VELNIO ARIJA Spausdinti
TĘSINYS

4. Būties dualizmas Dostojevskio pergyvenime
Kad būtis yra sukilusi, kad viršum šio regimojo pasaulio esama kažkokio kitokio, kad mūsoji regimybė neišsemia visos mūsų būties, tai patyrė Dostojevskis savoje Nevos vizijoje. Ši vizija yra ne kas kita, kaip trumpas aprašymas vieno pergyvenimo, kurį Dostojevskis turėjo jaunystės metais ir kurį paskui pavaizdavo "Petrapilio svajonėse" (1861). Prieš nagrinėdami šį pergyvenimą, turime pastebėti, kad Dostojevskis savo jaunystėje buvo svajingas ir romantiškas. Jį žavėjo tolimos šalys ir praėję amžiai, traukė visa, kas egzotiška ir didvyriška. Artimajai, regimajai tikrovei jis buvo taip lygiai aklas, kaip daugybė rusų. Jis domėjosi tik tuo, kas paslaptinga, nuostabu, fantastiška. Jis mielai skaitė istorinius W. Scotto romanus ir fantastinius Hoffmanno pasakojimus. Tačiau Nevos vizijos akimirką jam atsivėrė akys, ir Dostojevskis staiga suprato, kad nėra nieko fantastiškesnio ir nuostabesnio, kaip tikrovė.

"Atsimenu, kai sykį, — pasakoja Dostojevskis, — smarkiai šaltą sausio pavakarę nuo Vy-burgo Nevos pusės skubėjau namo. Tada buvau dar labai jaunas. Priėjęs Nevą, stabtelėjau ir mečiau žvilgsnį į kitą upės krantą, į padūmavusią, šaltai blyškią tolumą, kuri staiga vakaro žaroje paraudo ir ūkanotame dangaus pakraštyje geso. Naktis leidosi ant miesto, ir visa neišmatuojama, sušalusio sniego pilna upės vaga buvo padengta saulėleidyje žybsinčiomis šerkšno adatėlėmis. Buvo 20 laipsnių šalčio. Garas kilo nuo pavargusių arklių ir nuo skubančių žmonių. Suspaustas oras drebėjo nuo mažiausio garso. Ant abiejų upės krantų iš kaminų stiebėsi dūmų stulpai tarsi milžinai į šaltą dangų; jie telkėsi ir vėl skirstėsi, taip kad atrodė, tarsi naujas pasaulis kūrėsi viršum senojo ir tarsi naujas miestas statėsi ore. Atrodė, kad visas pasaulis su visais savo gyventojais, stipriais ir silpnais, su visais savo namais, vargšų lūšnelėmis ir turtuolių rūmais, virto šią saulėlydžio valandą kažkokia fantastiška, užburta iliuzija, kažkokiu sapnu, kuris savo ruožtu taip lygiai greit išnyks, kaip anie dūmai tamsmėlyje danguje. Man atrodė, kad šią minutę ašen kažką supratau, kas manyje ligi šiol glūdėjo, bet ko negalėjau aiškiai suvokti. Kažkas visiškai nauja, kažkoks visiškai naujas pasaulis manyje praregėjo, man visiškai nežinomas pasaulis, tik nujaučiamas pagal neaiškų šnibždėjimą, pagal paslaptingą mostą. Man atrodė, kad tik šią minutę prasidėjo mano egzistencija. Apsidairiau aplinkui ir staiga pastebėjau kažkokių keistų asmenų. Jie visi buvo įstabūs, nepaprasti žmonės, visiškai proziški slapti patarėjai, sykiu tačiau kažkaip fantastiški. Kažkas vaipėsi prieš mane, kažkas slėpėsi užpakalyje šios minios, tampė siūlus, ir lėlės judėjo, o jis kvatojo ir kvatojo be paliovos".

Tai buvo sukrečiantis rašytojo pergyvenimas. Ligi šiol Dostojevskis regėjo tik būties fasadą, tik anuos proziškus, kasdienius slaptuosius patarėjus, buvo jais nepatenkintas ir todėl jieškojo priebėgos fantazijose ir egzotikoje. Nevos vizijoje jam atsiskleidė būties gelmės. Jis pastebėjo, kad kiekvienas slaptasis patarėjas yra ne tik proziškas, bet kartu ir fantastiškas; kad žmonės turi dar ir kitą veidą, negu tas, kurį įpratę regėti kasdienoje. Dūmuose ir rūke skęstąs Petrapilis virto daiktų dvilypumo simboliu. Dostojevskis patyrė antrąją egzistencijos plotmę, ir ši nauja plotmė pasidarė jam vėlesnio poetinio įkvėpimo šaltiniu. Visi jo veikalai esmėje yra ne kas kita, kaip šio mūsosios egzistencijos dvilypumo sklaida. Regimoji tikrovė apsireiškė rašyto-iui tarsi pridengta kažkokia skara, kurią praskleisti ir įsibrauti į už jos esantį pasaulį virto Dostojevskio gyvenimo uždaviniu. Štai kodėl jis ir tikėjo, kad tik Nevos vizijos akimirką prasidėjo jo egzistencija, nes gyvenimas prie būties fasado, neišvydus tikrosios jos šventyklos, nėra egzistencija, verta šio vardo.

Daiktų dvilypumo vizijos šviesoje galima laikyti Dostojevskį platoniku. Platonui būtis irgi nėra vieninga: idėjų pasaulis guli viršum regimos tikrovės ir su šia nesiderina. Ten augštai "yra tikras dangus, ir tikra šviesa, ir tikra žemė". — sako Sokratas "Phaidone". O "žemė čia pas mus, ir akmens, ir visa erdvė yra pagraužta ir oro negandų sugadinta" (Phaidon 109C-110D). Tuo tarpu idėjų karalystėje "ir kalnai, ir akmens yra atbaigti, perregimi ir turi gražesnes formas". Anos karalystės gyventojai "turi šventyklų dievams, bet jose dievai iš tikro gyvena" (110D-111D). Kaip Dostojevskis vakaro žaroje išvydo kitą Petrapilį, taip Platonas regėjo kitą žemę su gėlėmis ir vaisiais, su kalnais ir akmenynais, su šventyklomis ir dievais, kurie tačiau buvo ne sugadinti, ne pagraužti, bet gryni, stiprūs ir amžini. Tai buvo anaiptol ne kažkokia svetima žemė. Tai buvo mūsų ilgesio žemė, tiesos ilgesio apsireiškimas.

O vis dėlto esama didelio skirtumo tarp Platono ir Dostojevskio. Idealinis Platono kos-mos yra vieningas pats savyje. Gėrio idėja kaip "idėjų idėja" jungia visas kitas idėjas į amžiną ir visuotinę vienybę, kurdama tuo būdu nuostabią harmoniją, kurioje nesuskamba joks disonansas. Platonas buvo stabmeldis, kuris blogį regėjo tik tame, kad mūsoji tikrovė dėl kažkokių priežasčių neatitinka amžinuosius pirmavaizdus. Bet kad skilimas bei sąmyšis būtų ir idėjų pasaulis, — to Platonas neprileido: tai būtų buvę jam nepakeliama. Todėl jis pergyveno mūsąja egzistenciją kaip nepasisekimą, bet ne kaip išjuokimą, ne kaip satyrą. Už mūsojo buvimo kulisų jis negirdėjo demonų juoko ir neregėjo pasibaisėtino marijonečių šokio. Tuo tarpu Dostojevskis jau buvo krikščionis. Todėl jam blogis, viešpataująs šiame pasaulyje, turėjo transcendentinį šaltinį, kurio šaknys glūdėjo anapus mūsų tikrovės, bet kurio atgarsiai aidėjo visoje žemės istorijoje. Štai kodėl ir anas kitoks, anas naujas pasaulis, atsiskleidęs Nevos vizijoje, buvo taip pat dvilypis. Jis nebuvo harmonija ir vienybė. Jis buvo pilnas patyčios ir net pagiežos. Kažkoks piktas pradas tampė virvutes mūsojoje istorijoje, kuri virto lėlių teatru. "Man atrodo — rašė Dostojevskis kiek vėliau viename laiške savo broliui, — kad pasaulis įgijo neigiamosios prasmės ir kad iš kilnaus dvasingumo pasidarė tiktai satyra" (BN 19). Anoje augštesnėje būties plotmėje Dostojevskis išvydo ne tik dieviškąjį Veidą, kurio šviesa apšviečia kiekvieną žmogų ir kiekvieną kūrinį, bet jis išvydo ir demonišką snukį, gardžiai kvatojantį iš visų mūsų pastangų bei darbų. Visuotinėje amžinųjų idėjų harmonijoje staiga Dostojevskis išgirdo — velnio ariją.

5.  Buvimas kaip patyčia
Mintį, kad buvimas yra ne tik kančia, ne tik nerimas, ne tik nepasisekimas, bet kad buvimas yra ir patyčia. — šią mintį Dostojevskis skelbia visuose savo veikaluose ir savo laiškuose. Minėtoje "Šeimininkėje", lygindamas savo įkvėpime paregėtus "ištisus pasaulius" su mūsuoju buvimu, jis pastebi, kad šie nauji pasauliai "savo sukilėlišku nepriklausomumu" žmogų slegia ir persekioja, lyg kokia "amžina, begalinė ironija" (p. 445). Ši ironija paverčia niekais kilniausius žmogaus užsimojimus — ne tuo, kad jie sudūžta dėl neįveikiamų kliūčių, bet tuo, kad prieš juos arba šalia jų esti žmogui parodomos jų įvykdymo išjuokos. "Jeigu komponuočiau operą, — rašo Dostojevskis savo romane "Paauglys" (1875), — tai, žinote, imčiausi medžiagos iš 'Fausto'. Ši tema man labai patinka. Aš visados komponuoju sceną katedroje, tai yra, komponuoju tik taip sau, savo galvoje. Gotinės katedros vidus, chorai, himnai; įeina Gretchen ir kartu, žinote, viduramžių chorai, iš kurių girdėti visas penkioliktasis šimtmetis. Gretchen su-sigraužus; visų pirma rečitatyvas, tylus, bet skausmingas; chorai ūžia — tamsiai, griežtai, be pasigailėjimo: 'Dies irae, dies illa'. Ir staiga — velnio balsas, velnio arija. Jis yra neregimas, tik girdėti jo balsas, kuris skamba šalia visų, kartu su himnais, su jais sutampa, ištirpsta, ir vis dėlto pasilieka kažkas visai kita ... Ilga, be galo ilga tenoro arija, būtinai tenoro... Arija vis stiprėja, darosi vis aistringesnė, tonai vis augštesni. Juose girdėti ašaros, skausmas, nepaliaujamas, neišvengiamas skausmas, galop nusivylimas ... Gretchen nori melstis, bet iš jos krūtinės išsiveržia tik riksmas ... Ji krinta ant kelių, grąžo rankas... ir, nuskambėjus paskutiniam tonui, krinta apalpus. Ją išneša laukan — ir tcda suskamba galingas choras. Tai turėtų būti tikra balsų audra, tikras sužavėjimo ir apsvaigimo choras, tarsi begalinis himnas, kad viskas sudrebėtų iš pamatų ir susilietų į vieną džiūgaujantį 'Hosanna'. Tai turėtų būti tarsi viso kosmo šauksmas ... Tada nusileistų uždanga" (p. 804-805).

Šiuo fantastinės operos vaizdu Dostojevskis kaip tik ir nori išreikšti žemiškojo mūsų buvimo sąrangą; buvimo, kuriame garbinimo giesmė jo Kūrėjui yra velnio arijos pertraukiama, gadinama ir dažnai visiškai nuslopinama. Tiesa, pabaigoje choras prasiveržia džiūgaujančia "Hosanna", bet kiek sudužusių širdžių reikia ligi tol išnešti iš buvimo katedros? Tiesa, viskas sudreba ligi pamatų dėl galingos kosmo giesmės, bet kas atsitinka su apalpusią Gretchen? Ar galima atskiro individo likimą aukoti visatos triumfui? Ar anos silpnos širdys, anie milijonai Gretchenų "turi būti tik medžiaga didiesiems ir silpniesiems"? — Tai klausimas, kurį iškelia ne Dostojevskis, bet pats mūsasis buvimas, ir kurį Dostojevskis tik išgirdo ir savo veikaluose išreiškė. Juk iš katedros išneštoji apalpusioji Gretchen yra visos anos galingos, džiūgaujančios "Hosannos" išjuoka. Gretchen ir choras "tarsi viso kosmo šauksmas" juk yra daugiau, negu tik priešingybės. Tai satyra, nes ant asmens sudužimo nėra įmanoma statyti jokios visuotinės vienybės ir jokios sukurti harmonijos. Dostojevskis šią satyrą jautė labai skaudžiai. Velnio ariją jis girdėjo kiekviename žmogaus himne, kiekvienoje garbinimo giesmėje. Jis leido Ivanui Karamazovui grąžinti Dievui "įėjimo bilietą" į visuotinę harmoniją kaip tik todėl, kad vaikų kaičia, vadinasi, nekaltų asmenų sudužimas jam užtveria kelią į šią harmoniją. ) Dostojevskis pats vos nevirto ateistu, išvydęs 1867 metais Baselyje H. Holbeino Jaunesniojo paveikslą "Nuėmimas nuo kryžiaus", kuriame jis įžiūrėjo Kristaus prisikėlimo išjuoką. ) Buvimas "tamsios, begėdiškos ir amžinai neprasmingos jėgos" (Idiot 627) jo buvo nuolatos jaučiamas. Norėtume pabrėžti žodį "begėdiškos", nes jis yra Dostojevskiui ypač būdingas. Daugelis Vakarų filosofų bei mistikų jautė pasaulyje ir žmoguje tūnančią tamsią galybę. Jie pergyveno ją kaip pavojingą, tačiau vis dėlto ne kaip begėdišką, tai yra, ne kaiptokią, kuri iš visko tyčiojasi ir kuriai nėra nieko švento. Buvimas Vakarų mąstytojams atrodo sunkus, bet ne satyriškas. Tuo tarpu anoji Dostojevskio tamsi jėga yra ne tik pikta apskritai, bet ir pilna patyčios. Patyčios prado atskleidimas mūsajame buvime yra gal būt pats originaliausias Dostojevskio kūrybos bruožas.


VIKTORAS VIZGIRDA — GAMTOVAIZDIS

Iškeldamas buvimo patyčią, Dostojevskis parodė, kad tikroji mūsų būties tragiką glūdi ne tame. kad mūsų idealai sudūžta, bet tame, kad jie virsta savo pačių išjuokomis. Ne kova apskritai padaro mūsų egzistenciją gūdžiai klaikią, bet kova už tai, kas galų gale pasirodo kaip patyčia visų mūsų pastangų. Ir kaip tik šitoks mūsų idealų sudužimas mus sukrečia ligi gelmių. Žmogus gali pakelti daug skausmo, jis gali visą gyvenimą kovoti su didelėmis kliūtimis, gali jas nugalėti arba pats žūti, bet jis negali susitaikyti su tokiu buvimu, kuris virsta savo paties karikatūra. Ivano Karamazovo asmenybė sudūžta kaip tik tą momentą, kai haliucinacijoje jis paregi, jog jo minčių bei jausmų įsikūnijimas yra ne demonas "ugnies sparnais, svaidąs žaibus ir griausmus" (p. 1218), bet paprastas apšepęs velniūkštis, kuris eina į pirtį ir ten prakaituoja "su popais ir pirkliais" (1190), kuris nori įsikūnyti šešpūdėje matronoje ir vesti tokį gyvenimą, kaip ir visi buržujai veda. Šitokio savo svajonių paveikslo Ivanas negalėjo pakelti. Jo negali pakelti nė vienas žmogus.

6. Dostojevskis kaip žmogaus poetas
Daugelis rusų filosofų ir poetų pergyveno būtį duališkai: VI. Solovjovo ir Al. Bloko vizijos tai gal geriausiai parodo. Tačiau beveik visi rusų filosofai ir poetai būties dualizmą visų pirm a regėjo kosme. Mus apsupančios gamtos suskilimas jiems buvo šio dualizmo apraiška. Tiek Solovjovo "amžinoji draugė", tiek Bloko "gražioji dama" yra ne kas kita, kaip perkeistojo pasaulio pavidalai. Tą patį galime rasti ir Tiučevo poezijoje. Tiučevas taip pat stipriai jautė buvimo dvilypumą, kuris jam išėjo aikštėn gimimo ir mirties, šviesos ir tamsos, dienos ir naktis ritme. Bet ir Tiučevas buvo kosmologinis dainius. Jo eilėraštis "Diena ir naktis" kaip tik atskleidžia mums šį kosmologinį jo polinkį. Viršum gūdžios dvasių karalystės ir neišsakomos bedugnės kybo auksu išsiuvinėta uždanga: tai diena, tarsi puiki skara, kuri pridengia kiekvieną trūkumą. Bet diena baigiasi, ateina naktis ir nutraukia aną skarą. Staiga bedugnė atsiveria prieš mus visu savo baisumu: tarp jos ir mūsų nėra jokios sienos. Štai kodėl mums naktis yra tokia nejauki, — baigia savo eilėraštį Tiučevas. Jis nesiduoda dienos burtų suvedžiojamas ir netiki į regimą kosmo harmoniją, nes žino, kad po ana auksu išsiuvinėta skara siaučia chaosas. Dienos žibėjimas nėra nei stiprus, nei tuo labiau pastovus. Demoniška tamsi jėga jį l3ngvai suardo. Po dienos ateinanti naktis yra Tiučevui įspėjimas netikėti anai margašviesei skarai, nes ji yra apgaulė.

Tokį pat įspėjimą girdime ir Dostojevskio veikaluose. Tik jis šiam įspėjimui renkasi ne gemtoje esantį tamsos-šviesos dualizmą, bet patį žmogų. Nevos vizija, apie kurią kalbėjome, buvo savo esmėje kosmologinė, kaip ir Tiučevo aukso skara arba Bloko "gražioji dama": Dostojevskis vizijos akimirką stovėjo žiemos užburtoje gamtoje (Blokas savo "gražiąją damą" matė taip pat žiemą apsnigtuose laukuose), kai viskas saulėlydžio žaroje degė ir spindėjo. Ir vis dėlto rašytojo dėmesys buvo nukreiptas ne į šią savotiškai perkeistą gamtą, bet į žmones: į anuos skubančius pro ji slaptuosius patarėjus, tokius kasdieniškus iš viršaus ir tokius paslaptingus savo viduje. Būties dvilypumas net ir Nevos vizijoje išėjo aikštėn žmogaus pavidalu. Čia Dostojevskis pamatė ne kosmo sielą, kaip Solovjovas Egipto dykumose, arba Blokas laukuose už Maskvos, bet žmogaus sielą, suskilusią savyje, prozišką ir kartu fantastišką. Dostojevskio būties dualizmas yra nebe kosmologinis, bet antropologinis. Jo pergyvenimo centre stovi ne pasaulis, bet žmogus.

Kaip tik todėl Dostojevskis dažnai ir yra laikomas psichologu. Nors Nietzschė buvo skaitęs tik keletą Dostojevskio veikalų ir tai tik prancūziškai perdirbtų, vis dėlto jis pavadino jų autorių "psichologu, iš kurio buvo galima kaiko išmokti". Šis Nietzsches posakis apsprendė visą tolimesnį Dostojevskio supratimą bei vertinimą. Jis buvo padarytas didžiausiu pasaulio psichologu, analizuojančiu žmogaus sielą tarsi anatomas žmogaus kūną prozektoriume. Dostojevskis buvo paverstas "psichoanalizės pirmataku", psichologinio romano "kelių laužėju", nusikaltėlių sielos žinovu ir t.t. ir .t. Šio šimtmečio pradžioje Vakarų Europos skaitytojai žavėjosi tokiomis jo veikalų vietomis, kaip Raskolnikovo tardymas "Nusikaltime ir bausmėje" arba valstybės gynėjo ir advokato kalbos "Broliuose Karamazovuose". Psichiatrai ir kriminologai rašė studijų apie Dostojevskį kaip apie nuostabų nusikaltimų analizuotoją. Be abejo, visas šis susižavėjimas buvo iš dalies pagrįstas. Dostojevskis sugebėjo sklaidyti žmogaus psichiką ir atverti jos gelmes. Tai pastebėjo jau ir Bielinskis, kai Dostojevskis jam 1845 metais perskaitė savo "Dvejetinį", ir šia proga pasakė, kad ligi tokių psichologinių plonybių galįs prasiveržti tiktai Dostojevskis. ) Tą patį prieš 30 metų tvirtino ir vokiečių kritikas J. Maier-Graefe sakydamas: "Jeigu svarstysime sielos pažinimą, tai viena vienintelė Dostojevskio knyga atstoja visus Europos romanus, pradedant Diderot".28) Žinoma, tai jau smarkiai perdėta. Toki Europos rašytojai-romanistai, kaip Balzacas, Unamuno, Bernanos su Mauriacu, nėra menkesni psichologai, negu Dostojevskis.

Tačiau psichologinis žvilgis dar neatskledžia mums Dostojevskio žmogaus sampratos. Pats Dostojevskis savo veikėjų sielos sklaidą suprato visiškai kitaip, negu jo ankstesnieji kritikai. "Mane vadina psichologu, — rašė jis savo pastabų knygelėje, — tai netiesa: aš esu tiktai realistas augštesne prasme; vadinasi, rodau visas žmogaus sielos gelmes" (SW 12, 333). Tuo jis norėjo pasakyti, kad jo analizių objektas yra ne žmogiškoji psichika, bet žmogaus būtybė kaip tokia. Psichika jam tarnavo tik kaip pradedamasis taškas prasiveržti į dvasią, o per šią į Dievą. Todėl jis niekad prie psichikos nesustojo. Jis greitai palikdavo šį pradedamąjį punktą, nesykį net per greitai, tinkamai skaitytojų neparuošęs dvasios ir dievybės sklaidai. Kartais jis darė net stambių psichologinių klaidų, pamiršdamas savo veikėjų nesubrendimą. Sakysime, kai keturiolikametis Kolia filosofuoja apie Dievą kaip apie hipotezę "pasaulio tvarkai išlaikyti"; kai jis kalba apie Kristų kaip apie "labai humanišką asmenybę" arba kai jis teigia, esą, galima žmoniją "mylėti ir be Dievo buvimo" (Broliai Karamazovai,  1019-21), tai čia aiškiai jausti, kad kalba ne jis pats, bet kad Kolios lūpomis byloja Bielinskis. Jeigu Dostojevskis būtų buvęs tiktai psichologas, šiandien jis būtų vargu ar suprantamas, nes žmogaus psichika kinta ir esti istorinių aplinkybių gana giliai apsprendžiama. Pavyzdžiui, joks tardytojas šiandien nusikaltėlio taip netardytų, kaip Porfirijus tardė Raskolnikovą. Šiandieniniai nusikaltimai daromi jau visai kitaip, negu devynioliktojo amžiaus viduryje, todėl ir nusikaltėlio vedimas į prisipažinimą dabar yra kitoks, negu prieš šimtą metų. Šiandien nei kriminologai, nei psichiatrai vargu ar galėtų ko nors iš Dostojevskio pasimokyti.

Tai, kuo Dostojevskis yra didis ir nemirštamas, yra jo veikaluose poetiškai atskleista tiesa, kad žmogus egzistuoja ryšium su transcendentinėmis jėgomis, šias jėgas savyje slepia ir jų atžvilgiu turi apsispręsti. Viename pokalbyje su Alioša apie grožio vaidmenį pasaulyje Dmit-rijus Karamazovas sako, kad grožis esąs "ne tik kažkas baisaus, bet taip pat ir kažkas paslaptingo" ir kad "kaip tik čia rungiasi Dievas ir velnias, o kovos laukas yra — žmogaus širdis" (Broliai Karamazovai, 191). A. L. Wolynskis mano, kad "Dostojevskis šiais keliais Dmitrijaus Karamazovo žodžiais pasiekė ligi tol rusų literatūroj dar nepasiektas gelmes". Žmogaus kaip kovos lauko Dievo ir velnio rungtynėms samprata iš tikro yra pati giliausia Dostojevskio kūrybos idėja. Joje glūdi visa jo antropologija ir teologija.

7. Žmogaus dualizmas Dostojevskio filosofijoje
Lygindami Dostojevskio antropologiją su viduramžių arba su Hėgelio žmogaus samprata, pastebėsime, kad nei vienoje žmogus nebuvo centras, kuriame susibėgtų būties pradai. Viduramžiams žmogus buvo statinis kosminės tvarkos (esse) taškas. Hegeliui žmogus buvo dinaminis visuotinio išsivystymo (fieri) taškas. Kiekvienu tačiau atveju jis pradingdavo nesurandamai: arba visuotinėje, amžinoje tvarkoje arba visuotiniame, amžiname judėjime. Kiekvienu atveju jis nebuvo būties priešginybių susibėgimas ir susikirtimas. Apie būties priešginybes kalbėjo daug kas, bet niekas nedrįso jų suvesti į žmogų. Tai padarė Dostojevskis. Dostojevskio žmogus nebėra statinė santrauka viso, kas yra kosme, kaip mokė šv. Tomas Akvinietis ("ąuodammodo omnia"). Apie statinę žmogaus sąrangą Dostojevskis iš viso nekalba. Tačiau žmogus nėra Dostojevskiui nė tik visuotinės dvasios išsivystymo pereinamasis punktas, kaip skelbė Hėgelis. Jokio i ramybę vedančio priešginybių suderinimo Dostojevskiui  nėra.   Dostojevskio žmogus yra centras, kuriame susitinka transcendentinės jėgos Dievo ir velnio pavidalais; dar daugiau: žmogus yra šių jėgų susitikimo istorinė objektyvacija.


K. ŽOROMSKIS ŽUVELĖS

Šitokia samprata padaro, kad Dostojevskio žmogus virsta ne priešginybių junginiu bei jų nešėju, bet pačia priešginybe, pačia kova savyje. Žmogus ne kovoja ir ne priešinasi, bet jis yra kova, jis yra priešinimasis. "Koks priešgyniškas kūrinys yra žmogus", — sušunka Dostojevskis viename laiške. —"Jo sielos atmosfera yra nuausta iš susiliejimo dangaus su žeme" (BN 19). Žmogus nežino, ar jis yra patekęs į "gėdą ir tvaiką" ar į "šviesą ir džiaugsmą". Jeigu jis gyventų gėdoje ir tvaike, vistiek jis "staiga pragystų himnu". Žmogus yra "žemas ir niekšingas", o tačiau jis bučiuoja "siūlę drabužio", kuriuo yra apsisiautęs Dievas (Br. Kar. 189). "Pikta, atpalaiduota, žiauri ir dūkstanti žemės jėga" traukia žmogų žemyn, ir jis nežino, ar Viešpaties dvasia sklendena viršum šios pasiutusios žemės (Br. Kar. 399). Šitos jėgos nešamas, žmogus gali pulti žymiai žemiau, negu gyvulys: "Gyvulys niekada negali būti toks žiaurus, toks rafinuotai, subtiliai žiaurus, kaip žmogus" (Br. Kar. 433). "Jeigu velnio nėra, — sako Ivanas Karamazovas, — o tik žmonės jį sugalvojo jį pagal savo paparčių paveikslą" (Br. Kar. 434).—Iš kitos tačiau pusės, "rojus yra kiekviename iš mūsų" (Br. Kar. 557). Jis gali jau rytoj virsti tikrove, jei tik mes panorėtume. "Gyvenimas yra rojus, ir mes visi esame rojuje, mes tik nenorime to suprasti" (Br. Kar. 531). Žemės gyvenimas susilieja su "nauju, begaliniu, nežinomu, bet jau prasidedančiu gyvenimu" (Br. Kar. 538). Žmogus yra "dieviškosios meilės paveikslas" ir todėl vertas vispusiškos meilės (Br. Kar. 587).—Iš tikro, "žmogus yra platus, perdaug platus", — sako Dmit-rijus Karamazovas (Br. Kar. 190). Jame telpa visa: ir Madonos paveikslas ir Sodomos paleistuvės. Nuostabiausia tačiau, kad žmogus, "net ir nešiodamas savo sieloje Sodomos idealą, nepaneigia Madonos idealo" (Br. Kar. 190). "Žmogus yra paslaptis" — rašė Dostojevskis savo broliui. "Jeigu ir visą gyvenimą besistengtum ją atskleisti, nesakyk, kad veltui praleidai laiką. Aš atsidedu šiai paslapčiai, nes noriu būti žmogumi".28) Šios paslapties esmę Dostojevskis tikėjosi radęs kaip tik esminėje žmogaus priešginybėje.

Ši pagrindinė žmogaus savybė apsprendžia ir žmogaus pobūdį apskritai: jis yra neapspręstas, svyruojąs, neužbaigtas. Tai mes pastebime visuose Dostojevskio kūrinių veikėjuose. Dostojevskis niekur nepraveda griežtos sienos tarp gė rio ir blogio, tarp teigiamų bei neigiamų personažų. Visi jo veikėjai yra nuausti iš dviejų pradų, visi jie yra kartu ir geri ir blogi. Dostojevskio veikaluose nėra nei iš anksto predestinuotų šventųjų, nei iš anksto predestinuotų nusidėjėlių. Kiekvienas žmogus slepia savyje galimybę būti šventuoju ir būti nusidėjėliu: tai priklauso nuo jo paties apsisprendimo bei nuo jo laisvės. Kai Dostojevskis 1868 metais planavo rašyti romaną apie ateizmą, tai norėjo parodyti žmogų, kuris jau subrendęs praranda tikėjimą, paskui šliejasi tai prie ateistų, tai prie slavofilų, tai prie vakariečių, tai prie rusų atsiskyrėlių ir sektantų, tai prie dvasininkų; jis atsiverčia ir vėl pasidaro ateistas (plg. BE. 138, 166). Šis romanas nebuvo parašytas, tačiau jo pagrindinio veikėjo apmatai rodo, kaip labai Dostojevskis laikė žmogų nepastoviu ir kaip leido jam pereiti visas gyvenimo galimybes. Kol žmogus gyvena žemėje, tol jis yra pati laisvė, tol jis yra pati galimybė eiti nuo vieno priešingumo prie kito. Jis gali apsispręsti už Dievą arba už velnią, tačiau šis apsisprendimas visados bus tik reliatyvus, todėl visados grasomas virsti priešingu apsisprendimu.

Visa tai padaro, kad Dostojevskio veikėjai yra dvilypiai. Fiodoras Karamazovas yra ištvirkėlis ir cinikas, šykštuolis ir pirklys, tačiau jis kasdien duoda iš savo virtuvės "duonos ir sriubos" (Br. Kar. 181) dviem vargšėm moterim; jis taip pat nori, kad kas nors už jį melstųsi ir laiko save nusidėjėliu (Br. Kar. 32). Dmitrijus Karamazovas aistringai myli gyvenimą, laimina Viešpaties kūriniją, o tačiau ryžtasi pasidaryti galą: "Reikia sunaikinti šį bjaurų vabalą" (Br. Kar. 744). Tasai vabalas — tai pats Dmitrijus, pilnas gašlumo ir kartu didžios poezijos. Apie savižudybę galvoja ir Ivanas Karamazovas, nors taip pat sakosi mylįs "lipnius lapiukus, kai šie pavasarį skleidžiasi iš pumpurų" (Br. Kar. 417). Alioša Karamazovas yra angeliškas žmogus, skaistus ir religingas ligi gelmių. O tačiau, sukrėstas nelauktai ankstyvo starco Zosimos kūno puvimo, jis vos nepraranda tikėjimo ir dorovės, pasiryžęs su ateistu Rakitinu eiti pas Grušenką (plg. Br. Kar. 625-27). Šį amžiną žmogaus dvilypumą Dostojevskis sutraukia į mažo kaimiečio paveikslą, kuris stovi ant apsnigto tako miške ir mąsto. Ką jis mąsto? Niekas nežino. "Gal jis staiga pajudės ir keliaus į Jeruzalę prie Šventojo Karsto, o gal padegs savo gimtąjį kaimą, o gal net padarys ir tai ir tai" (Br. Kar. 226). Tai žiauri galimybė, tačiau ji žmogui yra visados atvira. Todėl mes niekad iš anksto negalime pasakyti, kaip žmogus kurioje nors situacijoje pasielgs. Dostojevskio antropologija yra paneigimas bet kokio apskaičiavimo, apklausinėjimo, bet kokio statistinio metodo, bet kokios psichologijos. Kiekviename žmogaus akte glūdi priešingo akto galimybė, už kurią jis gali apsispręsti paskutinę akimirką ir tuo sugriauti visus tekstus ir visas statistikas. Dostojevskio veikalai kaip tik tuo ir yra dramatiški (Merežkovskis ir Ivanovas juos laiko ne pasakojimais, bet dramomis, nors ir parašytomis pasakojamąja forma), kad jų veikėjai visai nelauktai, tiesiog priešingai bet kokiai logikai ir sociologijai pasuka į kitą pusę ir tuo suteikia veiksmui nepaprastos įtampos. Dialektika yra Dostojevskio žmogaus būsena, ir šią dialektiką jis sugeba genialiai naudoti.

Būdami persunkti dialektinės būsenos, Dostojevskio veikėjai nėra joki sustingę tipai, joki nesvyruojantieji didvyriai. Jie nėra net iš viso tipai literatūrine prasme: jie yra nepakartojamos ir nepasekamos asmenybės. Gal kaip tik šis bruožas ir padarė, kad Dostojevskis taip ilgai Vakaruose nebuvo suprastas. Vakarai buvo įpratę literatūros kūriniuose j ieškoti tipų. Radę vienkartines asmenybes, jie nežinojo, ką su jomis veikti. Tuo tarpu Dostojevskio žmogų galima suprasti tik gilaus asmeniškumo prasme. Jis atstovauja ne eilei asmenų, ne miniai, bet jis yra "sau-žmogus", vienkartinis, vienintelis, vadinasi, asmuo giliausia šio žodžio prasme. Kaip asmuo, žmogus yra nuostabiai laisvas savo priešginybės atžvilgiu. Dostojevskiui nėra žmogaus būtyje jokio likimo, jokios predestinacijos: jis stovi augščiau už priešgynišką savo prigimtį, regi savyje siaučiančią kovą, tačiau visados žino, kad jos atžvilgiu jis yra visiškai laisvas. Dostojevskio žmogus yra tiesioginė graikiškojo žmogaus antitezė. Kiek graikams žmogus buvo slegiamas neišvengiamo likimo, tiek Dostojevskiui žmogus žaidžia su savyje esančiomis trancendentinėmis jėgomis; žaidžia pavojingai, tačiau tuo kaip tik ir apreiškia savo laisvę. "Baisu žiūrėti, — rašė Dostojevskis savo jaunystėje, — kaip žmogus savo rankose laiko pačią Nesuvokiamybę ir nežino, ką su ja veikti; kaip jis žaidžia žaislu, o šis žaislas yra — Dievas" (BN 21). Dar ryškiau Dostojevskis tai išreiškė Lizos sapnu: Liza kartais sapnuoja velnius. "Aš sėdžiu viena kambaryje, ant stalo dega lempa. Staiga visur pilna velnių, visuose kampuose, po stalu, po kėdėmis. Jau jie artinasi, jau nori mane griebti. Tada greitai persižegnoju, ir visi jie atšoka atgal. Išeiti neišeina, tik sustoja už durų, kertėse ir laukia. Tada man užeina noras garsiai piktažodžiauti Dievui, ir aš pradedu iš Jo tyčiotis. Ir štai, velniai vėl būriais puola mane, tikėdamiesi šį sykį mane tikrai pagrobsią. Bet aš vėl greitai persižegnoju, ir jie vėl staiga atšoka nuo manęs. Ak, tai taip smagu, nors uždusk!" (Br. Kar. 1078).

Tai nėra tik sapnas. Tai yra pati tikriausioji žmogaus būsena. Žaisti priešginybėmis, žaisti pavojingai, tačiau vis dėlto žaisti yra žmogaus laisvės, jo didybės, jo nepriklausomybės būtyje ženklas. Šį ženklą Dostojevskis įspaudė visiems savo veikėjams, todėl visus juos padarė žmogiškosios egzistencijos laisvėje nešėjais bei reiškėjais. Žmogaus būtyje girdėti ne tik garbinimo giesmė Viešpačiui, bet ir pasityčiojanti velnio arija. Ir vis dėlto pats žmogus stovi augščiau už abi šias priešginybes. Dostojevskio menas kaip tik atskleidė šį žmogaus bruožą ir tuo būdu atidarė kelią į žmogaus asmenybės supratimą bei jo vertės pagerbimą. Po Dostojevskio žmogaus grąžinimas į kosminę sąrangą, vistiek ar ji būtų suprantama statine ar dinamine prasme, yra nebeįmanomas. Kosmologinis žmogaus pavergimas Dostojevskio buvo galutinai pergalėtas.