NEŠA MANE ŽEMĖ |
I. Jei šiandien soduos Dar pavasaris žydėtų Ir palaidūnas vėjas Žaistų šakose — Man būt ramiau Savoje žemėje ilsėtis Ir laukti vasaros, Ateinančios lietum ir Lapų kritimu. II. Šią liūdesio valandą Dalinuosi su draugais duona. Dalinuosi vandeniu ir druska. Tik nesustabdomas laikas Prabėga nepadalintas — Prabėga vientisas Pro mano miegančias akis. III. Atimkit, ką žemė testamentu Man paliko. Atimkit, ką mano grubios rankos Sunešė į urvą. Atimkit, ko nepajėgia žmogus Palikti. Atimkit, kas mane skiria nuo Jo. IV. Mane, kaip sunkų kryžių Neša žemė, Sulinkus, laiko vejama. Nors aš prašau, Kad leistų dar sustoti Ir vėl bandyt užmigti, Kaip miega debesys Atnešę naktį, Kaip miega saulė Savo patale. Bet žemė mane neša Tartum kryžių savo, Sulinkus brenda laikrodžio vagom. O aš, netekus lygsvaros, keliauju Į laiko erdvę Pramintom pėdom. |