1941 birželio 23 Spausdinti
1941 birželio 23 lietuvių tautos sukilimas prieš sovietinį okupantą buvo sėkmingas: vėl buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė ir sudaryta Laikinoji vyriausybė jai atkurti. Deja, tos pačios sąlygos, kurios suteikė sėkmę, netrukus ją užtemdė. Vos po šešių savaičių Laikinoji vyriausybė buvo priversta savo veiklą suspenduoti, nes nacinė Vokietija baltų kraštus pavertė savo "Ost-landu".

Ar buvo prasmės tokiomis sąlygomis sukilti? Nėra ko stebėtis, kad okupantinė spauda juodina 1941 sukilimą. Bet ir čia atsiranda balsų, kad tai Tebuvo beprasmiškas griebimasis už šiaudo" (F. Jucevičius, Tauta tikrovės ir mito žaisme, p. 101).

Ne "už šiaudo" griebiamasi, kai ryžtamasi ir pačios gyvybės aukai. Ne "vokiečių mitas" nuteikė ir ne LAF sukurstė tautą sukilti, o ryžtas "gyventi per mirtį", tariant J. Ambrazevičiaus žodžiais per 1941 birželio sukilėlių laidotuves. Tauta spontaniškai sukilo, po nepriklausomybės netekimo pasinaudodama pirma proga paliudyti laisvės troškimui. Tai neginčijamai rodo ir to sukilimo pastatytosios Laikinosios vyriausybės nesvyruojantis laikymasis. Jei būtų buvę vadovautasi "vokiečių mitu", tai ir būtų vokiečiams pasisekę ją sau palenkti. Verčiau suspenduodama savo veiklą, negu paklusdama vokiečių gundymui tapti jų administraciniu organu ("tarėjais"), Laikinoji vyriausybė liko ištikima sukilimo tikslui — tautos laisvei nepriklausomoje valstybėje. Todėl istorinėje perspektyvoje 1941 birželio 23 ir turi panašios reikšmės, kaip 1918 vasario 16.

Neilgai džiaugėmės ir 1918 metais paskelbta ir laisvės kovose apginta Lietuvos nepriklausomybe. Bet kiek per tą dvidešimtmetį laimėta tautai konsoliduoti! Jei nė tas trumpas laikas nebūtų buvęs duotas, Dievas težino, kiek aplamai šiandien mūsų tautos bebūtų.

Gūdus nepriklausomybės praradimas, be kovos nusilenkus klastomis pridengtai sovietų prievartai, liko tautoje žaizda. Reikėjo 1941 birželio sukilimo išdeginti tai žaizdai, slėgusiai tautą gėda. 1941 birželio sukilimas atstatė tautos pasitikėjimą savimi pačia. Nors jo sėkmė buvo trumpa. bet jo prasmė yra tauton įdiegta tautinės atsparos pavidalu. Kaip įvertino dr. Ad. Darnusis (vadovavęs sukilimą pradėjusiam Kauno LAF štabui), 1941 birželio 23 — tai "simbolinė diena, tai lietuvių aktyviosios rezistencijos užuomazga3' (Aidai, 1966 nr. 6, p. 242).
Aktyvi rezistencija nenutrūkusį, tik dabar ji vyksta kita forma — kultūrine atspara. Veltui okupanto propaganda įtikinėja, jog tauta esanti laisva ir sovietinėj santvarkoj. Kokia laisvė aplamai galima sovietinėj santvarkoj, kur valstybė visiems prievarta diegia vieną "tiesą"? Tik sovietinė "laisvė" galima ir Lietuvoj. Ne laisvėj dabar tauta gyvena, o tik laisvės ilgesiu. Paliudijo tai pernai kun. A. Šeškevičiaus, Bražinskų, Kudirkos. Simokaičių atvejai. O visą laiką tai liudija tėvynėj likusiųjų atkakli kultūrinė atspara, ir senąjį "palikimą" saugant, ir nauju įnašu tautą stiprinant.