EILĖRAŠČIAI Spausdinti
NETIKRUMAS
Kam tu sapnuoji apie laimę,
Kuri, mėlyna paukšte straksėdama šakomis,
Veda į spalvoto burbulo pilį.
Tavo žingsniai apsvaigę troškimais.
Degantį smalsumą rankose neši.
Nepajunti, kaip nuovargis apkabina kojas,
Kad ten keliaudamas dar labiau alksti,
Ir nedrįsti pažvelgti į rudenio akis.
O jis dainuoja kambario langams,
Kad gyvenimas tavo tik skurdi dėmė,
Tik vėjas skęsta tavo akyse.

Kam tu sapnuoji apie laimę —
Laimė gali būti vien amžina.
VIENATVĖS NAMUOSE
Vaikščiodama skambančiom salėm,
Nupučiu dulkes nuo dainų,
Kurias dainuoja nerimu alsuoją vakarai.
Klausaus sulyto Tavo balso
Ir liūstu, kad lietus neišplautų žodžių.

Matau, kaip suskirdusiais kamienais medžiai,
Skietodami rankas skundžiasi vienatve.
O jūs, dejonių medžiai!
Jūs, kurie nugrimzdot rudenio dugnan.
Jūsų kamienai jau braška.
Jūsų dainavusios galvos greit nusvirs,
Ir jau nesveikins amžino pavasario.
Aš liūstu dėl jų, kurių vienatvės namai tušti.