IŠ REMINISCENSIJŲ

VII. Štai vėl, sėdėdamas pajūrio smiltyse, pilstau, kaip geltoną smėlį, savo prisiminimus, gerdamas iš naujo vėl praėjusias vasaras, saulę, smiltis ir draugystę, ir jausdamas, kaip kiekviena valanda, kiekvienas liestas daiktas, kiekvienas žmogus, akiratis, medis darosi brangus ir nebeatplėšiamas, įsikabinęs šaknimis pačioj prisiminimų šerdyje. Kažkodėl, mums sėdint tą vasarą, kieme, po eglėmis (buvo daugiau svečių, ir viduje grojo radijas, buvo girdėtis kalbos, ir mes sėdėjome ten po egle ir žaidėme kažką, nebeprisimenu — kalbėdami apie kažką labai taip nesvarbaus), — kažkaip tada atrodė viskas labai paprasta, kasdieniška: ir muzika, ir saulė, ir žaidimas. Ne taip, kaip štai dabar, iš tolo — taip šventadieniškai, taip saulėtai. Ir tada — mes buvome trise — stovėjome išbalusiam pajūrio smėlyje, ir mėtėme akmenučius, ar, sėdėdami vakaro prietemoj, pilkoj vasarvietėj, mes klausėmės lietaus, ūžiančio medžių šakose ir kiemo eglėse. Rytą buvo šventadieniškai tylu. Mes nusileidome žemyn nuo vilos, kur įlankoj, paskendusioje rytmečio rūke, ūbavo motorlaivių švilpukai — ir sustoję, apačioj, žiūrėjome į pilkus, mažyčius kranto namukus, išsibarsčiusius po ryto miglą. Tą dien atvyko arklių lenktynininkai, ir nuo pat ankstyvo ryto buvo girdėt arklių prunkštimas, ir jojikai valgė šnekėdamiesi pusryčius, ir garsiai, laisvai, šūkavo, ir tada, pliauškindami raudonais botagais, ėjo šilo keliuku,— ir mes sėdėjome verandoje, ištiesę kojas, kėdės atlošoj, sekdami naujus svečius, ir atsisveikindami, palydėdami kiekvieną pro duris, ir žiūrėdami, kol automobilis pradingdavo medžių užsilenkime — tada vėl, ilgomis valandom, sėdėdami verandoje (ir tiek daug saulės!) kalbėjomės apie svečius, skaitėme Dylan Thomas, vartėme senus Collier numerius, ir sakėme: žiūrėk, tos žalios kėdės yra tartum seni bičiuliai, susėdę rateliu kieme po medžiais. Ir Ponas Bernardas sėdėjo po medžiu, ant medinio miško suolo, žiūrėdamas kažkur ten vienumoj, klausydamasis medžių ūžesio. Tą dien viešėjo Pranas. Jis šokinėjo ir juokėsi, taryt pamišęs, ir visi kažkaip pamišę buvo — kuo, saule ar jaunyste, ar mišku — sunku buvo atspėti. Ir Nijolė, susikabinę rankomis su Giedre, kartu su Vida — kažinką šnekėdamos, ir plėšydamos nuo šakų lapus, ėjo taku gilyn vis ir gilyn i mišką. Mažai tą vasarą turėjai laiko — vis svečiai, ir vis svečiai,— tačiau aną sekmadienį, pabėgome visi, palikę valgančius, ėjome gilyn į mišką, keturiese, brisdami per smėlį, ir šakas, ir dainuodami, ir nieko negalvodami, sėdėdami pajūryje ant vakaro smilčių, žiūrėdami į naktį. Ir tada — lietus. Kirsdamas lapus, dundėdamas ant stogo, visu vasarnamiu jis liejos, didžiulėmis srovėm; ir ilgai sėdėjome — mažai bebuvo jau svečių — seni pažįstami, Ponia Valerija su sūneliu, ir Rimvydas,— sėdėjome ilgai pilkoj vasarvietėj, klausydamies lietaus ūžimo medžių šakose ir kiemo eglėse, šnekėdamiesi patylom taip apie šį ir apie tą, prisimindami ir vėl užmiršdami, ir leisdamiesi nakčiai paskandint, apgaubt, ir būti nežinia. VIII Prisimeni, Ponia Marija, — tą vakarą ilgai ėjome temstančiom vasaros gatvėm, šlaitu žemyn, ir kalbėjomės šiaip apie šį, ir apie tą, — ir Aida su Birute, rinkdamos į glėbį saujas laukinių gėlių ir miško lapų; ir tų, Pauliau, — jūs, nerūpestingi, skausmo neliečiami, visad vaikai; tu, berželiai vidury kiemo, praėjusių naktų balti liudininkai,— prisimeni, kaip ilgai vaikščiojome tą naktį, gėrėme kantinoje coca-cola, ir tada, kartu, šokom aplink berželį? Ir tu, mano baltas Mayence, ir sunkūs kroviniii, ir prekių laivai, ir dūmai, ir lietaus purkšlės,— Bremenhaven. Kur mano namai, kur kraštas mano, tėvynė? Ir tu, plačioji, svaigulinga Amerika, savo raudonais kalnais, sodriom upėm, savo spalvotais miestais, išsiklojusiais vešliuos, begaliniuose slėniuose, ant upių ir vandenynų, dundėdama savo uostais, degdama savo triukšmingais, plieniniais miestais; ir tu, New York, savo skambančias stiklo rankas įmerkęs į minkštus debesis, į begalinį lietų, — savo triukšmingom ir begalinėms gatvėm, savo ilgesiu apraizgęs mano kiekvieną valandą,— kiekviena gatvė, kiekviena įlanka, aikštės ir parkai,— Bear Mountain, Hicksville, Lake Iraauois, mažyčiai Stony Brook namukai, (atsimeni, kaip tąsyk rytą, žiūrėjome žemyn nuo vilos, jausdami, kaip kiekviena išgyventa minutė smeigiasi gilyn, nebeišplėšiamai, kaip gyvento, kaip išjausto dalis, kaip nuosavo, brangiausio: kaip namai). Namai, namai. Kiekviena vieta, kiekvienas akiratis, susitikimas, veidas; kiekvienas sustojimas, pasižiūrėjimas — susirišimas, namai. Ar nedainavome tada, ilgesingai, plaukydami ant Lake Iraąuois — ir tavo lino akys, Leonora, buvo pilnos vandens ir mergaitinio ilgesio,— klausydamies ežero tylumos, žiūrėdami pakrančių medžių, ir taškydami vandenį, pamiršę praeitį, ir laiką, gyvendami akimirka,— ar sėdėdami Camp Oscawana, žiūrėdami į Hudson, mėlynus kalvų kauburius, į Connecticut naktį, pilną plačios, šimtmetinės tylos,— ar nebuvom tąsyk pasinėrę vien tik į naktį? — Ir vėliau, nusileidę žemyn, i paplūdimį, sėdėjome visi ant pakrantės, dainuodami, patyliuku, ir sau, būdami neatplėšiama nakties ir pakrantės dalis. Sakyk, Leonora, ar galvojai tąsyk apie namus? — ar žiūrėdama į baltas pakrančių atbrailas, į žalius akiračius, ir vakarą (ir denyje buvo pilna žmonių, ir šoko, ir kažkas dainavo, ir grojo banjo)? Mes stovėjome prie atramos, klausydamies muzikos, žiūrėdami į liepsnojantį Palisades lanką, gerdami svaiginančią, mistišką, skausmingą Amerikos naktį, užburiančią ir kerinčią, nebepaleidžiančią, apgaubiančią, paneriančią, trinančią prisiminimus, trinančią ilgesius, praeitį, traukiančią į save, i pat vidurį (ir žmogus vis grojo banjo, ir kažkas dainavo, ir šoko, ir liepsnodami degė Palisades langai ir naktinio New Yorko. šviesos). O, ar nebuvo kiekviena vieta, pamatymas, sustojimas — kiekviena minutė: namai? Ar nebuvo skausmingas kiekvienas atsiskyrimas, ar nebuvo: namai? Ar nebuvo viskas vien susirišimai, vien susirišimai ir atsiskyrimai? Neklausk manęs. Nei atsakyt ką turiu. Alkanas vis, ištroškęs, gerdamas godžiom akim ir nepasotinamom, kiekvieną naują akiratį, kiekvieną veidą, upę, aikštes ir tiltus, būdamas žemės neatskiriama dalis, prisirišdamas lygiai prie visko, ir skausmingai ir nlėšomas atsiskirdamas.