AKTUALIEJI BENDRINĖS KALBOS KLAUSIMAI Spausdinti
Parašė P. Jonikas   
Nevienas bent vyresniosios kartos šviesuolis, rašto žmogus mūsuose daugiau ar mažiau rodo susidomėjimo mūsų bendrinės kalbos praktikos klausimais ir kartais meilija gauti į juos atsakymų, paaiškinimų iš kalbininkų.

Šiokiems asmenims, o taip pat ir specialistams, besidomintiems bendrinės kalbos bei jos raidos problemomis, bus naudinga neseniai Pedagoginio Lituanistikos Instituto (su Lietuvių Tautinio Akademinio Sambūrio parama) išleista, dr. Pr. Skardžiaus parašyta kny ga Ankstyvesnė ir dabartinė lietuviu bendrinės kalbos vartosena (Čikaga, 1971, 80 psl.).

Knygoje liečiami kai kurie bendrinės kalbos vartosenos klausimai, dažnai palyginant jų nagrinėjimą bei sprendimą nepriklausomybiniu ir dabartiniu laikotarpiu Lietuvoje ir kartais išeivijoje. Autoriaus nagrinėjama: bendrinės kalbos nor-minimo pagrindai, ankstyvesniojo bendrinės kalbos kultūros darbo vertinimas dabartinėje Lietuvoje, žymesni dabartiniai bendrinės kalbos polinkiai ir taisymai Lietuvoje, rusų kalbos įtaka lietuvių bendrinei kalbai, kalbos liaudiškumas, kai kurių priesagų vartojimas (-imas, -inis). Knygos naudingumą padidina ir A. Dundulio sudarytosios rodyklės (pavardžių, priesagų ir žodžių bei posakių).

Iš autoriaus dėstymo, paremto gausiais pavyzdžiais ir pluoštu citatų, matyti, kad tam tikri mūsų bendrinės kalbos puoselėjimo pagrindai Lietuvoje tebėra tie patys, kaip seniau, 'bet taip pat kai kas ir pasikeitę.

Suprantama, kad tas pakitimas neišvengiamai susijęs su politine padėtimi — pačiu sovietiniu laikotarpiu, nustatančiu visiems privalomas ir kultūrinio gyvenimo normas, įskaitant ir kalbos puoselėjimą, jos vairavimą bei raidą. Autorius pažymi ir su tuo susijusią padidėjusią rusų kalbos įtaką lietuvių bendrinei kalbai tiek naujų žodžių, jų formų kūrime, tiek ir senesniųjų žodžių reikšmės kitime ar keitime. Sakysime, knygnešys dabar Lietuvoje reiškia "knygų nešiotoją po namus (rus. knigono-ša)", o seniau jo reikšmė buvo "užsienyje spausdintų lietuviškų knygų gabentojas per sieną ir platintojas" (pridėtina, kad 1964 m. Vilniuje išleistajame "Dabartinės lietuvių kalbos žodyne" tenurody-ta pirmoji reikšmė, bet su pažymėjimu, kad tai ne dabartinis, bet "istorinis", taigi praeities, žodis Kai kurie žodžiai tėri vergiški vertimai iš rusų kalbos, kaip apipre-kinti "išduoti prekes pagal tam tikrą reikalavimą" (rus. otovarit' gramėzdiškas elektrosuvirintojas "elektrinio suvirinimo darbininkas, specialistas" (rus. elektrosvarščik •. išpuolis, šalia tam tikro fektavimo termino, perkeltine prasme reiškiąs ir "priešišką pasisakymą, idėjinį puolimą" (rus. vypad) ir kt. Ne be tos įtakos dažnai kuriami naujadarai su priesagomis -ininkas (pvz. kojininkas "kojinių mezgėjas, kojinių įmonės darbininkas, rus. čuločnik"), -inis (lenininė "leninskaja pravda"), -ystė (mokinystė "buvimas mokiniu, rus. uče-ničestvo"), vartoj amos sovietinės santrumpos (raikomas "rajoninis komitetas, rus. rajkom", medsesuo šalia medicinos sesuo, rus. medses-tra, medicinskaja sestra) ir kt. Tačiau dabartiniu metu sukuriama ir gerų terminų, naujadarų, atremtu į pačios lietuvių kalbos dėsnius bei jos vartoseną.

Autorius taip pat nurodo, kaip kartais dabar Lietuvoje net mokslo reikalams skirtoje spaudoje pro-pagandiškai parašoma (kaip St Keinio), jog buržuazinėje Lietuvoje kalbininkai nepaisę liaudies kalbos ir prikūrę ta prasme netikusių buržuazinių terminų, nors ir dabar Lietuvoje jų nemaža dalis į-traukta į žodynus, o ir nevienas kalbininkas Lietuvoje nemano, kad bendrinė kalba turi būti tik liaudinės kalbos kopija. Iš autoriaus pateiktų įrodymų matyti, kad "buržuaziniais laikais" bendrinės kalbos kūrybos darbe faktiškai net labiau paisyta žmonių kalbos, jos dėsningumo ir manyta, kad iš liaudinės kalbos dera ir kultūrinę bendrinę kalbą išsiugdyti, o ne aklai visur sekti faktiškai kitą funkciją turinčia liaudine (tarmių) kalba. Ta prasme to liaudiškumo bene dar mažiau nevienur tematyti dabartinėje Lietuvoje. Ir iš tikrųjų, ar, kaip dabar Lietuvoje ofi
cialiai ir prisipažįstamą, sekimas I kartais vergiškas) rusų kalbos pavyzdžiais arba tokių lyčių vartojimas, kaip medsesuo, elektrosuvi-rintojas, raikomas, remiasi lietuvių liaudies kalbos vartosena?

Autorius labai gerai padarė paruošdamas šį veikalą ypač dėl dviejų priežasčių: viena, kad jis, kaip ir pats pažymi, yra aktyviai dalyvavęs bendrinės kalbos kultūros bei puoselėjimo darbe ir nemaža ką gali nušviesti iš savo paties patirties bei stebėjimų; antra, jis turi progos ir atitaisyti propagandinius ar šiaip neobjektyvius, nepagrįstus ar nepakankamai tepagrįs-tus kai kurių kalbos dalykų aiškinimus, o taip daugiau pagrįsti ankstyvesnę ar dabartinę savo nuomonę.

Knygos autoriaus paliesta sritis yra labai plati, dar maža nuodugniau 'bei sistemingiau tetyrinėta. Kad būtų ilgainiui galima parašyti nors tik ir to lietuvių bendrinės kalbos raidos tarpo sąsajingą istoriją (o pats autorius šiame darbe neturėjo tikslo to daryti), reikia nemaža paruošiamųjų darbų, specialių studijų. Darbininkų tam nėra per daug. Bendrinės kalbos kultūrai, visuomenei ir mokslui būtų labai naudinga, jei iš autoriaus susilauktume ir daugiau šios srities nagrinėjimų bei apskritai kalbinių studijų.
P. Jonikas