DVASIŲ IŠSISKYRIMAS IR SUSISKALDYMO ŽAISMAS Spausdinti


14 PARTIJŲ AR TIK DVI?

1.
Imdamasis dar kartą grįžti prie daug kartų ir daug kieno liestosios temos, susidomėjau, kiek gi iš tikrųjų turime partijų, sąjungų, sąjūdžių, santarvių, frontų, federacijų ir kitokių junginių, beplušančių politiniame mūsų bare. Suskaičiau visus tuos vardus, kurie tebėra Vlike ar naujai jame atsirado ir kurie iš jo pasitraukė ar nebuvo į jį net patekę. Priskaičiau viso labo tokių junginių 14. Pakankamai esame organizuoti! Gražus skaičius, liudijąs, kiek visokeriopos politinės gyvybės stengiamės rodyti. Jei klausimas teeitų apie politinį mūsų interesą, galėtume iš tiesų džiaugtis, kad jo nestokojame. Klausimas tačiau yra kitas: ar tikslu, visiems turint tą patį tikslą, taip išsisklaidyti, kad iš bendros kovos greičiau susidaro bendros rietenos? Kada visokių junginių turime tiek daug, tikrumoje jie virsta skaidiniais. Beveik visi sutinkame, kad sutartinas veikimas būtų labai pageidautinas, jei ne tiesiog būtinas. Deja, tiek pat visi matome, kaip toli gražu ligi visų pageidaujamos santarvės. Ir juo toliau, juo "gražiau".
Pirma kova vyko bent toje pačioje arenoje — Vlike. Dabar jau visa eilė junginių įsirengė savo atskiras aikštes. Partiškai buvo lengva džiaugtis, kad juo daugiau nepageidaujamųjų (lyg tokių būtų turėję būti) paliks vežimą, juo vežimas galės lengviau riedėti. Pats toks džiaugimasis liudijo, kiek mažai buvo nuoširdaus rūpesčio išlaikyti tą instituciją, kuri savo laiku buvo sukurta visiems apjungti bendrai kovai.

Pirma, ypačiai Vokietijos metais, visos kovos buvo kovojamos bent tyliai, viešumoje jomis nesigarsinant ir tuo pačiu mažiau jomis kurstant visuomenę. Dabar, priešingai, mūsų spauda (su pora išimčių) daugiau užlieta visomis šiomis "kovomis", negu bendraisiais rūpesčiais. Žemuosius žmogaus instinktus visada dirgina kiekvienas ko nors su kuo nors grūmima-sis. Į šiuos instinktus apeliuoja daugelis mūsų laikraščių, dirgindami savo skaitytojus pasipiktinti visokiomis "kitų" nedcrybamis. Kadangi dabartyje tų "nedorybių" nepakanka laikraščių skiltims užpildyti, leidžiamasi į "istoriją". Vienu atveju praeitis prisimenama priešų "juodybei" priminti, antru atveju — savo "skaistybei" paliudyti. Net dar daugelio gyvai tebeprisimenama praeitis imama "perrašyti" į tokią, kokia ji būtų gal turėjusi būti (visų panašių istorijos "perrašymų" principas yra tas pats: ak, taip būtų turėję būti, ergo-tegu taip ir buvo!).

Pirma visos "kovos" buvo labiau rezervuotos centrams. Dabar, plačiau besiorganizuojant, iš centrų kova plečiama ir į periferiją. Vienoj kitoj vietovėj jau įsisteigė tam reikalui net "politinės vienybės" klubai. Iš šalies sunku suprasti, kokios logikos pagrindu imamas vienybės žodis ten vartoti, kur iš tiesų vienų susitelkta tik prieš "kitus". Priėjome ligi to, kad net Vasario Šešioliktoji negalėjo praeiti be kartėlio, pradėjus organizuoti jos atskirus minėjimus.

Visiems tai visa matoma, niekam nėra paslaptis. Nėra ko čia ypatingo pasakyti. Kaip ir visi, tiek pat matau šią visą erzelynę, kaip nematau iš jos išeities tol, kol jos j ieškoma tik politinėj plotmėj ir tik politiniu ar, teisingiau tariant, tik partiniu žvilgiu. Norėčiau šioje vietoje į mūsų dabartinės politinės arenos (tiksliau — jau arenų) "kovas" pažvelgti bendruoju tautiniu žvilgiu.

Iš karto pasisakant, man atrodo, kad šis visas 14 skaidinių žaismas yra pavojingas visų pirma ne tuo, kad jis iš tiesų pajėgtų mus suskaldyti į tiek priešingų stovyklų, o tuo, kad jis savo paunksme pridengia daug pagrindingesnį mūsų suskilimą, ir būtent nebe partiniu, o jau tautiniu atžvilgiu.

2.
Nesame taip aštriai suskilę, kaip atrodo iš 14 skaičiaus ir jų tarpusavio grumtynių. Atskirose vietovėse nesileidžiame taip vieni kitiems įsiėsti, kaip įsiėdę "centrai". Pakankamai liekame atsparūs ir tai visai vienų prieš kitus kurstymo kampanijai, kuri vedama spaudoje. Nors laikraščiai ir ypač visoki biuleteniai įteiginėja, kiek daug visko yra pridarę ir tebedaro "kiti", atskirose kolonijose, vieni kitus asmeniškai pažindami, matome, kad ir tie "kiti" yra tokie pat kaip mes patys. Žinoma, koks nors neramuolis gali kuriam laikui daug ko pridrumsti, daug nuodų paskleisti. Tačiau per laiką paprastai ir patys "savieji" pamato, kad savo veikla jis daugiau visiems bendrai kenkia, negu kam iš tiesų padeda. Blogiau, kai toks neramuolis valdo plunksną — neberanda ko vietoje veikti, ima savo tulži spaudoje lieti.

Esu pastebėjęs vieną įdomų dalyką: beveik visi mūsų spaudos prisiekusieji tulžininkai yra žmonės, turėję savo praeityje lūžius, iš ko nors "atsivertę". Kas anais metais buvo žinomas karštu režimo tarnu, dabar lygiai karštai šaukia apie "kruviną vadizmą". Kas neseniai iš fašizmo atsivertė Į liberalizmą, dabar uoliai rikiuoja liberalus kovai, deja, ta pačia sena dvasia, kuria seniau jis šaukė triuškinti atgyvenusius liberalus. Jam gal nė mintin neateina, kad liberalizme net pati koVa turi kitą prasmę, negu jai teikia žodžiais atsižadėtas, bet sieloj likęs fašistinis žvilgis į žmogų. Ne dėl ko kito mūsų ankstesnėje laisvamanių kartoje buvo tiek neapykantos katalikybei, kad daugelis iš jos buvo religiškai išauklėti ir tik paskui atsižadėjo to, kas buvo jiems jaunystėje brangaus. Tos pačios psichologijos pagrindu tas, kuris į katalikus atėjo pirma kitus perėjęs, kiekvieną savo pažiūrėlę laiko jau pačios katalikybės tiesa, karščiausiai piktinasi kiekviena "nevienybe" ir negali suprasti, kaip katalikui ir "kiti" gali būti žmonės, kaip ir jų kūrybiniais laimėjimais gali būti džiaugiamasi. Toki visoki "tiesos sargai", savo fanatizmą kanonizavę tiesa, ir yra nenumaldomi "kovos šaukliai": daugiau juose neapykantos "netiesai", negu tikros meilės savo tiesai. Tikra meilė apskritai nežino jokios neapykantos.

Nežinau, ar yra psichoanalitinių ar kitokių priemonių nuraminti visiems tokiems tulžies pritvinkusiems "atsivertėliams" (ar, kartais, ir keleriopiems persivertėliams). Bet pakanka juos tokius imti, kokie jie yra. Vietoj piktinimosi, rimtomis imant, jie greičiau verti mūsų užuojautos, kaip visi kuo nors nuskriaustieji bei apskritai nelaimingieji. Liguistai įsišaknijusi kovinga neapykanta, kam ji bebūtų skiriama (liberalams ar fašistams, katalikams ar laisvamaniams), yra sunki dalia, verta tikrai nuoširdaus užjautimo. Daugiau mažiau taip ir imame visus tuos "kovos šauklius", kur jų šauksme daugiau matome tulžies, negu blaivios minties. Todėl, nežiūrint visų tų "verpetų", kuriais verda mūsų spauda, atskirose vietovėse aplamai sugyvename darniai: bendrai veikiame išlaikydami lituanistines mokyklas, organizuodami chorus, remdami vietines radijo valandėles ir pan.

3.
Nors ir kaip rimtai pasigrumiama partinėje arenoje, nėra klausimo, kad patys pagrindiniai dalykai yra visiems lygiai brangūs. Visi lygiai ilgisi laisvos Lietuvos ir visi lygiai nori įnešti savo dalią kovon dėl jos. O jei nesusivaldoma ruo partinio "sporto", tai šios partinės varžybos vyksta nebe dėl Lietuvos. Dėl jų galime nesijaudinti. Todėl, kaip anksčiau sakėme, palyginti, visos politinės audros plačiojoje visuomenėje perdaug atgarsio neranda. Galima būtų šį visą 14 komandų varžymąsi pavadinti tik žaismu.

Bet ar visada žaismas lieka tik nekaltas laiko užėmimas? Nekaltai žaidžiama tik tol, kol žaidžiama poilsio laiku. Kada tačiau žaidimui imamas laikas, skirtas darbui, pramoga virsta nusikaltimu. Ar mūsų partinis žaismas tėra tik nekalta pramoga? Ar turime šiuo m3tu laisvo laiko žaisti?

Kada imi atskirą partiją, sąjungą ar sąjūdi, būtu įžeidimas rimtas pastangas pavadinti ž^irmu. Kiekvienas iš tų 14 junginių (gal skliausteliuose ir būtų galima pareikšti abejonę, ar kokia pora tų junginių nėra fiktyvūs padarai) save rimtai ima. Nemaža energijos reikia leisti savo žurnalėlius, laikraštėlius bei biuletenėlius, laikas nuo laiko iš tolimų vietovių draugėn susivažiuoti ir t.t. Draugėn sudėjus visą energiją ir išleidžiamas sumas, būtų pagrindo nemažiems užsimojimams realizuoti, nors jie jau būtų realizuoti nebe kurios partijos, o visų bendru vardu. Kada tačiau tai visa suskaldoma į 14 trupinių, trupiniai ir telieka. Gali jie būti brangūs kaip nemažo pasiaukojimo liudininkai, bet objektyviai jie lieka menkučiai.


TELESFORAS VALIUS   VELYKŲ RYTAS LIETUVOJE (medžio rėžinys)

Dar labiau šis partinis "persiorganizavimas" nėra tik nekaltas žaismas kitu atžvilgiu. Jei jis ir nėra pakankamai efektyvus perdaug giliai mus suskaldyti, tai tikrai jis yra efektyvus daugelį pastumti i abejingumo kelią: abejingumas partinėms pjovynėms virsta apskritai abejingumu. Kas belieka kito skaitytojui tokio laikraščio, kuris ištisus metus savo skiltis skiria tik niekinimui to, ką kiti daro, ir piktinimuisi, kad kiti neįvertina, ką "savieji" veikia. Telieka dvi galimybės: arba užsidegti tuo pačiu partiniu fanatizmu arba viskam suabejingėti. O kadangi svetur visada yra daugiau pagrindo abejingumui negu fanatizmui, tai ir grimstama į abejingumą, taip sklandžiai sutinkantį su asmeninio oportunizmo pagunda. Šituo būdu partinis žaismas ir virsta paunksme tam dvasių išsiskyrimui, kuris yra nebe žaismas, o pats tragiškasis mūsų likimas — keturiolikoje komandų bežaidžiant už Lietuvą nepastebėti, kad mūsų lietuviškoji sąmonė blėsta greičiau, negu tamsiausi pranašai pranašavo. Todėl ir tenka kelti klausimą, ar visas mūsų partinis žaismas yra jau toks nekaltas, kaip jis apsipratusiam žvilgiui atrodo.

4.
Kada žvelgiu į mūsų partinę tikrovę, visada man prisimena fantastinė Hermanno Kasacko apysaka "Die Stadt hinter dem Strom", išėjusi po paskutiniojo karo. Toje savo apysakoje vokiečių rašytojas vaizduoja "miestą už upės", kuriame sustoja mirusieji prieš galutinę kelionę į nebūtį. Sulaikomi jie šiame mieste lyg savo likimui atbaigti. Kiekvienas čia rūpinasi atitikti tai, ką mirtis nutraukė, nors ir nieko iš tikrųjų čia jau nebeatbaigiama. Dailininkas džiaugiasi radęs kelią į tikrą meną, nors nieko čia .jis nebenupieš. Advokatas toliau rūpinasi skyrybų byla, nors abu jos partneriai jau atsidūrę į tą patį mirusiųjų miestą. Visi čia užimti, bet visas užsiėmimas tėra beprasmiškas  vietoje  sukimasis — kaip tame turguje, kur visą dieną mainikavus vakare visi pasirodo beturį tuos pačius dalykus, kuriuos rytą turėjo. Ryškiausiai šios visos veiklos beprasmybę iliustruoja dvi milžiniškos įmonės, konkuruojančios viena kitai pasunkinti uždavinį: viena lydo smiltis į vis kietesnę masę, kad antrajai būtų sunkiau ją sumalti, o antroji stengiasi vis smulkiau tą pačią masę vėl sutrinti, kad pirmajai būtų sunkiau ją vėl sulydyti, ir taip be galo, vis darant pažangą . . .

Ar ne panašiai konkuruoja, stengdamiesi vienas kitam pasunkinti savo uždavinį, ir mūsų pagrindiniai "veiksniai"? Ar ne panašiai visą dieną plušama partinėje rinkoje belipdant koalicijas, o vakare vėl atsiduriama ten, kur buvus — bendrame erzelyje? Nors visą laiką stumiamasi pirmyn, bet iš tiesų niekur toliau nepasistumiama. Kokia gi audra virė visoje spaudoje pernai vasarą atvykus į šį kraštą diplomatijos šefui! Nustelbė ji visa: ir kultūros kongresą, ir dainų šventę, ir kitas iškilmes. Jei būtų buvę rudenį rinkimai, gal būtų paaiškėję, kiek šalininkų per tą kampaniją kas laimėjo. Dabar, deja, nieko nelaimėta: kas kurį laikraštį "savu" laikė, tas tokių pažiūrų ir pasiliko. Taigi, daug žygiuota, daug vargta, kol po visų žygių ir vargų vėl atsidurta toje pačioje vietoje . . .

Sunku rasti išeitį, nes ir čia, kaip aname "mieste už upės", viskas amžina, sustingę, nepakeičiama.   Diplomatijos  šefas  tokiu  liks   in aeternum, nes nebėra kas jį kita telegrama pakeistų: laisvas jis elgtis, kaip nori. Nemažiau amžinas ir Vlikas, nes čia jo niekas nebeatšauks iš krašto, nors ir kuo jis bevirstų. Ta pačia amžinybe paženklintos ir visos partijos (bei jų pirmininkai): kuri kuriuo metu buvo stipriausia, tokia gali jaustis visam laikui — niekas nepanaikins nei Steigiamojo Seimo, nei 1928 metų rinkimų. Kiekviena gali lygiai jaustis esanti "didžioji partija", kol pakanka narių (kad ir trijų!) sudaryti centro valdybai. Realiame gyvenime bet koks didžiavimasis būtų ribotas — ligi sekančių rinkimų. Čia gi, nebeatsidaužiant į rinkimus, galima in aeternum jaustis tuo, kuo kadaise būta ar kuo apskritai įsivaizduojama. Viskas čia in aeternum, nes anapus tikrovės, anapus savos valstybės, kurioje vienoje politinis gyvenimas gali būti tikrai realus.

5.
Ne su ironija prisimenu aną vokiečių rašytojo apysaką mūsų politinio gyvenimo proga. Šiuo atveju ironija būtų cinizmas. Mūsų politinis gyvenimas atsidūrė "mieste anapus upės", t. y. anapus laiko ir tikrovės dėl to, kad netekome nepriklausomos valstybės. Tai pati tragiškoji mūsų tautos valanda. Tragiška ji krašte, nuodijamame svetima ideologija ir slegiamame teroro. Tragiška ji ir svetur, kur pati laisvė ir pats gerbūvis vilioja mus iš savo tautos.

Visi jaučiame pareigą kovoti už Lietuvos atstatymą nepriklausoma valstybe. Bet ar dėl to jau turime taip elgtis, lyg tebeturėtume nepriklausomybę. Toks elgimasis, užuot liudijęs tikrą gyvybę, tėra gyvybės vaidinimas mirusiųjų mieste. Tik čia prasideda ironija, liečianti nebe tragišką tautos padėtį, o mūsų pačių aklumą.

Jei nebėra valstybės, kuriai diplomatijos šefas būtų atsakingas už savo veiklą, ar tai jį atpalaidoja apskritai nuo atsakomybės? Tiesa, Vlikas nėra tautos atstovas ta pačia prasme, kuria esti tautos rinkta atstovybė. Bet vistiek jis yra išaugęs iš pačios tautos kovos už laisvę. Jei jis nebuvo konstituciškai pramatytas, tai nemažiau, kaip ir pati diplomatijos šefo institucija. Tikrovės jausmas būtų diktavęs dipl. šefui j ieškoti atramos visų bendroje institucijoje, o ne tik savo srovėje, kuri kitoms dar vis tebedaro įspūdį atsivertusi demokratijon tik iš bėdos, o ne pačia savo dvasia. Jei dipl. šefas nebūtų atsisakęs savo veiklai atramos Vlike, jis būtų galėjęs pasidaryti visiems autoritetu. Nebūtų tada jam dėl jo asmens kilusioje polemikoje buvę mesta priekaištų labiau rūpinantis postine nepriklausomybe, negu bendra kova už valstybės nepriklausomybę. Gaila, tikrai gaila, ne kurios partijos, bet bendruoju lietuviškuoju žvilgiu, kad diplomatijos šefo asmuo taip pat įtrauktas j partinę polemiką.

Panašiai ir su Vliku. Jei būtų jis rūpinęsis tik pačiu pagrindiniu savo tikslu, nėra abejonės, jis būtų išlikęs tuo, kuo jis teisiškai yra ir kuo jis faktiškai anksčiau buvo. Niekada negirdėjome, kad kada nors būtų buvę jame išsiskirta Lietuvos klausimu. Bet visą laiką vyko visokios "krizės", besigrupuojant ir persigrupuojant į koElicijas, besidalinant prezidiumo ir valdytojų postus. Negi Lietuvos reikalui buvo būtina žaisti visa tai, kas realu tik savoje valstybėje? Lietuvos reikalui to viso nereikėjo! Aktualiu klausimu tebuvo darban įtraukti pajėgius žmones, turinčius autoriteto visoje visuomenėje, o ne lyg ironijai pasiųsti tokius savo atstovus, kurie nesugebėjo sau nė paprastos pagarbos užsitarnauti. Todėl, gaila, šiandien Vlikas nebėra tuo autoritetu visai visuomenei, kaip buvo savo laiku. Nėra ko tuo džiaugtis, bet nėra ko nė tai slėpti. Reikia imtis jo atstatymo pastangų be partinių gudrybių, o su lietuviška pareiga. Gudrybėmis buvo pasiekta tik to, ką dabar turime.

Ar kitaip pagaliau yra ir su partijomis? Koks gi reikalas verčia jas taip elgtis, lyg tebebūtų savoje valstybėje kovojama rinkiminė kova? Reikalo jokio, tik tikrovei aklumas. Netenka čia, svetur, vykdyti savo programų. Nėra nė rinkimų, kurie nulemtų, koks svoris kuriai partijai priklauso. Vietoj kovų tetenka visomis jėgomis siekti bendro sutarimo, galimo tik nuoširdžia pagarba visoms grupėms, o ne koalicijomis, sudaromomis vienų prieš kitus. Regis, pakako jau mūsų pačių patirties akivaizdžiai parodyti, kad visos partinės kovos čia lieka tuščias erzelis, kuriame niekas nieko nelaimi, o greičiau visi pralaimi.

6.
Kada tik kritiškai palieti mūsų politinį gyvenimą, tuojau pat susilauki patetiškų melodeklamacijų, kad politika yra būtina, kad politika yra kilni ir panašiai. Lyg kas nors kada nors būtų apskritai neigęs politiką ar įrodinėjęs ją esant anapus moralinių normų. Yra sena demagogijos taisyklė: jei kuriuo nors klausimu neturi ko tiesiog atsakyti, vaidink, kad jį atsakai įrodinėdamas tai, kas aišku, bet taip, lyg tavo oponentas būtų tai neigęs. Niekas negali apskritai politikos neigti ir niekas nėra jos neigęs. Principiškai politiką neigti būtų lygu apskritai neigti valstybę. Tokių "anarchistų" dar nesigirdėjo mūsų tarpe: labai gerai žinome, ką reiškia netekti valstybės. Jei buvo kada keltas klausimas, kaip tiksliai mes šiuo metu "politikuojame", tai kaip tik jis kreipėsi prieš mūsų politinės ar, teisingiau, partinės veiklos išvirtimą anarchiniu erzeliu. Nėra tai joks pagrindas skubintis su "išvada", kad partijos paneigiamos. Demokratinė valstybė privalo partijų, ir negalima partijų neigti be pačios demokratijos paneigimo. Tai aišku, ir todėl nelaukiu, kad kas nors imtų man tai įrodinėti. Tačiau yra klausimas, kokia partinio organizavimosi prasmė yra be savos valstybės, svetur. Nereikia čia pasitenkinti tik pasipiktinimu: kas gi Lietuvą laisvins, jei partijų nebus?! Galime sutikti, kad Lietuvos laisvinimo akcija visų pirma yra politinio pobūdžio. Bet tai dar nėra savaime partijų įprasminimas. Lietuvos laisvinimo uždaviniui esame visi įpareigoti, be jokių skirtybių. Kaip tik užtat Lietuvos laisvinimo reikalas yra nebe partinis, o antpartinis uždavinys. Lietuvos reikalu visi lygiai sutariame. Čia nė viena partija neatstovauja ko nors kito.

Kada turime partijų, kurios imasi organizuoti Lietuvai laisvinti veiklą, nebekyla klausimo, kas turi šio uždavinio imtis. Bet lieka rūpestis, kad šis uždavinys būtų vykdomas antipartine dvasia, kaip jis pats yra antpartinis. Todėl anksčiau neigiamai vertinome šio antpartinio uždavinio vykdymo pavertimą nesibaigiančiomis kombinacijomis, kuriuos postus kuriai partijai pavesti. Mes manome, kai reikia visų pirma žmonių žiūrėti, o ne vartsiu... Be abejo, visos didžiosios srovės (su srovelėmis yra sunkiau, nes jų gali prigimti be skaičiaus) turi būti atstovaujamos vyriausioje laisvės kovos vadovybėje. Bet yra klausimas, ar būtinai tam reikalui turi būti pašaukiami tik partiniai veikėjai, politikai profesionalai (jų pas mus susidarė ir ta prasme, kad yra pavertusių partinę bei politinę veiklą ir savo pragyvenimu). Lietuvos laisvinimo veikla ligšiol buvo ir pal dar ilgam l'ks vifų pirma oropagandinio pobūdžio. O ar tsm uždaviniui, didele dalimi studiiiniam, partiniai kovūnai jau yra patys tinkami ausie j i žmonės? Labai tenka abejoti, ir būtent ne tik teoretiškai, bet ir iš turimosios patirties. Jei tiek metų ir tiek žmonių būtų buvę šiam reikalui parinkti iš darbo ir plunksnos nebijančių mokslininkų lituanistų ar apskritai iš darbo, o ne posėdžių žmonių, ar nebūtų buvę daugiau pad?ryta? Mūsų mastu per visą laiką išleistas stambus kapitalas. Turėtų matytis ir vaisiai, o ne tik posėdžių protokolai, istorijai paliksią "orezidiumų" ir kitas krizes. Žinoma, niekas nėra atsakingas už tai, kas ne nuo mūsų priklauso. Bet nuo mūsų priklauso, kad būtų parengta bent studijinės medžiagos Lietuvos reikalu. Kelios lituanistinės studijos, pagrindas propagandinei akcijai, daugiau svertų, negu visi posėdžiai, viešieji ir užkulisiniai. Deja, gėda, beveik nieko rimtesnio nėra parengta mūsų reikalui populiarinti. O kas buvo parengta, tas neatsitiktinai buvo parengta kaip tik tokio žmogaus, kuris nebuvo tik partijos kovūnas. Deja, šio žmogaus susilauktas likimas yra skaudžiu liudijimu, kiek mūsų politinę veiklą nuodija partinės intrigos. Tas ir yra vargas, kad ir netekę savo valstybės nepajėgiame Lietuva kitaip rūpintis kaip tik per savo partiją. Lyg ne lietuviais būtume gimę, o vienokiais ar kitokiais partiečiais ir lyg partija kiekvienam būtų sava motina, o Lietuva tik pamotė. Piktinomės anais metais, kai valdančioji partija save tapatino su Lietuva. Bet iš esmės ta pati pagunda gyva ir dabar, kada norima kova už Lietuvą vadinti tai, kas tėra paprasta partinė veikla. Lietuvos laisvinimo kova neturi nieko bendro su mūsų partinėmis varžybomis. Todėl šios pastarosios ir turi nutilti ten, kur reikalas eina apie Lietuvą. Pro santrumpą "vlikas" pamirštame, kad jis yra Vyriausias Lietuvos išlaisvinimo komitetas, taigi, ne partinių varžybų sporto aikštė.

TELESFORAS VALIUS
BELAUKIANČIOS
Iš ciklo: Tragedija Baltijos pajūry.
(medžio rėžinys)

7.
Reali partinė veikla įmanoma tik valstybėje. Kas nori praktiškai politiškai reikštis, tas savaime turi eiti į gyvenamojo krašto politines partijas: tai vienintelė reali politinio reiškimosi arena. Joje reiškimąsi galima taip pat sėkmingai panaudoti Lietuvos reikalui. Bet visi mūsų politiniai junginiai stokoja pagrindinės sąlygos realiomis partijomis būti. Jie tėra paprasti visuomeniniai susitelkimai. Dalis jų yra teisingai tai supratę ir savęs tikrąja prasme partijomis nelaiko. Bet ir jiems dažnai yra pagundos tai užmiršti ir pasijusti lyg savame krašte.

Jei visi tie 14 junginių, kuriais esame susiorganizavę Lietuvos vardan, nenori virsti tik paprasto partinio susiskaldymo apraiška, jie privalo savo veikimo prasmę suderinti su bendruoju lietuvybės reikalu. Pagrindinis čia dalykas yra atsiminti nesant savame krašte ir nevystyti savo veiklos taip, lyg būtų į rinkimus einama. Savoje valstybėje natūralu,  kad partija stovi prieš partiją. Tai yra normalus kelias kovoti už valdžios gavimą savai programai įvykdyti. Mūsų tačiau atveju tokios kovos imitavimas yra beprasmiškas, nes jis pasmerktas likti tik paprastu bergždžių tarpusavio niekinimusi. Visa partinio pobūdžio polemika gali dingti iš mūsų laikraščių be jokio niekam nuostolio. Politiniai klausimai čia mums tėra studijinės problemos. Kaip tokios problemos, jie gali būti studijuojami objektyviai, be poleminės aistros, be nereikalingo įkarščio. Studijuoti valstybines ir socialines problemas būtų daug pozityviau negu nepaliaujamai erzintis, kas dėl ko kada nors buvo kaltas. Praeitis paliktina istorikams, nesiimant jų uždavinio sunkinti savais partiniais falsifikatais.

TELESFORAS VALIUS
PASKUTINIS PALYDĖJIMAS
Iš ciklo: Tragedija baltijos pajury.
(medžio rėžinys)

Bet ar toks siūlymas partinį bei apskritai politinį interesą sutelkti į teorinį domesį valstybės klausimams nėra siūlymas nieko neveikti? Neturėjau mintyje tokio siūlymo nieko neveikti, nors prisipažįstu, kad nelaikau veikla nė to, kas dabar dažno šiuo žodžiu suprantama, būtent pasiskaityti centro biuletenių apie tai, kaip savoji grupė visur patriotiškai laikėsi, o kitos vis rodė tik partinį užsispyrimą, ir paskui kur nors prie progos apsikapoti su kito centro biuletenių gavėju. Kita kokia partinė veikla atskiroje vietovėje ir neįmanoma. Geriau užtat savęs nesuvedžioti ir veiklos jieškoti ten, kur iš tiesų yra ką veikti. Tai bendroji lietuviškoji veikla. Tiek bet kurį iš visų 14 junginių vertinu, kiek jis ne izoliuoja savo žmones nuo bendrosios lietuviškosios veiklos, o kaip tik ją paskatina, nuteikia ir įpareigoja (žinoma, konkretų darbą dirbti, o ne ką nors tik "atstovauti").

Bendruomeninis organizavimasis yra iškėlęs vieną mūsų visuomeninio gyvenimo negerovę. Tie, kurie daugiausia turi visuomeninio polinkio ir labiausia paslankus vadqvauti, neretai pirmiausia yra atsidavę savo politiniams junginiams, nors ir mažai kas juose yra veikti. Tuo tarpu bendruomenė (tiek pati bendruomenė organizacine prasme, tiek apskritai bendrinės organizacijos) stokoja žmonių darbui vadovauti. Kiek daug ir mūsų sąlygose būtų galima padaryti liudija tie, deja, negausūs pavyzdžiai, kur atsiranda veiklių žmonių. Būtų tikrai pravartu, kad, metę savas "kovas", bendran darban uoliau įsijungtų ir tie, kurie ligšiol labiau tik savose organizacijose "politikavo". Išbūti metus pareigingu (ne iš garbės) tėvų komiteto, Balfo skyriaus ar kurios kitos konkretaus darbo organizacijos vadovybėje yra didesnis dalykas, negu dešimt metų eiti kokią fiktyvią partinę tarnybą.

Jei šitaip visi 14 mūsų junginių tik iš partinių erzelio centrų visi virstų židiniais sutelkti žmones bendrajai lietuviškajai veiklai, savaime išnyktų ir ta problema, kuri daug kartų buvo kilusi "politikos" ir "kultūros" santykių pavidalu. Iš "politikų" nevienas pergreit pasiskubino šio klausimo kėlimą išsiaiškinti tik "kultūrininkų" netaktu save augščiau pastatyti. Vargiai buvo pagrindo taip reikalą suprasti. Klausimas greičiau buvo tas pats, kurį keliame šioje vietoje: beprasmiška tariamo politinio intereso vardan nukreipti dėmesį ten, kur nėra ko iš tiesų veikti ir kur užtat visa veikla faktiškai' virsta tik tarpusavio erzelio organizavimu, ir tuo pačiu metu palikti nuošaliai tai, kur laukia realus darbas, stokojąs darbininkų. Tai kas kad didžioji bendrojo lietuviško darbo dalis priklauso nebe "politikai", o "kultūrai"! Ir kultūrinio darbo baras privalo ne tik pačių "kultūrininkų" (tiesioginių kultūrinių vertybių atstovų), bet ir organizatorių, visuomenės suteikėjų. Jokia paslaptis, kad kūrybinis ir organizacinis talentai retai sutampa tame pačiame žmoguje. Vargiai profesorių visa sąjunga būtų pajėgusi suorganizuoti kultūros kongresą, nors tam pakako kelių veiklių žmonių, be pretenzijų į akademikus. Tas pats visur. Kad pastoviai kur choras išsilaikytų, dažnai svarbu jam turėti ne tik vedėją-muziką, bet ir administratorių-organizatorių. Būtų žlugusios lituanistinės mokyklos, jei nebūtų susilaukusios pagalbos iš tėvų komitetų. O kaip visai kita būtų mūsų knygos padėtis, jei Hamiltono pavyzdžiu būtų pasekę visos mūsų kolonijos. Visokio talento žmonių reikia visuomeniniam darbui: beprasmiška laukti, kad patys "kultūrininkai" pajėgtų ištempti tuos visus uždavinius, kuriuos šiandien laikome bendruomenės baru.

Tikrovėje dalykai taip neišsiskiria, kaip juos žodžiai išskiria. Kada kalbame apie poli tinę mūsų veiklą bendrąja prasme, visų pirma turime mintyje Lietuvos klausimo viešumoje aktualinimą. Tačiau šiam reikalui priemonės kaip tik didele dalimi daugiausia yra kultūrinės. Todėl ir kultūrinės organizacijos drauge savaime turi ir politinį vaidmenį (bendrąja, ne partine prasme). Neseniai studentų pradėtasis leisti "Lituanus" žurnalas galbūt daugiau šio krašto žmones su Lietuva supažindina, negu visi junginiai drauge (jų veikla lieka "savybėje"). Ne politikai pernai suorganizavo ir jaunimo peticiją JAV prezidentui. Pagaliau, ir pats vašingtoninis sąskrydis, nors jau politikų organizuotas, rėmėsi ne kuo kitu, kaip mūsų kultūrinių vertybių pademonstravimu. Juo plačiau bus suprasta, kad mūsų kultūrinės gyvybės stiprinimas yra esminga mūsų laisvės kovos dalis ir juo gausiau iš partinių laukų bus ateita į bendrąjį lietuviškosios veiklos barą, juo greičiau savaime praras savo pagrindą ir "kultūrininkų" santykių su "politikais" problema. Kaip visi skilimai, taip ir pastarasis, ačiū Dievui, atskirose vietovėse daug mažiau jaučiamas, negu "centre". Visur privalu lygiai suprasti, kad visos mūsų organizacijos, politinės ar kultūrinės, yra pašauktos būti tos pačios lietuviškosios rezistencijos židiniais.

8.
Nesibaiminu šio rezistencijos žodžio vartoti nė po tos visos prieš jį kampanijos, kurią pirmosios bene "Naujienos" pradėjo ir kurią vėliau ypačiai plačiai varė viena politinė grupė per "Draugo" skiltis. Reiktų atskiro straipsnio atsakyti visiems tiems išvedžiojimams, kurie šioje kampanijoje buvo dėstomi. Ir ko tik nebuvo priporinta: vienas iš šios antirezistencinės kampanijos ideologų, lyg iš talmudo, atskaitė, kad ir dėl Vengrijos katastrofos kalta buvo rezistencija (ji galinti tik ką nors sugriauti, bet nieko sukurti). Tai buvo tipinga partinės akcijos kampanija, kurioje iš partinio įniršio buvo užmiršta savęs paklausti, ar, betaikant į partinį priešą, nebuvo pridėti kirviai prie to bendrojo medžio, kurio syvais visi drauge mintame. Vietoj leistis į polemiką tenoriu visų varnų ir varnaičių, krankiusių mirtį rezistencijai, tik paklausti: ar blėsinti mūsų rezistencinę dvasią nėra lygu krankti mirtį pačiai mūsų lietuvybei? Išdidžiai buvome aiškinami, kad nėra ko rezistencijos žodį vartoti paprastam lietuviškų pareigų atlikimui. Bet jei šis lietuviškų pareigų atlikimas yra jau toks "paprastas", kodėl vis daugiau jų visiškai nebeatlieka. Ar todėl, kad tai "paprasta"? Kodėl jau ligi pusės tėvų savo vaikų nebeleidžia lietuviškai skaityti ir rašyti pramokti? Kodėl mūsų vaikų vasaros stovyklose jau viešpatauja nebe lietuvių kalba? Kodėl ta pati spauda, kuri taip uoliai, bet neatsakingai savo skiltis skolino tyčiotis iš lietuviškosios rezistencijos žodžio, to lyg nemato ir šių gyvybinių klausimų atviro svarstymo nesiima?

Yra   pagrindo  neapkęsti  rezistencijos   žodžio, nes jis šiandien skiria dvasias. Ne 14 turimųjų politinių junginių mus visų pirma skiria, o juose pačiuose išsiskyrimas rezistencinės ir oportunistinės dvasios. Pastarasis išsiskyrimas yra pagrindingesnis už visus kitus išsiskyrimus. Jis yra vienintelis realus išsiskyrimas. Kuriam iš anų 14 junginių priklausytume, visų pirma stovime prieš klausimą: tikime lietuvybe, nežiūrint visų argumentų už mūsų tikėjimo beviltiškumą, ar kapituliuojame žinojimui, kad svetur įsikūrimas paprastai baigiasi prisitaikymu, sutampančiu su asmenine gerove? Šio klausimo akivaizdoje nėra 14 partijų, nes šį klausimą galima atsakyti tik "taip" ar "ne". Kas bando drauge atsakinėti abejaip, ryt neišvengiamai bekalbės "no". Tėra šios dvi realios "partijos". Mažiau esame suskilę, kaip atrodo iš partinio gausumo, bet esame giliau suskilę, nebe partiniu, o tautinio nusistatymo žvilgiu. Per visas sroves, profesijas ir generacijas eina šis dvasių išsiskyrimas — per internacionalistus ir nacionalistus, per profesorius bei dvasiškius ir paprastus darbininkus, per senimą ir jaunimą. Jokia pasaulėžiūra ir joks išsimokslinimas nėra savaime laidas prieš oportunizmą. Visus jis lygiai gundo. Niekas neturi teisės farizeiškai didžiuotis esąs saugus.

Būtų atskira tema analizuoti šį dvasių išsiskyrimą. Bet jos lengvai atpažįstamos iš vieno ženklo, iš to, kaip žiūri į tikrovę. Rezistencinė dvasia neužmerkia akių prieš tikrovę, nesiramina, kad "viskas neblogai", ima dalykus, kokie jie yra. Bet užtat kaip tik šis atviras tikrovės regėjimas ir virsta protestu prieš tai, kas dedasi, sukilimu prieš melagingą tikrovės teisinimą, nusistatymu išlikti savo sąžinei ištikimam, nežiūrint, kad ir visi rastų argumentų savo sąžines išblėsinti. Rezistencinė dvasia yra tikėjimo dvasia. Gi tikėjimas yra besąlygiškas. Jo pagrindas yra ne sąlygos, o sau pačiam ištikimybė. Diametraliai priešinga yra oportunistinė prisitaikymo dvasia. Sutinkame ją sodriai išbujojusią visuose tuose, kurie savyje tuo pačiu laiku oficialų optimizmą suderina su faktiniu defetiz-mu. Tai savyje prieštaringa dvasia. Iš vienos pusės taip viskas šviesiai imama, kad bet kur sutiktas rūpestis dėl nesidėjimo taip, kaip turėtų, sutinkamas beveik kaip asmeninis įžeidimas (ypačiai, jei tuo metu esama įsitaisius į kokį nors visuomenės vadą). Viskam tuojau pat surandama pateisinimų, melodramatiškų apologijų, humaniškų "užjautimų", bet kaip tik tuo pačiu ir įsijungiama į defetizmo kelią: radus pateisinimą atskiriems žygiams, savaime randamas pasiteisinimas ir pačiam galutiniam žygiui. Prieštaravimu negalima ilgai laikytis. Nieko užtat nuostabaus, kad daugelio iš tų "optimistų", kurie šokdavo laikraščiuose pulti dėl kiekvieno rūpesčio, jau seniai nebegirdėti: jie jau spėjo nugrimsti ten, kur jų nebegirdime. . .

Lietuvybės likimas mumyse yra susijęs su rezistencinės dvasios mumyse laimėjimu prieš oportunistinę pagundą. Žinoma, ne pats rezistencijos žodis laiduoja gyvą rezistencinę dvasią. Bet nedera nė dėl žodžio jaudintis. Jis budina mūsų sąžines visomis tomis aukomis, kuriomis jis įėjo į mūsų kalbą (juokingai atrodė, kai, šias aukas pamiršus, jo prasmės buvo j ieškoma svetimųjų žodynuose). Jo prasmė yra taip pat augščiau visų partijų, kaip augščiau visų partijų yra ir Lietuva. Niekieno jis nėra nuosavybė, kaip joks idealas negali būti kieno nors nuosavybe paskelbtas. Bet kaip tik dėl to, kad jis nera niekieno nuosavybė, jis apeliuoja į visus. Visuose mūsų junginiuose privalu likti atviriems tam, ką rezistencijos žodis mums byloja, primindamas krašte likusiųjų aukas, turinčias mus deginti gėda nykstant ne iš prievartos, o sava valia, bet tiek pat neatšaukiamai, kaip ir patiems nepastebimai.