NAUJĄ ŠV. RAŠTO LAIDĄ PASITINKANT Spausdinti
1955 m. Romoje kun. dr. J. Končiaus lėšomis buvo išleistas antra laida pirmas tomas arkivyskupo dr. Juozapo Skvirecko versto šv. Rašto, kuris turi plačius komentarus, ilgą bendrąjį jvadą, trumpus įvadui į kiekvieną knygą ir gale Šv. Raiste vartojamų matų, saikų, pinigų ir laiko skaičiavimo palyginimą su Lietuvoje vartotais. LXXVII — 1045 puslapiuose yra sudėtos visos istorinės Senojo Testamento knygos: 5 Mozės, 1 Jozuės, 1 Teisėjų, 1 Rūtos, 4 Karalių, 2 Kronikų, 2 Ezdro, 1 Tobijo, 1 Juditos, 1 Esterės, ir 2 Makabiejų. Spaudos darbą dailiai atliko Fausto Failli spaustuvė Romoje. Išleidimas yra puikus. Knyga yra įrišta kietais drobės viršeliais. Nėra paduota nei kaina, nei kur ją galima įsigyti, o tik tiražas — 1500.

Šioje laidoje nebėra nereikalingo lotyniškojo teksto. Įvadų, teksto vertimo ir komentarų kalba yra sklandi ir kiekvienam lengvai suprantama. Kas šioje laidoje krinta į akis, yra rašybos naujumai, primeną angį Į kalbos įtaką garbingajam vertėjui. Ch jis rašo kh, o f kartais f, bet dažniau ph, pvz, "kheminiu", "khaoso". "kherubimai", "Afrika", "apokrlphos" ir 1.1. Tautų vardai visuomet rašomi didžiąja raide. Kur pirmosios laidos svetimžodžiuose buvo z, ten dabar yra arba s, arba š, pvz. Israėlis, Esavas, Isaokas, Mošė. Jošuė, Jošijas ir t.t. Iš Jobo yra padarytas Ijobas, o iš Izaijo — Ješajas ir t.t. Toks biblinių vardų rašymas yra sut'nkamas kai kurių Amerikos protestantų sektų biblijose, bet ne anglų, lotynų, italu, prancūzų, ispanų, vokiečių katalikiškuose šventraščiuose. Todėl bent Amerikos lietuvių ausyse Mošė, Jcšijas, Jcš°jr>.s ir t.t. skambės labiau protestantiškai, negu katalikiškai. Lietuvos lietuvis jų visai nebeatpažins.

Naujoio Testamento ketvirtoje laidoje garbingasis vertėjas teikėsi įvade pasiaiškinti, kodėl iis "Bažnyčią" keičia į "Eklez'ją" (dabartinėje laidoje jau pakeista į "Eklesi-'a"). Nors tas jo pasiaiškinimas neišlaikė k 'itikos, tačiau tuo buvo pagerbtas skaitytojas, šieje laidoje jau nėra jokių pasiaiškinimų, kodėl visi tie pakeitimai buvo padaryti, nei kuo kh yra geresnis už ch, ph už f, Mošė už Mozę, Ješajas už Izaiją ir t.t. Po žodžio "Eklesija" skliausteliuose nebėra "Bažnyčia", tarsi visi lietuviai jau suprastų šią naujenybę.

Ar visi tie rašybos ir vardų pakeitimai bus lietuvių priimti, parodys ateitis.   Rašančiam šias eilutes , kad viena kregždė, nors ir labai įtakinga, galėtų padaryti pavasarį. Katalikiškoji visuomenė (tiek kunigai, tiek tikintieji) iki šiol liko abejingi jau 1947 m. to paties garbingojo arkivyskupo įvestiems terminams "Eklezija" ir "martyras" (pastarasis lietuviui primena tam tikrą rūšį kanuolių). Iskyrus kelis naujumų mėgėjus, niekas nei spaudoje, nei bažnyčiose, nei mokyklose jų nepradėjo vartoti, nors jau praėjo lygiai 10 metų.

Reikia turėti omenyje, kad tautų religinė kultūra ir literatūra kyla ne nuolatiniu rašybos, vardų ir terminologijos kaitaliojimu, bet tradiciniu prisirišimu pr'e to, ką turi, ir plėtojimu to, ką ji yra paveldėjusi. Mūsų tauta išsiilgusi laukia viso šv. Rašto viename tome, kaip turi visos kitos tautos, bet toko, kuris būtų parašytas įprastine rašyba ir jai jau žinomais ir suprantamais vardais ir terminologija.