VILNIUS ZIGMANTO AUGUSTO LAIKAIS Spausdinti
(IŠTRAUKA IŠ "AIDŲ" PREMIJĄ GAVUSIOS KNYGOS "SENASIS VILNIUS")

Zigmanto Augusto laikų pats žymiausias Vilniaus istorijos įvykis buvo pastatymas naujos valdovų pilies, puošnių renesansinio stiliaus rūmų ir visos eilės kitų pastatų, surištų su pilimi, reikalingų valdovų dvarui.

Iš viso Zigmantų laikais Vilnius pagyvėjo. Jau Zigmantas II čia lankydavosi gana dažnai, o Zigmantas Augustas kurį metą čia nuolat gyveno. Net būdamas Lenkijos karaliumi, Zigmantas Augustas daug dažniau gyveno Vilniuje, negu Krokuvoje. Jau Zigmantas II pradėjo tvarkyti Vilniaus pilį ir įrengė čia savo dvarą. Kad jis Vilnių buvo užsimojęs padaryti tikrai antrąja savo sostine, rodo jo pradėtieji rūmai, kuriuose buvo organizuota net biblioteka. Kaip žinoma, Zigmanto Augusto praplėsta, o mirštant dovanota jėzuitams, ji buvo pagrindas būsimosios Vilniaus akademijos bibliotekos.

Iš Zigmanto II laikų yra žinomos tada visus stebinusios Jono Zapolijos ir Izabelės sūnaus gimimo paminėjimo iškilmės, kada visas miestas skendo iliuminacijose bei triukšme. Pats valdovas ir kai kurie ponai iškėlė puotas ne tik garbingiems svečiams, bet ir gatvėse vaišino visus miestiečius.

Zigmanto Augusto laikais iškilmės Vilniuje buvo daug dažnesnis dalykas. Taip 1561 m. spalio 8 d. čia įvyko Kuršo kunigaikščio Ketlerio investitūros iškilmės. Buvęs magistras prisiekė kaip Kuršo kunigaikštis, o išnykstančio ordino magistro insignijos — antspaudas ir aukso kryžius — buvo padėtos Lietuvos valstybės ižde. Sekančiais metais Z. Augustas Vilniuje iškilmingai priėmė Joną Vazą (Švedų karaliaus Eriko brolį). Atvykęs į Lietuvą, kunigaikštis Jonas iš pradžių buvo sulaikytas Kaune, į kur netrukus atvyko ir Zigmantas Augustas. Pasikalbėjimai dėl Jono vedybų su Kotryna Kaune nebuvo baigti, ir į Vilnių jis vyko dar nevisai tikras. Čia jį sutiko visas dvaras ir miestas su vaitu bei magistratu prieky, cechai su vėliavomis ir didžiulė minia, o prie pat miesto jį sutiko su savo karališkai puošniu dvaru Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis.   1562 m. spalio 4 d. ten pat Vilniuje pagaliau įvyko iškilmingos vestuvės, į kurias buvo sukviesti visi žymesnieji d. Lietuvos k. ponai. Vestuvių dieną vėl puotavo visas miestas. Paskutinės iškilmės buvo jaunavedžių išleistuvės.

Tai buvo vis nauji bruožai Vilniaus gyvenime. Jis jau tikroji sostinė, gyvena kartu su valdovo dvaru. Anksčiau to gyvenimo jis neturėjo.

Be čia suminėtų iškilmių, Vilnius ypatingai pagyvėjo Zigmanto Augusto laikais, kurio gyvenimas, bent jaunystėje, buvo žymia dalimi užpildytas pramogų bei puotų. Visų amžininkų liudijimu, Zigmanto Augusto laikais Vilnius buvo pasidaręs tikrąja sostine.

Dominavo tada valdovo dvaras su savo iškilmėmis, puotomis bei turnyrais, o miestą pagyvino čia pat įsikūrę didžiūnai, daugybė bajorų ir masės bajoriško jaunimo, besisukaliojančio apie valdovo dvarą: Tėvai juos čia buvo susiuntę tam, kad apsišlifuotų, susipažintų su visuomeniniais papročiais, užmegztų pažintis bei ryšius, kad įsiteigę valdovui ir didžiūnams, ateity galėtų padaryti geresnę karjerą, o pramogų mėgėjui Z. Augustui tai buvo malonūs bendrininkai.

Kai 1544 m. tėvas perleido Zigmantui Augustui valdyti Lietuvą ir jis įsikūrė Vilniuje, čia gyvenimas virte užvirė. Ne daug tas gyvenimo tempas susilpnėjo ir vėlesniaisiais laikais, nes ir jau perėmęs valdyti Lenkiją, Zigmantas Augustas vis tiek dažniausiai gyveno Vilniuje, bet ne Krokuvoje, kurios visiškai nemėgo. Atvykęs į Lietuvą, jis čia išbūdavo ištisus metus (1559-1562 net 3 metus), Lenkijoje visiškai nepasirodęs. Dėl to lenkai buvo nepatenkinti, neretai jį kaltino nesirūpinant Lenkijos reikalais, o 1562 m. Lenkijoje kai kuriose srityse net buvo sušaukti seimeliai, kurie pasiuntė pas Zigmantą Augustą į Vilnių savo atstovus, reikalaudami pagaliau atvykti į Lenkiją ir sušaukti seimą.

Pasak Warszewskio, Zigmantas Augustas visur kitur jautęsis svečiuose, o namie — tik būdamas Vilniuje. Būdingas šiuo atžvilgiu yra žinomojo ano meto lenkų publicisto Orzechowskio pasisakymas veikale "De institutione Regia ad Sigismundum Augustum". "Betgi aš prikalbėjau daugiau, negu norėjau. O taip padariau dėl to, kad vėl girdėjau, esą, tuojau po seimo važiuos į Lietuvą. Taip nedaryk, prašau tave ir maldauju tavo karališkosios garbes vardu, kuri tau turi būti brangiausia. O jeigu taip greit, vos pasveikintas, iš mūsų nuskubėsi į Vilnių, dovanok, jei taip pasakysiu, visų akyse pažeisi savo garbę. Sakysime ir išvažiuojančiam iš paskui pasiųsime šiuos žodžius: o Kirai mūsų, taip greit nuo mūsų bėgi! Kodėl vengi mūsų akių?"

Tokia jau buvo ano meto viešoji opinija. Tą patį mums rodo ir kiti žinomieji šaltiniai. Ir būdamas jau Lenkijos karaliumi, Zigmantas Augustas daugiausia gyveno Lietuvoje — Vilniuje arba Palenkės Knišine. Įdomu, kad Vilniuje jis jau nebegyvendavo po 1569 m. Matyti, jį buvo atšaldęs unijos seimo atsiminimas. Po prieš -Lietuvą pavartotos prievartos aktų (sričių atplėšimo, grasinimo, kad pats paskelbsiąs unijos aktą) lietuvių tarpe jis jau negalėjo laisvai jaustis. Gediminaitis savo kraštą buvo išdavęs, tad nebegalėjo čia jaustis savas.

Visą Zigmanto Augusto valdymo metą Vilniaus gyvenime pirmavo valdovo dvaras. O buvo jis puošnus. Anksčiau Vilnius tokio dvaro nebuvo niekad matęs. Tai ypatingai tinka pirmajam Zigmanto Augusto valdymo laikotarpiui (1544-8 m.), kada jis beveik niekuo daugiau ir nesirūpino, kaip savo dvaro puošnumu, iškilmėmis ir pramogomis. Vilniuje tuo metu buvo net ne vienas, bet 3 dvarai, paties Zigmanto Augusto 2 dvarai — lietuviškas ir lenkiškas, ir žmonos. Kunigaikštienes Elzbietos (tl545) dvaras susidėjo iš 84 dvariškių (70 vyrų ir 14 moterų) ir 30 tarnų, viso 114 asmenų. 1545 m. vasarą kunig. Elzbietai mirus, šis dvaras, žinoma, buvo paleistas ir daugumas jo žmonių išsiskirstė. Kai 1547 m. rudenį į Vilniaus pilį buvo įvesta nauja didžioji kunigaikštiene Barbora Radvilaite, buvo suorganizuotas specialus jos dvaras.

Turint galvoje Zigmanto Augusto ir Barboros vedybų aplinkybes, galima būtų spėti, kad Barboros dvaras buvo sudarytas jau grynai lietuviškas. Betgi taip nebuvo. Kadangi Zigmantui Augustui buvo ypatingai svarbu kuo sklandžiau pasiekti Barboros pripažinimą Lenkijos karaliene, tai jau jos pirmaiam viešajam pasirodymui, o taip pat vėlyvesnių santykių su žmonėmis reikalui Zigmantas Augustas jos dvarą sudarė ne iš lietuvių, bet iš lenkių ir lenkų, pasirinkdamas kaip tik tokius žmones, kurių dalyvavimas turėjo rodyti, kad šitoms vedyboms nėra priešingos ir žymiausios Lenkijos ponų šeimos. Dvaro pirmąja ponia buvo paskirta neabejotinai pirmoji Lenkijos matrona, garsiojo Lenkijos kanclerio Kr. Szydlowieckio našlė, Krokuvos kaštelionienė, Krokuvos kašteliono, t. y. pirmojo Lenkijos senatoriaus, Tarnowskio uošvė. Greta jos buvo jos brolienė, iždininko Mikalojaus Szydlowieckio našlė Barbora, toliau Polanieco kaštelionienė Slupickienė, Czechowskienė ir Stobeckienė. Vadinasi, buvo 5 matronos, kai Elzbietos dvare jų buvo buvę tik trys. Be jų dar buvo 7 palydovės lenkės. Dvaro maršalka ir visi kiti pareigūnai taip pat buvo parinkti iš lenkų, nes reikėjo pasiruošti sunkioms grumtynėms Lenkijoje. Ar buvo koks lietuviškas Barboros dvaras, neturime žinių. Greičiausia oficialaus nebuvo ir buvo tenkinamasi Radvilų gimine bei jų bičiuliais.

Visas lenkiškasis Barboros dvaras į Vilnių atvyko 1548 m. balandžio 5 d., o po trijų dienų buvo gauta žinia apie karaliaus Zigimanto II mirtį.

Pats Zigmantas Augustas, be abejonės, turėjo du dvarus. Bet jų sudėtis visiškai tiksliai nėra žinoma. Žinome, kad 1544 m. suorganizuotas lietuviškasis dvaras pilnai sukomplektuotas nebuvo. Lietuviai dėl to daug kartų skundėsi, o 1547 m. net kreipėsi dėl to į Zigmantą Augustą formaliai seime. Tada Zigmantas Augustas atsakė, kad jis tai padarytų mielai, tačiau pirmiausia reikią apgalvoti, iš kur imti dvaro išlaikymui lėšų. Daugumas dvarų, iš kurių prie jo pirmatakų buvę išlaikomas dvaras, esą įkeisti ir jokių pajamų neduodą. Seimas tada jokių šaltinių dvarui išlaikyti nepaskyrė, tuo būdu padėtis nepasikeitė. Betgi ir lietuviškojo dvaro dignitorių skaičius nebuvo menkas. Ir titulai buvo maždaug tie patys, kaip ir lenkiškojo dvaro: patauris, taurininkas, Taikytojas, pastalininkis, stalininkas, pakamaris, kardininkas, arklininkas, dvaro arklininkas, kuchmistras, medžioklininkas, patalininkas (ložniči-cubicularius) ir t.t. Be to, buvo dar būrys vad. dvariškių—jaunų karjerą pradedančių ponaičių, naudojamų įvairioms misijoms krašte, karo metu sudarančią atskirą valdovo sargybos būrį. Vėlyvesniais Zigm. Augusto valdymo laikais jų taip pat būdavo, tačiau tada Vilniuje jie gyvendavo tik ten esant valdovui, o jam išvykus, jie būdavo išsiuntinėjami po valdovo dvarus. 1565 m. jų buvo 118. Kiek jų buvo Vilniaus dvare 1544-1548 m., žinių neturime. Kolankowski iš šaltinių (sąskaitų) yra surankiojęs 19 pavardžių. Be abejonės, jų buvo žymiai daugiau. Tik daugumas jų buvo didžiūnų sūnūs ir negaudavo jokio  atlyginimo, tad ir jų pavardes į sąskaitas nepakliūdavo. Greičiausia dvariškių apie tiek pat, kaip 1585 m., buvo ir 1544-8 m.


Vilniaus universiteto rankraščių salė

Lenkiško dvaro sudėtis taip pat nėra tiksliai žinoma. Šis dvaras buvo suorganizuotas 1543 m. vasarą, Zigmantui Augustui ruošiantis vykti į Lietuvą, o papildytas jam jau apsigyvenus Vilniuje. Jame buvo 43 dvariškiai, kurie laikė 216 tarnų ir tiek pat arklių. Bent tiekai žmonių ir arklių buvo duodamas išlaikymas iš didžiojo kunigaikščio iždo. Be to, Zigmanto Augusto dvare buvo 14 kambarinių ir jų viršininkas, 35 alabardininkai sargai su savo viršininku; 48 asmenų sargybos husarai su savo vadu. Didelis skaičius tarnų buvo taip pat arklidėse bei vežiminėse. Vežiminėje, kurioje buvo 27 karietos bei kitokie vežimai, dirbo 59 žmonės. Be abejo, nemažiau tarnų buvo ir arklidėse, kuriose buvo laikoma 167 arkliai važiavimui ir 219 jojimui (jų tarpe 61 geriausios veislės arabai) ir 10 stropiai prižiūrimų kupranugarių. Zigmuntas Augustas buvo didelis arklių mėgėjas.   Jie buvo perkami specialių išsiųstų agentų visoje Eurcpoje, net tolimoje Italijoje. Be to, Vilniaus arklidės nuolat buvo papildomos iš jo žirgynų Knišine, Tykocine, Alytuje, o taip pat gausiomis Lietuvos ir Lenkijos didžiūnų dovanomis. Vilniuje arklių tada nestigo. Be kelių šimtų paties valdovo arklių, ne mažiau jų turėjo dar dvariškiai, kurie taip pat daugiausia valdovo buvo išlaikomi. Dėl to nenuostabu, kad vien avižų didž. kunigaikščio dvaras per 1 savaitę sunaudodavo apie 3,500 karčių (1 k.—32 gorčiai, x/4 boso), t. y. apie 2,000 centnerių. Be vežiminės ir arklidžių personalo yra žinoma dar visa eilė įvairių tarnų paties valdovo rūmuose. Tai įvairūs staltiesininkai, rankšluostininkai, virėjai, kepėjai, durininkai, pirtininkai, šunininkai, sakalninkai, medžioklės tarnai ir 1.1. Nepamirštini taip pat gausūs menininkai ir amatininkai. Be to, dar buvo kanceliarija — slaviškoji ir lotyniškoji. Buvo eilė kitų įstaigų. Gyveno Vilniuje tuo metu taip pat visa eilė ponų tarėjų bei šiaip ponų, turėjusių čia savus dvarus.

Kaip matome, ryšy su Zigmanto Augusto gyvenimu Vilniuje, pilies ir miesto gyventojų skaičius labai padidėjo. Apytikriai galima sakyti, kad valdovo dvaras pilies miesto gyventojų skaičių padidino mažiausia kokia 1,000 žmonių. O tai daugiausia žmonės, kurie daugiau neveikė nieko, kaip tik dalyvavo audringame jaunojo valdovo gyvenime arba jam tarnavo. Zigmantas Augustas pirmajame savo valdymo laikotarpy, galima sakyti, daugiau niekuo ir nesirūpino, kaip savo malonumais, pramogomis ir iškilmėmis. Vilniaus ir ypač jo dvaro gyvenime puotos, maskaradai, turnyrai, visokios riterių varžybos, net pilies puolimo žaidimai buvo nuolatinis reiškinys. Daugumoje tokių žaidimų bei turnyrų aktyviai dalvaudavo ir pats Zigmantas Augustas.

Iš viso Vilniaus gyvenimas įgavo tipingo renesansinio laikotarpio vakarietiško dvaro gyvenimo pobūdį, maždaug itališko tipo. Į Lenkiją ir Lietuvą šitie papročiai atėjo dar XVI a. pradžioje, o ypatingai suitalėjo Bonos laikais. Senieji patriarchaliniai papročiai pasikeitė. Vietoj ilgų aprėdų buvo pradėta nešioti trumpi vakarietiški apdarai, vietoj senųjų stovyklinių grubių papročų įsigalėjo siekimas patogumų, liuksuso ir turtų. Bajoriškoji ambicija pakito, įsigalėjo vakarietiškoji nobiliteto ideologija. Niekas niekur nebesirodė be kardo prie šono, tačiau senojo karingumo jau nebebuvo. Didžiūnai įsirengė puošnius savo dvarus su dideliais etatais įvairių dignitorių, su orkestrais bei artistais. Prasidėjo saloninis gyvenimas, moksliniai disputai bei literatūriniai vakarai. Yra pvz. žinoma, kad dar 1515 m., vykdamas į Vienos kongresą, Mikalojus Radvila Juodasis vežėsi karališką dvarą, o jo orkestras (100 muzikantų) tada stebino visą Vieną ir grojo net pačiam imperatoriui. Ne daug menkesnį dvarą tada nusivežė Vienon ir jo bendrakeleivis Goštautas. Zigmanto Augusto gyvenimo Vilniuje laikais visa tai išsivystė iki augščiausio laipsnio. Niekad Vilnius neturėjo tokio judraus ir įvairaus bei audringo gyvenimo, kaip Z. Augusto laikais. Greta valdovo puošnumu ir ištaiga lenktyniavo didžiūnai. Kiekvienas stengėsi prašokti kitus ir savo dvaro blizgesiu ir puotomis bei kaukių baliais ar turnyrais. Tačiau viso gyvenimo centras vis dėlto buvo valdovo dvaras. Puotos ir kitos pramogos būdavo ruošiamos ne tik pačiuose naujuosiuose pilies rūmuose, bet taip pat naujuosiuose rūmuose už Neries ir Zigmanto Augusto mėgiamojoje vasaros rezidencijoje Veršupy. Visose pramogose žymi vieta tekdavo dvaro kapelai, kurioje buvo 15 muzikantų, daugiausia italų. Kapela neretai ruošdavo koncertus. Įdomu, kad vieno tokio koncerto metu pilyje valdovui bei dvarui 1547 m. liepos mėnesį Trakų vaivados Jonušo Alšėniškio orkestro fleitininkas dainavo lietuviškas dainas (Kolankowski: Zigmunt August, 325 p.).

Be dvaro nuolatinių meninių pajėgų Vilniuje tada buvo priplūdę masės keliaujančių artistų bei vad. liaudies linksmintojų, kurių pasirodymai pavirsdavo cirko gastrolėmis. Dvaro rūmuose knibždėjo įvairių tautų juokdariai ir karliukai. Po pilies rūmus slankiojo 5 prijaukinti lokiai, prijaukintas liūtas, lakiojo gegutė, šūkavo daugybė papūgų ir č>škė aibės kitokių paukštelių.

Zigmantas Augustas puotavo, tačiau jo mėgiamiausia pramoga buvo medžioklė. Pvz. 1546 m. jis net 223 d. praleido medžioklėje. Baltvyžio, Birštono, Alytaus, Vygrių, Varėnos, Valkininkų ir Rūdninkų giriose nuolat aidėjo medžiotojų ragai ir skalikų balsai. Nuolatiniais Zigmanto Augusto bendrininkais buvo 5 tokie pat kaip jis karšti medžiotojai jaunuoliai su Grigu Chodkevičium prieky (iš pradžių arklininkas, vėliau Trakų, paskiau Vilniaus kaštelionas ir lauko bei didysis hetmonas). Visi 6 apsirėdę kaip vienas. Valdovą iš jų išskyrė tik per pačius pakabintas medžioklės ragas. Juos visada lydėjo keletas sakalininkų, 6 meškininkai ir 14 žymiųjų šauliu. Be to, Zigmanto Augusto neatskiriami medžioklių palydovai buvo du šunes milžinai — Grifas ir Sibele, ir 2 vižlai. Medžiojamos būdavo dažniausiai meškos arba kiti stambieji žvėrys. Kartais būdavo surengiamos medžioklės ir žvėrienos parūpinimo tikslu. Ji kartais būdavo pasiunčiama net į Krokuvą bei Poznanę.

Visas šitas gyvenimas kaštavo labai daug. Tam Zigmantas Augustas išleisdavo beveik visas savo iždo pajamas. Per 1544-1548 m. iždas buvo gavęs pajamų 351.701 auks., 12 sk. ir 4 den., o išleidęs 359.584 a., 29 skt. ir 4 den. Tuo būdu buvo deficito 7983 auks. 17 sk. Iš visos milžiniškos išlaidų sumos valstvbės viešiesiems reikalams Zigmantas Augustas išleido vos 19.042 auks. 20 skt., o visa kita — 340.542 auks. 9 skt. 4 den. — buvo išleista statyboms ir kasdieniniams dvaro reikalams. Vien virtuvės reikalams per metus būdavo išleidžiama virš 30.000 auksinų. Šiokį tokį supratimą apie Zigmanto Augusto virtuvės apyvartą galime susidaryti turint galvoje, kad dar 1543 m. spalio mėn., kai tebuvo vien lenkiškas dvaras, kelionės metu į Lietuvą per 5 dienas buvo sunaudota štai kiek mėsos: 36 jaučiai, 5 karvės, 23 avinai, 426 gaidžiai, 94 antys, 25 kalakutai, 9 jarubės, 4 strazdai, 7 karveliai, 8 kurapkos ir išgerta 54 bosai alaus. Daugelis virtuvės dalykų buvo importuojama. Ypatingai branginami buvo prieskoniai, kaip razinkos, migdolai, pipirai, imbiras ir kt., kurie net būdavo saugojami valstybės ižde, kartu su brangenybėmis ir pinigais. Daug pinigo būdavo išleidžiama ir užsienietiškiems vynams. 1546 m. pvz. vieną kartą už 1.860 auks. buvo nupirkta 101 pusbosis tokajaus, kurio pergabenimas kainavo net 1215 auks. Vyno būdavo tiek daug atsargų sudaroma, kad jis net netilpdavo pilies rūsiuose ir būdavo saugomas pas bernardinus ir Šv. Dvasios prieglaudos rūsiuose.

Nestebėtina, kad šitokiuo savo gyvenimu Z. Augustas buvo įsigijęs padykusio nerūpestingo eikvotojo reputaciją. Toks amžininkas Gorskis rašo: "Jaunasis karalius gyvena Lietuvoje labai daug išeikvodamas. Savaitei išėmė 1.000 auksinų. Virtuvei kasdien pjaunamas didžiulis jautis, o dvarui 15 karvių. Alaus kasdien išeina 30 bosų ir tiek pat midaus, neskaitant vyno . . . Avižų sunaudojama 400 karčių. Šieną, avižas ir kitokį pašarą atgabena valstiečiai iš už 30, 40 ir 50 mylių. Kelionėje jie turį daug nuostolių tiek žmonių, tiek gyvulių. Kada nors Dievo bausmė už tai atkeršys". Baro komendantas Pretričas kunigaikščiui Albrechtui rašė: ,'Manęs niekas tiek nestebina, kaip tas jauno karaliaus abejingumas savo dabar valdomos Lietuvos valdinių atžvilgiu. Iš tikrųjų jis ten nieko neveikia, bet visiškai pasinėrė puotose, šokiuose ir maskaraduose".

Visa tai yra tikra teisybė. Išlepintas Bonos palaido dvaro auklėtinis, Zigmantas Augustas tęsė nerūpestingą išlaidų gyvenimą ir niekuo nesirūpino. Bet kaip humanistinės dvasios valdovas jis pirko ne vien brangenybes, kurioms turėjo stačiai kolekcionieriškos aistros. Jis kartu kaupė Vilniuje ir kultūrines vertybes. Jis sukūrė Vilniuje pirmąją biblioteką ir pirmąją paveikslų galeriją. Jo agentai specialiai važinėjo po Europą, pirkdami anais laikais dar palyginus labai retas knygas. Bibliotekos komplektavimo Zigmantas Augustas neužmetė ir vėlesniais laikais, jau būdamas ir Lenkijos karaliumi, nes gyveno Vilniuje. Būtų labai įdomu, jei mes dabar galėtume susekti, kokių knygų ir kiek buvo nupirkta. Deja, žinome tik nuotrupas. Žinome, kad dar tėvo įkurtą biblioteką, kuri dabar iš Augštutinės pilies buvo perkelta į Žemutinę, naująją, Zigmantas Augustas atsidėjęs papildyti pradėjo 1547 m. Bibliotekininku — knygų pirkėjų tada buvo Kozminčikas. Pirmaisiais metais buvo tam reikalui išleista 71 auks. Dar tais pačiais 1547 m. pirmuoju knygų rinkimo agentu buvo padarytas Andrius Trzycielskis, Krokuvos knygininkas, kuriam buvo pavestas ir knygų įrišimas. Knygoms sužymėti buvo pagaminti net 2 specialūs spaudai — didysis ir mažasis. Jau tų pačių 1547 m. lapkritį jis pasiuntė į Vilnių 112 knygų, už kurias buvo sumokėta 145 auks. 5 skat. Be to, tais pat metais Zigmantas Augustas už 15 auks. nupirko tėvo asmens gydytojo Alberto Saxo biblioteką, kuri tuojau buvo pergabenta į Vilnių. 1547 m. gale mirus senajam Trzycielskiui, knygų medžiojimo darbo ėmėsi jo sūnus, kuris tuo reikalu pats keliauja po Europą ir ypač daug perka Frankfurte. Per sekančius 4 metus šis Trzycielskis išleido 2000 auks. Jis jau pirmaisiais 1548 m. mėnesiais nupirko 120 veikalų. 1550 m. jis turėjo nupirkęs dar 341 veikalą. Kartu su 1548 m. nupirktais veikalais jie buvo pasiųsti į Vilnių dviem vežimais (pervežimas kaštavo 48 auks.). 1551 m. jis pasiuntė 384 t., 1552 m. — 316 t. Tuo būdu 1552 m., kiek mums žinoma, Zigmantas Augustas buvo nupirkęs jau 1272 veikalus. Aniems laikams tai žymus skaičius. Kai kurių jų vardai yra žinomi: Spéculum Saxonicum, Biblia, Anatomija Dr. Bary, kažkoks herbaras ir kt. Per sekančius 5 metus Trzycielskis knygoms kreditų gavo 2820 auks., o išleido 1903 auks. 15 skt. Tai beveik antra tiek, kiek buvo ankščiau išleidęs. Knygų turėjo būti taip pat apie 1.000. Tuo būdu 1547-57 m. Z. Augustas išleido 4.244 auks. 4 skt. vien per Krokuvą. Be to, kiek galėjo, jas pirkinėjo pats bibliotekininkas Kozminčikas. Galimas dalykas, kad ir kitais keliais būdavo gaunama. Be abejo, per 15 paskutinių Zigmanto Augusto gyvenimo metų biblioteka dar gerokai praturtėjo. Mirdamas Zigmantas Augustas bus jėzuitams padovanojęs jau nemažą rinkinį.

Be knygų Zigmantas Augustas rinko paveikslus. Berods, galerijai pradžią padare kunig. Albrechtas 1547 m. prisiuntęs eilę "žymių asmenų" portretų. 1548 m. Petrakavoje seimo metu Zigmantas Augustas už 140 auks. nupirko kažkokius 29 paveikslus. Dar po 3 mėn. bibliotekininkas Kozminčikas kažkur už 50 auks. nupirko 8 pav., vaizduojančius Abraomo kelionę, ir 8 pav. iš Juozapo gyvenimo.

Zigmantas Augustas turėjo ir savų tapytojų, kurie kartais ir labai gerai buvo apmokami. Toks mėgiamiausias jo tapytojas Ant. Wiede 1545 m. už paveikslą "Zubrų medžiokle" gavo 105 auks., sekančiais metais už turnyro vaizdą 16 kapų, o už kitą kažkokį paveikslą 55 auks. Kiek tų paveikslų buvo surinkta ir koks buvo jų likimas, nežinome. Galbūt, jie sudegė 1610 m. gaisre.

Daug kaštavo, žinoma, ir Zigmanto Augusto statybos, ypač pačios pilies. Apie ją iki 1544 m., kai Zigmantas Augustas pradėjo darbus, žinių mažai teturime. Žinome, kad iš pilies į miestą, į Pilies gatvę, vedė kelias pro vartus, viršum kurių buvo bokštas. Tuojau pat už tų vartų tekėjo Vilnia, o per ją buvo tiltas. Gyvenamieji rūmai, statyti Aleksandro, buvo sudegę ir juos atstatė Zigmantas II. Zigmantas Augustas nusprendė pastatyti didžiulius rūmus. Tam jis pirmiausia supirko beveik visus pilies teritorijoje buvusius privačius sklypus ir iškėlė iš čia ūkinius trobesius, tarnų ir net savo dvaro pareigūnų patalpas. Pilies rajone buvo palikta tik patrankų liejykla ir arsenalas, t. y. kariniai įrengimai. Naujoji pilis buvo statoma vadovaujant Giovanni Cini Sienos, to paties italo, kuris Krokuvoje padarė baldakimą Jogailos antkapiui ir kartu su Bartolomieju Berreci atliko vad. Zigmantų koplyčios puošimo darbus. Vilniuje Zigmantas Augustas jam mokėjo dvigubai, palyginus su kitais italais. Atrodo, kad jis turėjo būti visų statybų projektų autorius. Yra žinoma, kad kartu su Gran Maria Padovano jis dirbo kunigaikštienės Elzbietos paminklą. Jo padėjėjais buvo Benedictus, raštuose vadinamas murator arba magister muri ir Bartolomeus vad. lapicida. Jų žinioje buvo aibės meistrų, taip pat daug italų. Darbų priežiūra priklausė oficialiam pilies pareigūnui — statybininkui Fr. Unsterff, o vėliau — Hrob Bretfus. Jie vadinami budovničiais arba praefectus aedificiorum Vilnensium S. R. M.

Be šių statytojų Zigmanto Augusto dvare ir mieste buvo daugybė kitų meno žmonių, artistų ir mokslininkų. Buvo jų iš viso pasaulio, bet daugiausia italų. Jų tarpe užtinkame dainininkų, muzikų, skulptorių, dailininkų, gydytojų, vaistininkų, juvelirų bei auksakalių, laikrodininkų ir kitokių amatininkų, taip pat pirklių. Visi čia plūdo dėl dosnaus valdovo teikiamo gero uždarbio.

Kaip minėta, Zigmantas Augustas statė taip pat visą eilę trobesių už pilies rajono. Tai buvo pirmiausia ūkiniai pastatai, iškelti iš pilies rajono. Jiems vieta buvo parinkta čia pat už Vilnios vagos prie kelio, vedusio į tiltą, tarp dabartinių Tilto ir Gedimino gatvių. Čia kadaise buvo buvę Zabžežinskių rūmai (nuo jų artyn į Nerį buvo Barboros Radvilaitės rūmai). Zabžežinskių rūmai buvo sunykę ir sklypai priklausė kapitulai. Zigmantas Augustas juos sukeitė su kapitula į sklypus prie Skopo gatvės ir priemiesčiuos. Šiuose įsigytuose sklypuose 1546 m. buvo pastatytos dvejos arklidės — vienos atskiros jojamų žirgų,—prieklėtis, kalvio namai, vyno rūsių užvaizdo italo Tomo namai, akmentašių užvaizdo Martino namai, skalbykla bei skalbėjų vyresniosios Aleksinos namas, pilies ūkvedžio mūriniai namai, pilies tarnų namai, kalvė ir kt. patalpos. Iš pilies į arklides bei visą minėtų pastatų rajoną vedė specialus medinis tiltas per Vilnią. Tais pačiais metais buvo pastatytos dvaro maudyklės. Kartu vyko gyva statyba Veršupy ir Lubave, kur buvo užvestas žuvų ūkis. Veršupy tam buvo įrengti 2 tvenkiniai ir 28 kūdros. Be to, čia pat buvo pastatyta eilė paviljonų, Zigmanto Augusto vasaros rezidencijai. 1547 m. Veršupio kūdrų pavyzdžiu buvo įrengtos 3 kūdros Vilniuje. Prie visų tų darbų dirbo daug svetimtaučių. Medžiaga statyboms taip pat kartais iš toli buvo vežama. Pvz. akmuo buvo pirktas ir tašomas Kuoknezėje, Dauguva gabenamas į Polocką, o iš ten arkliais į Vilnių. Visa tai, žinoma, net anais laikais reikalavo nemažai pinigo.

Zigmantas Augustas daug išleisdavo. Tačiau grynai asmeniškais savo patogumais jis mažai tesirūpino. Jis gyveno vos trijuose tapetuotuose kambariuose, kuriuose didžiausia brangenybė buvo veneciški veidrodžiai (vienas buvo perlais nusagstytais rėmais) ir sidabrinis paauksuotas laikrodis. Jam patarnaudavo vos vienas kambarinis, mėgiamasis Jurgelis. Kitas tarnas globojo Grifą su Sibile. Be to, diskretiškoms slaptoms misijoms Zigmantas Augustas turėjo dar vieną kambarinį Losotą. Rengėsi Zigmantas Augustas palyginus kukliai. Nešiojo seserų siūtus marškinius, prisiunčiamus iš Krokuvos, virš jų vilkosi trumpą itališką švarką iš juodo šilko arba kitos juodos medžiagos. Plosčių lyjant nešiojo iš flamandų, o giedroje iš Paryžiaus audeklo. Brangiausia aprėdo dalis buvo sabalinė kepurė, juodas adamaškinis voverių kailiukais pamuštas trumpas apsiaustėlis ir itališka paauksuota špaga.

Suprantamas dalykas, kad sūkuringas dvaro gyvenimas Vilnių labai pagyvino. Dvaro pareikalavimų, pasirodo, net nebepajėgė aprūpinti vilniečiai pirkliai. Jiems čia gelbėjo Kauno ir net tolimesnių miestų pirkliai. Miestas iš tokio dvaro, žinoma, daug pelnėsi. Be to, jame pagausėjo ne tik didžiūnų, bet ir prasigyvenusių pirklių statybos. Miestas puošnėjo ir augo visą Zigmanto valdymo laikotarpį. Juo labiau, kad miestas buvo globojamas, juo rūpinamasi. Vaitu buvo tokia stambi asmenybė kaip Rotundus-Mieleckis. Tačiau labiausiai Z. Augusto laikais išpuošnėjo pilis bei valdovo dvaras, kuris ištisai naujai buvo perstatytas. Jau minėtas Warszewickis teisingai sakė, kad pamėgęs Vilnių Zigmantas Augustas "įrengė jame maudyklių, sodnų, pristatė namų, rūmų ir begales nebežinau kokių įrengimų".