Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BALTŲ LINGVISTIKOS LEIDINYS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė P. Jonikas   
Baltic Linguistics, edited by Thomas F. Magner and William R. Schmal-stieg. University Park, The Pennsyl-vania State Unįversity Press, (1970). 177 psl., kaina 13.50 dol.
šis leidinys yra vienas iš liudytojų, rodančių augantį amerikiečių susidomėjimą baltų (lietuvių, latvių, prūsų) kalbotyra, ypač lietuvių kalbos mokslu. Vienas to leidinio redaktorių, prof. W. R. Schmalstiegas, jau yra gražiai pasireiškęs eile savo lietuvių kalbai skirtų straipsnių bei studijų.

Leidinys apskritai apima baltų kalbotyros konferencijoje (bene pirmoje JAV) skaitytus pranešimus. Daugiausia straipsnių pateikia amerikiečiai (13), kitus lietuviai (3) ir latviai (4). Septyni straipsniai skirti specialiai lietuvių kalbai. Juose nagrinėjama lietuvių kalbos mokslo padėtis dabartinėje Lietuvoje (L. Dambriūnas), lietuvių kalbos daiktavardžių kirčiavimas struktūriniu požiūriu (B. J. Dar-den, D. F. Robinson), lietuvių kalbos fonemų (žodžių reikšmės skiriamųjų garsų) nustatymas (A. Klimas), atskirų žodžių bei formantų, kaip esti, yra, -k (liep. nuosakai), vartojimas senoviniuose raštuose (G. B. Ford, Jr.). Taip pat ir kituose straipsniuose, skirtuose baltų bei baltų ir slavų kalbotyros klausimams, paliečiama ir lietuvių kalba.

čia, šioje trumpoje apžvalgoje, norėčiau tik kiek stabtelti ties A. Klimo straipsniu, skirtu lietuvių kalbos fonemų viseto nustatymo bandymui S ome Attempts to Inventory Lithu-anian Phonemes), nes tas nustatymas yra vienas pagrindinių klausimų lietuvių kalbos fonologinei sandarai struktūrai) aprašyti. Šiame straipsnyje K. trumpai peržvelgia kitų tyrinėtojų siūlomąjį lietuvių kalbos garsmenyną (fonemų "inventorių") ir gale daro išvadą, kas dar čia palieka ateičiai spręsti, kartu pateikdamas ir savo lietuvių kalbos fonemų viseto pasiūlymą. Autorius, atrodo, lyg per optimistiškai teigia, jog nedaug telieka čia neišspręstų dalykų.

Lietuvių kalbos fonemų skaičiaus nustatymo bandymuose, kaip ir iš K. apžvalgos matyti, esama nemaža įvai-ravimo: vieni autoriai priskaičiuoja 48 lietuvių kalbos fonemas, kiti 52, 54, 56, 58, 65 . . . Tai didelis svyravimas, ir to priežasčių ieškant, būtų reikėję pirma pasvarstyti bendruosius principus, kuriais atskiros fonemos nustatomos. Juk struktūriškai kurią kalbą aprašyti galima ne pagal vieną modelį, kaip nevienas pagrindas gali būti ir fonemoms nustatyti. Plg. R. H. Robins, General Linguistics (1968), psl. 46. Žinoma, tokiais atvejais tektų svarstyti, kuris pagrindas kurios kalbos aprašymui moksliškai geriau pamatuotas.

Tuo būdu, ir sprendimas, ar pvz. lietuvių kalbos ie, u o yra viena fonema, ar dviejų fonemų junginiai, priklausys nuo pagrindų, kuriais fonemų nustatymas remiamas. K. mano, jog reikia pritarti P. Trosto "naujienai", kad i e, u o esą vienafonemiai (tai jau teigė N. S. Trubetzkoy 1929 m.). Ir tam pagrįsti K. nurodo, jog ie, uo lietuvių kalbos tarmėse priegaidžių požiūriu esą taip pat traktuojami, kaip ir ilgieji vienabalsiai (pvz. neskiriant tvirtagalės nuo tvirtapradės priegaidės; ie, uo pirmieji sandai nepailgėją tvirtapradės priegaidės atvejais). Bet ar iš tikrųjų šių argumentų čia pakanka? Jei kai kuriose tarmėse tvirtagalės ir tvirtapradės priegaidės požiūriu pvz. ė nuo i e nesiskiria, tai tas niekuo nekliūva tam, kad vakarų aukštaičių tarmėje bei bendrinėje kalboje čia ė ir i e traktavimas skiriasi, nes ir tos tarmės sistema čia skiriasi nuo anų nesiskiriančiųjų. O kad pirmasis i e sandas su tvirtaprade priegaide nepailgėją, tai vėl čia i e eina kartu su tokiais mišraisiais bendrinės kalbos dvibalsiais, kaip il (pilnas), kur pirmasis sandas su tvirtaprade priegaide irgi nepailgėją. Jei žiūrėsime ne autoriaus iškeltųjų argumentų, bet garsų pakaitumo (substitucijos, komutacijos), tai ie abu sandu galima pakeisti, plg. tiekti : tikti : tekti, ir tuo būdu i e tektų laikyti dviejų fonemų junginiu. Tas pats, žinoma, pasakytina ir apie uo.

A. Girdenio keliamą ketveriopą kietųjų ir minkštųjų priebalsių fonologinį aiškinimą K., deja, paliko be komentarų. Kadangi kietieji ir minkštieji priebalsiai mūsų kalboje yra. kad ir apribotame pasiskirstyme (distribucijoje), atskiros fonemos, tai vargu ar būtų logiška neturėti atskiro simbolio (grafemos) minkštosioms prie-balsinėms fonemoms žymėti, tą žymėjimą pakeičiant, pvz. nuo pastarųjų priklausančio (t.y. automatinio) užpakalinės eilės balsių supriešakėjimo žymėjimu.

Reikia sutikti su K., kad vad. segmentinių fonemų žymėjimas (transkripcija), ypač praktiniais sumetimais, turėtų būti kiek galima artimesnis bendrinės kalbos rašybai, pvz. minkštąsias priebalsines fonemas žymint akūtu (k'),, (m') ir t.t. Tačiau vargu ar afrikatos, vienofonėmiai garsai, turėtų būti žymimos dviem rašmenimis ( dž, dz, juoba šalia vie-narašmenių č, c), čia vien remtis tuo. kad dž, dz vartoti patogiau dėl rašomosios mašinėlės, nebūtų pakankamos svarbos argumentas mokslinei fonemų transkripcijai (moksliniai leidiniai vis tiek normaliai vartoja vie-narašmenius ženklus vienafonemiams dž, dz). Kelia abejonių ir foneminio ilgio žymėjimas ė atveju dėl tariamo nuosakumo: juk lietuvių bendrinėje kalboje nėra trumpos ė fonemos, nuo kurios turėtume grafiškai ilgąją atskirti. Jei autorius akūto ženklu nepažymi visada minkštos j fonemos, kaip kad jis tuo ženklu žymi kitas minkštąsias priebalsines fonemas, tuo pačiu sumetimu galima nežymėti ilgumo ir visada ilgos ė fonemos specialiu ilgumo ženklu (autorius ilgumą žymi dvitaškiu).

šiaip Klimo duota šiame straipsnyje gana naudinga apžvalga su vertingomis pastabomis.

Leidinio autoriams, redaktoriams ir leidėjams priklauso mūsų padėka.
P. Jonikas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai