Į SAVO ŽEMĘ |
Ateinu pas Tave, Kad laukiniai paukščiai Nebelankytų. Ateinu pailsėt — laiko kartumu Persunktą veidą nušluostyt. Ateinu susirasti poilsiui Vietos Amžinam guoliui. * Eidama sutikau draugus. Jie nešėsi žvakes, ir pamažu Liepsnų virtinės augo jų Rankose ... Tyloj blėso mūsų šešėliai Ir mes, Palikdami juos, Tolom. * Kaip gera saujoje žarstyti Savo Žemės smėlį, Budinčio Ąžuolo pavėsyje Užmigti kaitrią dieną. Pas Tave neatlekia Laukiniai paukščiai, Vijokliai netemdo mėlyno dangaus, Nes žaliojoj jūroj banguoja Tavo pergalės vėliavos, ir Tu žengi Negrąžinamai arčiau. |