APIE VYRESNĖS IR JAUNESNĖS KARTOS BENDRAVIMĄ Spausdinti
1. Rūpestis
Didysis lietuvių bendruomenės uždavinys — palaikyti, išlaikyti bei tęsti lietuvių kultūrą svetimybėj — yra taurus. Kai reikia jį vykdyti, plačiuose dirvonuose įklimpstame, šia proga mesime žvilgsnį į iškilusį kartų bendravimo reikalą ir bandysime pasekti tuos kelius, kurie tiesiausiai veda į užsibrėžtą tikslą.

Per porą pastarųjų metų mūsų žurnaluose šia tema pasirodė keletas pirmaeilių straipsnių. Cia tenka paminėti — chronologine tvarka — Vytautas Vardys — Žvirgždys (Lietuviškasis dialogas, "Aidai", 1956, nr. 6), dr. Vytautas Vygantas (Kartų bendravimo problema tremtyje, "Į Laisvę", 1956, nr. 11) ir dr. Andrius Baltinis (Mūsų tremties jaunimas vertybių kryžkelėje, "Aidai", 1956, nr. 10). Kiekvienas jų palietė kartų problemą iš savos specifinės kertės: pirmasis — sociologiškai, antrasis — psichologiškai, trečiasis — filosofiškai. Pirmiesiems autoriams parūpo atskleisti svetimą aplinką, savaip formuojančią lietuvių kilmės jaunimo asmenybes, o pastarajam knietėjo atkreipti dėmesį į kultūrinių normų idealą, prieštaraujantį svetimos aplinkos tikrovei.

Nors remdamiesi dvejopais metodais (pirmieji daugiau moksliniu, pastarasis — filosofiniu) ir daugiur prieštaraudami, vienu atveju visi sutinka: grynai lietuviškuoju požiūriu mūsų jaunimas tremty bei emigracijoj atsidūrė žūstančios kartos veikėjo vaidmeny. Sociologas ir psichologas, tapatindamis save su jaunimu ar jam atstovaudami, bando pateisinti jo nukrypimą nuo lietuviškos kultūros idealo ir norėtų apginti status quo. Ta padėtis yra laikoma neišvengiama ir ji nėra suvokiama kaip nepageidaujama. Mat, ji implikuoja natūralų bei nuoseklų asmenybės formavimą. Filosofas, atstovaudamas nepažeistos lietuvių kultūros idealui, neranda jokio pateisinimo tai situacijai. Jaunieji prikiša vyresniesiems, jog tie nesupranta jaunųjų, o vyresnieji išranda, kad jaunieji užmerkia akis prieš kultūros idealą.

Šie abipusiai priekaištai, kiek jie vyresniųjų ir jaunesniųjų yra laikomi faktais, iš tikrųjų yra dar viena priežastis, skatinanti lietuvybės žlugimą jaunuosiuose. O kad tarp dviejų upės krantų yra tiltas, visus jungiąs savosios kertės požiūry ar ginčo įkaršty dažnokai beveik visai pamirštama.

2. Ant grublotos žemės
V. V.-Ž. paanalizavo veiksnių kompleksą, ardantį "jaunimo - vyresniųjų dialogą" ir pavojun išstatantį "bendruomenės tęstinumą, o kartu ir pačią lietuvybę" J. A. V. žvelgdamas į daugumos ir mažumos santykiavimą tautinėje, religinėje ir kultūrinėje srityje, autorius teisingai konstatuoja faktą, jog "proceso pabaigoje" mūsų jaunimui yra lemta tapti amerikiečių tauta, pasisavinusia amerikiečių kultūrą, nors išlaikančia mažumos religiją — katalikybę, priešpastatytą daugumos protestantizmui. Keliais stambiais bruožais iškėlęs amerikiečių ir lietuvių bendruomenių, rel gijų ir kultūrų skirtybes, autorius randa, kad "auga jaunimas, nuo vyresniosios kartos skirtingas ne tik psichologija ir temperamentu, bet įsitikinimais ir kultūra". Vyresnioji karta visų pirma turinti stengtis jaunimą suprasti ir jį integruoti į lietu-v šką bendruomenę, į aktyvų lietuviškų organizacijų darbo sūkurį ir į visuomeninę atsakomybę. Išvados nėra paguodžiančios: jaunimui bendruomenės sankcija, t. y. "pririšimas baime, greit nereikšianti nieko, šeimos sankcija irgi nebūsianti amžina. Jaunimas atmesiąs iš tėvų paveldėtai "sąvokas".

Cin suminėti tikrovės faktai liečia ne tik lietuvius, bet ir kitų tautybių išeivius, įsikuriančius svetimame krašte. J e yra bendro pobūdžio. Reikėtų tad specifinti bei patikslinti.

Dviejų kultūrų sankryžoj yra ne tiek svarbu, ar turime reikalo su vyresniu ar jaunesniu jaunimu, kiek faktas, ar tas jaunimas priklauso pirmai, antrai ar trečiai kartai. Pirmoji karta yra emigrantai, antroji — jų vaikai, gimę naujajame krašte, trečioji — imigrantų vaikų vaikai. Aplamai tik trečioji karta sutampa su naujojo krašte daugumos kultūra, kai pirmoji daugiau maitinasi atsineštines kultūros syvais, o antroji svyruoja tarp abiejų kultūrų. Nepamirština, jog lietuviai protestantai — mūsų bendruomenes mažuma — yra sąlygota greičiau nei katalikai pritapti prie religinės krašto daugumos kultūros, nors fizinės išvaizdos ir kalbos atžvilgiu visi lietuviai yra lygiai artimi ir nutolę nuo JAV daugumos.

V. V.-ž. yra teisus, reikalaudamas, kad vyresnioji karta suprastų jaunimą, bet kaip tas jaunimas išliktų lietuviškas, kad ir įtrauktas į lietuviškas organizacijas, nėra aišku, nes jaunosios ir vyresniosios kartų "dialogas" yra, atrodo, fatališkai apspręstas: "Nėra lauktina, kad jaunoji karta savo įgyjamas sąvokas bandytų atmesti vardan tų, kurias tėvai ar bendruomenės vyresnieji sugebėtų perduoti". O vyresnioji karta, aišku, tuo labiau laikysis savųjų "sąvokų".

Dr. V. Vygantas, nors ir mažiau sistemingai, o daugiau impresionistiškai, turi tiesos, klasifikuodamas mūsų tremtinius į 4 kartas. Vyriausioji karta esanti "paženklinta į mus iš rytų atėjusiomis tendencijomis" ir ryškia ideologine diferenciacija; jos formos neatitinka dabartinį gyvenimą. Vyresnioji karta esanti charakteringa vakarietine įtaka ir vengianti ideologinės diferenciacijos politikoj; neturėdama standartinių formų, ji jieško ir kūrybiškai gyvai reiškiasi. Dabartinės studentijos kartoje esančios ryškios dviejų kontinentų, Europos ir Amerikos, įtakos; ji yra tragiška, nes nerandanti ankstyvesnės emigrantų kartos pavyzdžių, kurie harmoninga lietuviškai amerikietiška asmenybe ją į save patrauktų. Jauniausioji karta, neturėjusi ryšių su Lietuva, niekad nebus pakankamai tautiškai (lietuviškai) subrendusi; jai sulietuvinti bus reikalinga augščiau minėtų pavyzdžių.

Tai, ką autorius rašo, galima paremti tikrovės duomenimis. Tačiau tai, ko autorius neliečia, gali būti esmingesni dalykai. Jis ir pats jaučia, kad reikėtų spręsti lietuvių kultūros — lietuviškumo problemą specialiai, tačiau jo išvados veda į psichologinę kartų bendravimo problemą aplamai. Kad kiekviena jaunesnė karta yra imlesnė naujoms idėjoms pasisavinti, tai tiesa. T.k tai nieko nepasako, kaip ji išliktų ar taptų lietuviškesne. Taip pat nedaug sako, jog vyriausioji karta turi rytietiškų bruožų, vyresnioji — europinių, nes nėra niekieno įrodyta, kurie bruožai yra lietuviams artimesni. Taipogi nepatikime, jog jauniausioji karta "turinti galimybių tapti psichologiškai saugesnė", nes ji juk yra dar tik antroji (imigrantų karta, kur dvi kultūros privalės bent kai kur susikirsti.

3. Augštojoj padangėj
Nusigręždamas nuo tikrovės nemalonių faktų, dr. A. Baltinis pas neria į normų sritį. Autorius yra teisus, bendriausiais bruožais palygindamas Europos ir Amerikos kultūras. Atstovaudamas vyresniesiems, jis randa, jog vyresnioji karta yra dvasinės kultūros nešėja, kai jaunesnioji — materialinėj skęstanti. Tačiau mes gi pagrįstai buvome įpratę galvoti, jog senimas yra materialistiškesnis, o jaunimas idealistiškesnis (pvz. prisiminkime tik V. Kudirkos "Labora"). šis vaidmenų sukeitimas yra paaiškinamas tuo, kad mūsų jaunimas, labiau veikiamas amerikiečių sekuliaristinės, materialistinės kultūros, autoriui atrodo mažiau turįs idealizmo nei mūsų senimas, Europos dvasinės kultūros perteikėjas. Susirūpinęs "žmogiškąja plotme", išplaukiančia iš Europos kultūros, kurios dalis yra ir lietuviškoji kultūra ("Jei kas šioje kultūroje yra specif škai lietuviška, tai nebent tai, kad mes buvome dar idealistiškesni, dar didesni dvasinių vertybių vertintojai, daug humanistiškesn', negu patys Vakarų europiečiai"), autorius plaka nuo tos plotmės nutolusį lietuvių jaunimą: "Jaunoji karta . . . neturi jokių rimtų priežasčių nuo šio palikimo atsisakyti". Jei ji. . . atsisako senesniųjų sudarytų sąvokų, tai ne todėl, kad lietuviškoje bendruomenėje ji negalėtų patenkinti savo religinių, kultūrinių ir tautinių reikalavimų, bet dėl to, kad ji yra pas'savinusi šį "modesnišką mentalitetą" — teigiantį medžiaginių vertybių primatą, pagal kurį dvasinės vertybės, taigi ir tautiškumas, netenka prasmės". "Nepateisinamas yra mūsų akademinis jaunimas, jei jis pasisavina pačių primityviausių žmonių nuomones ir ciniškai klausia: "ar apsimoka būti lietuviu, ką lietuvybė man duos" ir panašiai".. . (Tarp kitko, man yra keista ir neįprasta reikšmė, autoriaus suteikta "primityviausiems žmonėms".)

A. B. pasirinko tiesų kelią, numanomas lietuvių kultūros vertybes saugodamas bei g'ndamas nuo svetimų materialistinių elementų. Deja, kiek čia yra liečiamas idealizmas, sunku įrodyti, jog pvz. vyresnioji karta išeivijoje daugiau re'škiasi tautiniuose rusibūrimuose kaip jaunoji karta cu lietuvybe susijusiuose suvažiavimuose bei iškylose. Antra vertus, tvirtinimas, jog "jaunoji karta neturi jokių rimtų priežasčių nuo šio (tėvų) palikimo atsisakyti" ar kad toks jaunimas yra "nepateisinamas", yra panašus į aklojo teisės nematyti atėmimą. Subrendus palyginti gerai integruotame krašte (nepriklausomoje Lietuvoje), yra natūralu išlaikyti, tęsti ir branginti įprastinių kultūros normų idealą. Tačiau implikuoti, kad yra tik viena kultūrinių nermų plotmė, visiems aiški kaip aksioma, yra panašu į tvirtinimą, jog miške yra tik vienas medis.

Iš augštos normų pilies dažnai yra sunku nusileisti į konkrečią tikrovę ir ją pilnai pažinti. Iš arčiau daiktai skirtingai atrodo. Tai įrodo ir pats A. B., parašęs visai skirtingos nuotaikos straipsnį (Jaunimo kongresas mūsų tautinių siekimų šviesoje, "Aidai", 1957, nr. 7) po to, kai turėjo progos tą patį jaunimą pamatyti pilies papėdėj.

4. Ties auksiniu tiltu
Žiūrint atsietai nuo esminės problemos — kaip išlaikyti lietuvybę svetimoje aplinkoje, — visi autoriai yra teisūs: jie atidengia ryškiausius savosios plotmės požymius, sąlygojančius lietuvybę. Kiek jų mintys ribojasi viena plotme, jos yra faktai ir tiesos, be kurių neįmanoma spręsti pagrindinė problema. Tad reikalinga visų pirma gerai pažinti faktinė tikrovė, kuri šiuo atveju yra gražiai atskleista sociologo ir psichologo, ir norminis idealas, nurodytas filosofo. Tačiau uždara savoji plotmė neimplikuoja visos problemos sprendimo. Reikia ne tik žinoti, kas yra ir kas turėtų būti, bet ir surasti tų plotmių sintezę (kurios būtinybę A. B. jau praregėjo pastarajame straipsny), palankią lietuvių kultūrai.

Veltui būtų visos mūsų pastangos palaikyti lietuvybę, jei būtų visiška tiesa, ką V. V.-ž. teigia: esą "nėra lauktina, kad jaunoji karta savo įgyjamas sąvokas bandytų atmesti vardan tų, kurias tėvai ar bendruomenės vyresnieji sugebėtų perduoti", ši pesimistinė gaida gali daugiau tikti trečiajai kartai apibūdinti (ko nė vienas diskusijų dalyvių, atrodo, neturėjo galvoje), gi dabartinis "tremties jaunimas" tebėra didžiąja dalimi dar pirmoji karta. Ši karta dar nėra pasisavinusi to "moderniškojo mentaliteto", kuris lietuviškąją kultūrą būtų visiškai pakeitęs amerikietiškąja. Ši karta dar negalėtų būti akla lietuvių kultūros idealui dėl paprasčiausios priežasties, kad ji nuo kūdikystės laikų mito didesnėmis ar mažesnėmis tos kultūros nuotrupomis. Ir norėdama ji negalėtų prarasti kai kurių atsineštinės kultūros bruožų, štai kodėl vyresnioji ir jaunoji kartos yra jungiamos natūralaus tilto — daugiau ar mažiau ryškių lietuviškosios kultūros bruožų.

Akultūracija, arba dviejų kultūrų susidūrimo procesas, yra apsprendžiama dvejopų veiksnių: išorinių ir vidinių. Kad ir labai svarbūs, daugumos ir mažumos santykiai, pabrėžti V. V.-ž., tik sąlygoja, bet ne galutinai apsprendžia mūsų problemą. Ir Amerikos "tirpinimo katilas" neįstengia sudoroti kai kurių tautinių mažumų nei per tris - penkias kartas. Taip pat ir V. V.-ž. iškeltas įvairus mūsų kartų plastiškumo (kultūros bruožams įsisavinti) laipsnis, atrandamas keturiese išeivijos kartose, nebūtinai jas turi skirti lietuviškumo požiūriu. Dabartinė studentijos karta (didžiąja dalimi pirmoji imigrantų karta) yra labiau plastiška, nei vyresnioji, naujovėms pasisavinti, tačiau ji yra taip pat plastiška ir patraukliems atsineštinės kultūros bruožams priimti ir lietuvybei tęsti. Daugumos-mažumos ir amžiaus plastiškumo duomenys, sąlygoją mūsų jaunąją kartą ir kartų bendravimą, yra išoriniai. Vargiai jie yra svarbesni kaip vidiniai, susiję su kultūros vertybėmis bei normomis.

Individas dviejų kultūrų sankryžoj yra ne tik pasyvus daugumos kultūros bruožų įsisav'ntojas, bet ir aktyvus, dažnai sąmoningas kultūros vertybių pervertintojas bei pa-sirinkėjas. Pastaruoju atveju jis įsisavins tuos bruožus, kurie jam atrodys turį augščiausią vertę. Tad reikia, kad lietuvių kultūra, kurios viziją turi A. B. ir kuriam nekyla abejonių, jog ji yra augštesnė už kitas vizijas, taip pat būtų suvokiama kaip augštesnė ir jaunosios kartos sąmonėje. Tiesa, jaunoji karta gali suvokti lietuvių kultūros viziją kaip kažką daugiau ir gražiau nei tikroji lietuvių kultūra (scenos dekoracijos esti žavingesnės nei tikras gamtos peisažas). Jos numanomas pranašumas galėtų kai ką labiau patraukti nei tikrovė. (Jos užteko savajame krašte.) Dažniau tačiau jieškančiajam ji gali atrodyti menka, palyginus su — iš vienos pusės — automobilių, šaldytuvų ir televizijų skaičiais ir — iš kitos pusės — su pripažintais pasauliniais meno, filosofijos ir mokslo korifėjais, šiuo atveju lietuviškieji daigai, jaunojoje kartoje užsilikę iš vaikystės metų, stokos derlingos dirvos ir vargiai suklestės. To vengiant, yra būtina, kad ir jaunoji karta akivaizdžiai pajustų lietuviškosios kultūros pranašumą. Vizija turi įgauti konkrečius ir sistemingus pavidalus.

Deja, dar niekas pilniau ir konkrečiau nestudijavo lietuvių kultūros, niekas nesistemino jos apraiškų, išplaukiančių iš lietuviško charakterio ir bendruomeninio bendravimo. Argi ne ironija: didžiuojamės ne per seniai įvykusiu kultūros kongresu, kuriame išklausėme (ar vėliau perskaitėme) įvairiausių temų, pradėdami filosofinėmis bendrybėmis ir baigdami teatro sekcijos atstovo melodramatika, tik beveik nė vieno konkretaus žodžio neišgirdome apie tai, kas yra lietuvių kultūra, kurią mes nuoširdžiai trokštame išlaikyti jaunosiose kartose.*

Kai kas gal į tai visai paprastai atsakys: lietuvių filosofijos, meno, tautosakos ir kitų sričių atstovai yra palikę lietuviškus pėdsakus savo veikaluose. Reikia tik juos skaityti, ir lietuvių kultūra savaime atsivers. Deja, tuo tenka labai abejoti.

Tautinė kultūra yra daug komplikuotesnis dalykas, kad ji galėtų prieš kiekvienas akis savaime atsiskleisti. Jeigu mes sužinome, jog kiekviena kultūra turi bent devynias dešimtąsias skolintų kultūrcs bruožų, kaip teigia kultūros žinovas R. Linton, ir tik keletą procentų originalių, tai nėra abejonės, kad yra sunku išskaityti tuos originalius lietuvių kultūros bruožus. Tačiau kai mes prileidžiame, kad kiekviena kultūra nudažo ir iš svetur skolintus bruožus tam tikromis savitomis spalvomis, išskirti tas spalvas iš įvairių kitų kultūrų tarpo yra nė kiek nelengviau.

* Šioje vietoje aš nenorėčiau būti klaidingai suprastas.  Kultūros  kongresą aš laikau pasisekusiu ir reikšmingu, žinia, galima buvo pasirinkti visai naują prelegentų eilę, kurie kai kurias temas būtų geriau apdoroję, tačiau aplamai ir kiti prelegentai vargiai būtų daugiau pasiekę, kaip tie, kurie savo pareigą atliko. Kultūros kongreso lygis parodė didelę dalį to, kas mes esame ir kiek pajėgiame. Pažinti ir žinoti savąją kultūrą mums vis dėlto kuo greičiau reikėtų.  Kas ji yra?

Tai jau išeina už šio rašinio rėmų. čia tenka dar pastebėti, jog ir žinant, kas yra lietuvių kultūra, negalime tikėtis, jog visi jes bruožai būtų galimi išlaikyti jaunojoje kartoje. Tie, kurie nebus suvokiami kaip pranašesni, liks negližuoti ir užleis vietą kitiems, dominuojantiems naujojoje aplinkoje. Kita jų dalis gal harmoningai susilies su vietiniais bruožais. Dar kiti gal bus atgyvenę savo amžių ir visai atkris. Bet kai kurie esminiai lietuvių kultūros bruožai turės susikirsti su svetimaisiais ir išlikti nenugalėti. Lietuvių žmoniškumas, vaišingumas, socialumas, nuoširdus paprastumas ar kuklumas ir kiti bruožai turės išlikti nepažeisti ir šioje skubos, automobilių bei televizijos reklaminėje eroje, nors ši ir implikuotų savanaudiškumą, karjerizmą, rivalizaciją ir kitus mažiau charakteringus pertempto modernizmo požymius. Tik šiuo būdu mes išliksime lietuviškosios kultūros — auksinio tilto sargais.