet daugumas — prie automobilio vairo. Vairuotojai tiki, kad tos figūrėlės saugo juos nuo nelaimių, kad jos turi kažkokios maginės jėgos, galinčios suvaldyt' tamsias pražūties jėgas. Tai grynai jausminio pobūdžio tikėjimas, neturįs jokio protinio pagrindo.

Praeities dievų kultas
Kai kuriuose Europos ir P. Amerikos kraštuose atgijo susidomėjimas senaisiais dievais. Šis sąjūdis ypač jau buvo pradedąs stipriau reikštis Vokietijoj. Hitlerio iškilimas buvo stiprus akstinas nuo krikščionybės atitrūkusiems išeiti viešumon ir ba"dvti kurti savo bendruomenes. Prasidėjo są'ūdžiai už Wotano, Odino ir kt. dievų grąžinimą. Jie tai darė vadovaudamiesi ypač stipriai klestėjusiu tautiniu jausmu, kuris buvo nustelbęs autentinį religinį polėkį. Jie jieškojo tautinių dievų, kurie simbolizuotų germaniškąjį veržlumą. Tinkamiausias pasirodė Wotan, kuris, anot C. G. Jung, išreiškia pagrindinę vokiečių savybę ir yra "dvasinis irracionalinės prigimties veiksnys, ciklonas, kuris susilpnina augštą kultūrinę įtampą ir ją sunaikina . . . Wo tanas yra .. . tikra, nepralenkiama išraiška bei personifikacija pagrindinės vokiečių tautos savybės" (Aufsätze zur Zeitgeschichte, p. 13). Todėl Wotanas yra audros dievas, kovotojas, neramuolis keliautojas, žavėtojas, dainių dievas ir mirusiųjų viešpats, panašiai kaip graikų Doinysos — švelnumo bei dinamizmo dievas.

Wotanisku bei dioniziškų balsų pasigirdo ir kitur. Pvz. anglo-saksuose tokiu balsu prašneko D. H. Lawrence, savo veikaluose keldamas krikščionybės išsekimą, žmonijos tragediją ir kviesdamas grįžti į atgimstančią, nauja energija trykštančią pagonybę. Pastaroji, esą, neturėsianti jokių dievnamių, jokių protinių dogmų bei normų ir pajėgsianti sujungti bažnyčią, šeimą ir įmonę į vieną bendriją, kuri kovosianti su nauja viltimi nebe dėl pinigo ar galios, bet dėl individualinės laisvės.

Lietuvių praeities dievai irgi atsišaukia tan balsan, juoba, kad jie yra germanų kaimynai, kurių pajudėjimas neliko be įtakos. Antai Vyt. Alantas savo "Pragaro pošvaistėmis" aiškiai pasisako už visišką nusisukimą nuo krikščionybės ir grįžimą prie senųjų dievų. Krikščionybė esanti "importuotas dalykas", o stabmeldybė — "lietuvių tautos genijaus padaras". Lietuviškąją stabmeldybę savo romane jisai mato romantinėmis akimis, ją idealizuoja ir siūlo jieškoti "užuovėjos" šiais neramiais laikais aisčių pirmapradžiuose šaltiniuose, kurie esą lietuviams artimesni už visokias filosofines sistemas. Jis norėtų atsukti istorinį filmą ir grąžinti Lietuvą į šventų ąžuolynų, amžinosios ugnies, vaidilučių ir krivių-krivaičio laikus.

Tai balsai ir reiškiniai, besirikiuoją toje pačioje naujosios pagonybės linijoje, kur įvairios vertybės iškeliamos absoliutinėn plotmėn.

2. Kolektyvines formos
Stiprėjant antropocentrinei žmogaus sampratai, bendruomenės gijos, kurias buvo nutiesusi krikščionybė, ėmė atsipalaiduoti ir net trūkinėti. Anksčiau žmogus jautėsi priklausąs bendruomenei, kurios tėvas yra Dievas. Jis jautė savo hierarchinę vietą, žinojo savo uždavinį žemėje, kurioje vykdė Augščiausiojo valią. Su prancūzų revoliucija ir su pramonės atėjimu gimė naujas žmogaus tipas, atsipalaidavęs nuo tradicinės priklausomybės ir pasinešęs gyventi masėje. Jei anksčiau didžiausia jo atrama buvo Dievas ir su Juo susirišusi bendruomenė, tai dabar ta atrama tapo — masė. Ji atrodo didžiulė, begalinė savo apimtimi, savo skaičiumi, joje slypi neišmatuojama jėga, galinti statyti Babelio bokštus ir juos griauti, tai kolosas, kuris gali kiekvieną apsaugoti nuo visokių išorinių pavojų, teikti vidinio saugumo jausmą, tai tarsi dievybė, kuriai galima atsiduoti ir kurioje galima pradingti, bet nepražūti. Panteistiniam žmogui tikra dievybė buvo gamta ir su ja jis tikėjosi susiliesiąs; iš jos prieglobsčio jis buvo išėjęs ir jos slėpinin jis manė grįšiąs. Masės žmogui gamta nebėra slėpinys. Jos reiškiniai jam tiek žinomi, tiek įprasti ir tiek apvaldyti, kad jie' jam nebeimponuoja. Jis jaučiasi visa galva už juos pranašesnis. Didesnė galybė jam atrodo masė, kuri įvairiais veidais įžengė istorijon. Taip iškilo masės mitas, kuriuo žavėjosi "tikintieji" ir kuriam lenktis buvo priversti "netikintieji".

Marksistinis mitas
Masės mitas mūsų dabartyje ryškiausiai pasirodė dviem formom: marksistiniu ir nacionalistiniu kolektyvizmu. K. Markso idėjos, ypač išreikštos jo veikale "Das Kapital", rado apaštalus, kurie rizikavo savo gyvybe, iki pasiekė valdžią. Vėliau jie valdė kitų gyvybes ir ant milijonų lavonų pastatė savo karalystę, naikinančią Dievo Karalystę. Pastaroji, pasak Kristaus palyginimo, turinti augti kaip garstyčių grūdas ir tapti dideliu šakotu medžiu; jos augimas grindžiamas asmeniniu pasiaukojimu, kurį simbolizuoja kryžius; jos tikslas — "civitas Dei", kurioje viešpatautų meilė, vedanti žmogų atpirkimo keliu antgamtinėn pilnatin. Marksistinėj karalystei augimo procesas varomas jėga, prievarta. Čia niekas nelaukia pjūties, kur raugės ir kviečiai bus atskiriami; čia užuomazgoj raunamas kiekvienas, netinkąs kolektyvinei karalystei. Joje taip pat niekas nemiršta už žmogų bei jo išgelbėjimą. Tai visiškai svetima mintis. Juk žmogus čia tėra individas, bet ne asmuo. Jo uždavinys yra aklai įsijungti į milžiniškos mašinos procesą, tapti kolektyvo dalele ir dingti jame. Jis turi pajusti savo menkumą didžiulio koloso — kolektyvo akivaizdoj. Pasak A. Koestlerio, jis turi tapti nuliu begalybės akivaizdoj, Krikščionybėje žmogus pajunta savo menkumą Dievo visagalybės akivaizdoj, bet kartu jis pajunta ir savo vertę, nes pats Dievažmogis dėl jo yra miręs. Marksistiniame kolektyve žmogus turi išpažinti savo menkumą prieš triuškinantį Molochą ir jį prievarta garbinti. Jis turi aklai tikėti vadų skelbiamu rojumi, kuris kasdien artėja. Tas tikėjimas turi būti varu ir propaganda skiepijamas. Jeigu kas negali įtikėti, turi vaidinti tikintį, nes kitaip gresia sunaikinimas. Ciceronas savo veikale "De natūra deorum" rašė, kad, esą, žmonės garbina dievus iš baimės. Šiuo atveju tai tiesa. Juk kolektyviniam Molochui savo valia lenkiasi tiktai kolektyvizmo elitas, o masės — iš baimės. Bet ir vieni ir kiti yra įsukti milžiniškon mašinon, iš kurios nepajėgia ištrūkti. Jie turi jausti, galvoti ir veikti taip, kaip kolektyvinė mašina diktuoja. Sėdintis prie jos vairo priverčia judėti, galvoti ir veikti pagal savo valią ir savo idėjas. Jo asmuo iškyla kaip autoritetingo ir galingo vado, kuriam priskiriami dieviški savumai; gimsta savotiška mistika, ir ji paprastą mirtingąjį padaro antžmogiu, kuriam organizuojamas triukšmingas kultas. Prie jo siejasi mesianizmas, toli prašokąs socialinių reformų plotmę. N. Berdiajevas, gerai pažįstąs marksistinį kolektyvizmą, pastebėjo, kad jis nėra vien ekonominė sistema, kad jo pagrinde glūdi mistika, tiksliau tariant — mitas. Jo uždavinys esąs perkeisti pasaulį ir žmogų, padaryti jį laimingu sukolektyvintame pasaulyje. Tai tikėjimas, besiremiąs kai kurių "pranašų" idėjomis ir gyvenąs mesijiniu laukimu, kuris, be kitko, yra grindžiamas ir evoliucijos teorija. Kolektyvizmas esąs pažangos padaras, tobuliausia ateities gyvenimo forma, kuri neišvengiamai įsigalinti visame pasaulyje. Rusų tauta turinti būti tos laimingosios ateities misijonierė. Kaip priešmarksistiniais laikais rusų tautoj gyvas buvo mesianizmas, taip ir dabar jis reiškiasi, tiktai skirtingu turiniu ir skirtinga linkme. "Vienintelė dievanešių tauta — esame mes, tai yra rusų tauta" — rašė Dostojevskis savo "Demonuose". Tokia ji buvo, tokia ir pasiliko. Anksčiau ji buvo tautinių dievų bei panslavizmo nešėja, dabar — kolektyvizmo dievų. Kokius dievus ji iškels ateity — dar nežinia.

Nacionalistinis mitas
Antras didelio masto kolektyvizmas yra nacionalistinis bei rasistinis. Ir jame žygiuoja masės, bet išsirikiavusios tautinėmis grupėmis. Jų kolektyvas nėra visuotinis, nes jame gali tilpti tiktai vienos tautos žmonės. Visuotinis jis yra tiktai kaip idėja, žadinanti pabusti tautas. Tikrovėje jis yra išskirtinis, keliąs į augštybes tik savo tautą. Tik jo tauta yra augščiausia vertybė ir tiktai ja jis tiki. Dostojevskis būdingai rašė savo "Demonuose" apie rusų tautą dar prieš nacionalistinio kolektyvizmo atėjimą Vakarų Europoj: "Jei didelė tauta netiki, kad ji turi tiesą (tik ji viena ir tai išskirtinai, absoliučiai viena), jeigu ji netiki, kad tik ji viena yra pajėgi bei pašaukta kitas tautas pažadinti ir jas savąja tiesa išgelbėti, — greitai taps etnografine medžiaga, bet ne didžia tauta! . . . Kadangi tėra viena tiesa, viena vienintelė tauta gali turėti vieną tikrąjį Dievą, nežiūrint, kad kitos tautos turi savo ir tai didelius dievus". Po daugiau kaip pusės šimto metų ši filosofija ryškiausiai atsiliepė šūkyje: "Viena tauta, viena valstybė, vienas vadas!" Tuo "tikruoju" dievu tapo nacionalinis kolektyvas, atstovaująs absoliutinei tiesai. Jame imta įžiūrėti kažkas mistiško, dieviško; esą, jis slepia savyje neišmatuojamą galybę, kuri glūdi milijoninėse masėse ir laukia pažadinama. Vado šaukiamas, nacionalistinis kolektyvas galįs išsilieti didžiausiu kūrybingumu ir galingumu. To kūrybingumo šaltinis esąs "Rassenseele" — rasinė gelmė, iš kurios trykšta nacionalinis genijus. Pasak Rosenbergo, "Der Mythus des XX Jahrhunderts" autoriaus, germaniškoji rasė esanti visų vertybių pagrindas, kuriuo remiasi ir valstybė, ir kultūra, ir religija. Toji rasė kūrusi didvyrius, pilis, katedras, meną. Didieji vyrai, kaip Tomas Akvinietis, Dante ir kt., buvę tikrieji germanai. Rasė esanti slėpiningas pasąmoninis šaltinis, kurio sąmoningoji išraiška yra didieji žmonės, bet ypač tautos vadas. Pastarojo lūpomis, kaip didžiojo pranašo, kalba visas nacionalinis kolektyvas, ir todėl jam priklauso atitinkamas kultas.

Būdinga pastebėti, kad valdovų kultas buvo praktikuojamas ypač Azijoj, kur artintis prie jų buvo galima tiktai pagal tam tikras religines apeigas. Romos imperija tai pasisavino ir ėmė dievinti savo cezarius. Jų pakėlimas į dievus buvo atliekamas oficialiu senato aktu. Pvz. Aurelijus ir Dioklecijanas įsakydino vadinti juos: "dominus et deus". Jų tad įstatymai buvo ne žmogiškosios valios padaras, bet dieviškosios. Šį kultą krikščionybė sugriovė, bet XX amžiuje jis vėl atgijo naujomis formomis. Deja, šiuo momentu vado kultas, vėl nebeaktualus, bet jo šaknys nėra išnykusios. Kadangi tas kultas rėmėsi tikėjimu, todėl jo išnykimas negali būti staigus, juoba, kad Europoje garbinti vadai liko jėga bei prievarta nusodinti. Nacionalistinio kolektyvizmo dvasia tebėra gyva ir, naujiems vėjams padvelkus, gali vėl išsilieti. Žinoma, tas išsiliejimas pasireikš nauju aspektu, bet kol kas savo pagrinde turės religinį ar, tiksliau sakant, pseudoreliginį pobūdį. Netolimoj gi praeity šis pobūdis buvo ryškiai matomas, ypač nacional-socializme ir fašizme. Juose galima įžiūrėti pagrindiniai religijos elementai: a. augštesnės galios pripažinimas, b. jai atsidavimas bei išpažinimas, c santykiavimas su ja. Augščiau-sioji galia telkiasi nacionaliniame kolektyve bei rasėje, kurios gyvoji išraiška yra vadas. Pastarasis yra tos slėpiningos jėgos nešėjas, mana, per kurią tauta pasineria rasės sieloje. Jo kultas tebėra dar visų atmintyje. Pvz. vienas buvusių jo garbintojų, H. Rauschning, rašo apie partijos kongresus: "Mūsų pamaldos, tai buvo siekimas atvesti kiekvieną į savo būties pradžią, į savo motiną. Iš tikro tai buvo Dievo tarnyba" (La Revolution de nihilisme, p. 54). Tokių apeiginių reiškinių buvo daug: laidojant, priimant narius partijon, "Jugendweihe" ir pan. Tokiu būdu visur buvo skiepijamas tikėjimas į vadą bei religinis santykis su juo. Pvz. vienas teisėjas, išvydęs vadą rašo: "Pajutau didelį laimės virpesį. Pažvelgiau į jo akis, jis į mano, ir aš vieno troškau—grįžti namo ir pasilikti vienas su šiuo begaliniu įspūdžiu, kurio buvau priblokštas" cit. R. Kanters, Essai su l'avenir de la religion, p. 113).

Šitokio ar jam artimo pobūdžio nacionalinio kolektyvizmo mitas, kaip ir visi kiti, nėra miręs — jo laikotarpis dar nėra praėjęs. Pralaimėjęs viename krašte, jis persimeta kitur, kur atsiranda atitinkama dvasinė tuštuma. C. G. Jung nacionalinį kolektyvizmą vadina "blonde Bestie" ir sako: "Juo labiau nyksta krikščioniškosios pasaulėžiūros autoritetas, juo stipriau ima judėti "blonde Bestie" požeminiame savo urve ir grasina išsiveržti pražūtingu smūgiu (Aufsätze zur Zeitzgeschiechte, p. 117). Jis tai rašė 1918 m. ir dabar vėl primena, kad kolektyvizmo grėsmė tebetyko ir kad ji grasina grįžimu Į primityvinį barbarizmą.

Visų naujosios pagonybės formų bendras vardiklis yra žmogus įvairiais savo aspektais. Vienur jis pasirodo individualiniu veidu, kitur — kolektyvizmu. Tai vadinamasis naujasis humanizmas, kurio absoliutinė vertybė, iškelta į visos būties centrą, yra žmogus ir žmonija. Tai jo "tikrasis dievas", tai jo "Grand - Etre" — didžioji realybė, kurios statula turinti būti pastatyta ant visų altorių, pradedant nuo Dievo Motinos katedros Paryžiuje.

Šitokion atmosferon yra patekusi ir okupuotoji Lietuva. Visas jos kultūrinis gyvenimas yra sukamas ta linkme. Tai matyti iš dar pasirodančių lietuvių kalba raštų. Pvz. būdingas tos galvosenos liudininkas yra A. Markevičiaus novelė "Dievadirbys". Joje autorius vaizduoja seną dievadirbį, kuris klebono paprašytas padaryti naują Kristaus statulą (senoji sudužusi), padarė tokią, kad joje buvo galima atpažinti matytas žmogus: drobiniais marškiniais, medinėmis klumpėmis ūsuočius, einąs pakeltą galva, besišypsąs. Kunigas, ją pamatęs, sako: "Tai ne Dievas, o paprastas žmogus . . ." Dievadirbys: "Paprastas, klebonėli. . . žmogus, kuris visas gėrybes sukūrė, ir tuos namus pastatė, ir pamaitino, ir aprengė mus. Jį kasdien visur matom, ar jis ne mūsų dievas . . .?" (Literatūra ir menas, nr. 14 (1956). Taigi, žmogus — "ar jis ne mūsų dievas?"