EILĖRAŠČIAI

JŪRA Prieš miegą jūra keičia spalvą, Gaisruodama tarp akmenų, Ir puošia rūsčią dievo galvą Lengvų ornamentu menu. Zenitas supasi nukritęs Ir kyla linija blaivia Per nuogą kūną Amfitritės Geltono vakaro laive. Koralų rausvos rankos bąla, Sirenų balsas vos girdėt. Tritonai duoda jom signalą, Kad sapną galima pradėt. PO RUDENS MEDŽIU Dvi medžio šakos atsargiai, kaip rankos, Prie šono miegančiam pastatė lyrą. Ties juo bedugnėm lėkė Paukščių Takas, Dundėjo didelis varinis skliautas, O jis mieaojo po rudens medžiu. Jis ėjo plyštančiais sapnų kanalais, Sapnavo tylą, virstančią į liepsną, Sapnavo liepsną, šliaužiančią per lauką, Geltoną, žiaurią, bailią kaip kareivis. Liepsna, pasiekus vandenį, pavirto Žuvim ir žaisdama ištirpo jūroj. Naktis prabilo debesio balsu, Ir lyra, tartum mūza, uždainavo: Ruduo ateina oru ir žeme, Rubinų ir topazų sūkuriai Užkloja tyliai miegantį, kuris Laimingas guli, nugalėjęs Laiką. SEKMADIENIS Prieš dvidešimt metų mirusiam kambary Senės šešėlis žiovauja, suka tuščią Kavos malūnėlį, laikrodis rodo sekmadienį, Gegutė nebekukuoja, svečią nudūrė smuklėj. Mieganti moteris skaito apdegusią knygą: "Baisią istoriją demono Belphegoro". Jos delnuose nutrūkę Saturno linijos. Dvigubos sienos pripiltos dukatų ir kaulų. Laiptais iš rūsio atbėga anemiškas balsas, Žvakėm ir ašarom lašanti koloratūra. Siena suplyšta, krenta guminė mergaitė, Kruviną širdį išneša smuikai į sodą. Milžinas klevas kvatodamas beldžia į rausvą Karstą, išpuoštą fleitom ir fioritūrom. "Poveri fiori". Užnuodytos alpsta žibuoklės. Balso šešėlis nubėga į dingusį namą.   TOLIMA DIENA Juodame atminties labirinte netikėtai žybtelėjusi lempa nušviečia tolimą vasaros dieną, atsigulusią tarp ryto ir nakties, — jos liniją, judesį ir spalvą. Naujagimė banga, pražilusi ir apsiputojusi iš pykčio, puola džiaugsmingai lojantį šunį. Prikrautos mieguisto aukso, baltos jachtos, įkypai eidamos prieš vėją, paleidžia per dangų vėliavas ir žuvėdras. Vakaras palaisto lapus iš nedidelio įskelto ąsočio ir pastumia taku ropoti mėlynų lėtą vabalą, spindintį neįtikimai linksmai - kaip tobulos laimės pažadas. O naktį — su smėliu sumaišyti, kaskart geriau pažįstami pabučiavimai ir jauki kalba niekada neužmiegančių krūmų, atidavusių įmantrų savo šakų piešinį ir jų silpną fioleta nepasotinamiems vidurnakčio dievams. GREITIS Suliejęs laiką ir erdvę į vieną tiesiąją, drebančią dideliame vėjyje, greitis, trenkęs per gamtovaizdį geležine ranka, žiūri, kaip medžiai ir stulpai, užsimerkę iš baimės, lekia kaukdami į neišvengiamą jiems likimą.