MAIRONIS IR LIETUVA Spausdinti


Dvidešimt penkeri metai nuo Maironio mirties jau yra laiko perspektyva, kurioje aiškiau išryškeja visuomenes santykiai su poetu. Toje perspektyvoje matyti, kaip Maironis atsistoja net prieš tris Lietuvos gyvenimo laikotarpius. Kiekvienas ju turi savo skirtingus idealus ir psichologines nuotaikas. Du tuos laikotarpius teko Maironiui paciam išgyventi. Tai laikai iki nepriklausomybes ir paskiau nepriklausomoje Lietuvoje. Ju skirtuma Maironis išreiške tokiais žodžiais 1919 metais Vasario 16 proga:

"Vasario 16 akta aš pavadinciau siena tarp dvieju Lietuvos pasauliu: anoj pusej Lietuva — svajota, pasišventimo meileje pradeta, — cia realine, skausmuose gimusi; ana skaisti idealu, troškimu sritis, padangemis skriejusi, erškeciu vainiku pasipuošusi, kaip kentetoja, — ta žemiška, apciuopiama, bent kiek nustojusi skaistumo ir aureoles; anos myletojai nieko nuo jos netroško, jai viska aukojo, — tos megeju šalininku daugiau, bet jie jau sau reikalauja užmokesnio ir šiltos vieteles, kai kurie jos simpatija apsimete, ja skaudžiai užvyle, naudoja; ana buvo gryna dvasia, be kuno, — cia dar neišsivystes su ydomis kunas" (Lietuva 1919, vasario 16).

1.
Pirmo laikotarpio žmogus yra linkes stebeti — kaip rašytojas savo kuriniais virsta didinamuoju ir kaitinamuoju stiklu, kuris sutelkia savo meto visuomenes pergyvenimus; kaip tie pergyvenimai, luže pro rašytoja, gauna naujos uždegancios jegos ir grižta atgal i visuomene, taryt rentgeno spinduliai, vienas visuomeninio gyvenimo lasteles ardydami, kitoms padedami organizuotis ... I rašytoja, kaip i visuomeninio gyvenimo reiškeja ir organizatoriu, žiurima herojiniais laikais, kada vyksta kova, judejimas už didžius idealus; kada žmogaus pastangos yra nukreiptos ne i atskiru žmoniu likima, bet i laimejima tu idealu, vardan kuriu visuomene rungiasi ir asmens aukojasi. Tada savo asmeniniu gyvenimu kurejas gali nieku nesiskirti nuo tos visuomenes. Gali savyje tureti net mažiau tu dorybiu, kurias visuomene brangina. Taciau kurybos metu ir kuryboje jis pakyla augšciau už kitus ir už save kasdienini. Stebetojai ji regi pakilesni ir laiko ji sau autoritetu, dvasios vadu.

Maironis visa savo kuryba buvo poetas tos pirmosios Lietuvos — svajotosios, dvasines Lietuvos, Lietuvos kentetojos ir kovotojos. Butu betgi netikslu tai visuotinai teigti. Ano meto visuomene nebuvo monolitiška. Jos daliai — lenkomaniškajai Maironis buvo svetimas. Jos akyse, anot Putino-Mykolaicio, Maironis buvo laikomas "socyalista, anarchista i ateista". Negalejo jo palankiai priimti ne kita dalis — atejusio iš Rusijos materializmo - marksizmo atstovai. St. Matulaitis "Varpe" (1895 Nr. 8) Maironio (tada St. Garnio) poema "Terp skausmu i garbe" (paskiau pavadinta "Jaunaja Lietuva") paskelbe nereikalinga ir žalinga, laike ja pavyzdžiu, kaip nereikia rašyti; nepripažino autoriui ne talento. Vis tai del poemos religines ideologijos, kuri nebuvo marksistui priimtina.

Taciau tos visuomenes didžioji dalis pirmoje eileje mate poemoje patriotini idealizma, karšti ir linko Maironi priimti panašiu budu kaip Šatrijos Ragana savo "Viktuteje":

"Velu jau, o aš apie miega ne pamanyti nenoriu, gražiausios poemos vietos skamba ir skamba man ausyse, lyg muzika, lyg daina". (Viktute 1941 leidinys, 65 p.)

Tame laikotarpyje Maironis veike visuomene daugiau savo poezija, mažiau savo asmenybe. Poezijos itakoje kuresi tautine ideolosija ir literaturines tradicijos, davusios ištisa Maironio mokykla. Nors silpniau veike savo asmenybe, bet ji turejo tokios reikšmes, kaip stipraus medžio užuoveja jauniems medeliams. Augšto laipsnio kunigas, akademijos profesorius, paskui rektorius — savaime sunku buvo karingiems lenko-manijos atstovams suniekinti ji kunigu akyse. To augšto dignitoriaus lietuviškas pavyzdys savaime trauke kunigu jaunaja karta apsispresti lietuviškai ir aktyviai. Šia prasme J. Dobilas turejo pagrindo laikyti Maironi gal didesniu "veikeju", negu kureju.

2.
Antras laikotarpis prasidejo ne nuo Maironio nusakytos "sienos tarp dvieju pasauliu", ne nuo Vasario 16. Prasidejo žymiai anksciau, tuojau spauda atgavus. Tame laikotarpy blanko visuomeniniai-patriotiniai idealai, stiprejo visuomenes diferenciacija i partijas. Tarp meno žmoniu stiprejo siekimas išlaisvinti literatura iš visuomenines tarnybos ir skirti ja estetiniams tikslams. Pacioje kuryboje demesys krypo nuo visuomeniniu problemu i psichologines, nuo visuomeniniu pergyvenimu i asmeninius .. . Tokioje atmosferoje savaime daresi svetimos Maironio koncepcijos ir jomis grista Maironio kuryba.

Šios rušies balsa prieš Maironi pakele jau A. Voldemaras, tada dar studentas, su visa aistra kritikuodamas Maironio istorijos ideologija (Vilniaus Žinios 1906, 242 nr.). Bet nutilo straipsnio nebaiges. Redaktoriai, matyt, susigriebe, kad jaunos kartos busimo mokslininko drastiška kalba prieš Maironi — dar šokiruos to meto skaitytojus.

Tais pat metais Z. Kymantaite su pietizmu atiduoda pagarba Maironiui, bet jau žavisi kitais jo kuriniais — tais, kurie naujo laikotarpio dvasiai yra artimesni; žavisi Maironio gamtine poezija (Vilniaus Žinios, 284-6 nr.).

O prieš pat didiji kara vienas iš šio laikotarpio jaunesniu poetu Kl. Jurgelionis tiesiai pareiške:

"Labai nedaug kuo iš Maironio galima geretis. Aš nežinau nei vienu jo eiluciu, kurias skaitydamas galeciau pajausti, kad jas raše iš jausmo pilnumo'." (Amerikoje Šliupo leidžiama "Laisvoji mintis" 1913, 42 nr.).

Jei pirmam laikotarpy Maironis buvo priimamas ar atmetamas idejiniais motyvais, tai dabar tai daroma estetiniais.

Po Vasario 16 dienos akto literaturinio gyvenimo tradicijos nepasikeite. Jos tesesi tos pacios, kurios buvo prasidejusios prieš kara. Noras, gal but nesamoningas, nusikratyti Maironio literaturine hegemonija, nustumti šalin jo šešeli ir išeiti patiems i saule su naujos kurybos žiedais paskatino jaunosios kartos rašytojus parašyti apie Maironi gal ir griežciau, nei jie patys galvojo. Budami nepaprastai jautrus sau, jie nejausdavo to jautrumo, parinkdami žodžius apie senesni poeta.

Iš visu gal stipriausia smugi Maironio autoritetui kirto B. Sruoga, nes jis megino išmušti iš po Maironio pagrindus, ant kuriu buvo pastatyta visa jo poetine garbe. Maironis buvo garbinamas kaip tautinio atgimimo poetas, vadinamas ir tautinio atgimimo pranašu poezijoje. Diskusijose del literaturos tautiškumo Sruoga paeme Maironio "Jaunaja Lietuva" pavyzdžiu, kurisme to tautiškumo nesa. (Skaitymai XVII). Pasiule eksperimenta — pakeisk lietuviškus vardus poemoje kitos tautos vardais, ir ta kita tauta poema gales laikyti sava tautine kuryba.
Kitas šio laiko rašytojas Paparonis (kun. A. Šmulkštys), rodos, po Maironio "Kestucio mirties" spektaklio viešai ir patetiškai ispejo Maironi:

"Maironi, nors tavo siela žvaigždžiu takus pažino ir ne vienam keleiviu nušviete kelia, bet tave pati šios žemes kelioneje aš matau saulelaidos masinancioj šviesoj ir tariu gerbdamas tavo varda: 'Labanakt, Maironi'." (Laisve 1920, 169 nr.).

Dar paskiau A. Venclova kartojo frazes: Maironis paseno, Maironis nuseno, Maironis paseno (Lietuvis 1925, 34 nr.).

Tokia buvo rašytoju opinija. Jie suspejo sukurti ir nauja poezija ir iškelti naujus talentingus vardus. Šios kartos individualistiniu pergyvenimu pamegime Maironio heroj ika buvo svetima. Lygiai svetima miesto ir mašinu poezijos megejams; svetima ir lietuviško berno kultui. Šios kartos poetines formos spalvingume ir muzikalume Maironio forma jau rodes teturinti istorines vertes.
 
Visuomeniniame gyvenime, nors oficialiems aktams Maironis buvo kvieciamas kaip svecias, nors jo dramos buvo vaidinamos patriotiniu švenciu progomis, Maironis atramos taip pat nustojo. Nesutapes savo pažiuromis su viena kuria visuomenine srove, savo pažiuromis del žemes reformos atrode net nespejes su gyvenimo srove eiti, Maironis vis labiau likosi nuošaliai nuo tos putojancios sroves. 1932 vasario 16 teatre per oficialias iškilmes oficialusis kalbetojas suminejo eiles veikeju, vedusiu tauta i laisve, tik neminejo Maironio, kuris cia pats sedejo ir kurio drama tuojau pat turejo pasirodyti scenoje . . . Tais pat metais Maironis iš gyvuju išsiskyre. Net mirties proga Lietuva nepasirupino, kad butu išleisti tautinio atgimimo pranašo raštai.

Visas šitas Maironio ir Lietuvos santykiu šiame laikotarpy procesas rode, kad Maironis buvo tos pirmosios Lietuvos, kentetojas, kovotojas, poetas. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpis, parodes naujus augštos vertes literaturinius laimejimus, parode taip pat, kiek to meto Lietuvoje dar truko tikros kulturos, pajegiancios ir mokancios ryškinti ne dvieju laikotarpiu skirtumus ir nora atsiriboti nuo praejusio laiko, bet surasti ryšius, kurie laikotarpius sujungia, viena atremia kitu ir tuo budu kuria tautos istorijos pajautima.

3.
Maironio vardas atgijo iš naujo ir staiga jau  1940,  bolševikams Lietuva  okupavus.   B.
Brazdžionis buvo pirmasis, kuris "XX amžiaus" dienraštyje paskelbe straipsni, vardu "Atgaivinkime Maironio kulta".

Lietuvos žmoniu santykiai su Maironiu okupacijos metu pasikeite. Jo "Marija, Marija" bažnyciose virto jau ne estetiniu, gal net ne religiniu, bet tiesiog egzistenciniu šauksmu. Tas pats tesesi vokieciu okupacijos metu. Kada vokieciu civilfervaltungas leido išspausti Maironio "Pavasario balsus" (po viena marke kyšio teko duoti už kiekviena egzemplioriu), pirmi 10,000 buvo bematant išpirkti.

Su atgijusiu Maironio kultu susidure iš karto sovietines okupacijos režimas. Pirmas jo už-simojimos buvo pasipriešinti tam kultui ir Maironi "detronizuoti". Švietimo ministerijos leidžiami "Raštai" 1941 jau pirmame nr. aiškino, kad Maironis nebuves tautos poetas ir jungejas, jis tebuves tik buožiu interesu poetas. Jis buves svetimas liaudies reikalams, o liaudis svetima jo palikimui. Tad jo poetinis palikimas bereikšmis ir menkas.

Jau kitaip prašneko sovietinio režimo atstovai antros sovietines okupacijos metu. Minint Maironio 15 metu mirties sukakti, 1947, "Valstieciu laikraštyje" B. Pranskus tebekartojo, kad Maironis "idealizuoja dvarus, jis nemato vargstancio kumecio, prislegto mažažemio . . . darbininku revoliucines kovos". O tai todel, kad "jis juk buvo buržuazijos dainius, o be to dar kunigas". Taciau autorius laiko Maironi jau prisimintina ir "darbo liaudžiai", nes jis gražiai vaizdaves Lietuvos gamta, tares viena kita kritikos žodi Lietuvos buržuazijai ir kas svarbiausia, jo "eilerašciai 'Kur lygus laukai', 'Eina garsas', 'Kur bega Šešupe'. . . pavirto liaudies dainomis ir karo prieš vokiškuosius fašistus metais ikvepe musu karius nekesti grobiku vokieciu . . . mums brangus yra jo neapykantos kupinas kovu prieš vokiecius plešikus apdainavimas".

Tai nauja. Tai, sovietiniu terminu sakant, pasmerkto Maironio "reabilitacija". Ji tesiama. Po Stalino mirties sustiprejo ir pagausejo Lietuvoje lietuvišku klasiku leidimas. Dviem tomais 1956 išleisti ir Maironio "rinktiniai raštai". Viename lyrika, kitame "Jaunoji Lietuva" ir libretas "Nelaimingos Dangutes vestuves". Placiame ivade i Maironio lyrika L. Gineitis jau kalba, kad

"geriausi Maironio poezijos kuriniai tvirtai iejo i lietuviu tautos kulturini lobyna . . . geriausiuose jo kuriniuose ryškiai atsispindejo Lietuvos liaudies išsivadavimo iš carizmo priespaudos lukesciai ir siekimai, jos bendri visiems žmonems jausmai ir išgyvenimai. Tuo Maironis vertingas Šiandien tarybinei visuomenei".

Pažymedamas Maironio nepriimtina ideologija, autorius nepagaili entuziastingu apibudinimu Maironio talentui, jo daugeliui eilerašciu, kurie turi "išliekamosios vertes". Maironi pastato kaip kontrasta prieš sovietu niekinima "buržuazini dekadentini individualizma, verkšlenima — jie (Maironio raštai) atspindi sveika, kovinga liaudies pažiura i mena ir menininko uždavinius" (18 p.).

Taciau paleisdami Maironio raštus i visuomene, sovietiniai leidejai turi skaitytis su Maskvos komunistiniais cenzoriais. Jie turejo pasidaryti dvi išvadas. Viena, iš Maironio lyrikos rinkinio turejo praleisti daugiau kaip 30 eilerašciu — visus religinius ir visus kovingos patriotines nuotaikos eilerašcius, kuriu kitaip jau neišaiškinsi kaip Maironio kova prieš rusus. Dedami Maironio vertima "vagies strofas" iš Rigvedos, praleido visus kitus Rigvedos vertimus, nes juose kalbama apie Nežinoma Dieva.

Antras daug svarbesnis buvo leideju uždavinys — duoti Maironio poezijai komentarus, priimtinus Maskvai. Komentaruose L. Gineitis aiškina, kad Maironio poezija išreiškia lietuviu liaudies kova prieš carizma, nors Maironio poezija musu suprantama kaip lietuviu tautos kova prieš rusifikacija ir rusu priespauda. L. Gineitis yra priverstas kartoti ana iš 1947 Pranskaus aiškinima, kad Maironio eilerašciai "nauja jega ir itikinamumu . . . suskambejo Didžiojo Tevynes karo metu, lietuviu tautai greta kitu broliškuju tarybiniu tautu vedant žutbutine kova prieš teutonu riteriu ainius — hitlerinius grobikus", nors, musu supratimu, Maironis ir atgime pirmiausia pasipriešinime prieš bolševikinius grobikus.

Tarp eiles kitu tiesos iškraipymu, faktu retušavimo demesio vertas autoriaus rodomas kontrastas tarp "buržuazines" ir "progresyvios" visuomenes, kaip jos vertino Maironi. Girdi, "... buržuazijos viešpatavimo Lietuvoje metais ivairus literaturiniai 'modernistai' niekinamai žiurejo i MaironI, laike ji "pasenusiu", skleide šuki "Šalin nuo Maironio". Tuo tarpu "progresyvioji inteligentijos dalis ir buržuazijos viešpatavimo laikais gerejosi geriausiais Maironio poezijos kuriniais" (48 p.).

Taip rašydamas, autorius žinojo, kad faktus tempia ant kurpalio, nes anas posakis: Maironis paseno, Maironis nuseno, Maironis paseno .. . buvo parašytas Antano Venclovos, buvusio sovietinio švietimo ministerio, sovietines rašytoju draugijos pirmininko. Jei bent autorius iau priskiria Venclova prie buržuaziniu rašytoju (o tai nebutu klaida!).

Šitas sovietinio režimo santykis su Maironiu rodo, kad Maironis gyvas yra pavergtoje tautoje. Užuot su juo kovojes ir ejes prieš tautos srove, sovietinis režimas pasirinko dabar kita kelia — leisti Maironiui buti gyvam ir šviesti, bet jo šviesai duoti kitos spalvos gaubtuva — Maironi perdažyti.

4.
Triju laikotarpiu santykiai su Maironiu rodo, kad su Lietuva Maironis labiausiai sutapo dviem herojiniais laikotarpiais — tautinio atgimimo ir sovietines okupacijos, kada Lietuva, Maironio žodžiu sakant, yra kentetoja, erškeciu vainiku pasipuošusi.

Butu per drasu sakyti, kad Maironis patrauke abieju laikotarpiu visuomene tik savo skelbiamais patriotiniais idealais. Tokius idealus skelbe ir Basanavicius, Jakštas, Vaižgantas, Kudirka, Vaicaitis. Maironis visuomenes akyse prasineše pro juos visus ir virto revoliuciniu poetu pavergtoje tautoje . . .

Maironio poetinis talentas pataike i kovojancios, šiu laiku terminu, rezistuojancios tautos dvasia. Tokia visuomene yra reikalinga, kad jai kas (a) realiai ivertintu padeti, (b) pramatytu ateiti ir jai laimeti programa, (c) sukeltu tikejimo ir entuziazmo. Maironio poezijoje jie tai rado ir randa. Ar girdi Vilniu, ar Traku pili, ar Senoves daina, klausytojas visur jaucia ta pati pagrindini poezijos motyva: mylek, lietuvi, ta brangia žeme, kame nuo amžiu tevai gyveno. Isitvirtinti tautinese pozicijose, skiepijant meile praeiciai, savajam kraštui, šviesiems žmonems — tai vienas tos maironines programos punktas.

Lietuvi, mokinkis, varguos beraminkis, o mokslas daug gali, jis vargstancia šali išpancios iš amžiu skriaudos — antras poezijos leitmotyvas, kuris reiškia ir antra maironines programos punkta: ruošti savus kadrus, šviesuomene.

Ne tik lyrikoje, bet visoje kuryboje varijuojamas populiarusis motyvas: paimsim arkla, knyga, lyra — iškelia trecia programos punkta: sutelkti kovos svori i kulturine veikla.

Paskutiniu metu padetis Lietuvoje duoda pagrindo manyti, kad šitie maironiniai punktai yra labai aktualus ir vykdomi.

Ka poezija laido ugningais šukiais, poemos ir dramos sukonkretina asmenimis to patriotinio  kadro ideala — veikejo kovotojo ideala.

V.   K.   JONYNAS — ŠV. PRANCIŠKUS
(Vitražas pranciškonu vienuolyne Kennebunkporte)

Juozas Rainys, Danute Staugailyte, Brazda, Vytautas, Kestutis ir visa eile smulkesniu — vis tai naujo lietuvio pozityvaus žmogaus paveikslai. Jogaila, Raseiniu Magde, Jonas Sutkus — vis tai paveikslai lietuviu, kokie jie neturetu buti. Jie perdaug gerai pažistami, kad butu reikalingi apibudinimo. Taciau viena apie juos tenka pažymeti — šitu kovotoju ideala Maironis perkelia ne iš svetimo pasaulio i lietuviška aplinka. Jis nekopijuoja svetimuju. Augina juos iš lietuviškos žemes ir lietuvišku žmoniu dvasios. Juozas Rainys, Danute Staugailyte — ju dvasioje budingiausi yra trys bruožai: idealizmas (pasauležiurinis ir etinis), individualizmas ir lyrizmas. Tai tie patys dvasios bruožai, kurie randami liaudies dainose ir visoje tautosakoje. Tie patys bruožai, kurie kartojasi paskui daugely pagrindiniu lietuviu literaturos personažu didesniu ar mažesniu kiekiu . . . Tai Maironio pajaustas lietuviuose giliai išlikes dvasinis pergyvenimas. I ji prašneko ir savo vaizdais bei personažais.

Atoskambis atsiranda, kai garso sukeltos bangos randa atitikmeni stygoje. Tada ir pastaroji suvirpa. Tas atitikmuo tarp Maironio ir kovojancios Lietuvos visuomenes daugumos buvo ne tik programa, bet ir jos perdavimo-priemimo išvidine dvasine forma — minetasis lyrizmas, individualizmas, idejinis bei moralinis idealizmas. Jis atitiko ne vieno luomo, socialinio ar kulturinio, ne vieno etnografinio vieneto, žemaiciu ar augštaiciu, bet visos lietuviu tautos daugumos dvasia.

Kai toje "daugumoje" nepriklausomybes laikais buvo išlikes tas pats palinkimas i individualizma, i lyrizma, bet apsilpes idealizmas, kontaktas su Maironiu apsilpo. Ir muza, anot Maironio, buvo palaiminus naujose salygose kitus poetus. Kai okupacijos padetis gražino priespauda ir kova prieš ja, atgijo vel kovos, aukos, atgijo tada ir idealizmo ryšys tarp Maironio ir Lietuvos.