VIENAS IŠ NEDAUGELIO PATS SAVE PRALENKĘS Spausdinti
ANTANO VANAGAIČIO PORTRETO ESKIZINIS BANDYMAS

(Tęsinys)
 

KIEK APIE VODEVILĮ APSKRITAI IR APIE JO LIETUVIŠKĄ FORMĄ

The Operetta and vaudeville make the best school for actors.

K. Stanislavsky

Amerikoje vodevilis gyvavo maždaug nuo 1880 ir tylia mirtimi užgeso tik 1932 metais. Dar 1928 m. JAV-ėse ir Kanadoje yra buvę virš tūkstančio vodevilio programos teatrų, kuriuos kasdien lankė per du milijonai žmonių. Net garsiniam—kalbamam filmui įsigalint, didieji Amerikos kinoteatrai teberodė su filmais šešis vodevilio programos numerius. Per penkiasdešimtmetį vyravo obalsis "Vaudeville is King" ir tasai vodevilis vienose ar kitose formose teikė amerikiečiams pageidaujamas pramogas. Išimtinai vodevilinių teatrų buvo didžiulių ir mažų, vodevilinės programos pildytojai keliavo po visą kraštą, konkuruodami su cirkais, su madinga anuomet opera ir su kitokiais meno ar vien pasilinksminimo vaidinimais.

Vodevilis, kaip teatrinis veiksmas, gimė iš variété, music hallių ir vienaveiksmių veikalų vaidinimų, kurie jau prieš porą šimtmečių tapo populiarūs Europoje. Bet Amerikoje jam paskatą davė minstrelių — negrų (ar juodai dažytais veidais) aktorių pasirodymai. Minstrelių spektakliai jungė dainas ir muziką, šokius, humorą, pasakų sekimą ir sentimentalius numerius. Šie provincialaus ir šiurkščiai primityvaus pobūdžio spektakliai ilgainiui išvirto į subtilesnio skonio ir prasmingesnio turinio vaidinimus. Minstrelių teatrui įgaunant vodevilio formas, atsirado reikalas j ieškoti naujų sceninio veiksmo idėjų, apipavidalinimo prašmatnumų ir aktualijų bei naujenybių drąsesnio panaudojimo. Vodeviliui aktorių pradėta j ieškoti ne tik Amerikoje, bet ir plačiame pasaulyje. Kiekviena žiūrovų užgaida turėjo būti patenkinta, nepastoviam ir kaprizingam publikos skoniui buvo pateikiamos vis naujos staigmenos. Vodevilio "imperija" gimdė milijonierius - antreprenerius, išgarsino tūkstančius aktorių ir savo vergijoje laikė milijonus patinkamos pramogos ištroškusių žmonių.

Tenka pabrėžti, jog Antanui Vanagaičiui atvykus į Ameriką, vodevilis dar tebeklestėjo. O New Yorkas, kur "Dzimdzi Drimdzi" dalyviai įgavo pirmuosius naujame krašte teatrinius įspūdžius, buvo vodevilio pats didžiausias centras.

Anuometinis vodevilis poros valandų besikartojančioje programoje publikai duodavo pramogos tikrą mišinį: įvairaus žanro vaidinimėlių, dainų (ir džiazo!), šokių, akrobatikos, magikos numerių bei kitko, kas tik žiūrovus galėjo patraukti, sudominti ar nustebinti. Programos numeriai jokio ryšio neturėjo. Vodevilyje buvo įprasta matyti garsiąją Sarah Bernhardt, prancūziškai vaidinusią klasikinės tragedijos ištrauką, klausyti kurio nors įžymaus dainininko, juoktis iš komedijantų ir podraug stebėtis jūros šunų dresūra. Vodevilio "aktų" uždavinys buvo publikos dėmesį pagauti ir jį išlaikyti, susilaukti daugiau plojimų. Tuo būdu aktorius, dainininkas, akrobatas ar kuris kitoks vodevilio programos dalyvis privalėjo kelioms ar keliolikai minučių pasidaryti "padėties viešpats" ir savo numerio tobulumu bei "gyvybingumu" žiūrovus lyg ir užhipnotizuoti.

Keturiems jauniems vyrams, o ypač gal A. Vanagaičiui, amerikinis vodevilis sugestionavo: kas ir kaip Amerikoje darytina, kad pagavus publikos susidomėjimą.

Pirmojo lietuviško vodevilio dalyviai neišleido iš akių būsimo žiūrovo patriotinių nusiteikimų, savos auditorijos mentaliteto bei jos skonio. Pasidarė lygiai aišku, jog Amerikoje turi būti kitoks vaidinimų ritmas ir kad šiame krašte scenoje puikiai derinasi, europiniu pajautimu, nesuderinami dalykai. Antra vertus, išryškėjo ir priežastys, dėl kurių ankstyvesnieji iš Lietuvos gastrolieriai, nesudarę su masėmis tinkamo ryšio, nesusilaukė numatomo pasisekimo. Iškilus problema: ko žiūrovai nori ir ką "Dzimdzi Drimdzi" dalyviai gali jiems duoti, sėkmingai buvo išspręsta, paruošiant pačią pirmąją viešnagės programą.

Visi keturi "Dzimdzi Drimdzi" vyrai buvo balsingi ir muzikalūs. Juozas Olšauskas skambino kanklėmis (naujenybė!), A. Vanagaitis ne vien drąsiai valdė pianą, bet ir muziką komponavo, Viktoras Dineika pasirodė itin gabus kupletams kurti, Jonas Dikinis su kitais valdė plunksną, — visi sugebėjo veikalui temą surasti, ją vystyti ir dialogais turtinti. Grupės ideologu tapo Vanagaitis, bet visi keturi sudarė darnų ryžto ir bendradarbiavimo vienetą. Ir šioji aplinkybė žiūrovus atskirai patraukė.

Tenka priminti, jog šie keturi aktoriai jau turėjo sceninio patyrimo, buvo gabūs improvizuoti ir individualiai turėjo ryškius vaidintojų talentus.

Pirmųjų "Dzimdzi Drimdzi" išvykų programą sudarė dvi spektaklio dalys: sentimentaliai patriotinė "Laisvoji Lietuva" ir groteskiškai humoristinis, o kartu ir satyrinis "Jovalas". Pradinė dalis jaudino ir virkdė žilojo vaidilos kanklėmis ir jo daina, Lietuvos simboliniu paveikslu, lietuvio kario tiradomis ir trispalvės vėliavos apoteoze. Po to, po pertraukos, sekė farsiniai netikėtumai, aktualijomis perpintos linksmos dainos, žargono pajuokimas, lietuvio amerikiečio ypatybių iškėlimas. Kiek pirmoje dalyje žiūrovas rado atgarsio savajam patriotiškumui, tiek antroje surado tai, prie ko buvo jau įpratęs, besilankydamas minstrelių ir vodevilių anglų kalba vaidinimuose. Viskas ir čia buvo judru, vikru, gyva ir linksma, tik jau pažįstamu bei maloniai įprastu lietuvišku drabužiu apvilkta. Iš perspektyvos žiūrint, ir pačios vaidinamų "gabalų" temos ir veikaliukų griaučiai atrodo psichologiškai primityvūs, viskas veiksme pernelyg susintetinta, siauroka, bet spektakliuose atsirasdavo išgyvenimai, drąsi, situacijos ar ryšio su publika iššaukta, improvizacija, gaivališkas aktoriškas jaunatvės siautėjimas. Prie pasisekimo prisidėjo juokingos sceninės padėtys, dalyvių išdaigos, kupletų aktualumas, netikėti persirengimai ir t. p. Gal neteks suklysti, teigiant, jog "Jovalas" buvo vienas iš pačiu ryškiausiųjų lietuviško improvizacinio spektaklio scenarų.

Laikui bėgant, tas pats "Dzimdzi Drimdzi" davė keletą naujos programos pavyzdžių, nevengdamas ir žiūrovams patikusių numerių varijantų, bet, berods, tik pačiu pirmuoju pasirodymu buvo sukūręs originaliai nušvitusį spektaklį, kuriame iš dalies atsispindėjo ir Kauno Vilkolakio atsiekimai, bet dar labiau išryškėjo stiliaus bei formos savitumas.

Iš visų šio lietuviškojo vodevilio gabių aktorių žiūrovuose ypatingo dėmesio susilaukė Antanas Vanagaitis. Jisai pasisekimo pelnėsi ir kaip išskiriantis aktorius ir kaip muzikos žmogus. Vanagaitis pirmais pasirodymais įgijo amerikiečių lietuvių meilę, kurią anie jam gyvai rodė iki pat jo nelauktos mirties.

AKTORIAUS A. VANAGAIČIO AMERIKOJE METAMORFOZĖ  IR O VEIKIMO ŠAKOTUMAS
Dzūkų vestuvinė "Dzimdzi Drimdzi" daina savo laiku buvo pasidariusi Kauno Teatro užkulisio ir premjerų užbaigtuvių simboliu, ir jos apologetais labiausiai rodėsi Borisas Dauguvietis ir Antanas Vanagaitis. Ši daina skambėjo ir per visuomenės rengiamus "pagerbimus" teatro išvykų metu.

"Dzimdzi Drimdzi" gaida rišo A. Vanagaitį ir V. Dineiką su scena, kurią jie ką tik buvo apleidę. Nenuostabu tat, kad ir naujam teatriniam vienetui buvo parinktas toks netikėtas, bet psichologiškai patrauklus pavadinimas. Be to, jame buvo netolimai praeičiai sentimentas ir linksmesnių darbo užbaigtuvių prisiminimai.

Amerikos Lietuvoje, kaip kadaise lietuviškoji išeivija savo buitį pavaizduodavo, — užgimė 1889 metais pats pirmasis lietuvių kalba spektaklis. Amerikoje suklestėjo stipri tautinė teatrinė saviveikla, pasiekusi netgi operinių vaidinimų formų. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo atvykęs pirmasai, profesiškai pasiruošęs, Lietuvos scenos žmogus — aktorius Aleksandras Vitkauskas, kurio romantiniai polėkiai, deja, susitiko su gyvenimiška tikrove ir jos smūgiais. Lietuviškas mėgėjų ir net pusiau profesionališkas teatras Amerikoje klestėjo, bet sukosi provincionalizmo, kolonijų natūralios izoliacijos ir lenkiškų bei rusiškų įtakų ribose. Prasiveržė savoji amerikinė lietuvių dramaturgija, kuriai stigo stipresnių literatūrinių tinkamumų. Vėliausiai atvykęs, Juozas Vaičkus spektaklių repertuaru arba kartojo tai, kas jau buvo scenoje matyta, arba rodė nepatrauklios žiūrovams tematikos veikalus. Visiems ano meto veikėjams tai nėra priekaištas, bet greičiau pagyrimas, nes jie bandė patį lietuvišką teatrą iškelti iki lygio, kuris buvo praktikuojamas kaimynuose. Bet iš kaimo kilusių žiūrovų didžioji masė, dargi paveikta Amerikos įspūdžių, j ieškojo ir laukė kitokios pramogos. Šią spragą teko užpildyti "Dzimdzi Drimdzi" vodeviliui. Gal buvo pasirinktas lengvesnis takas, bet žiūrovų poveikio prasme jis pasirodė tiesesnis, o gal net ir tikresnis.

Dar nėra aiškios tikros priežastys, privertusios Antaną Vanagaitį palikti Lietuvos sceną bei muzikinį veikimą ir iki gyvenimo pabaigai apsigyventi išeivijoje. Prie to iš dalies gal prisidėjo ir materialinės sąlygos, anuometinis Lietuvos gyvenimo nepastovumas, savarankaus darbo Amerikos lietuvių tarpe perspektyvos.

Dzimdzi Drimdzi, pats pirmasis sąstatas: iš kairės — Juozas Olšauskas, Jonas Oikinis, Viktoras Dineika, Antanas Vanagaitis (1924 m.).

Amerikoje A. Vanagaitis turėjo teisę ir galimumą vartoti gimtąją kalbą. Jis nekvėpavo tėviškės oru, nematė jaunos valstybės pažangos, bet jam vaidenosi neįgalioto ambasadoriaus pareiga: prisidėti prie lietuvybės Amerikoje išlaikymo. Ir šią naštą jis pabandė ant savo pečių kelti.

Tinkamiausiomis priemonėmis atrodė scena ir daina. Jau Lietuvoje Vanagaitis žinojo, kad nostalginė daina, jausmingai ir patraukliai žmonėms pateikta, atidaro klausytojų širdis ir jas interpretatoriui palenkia (neveltui jis bendravo su Kipru Petrausku!). Jam buvo jau žinoma slidi, bet galingai veikianti komedijos substancija, kurios žiūrovai yra ištroškę. Šių priemonių, lygiai kaip ir lyriškai intymaus bendravimo su klausytojais ar žiūrovais, Vanagaitis niekad neatsisakė.

Antanas Vanagaitis tapo publikoje populiarus kaip komedijantas, t. y. žmogus, sugebąs pralinksminti. Pats komiko ar komedijanto terminas yra per siauras, kid galėtų aktoriaus talentą, techniką ir jo diapozoną išreikšti. A. Vanagaitis, visų pirma, buvo charakterinis ir buities aktorius. Pasirodydamas Amerikoje komedianto vaidmeny, jis nevilkėjo klauno drabužiais ir netepė baltais dažais veido, bet dažniausiai juokėsi iš kvailumo ir ištautėjimo. Vanagaitis scenoje buvo moralės skelbėjas ir lietuvybės apologetas. Priverstas dirbti mažose scenose, išmoko tiesiogiai kreiptis į žiūrovą ir jį veikti užuominomis bei nedasakymais. Nevengė juoko, kuris slėpė savyje perdėjimą ar palyginimus, bet darė tai diskretiškai, blogybių kritiko, o ne smerkimo pozoje. Scenoje pasirodydavo labai juokingas, pats buvo tuo patenkintas, bet vertė žiūrovus jausti sau pagarbą (pajusti Vanagaičio aplinkoje pranašumą!). Sceninio veiksmo apgaulė — savo keliu, o aš su jumis ja dalinuosi, nes tame yra mano galia: jus palenkti ir svarbesniam tikslui patraukti!

Iki 1931 metų buvo parduotas rekordinis skaičius — net 70,000! — Antano Vanagaičio įkalbėtų-įdainuotų gramofono plokštelių. Šiuo atžvilgiu joks kitas mūsų aktorius ar dainininkas Vanagaičiui nėra prilygęs. Amerikos lietuviai parodė, kad šis menininkas buvo jiems būtinas ir namų pastogėse.

A. Vanagaičio biografas išleistoje monografijoje priskiria A. Vanagaičiui daug įvykdytų sceninių pastatymų, kurių anas nėra daręs. Vanagaitis režisuoti nemėgo, veikalus statė, kaip pats nuolat kartojo, vien iš "didelio reikalo". Jis, tiesa, įvykdė pastatymus savų operetinio pobūdžio kompiliacijų (Muzikos akademija, Juoku-demija, Surprise party, Generalinė repeticija), surežisavo komediją "Buridano asilas", prisidėjo prie kitos komedijos ("Potašas ir Perlamuras") spektaklio sudarymo, formavo kitus vaidinimus, bet režisūros (lygiai kaip ir "profesoriaus") aureolės vengė. Jisai labai vertino profesinį sugebėjimą ir nepelnytų titulų griežtai kratėsi.

1927 metais A. Vanagaitis Čikagoje pasirodė keliuose savo Kaune vaidintuose stipriuose vaidmenyse, kaip George Dandin (to paties pavadinimo Moliere'o komedijoje), žandaras Štolcas (Aušros sūnūs), smuikininkas Milleris (Klasta ir meilė). Vėliau yra vaidinęs paskutinį Maironio "Kęstučio mirties" veiksmą. Tai buvo duokle "didžiajai scenai", kurią pakeitė vodevilio ir estradinių pasirodymų metamorfozė.

Amerikoje, kur viskas staiga gimsta ir greit miršta, lietuviškos scenos aktoriui duonos kąsnis, kad ir kietas, iš profesinio darbo yra gardesnis, negu kitu darbu pelnytas, minkštesnis. Juokas žiūrovų niekad neatbaido, todėl suprantamas yra publikai nusilenkimas, žiūrovų reikalavimų pildymas. Juokis, Pajacai!

Su dideliu pasitenkinimu A. Vanagaitis rodėsi Amerikos lietuviams vodevilio ir "mažosios scenos" programose. Keliais atvejais apkeliavo didžiumą lietuviškų kolonijų. Tvirtindamas lietuvybėje, linksmindamas ir vis daugiau bičiulių sau patraukdamas.

Bet lygiagrečiai atskleidė ir savo prigimties šakotumą. Amerikoje sukomponavo daug solo ir chorui dainų bei giesmių. Nevengė parūpinti ir tariamų "džiazinių" niekučių, kuriuos visiems buvo nesunku (lietuviškai!) padainuoti. Kurį laiką vadovavo Čikagos "Birutės" chorui, paruošdamas šiam vienetui repertuarą ir vaidinti muzikinius veikalus. Spietė apie save tai pačiai lietuviškai dainai "margučiukus" — vaikus ir jaunimą, tam pačiam tikslui jungė ir vyresniuosius. Išleidęs 1928 metais žurnalą "Margutį", pradėjo domėtis žurnalistika ir bandė joje tobulintis. Paleido 1932 metais oro bangomis "Margučio" radijo lietuvių kalba programas, kuriomis stengėsi suteikti augštesnį lygį. (Tas žurnalas dar ir šiandien tebesirodo, o radijo lietuviškoji programa dar ir šiandien sėkmingai tebeveikia). Populiarino savų ir kitų lietuvių kompozitorių kūrinius, įtraukdamas juos į žurnalo "Margučio" vadinamuosius "muzikologijos" puslapius. Transliavo po visą Ameriką lietuvių kompozitorių simfoninius kūrinius (pirmą kartą amerikiečių lietuvių istorijoje) Skatino tautiečius vykti Lietuvon, bent pasisvečiuoti. Daug keliavo po Ameriką ir tas keliones visuomet patraukliai aprašydavo, kreipdamas daug dėmesio į lietuvių gyvenimą. Tapo visuomenininku, galop — politiku veikėju. Et cetera, et cetera, apie ką jau yra kitų priminta ir papasakota.

Norisi tik pabrėžti: visa tai nuveikė žmogus, kuriam likimas lyg ir lėmė pasilikti Lietuvos mažo miestelio vargonininku, bet kuris pasitikėjo entuziazmu ir nenustojo vis naujų ir naujų norų. Ir išdrįso tų savų troškimų neapriboti, bet juos vis labiau plėsti. Antano Vanagaičio laimė ir galia pasirodė dar ir tuo, kad ir kitus pajėgė savais troškimais užkrėsti. Jis išvedė Čikagos lietuvius į pačias didžiausias šio didmiesčio sales, į didžiuosius teatrus, lygiai kaip bandė ir kitais atvejais vesti Amerikos lietuvius į išsvajotus akiračius.

Vanagaičio pati tikroji ideologija buvo, turbūt, lietuvybė ir lietuviškam reikalui tarnavimas. Vaižgantas jam bandė priskirti šimtą interesų ir penkiasdešimt talentų. Tokia charakteristika gal netinka žmogui propaguoti, bet neblogai nusako asmens vidinį turinį ir jo darbų pobūdį. O gal Vaižgantas matė savo paties paveikslą ir pasidžiaugė pavyzdžio pasekėju?

Antanas Vanagaitis nebijojo gyvenime rizikuoti, bet dar labiau sugebėdavo norėti. Jis meistriškai lošdavo kortomis, tačiau dar gabiau ir šaltakraujiškiau keldavo kortą, kurią paduodavo pats gyvenimas.

Jis turėjo retą atmintį, o labiausiai atsimindavo tiktai tuos reikalus, kurie rišosi su lietuvybės problemomis, su lietuviškomis balomis ir pelkėmis, kurias reikėjo sausinti.

A. Vanagaitis intriguodavo žmones, juos linksmai ar jaukiai nuteikdavo, palenkdavo sau ar saviems sumanymams, reikalaudavo kūrybai sąlygų, mokėjo savo reikšmę ir išskirtinumą iškelti, o podraug ypatingų žemiškų gėrybių negeidė.

Jam patikdavo teikti kitiems džiaugsmą ir, reikalui esant, pagalbą. Pastaraisiais atvejais darydavo tai diskrečiai, nesiafišuodamas. Organiškai mėgo matyti aplinkoje laimingesnius žmones. Nieko daugiau. Tik labiau patenkintas. (Ir kad jie toje Amerikoje lietuvybės neišsižadėtų!)

Mielai prisimindavo Lietuvos papročius ir sodžiaus žmonių tradicijas. Numanė, kad iš kaimo kilusiems malonūs esti jaunystės atgaivinami vaizdai, kermošių, atlaidų, net ir turgų prisiminimai. Apie tai Vanagaitis netingėjo kalbėti ir rašyti. Savo paties ir kitų malonumui.

Dvasinės vienatvės valandomis Antanas Vanagaitis mėgo atverti širdį. Bet pasikalbėjimo partneris turėjo būti toks žmogus, kuriuo galėjo pasitikėti. Neretai pasitaikė, kad tie, kuriais pasitikėjo, ištiesdavo bičiuliškumo ir talkos rankas. Nes Vanagaičiui visi norėjo padėti.

Beveik po dvidešimtmečio teko jį vėl sutikti. Ėjo jau 58-ius metus, jo kūnas pasidarė masyvus, galvos plaukai visiškai baltutėliai, jautei, kad yra pervargęs ar negaliuoja. Pasirodė toks pat šiltai svetingas, besidomįs daugeliu dalykų, darbštus. Kasdien rūpinosi radijo programa, dažnai vykdavo į radijo stotį vakaro programos pravesti. Geroje nuotaikoje šeimininkavo "Margučio" metinėje šventėje, palaikė įprastą kontaktą su publika, pildė porą programos numerių, įjungė svečius bendrai dainai.

Antanas Vanagaitis 1949 m. (viena paskutiniųjų nuotraukų).

"Margučio" pastogėje gyvai bendravo su dailininkais P. Kiaulėnu ir K. Varneliu, kalbėdavo, kad norėtų, jog įsikūnytų senoji svajonė: Lietuvių Kultūros Čikagoje rūmai! . . .

Išvykęs poilsio kelionėn, pakely į namus 1949 m. kovo 10 d. mirė Gulfport, Miss., širdies ligos parblokštas. Didžiulėms minioms lydint, palaidotas kovo 16 d. Čikagoje.

Po A. Vanagaičio mirties pasiliko jo rašytos ir atspaustos kompozicijos. Surašyti ir spaudoje   pasirodę straipsniai.  Tai išliks ateičiai.

Nutilo plojimai, kurių žiūrovai ir klausytojai nešykštėjo talentingam aktoriui, chorvedžiui, estrados lietuviškojo žodžio solistui, prakalbininkui. Tik pasiliko dėdės Vanago vardo hipnozas, neužgeso dar minios jam sentimentas ir meilė.

Pasiliko legenda: žmogus, kuris pats save garbingai ir prasmingai pralenkė.

Baigdamas norėčiau prakalbėti lyriškai nuteiktomis mintimis. Bandžiusis šį pateikiamą portreto eskizą piešti nemažai savosios būties dienų yra praleidęs lietuviškoje scenoje, kurioje (Lietuvoje ir Amerikoje) teko bendradarbiauti ir su velioniu A. Vanagaičiu. Mūsų toji via dolo-rosa, be apgaulingų miražų ir be aštraus po kojomis žvyro, atidengdavo šviesios nuostabos ir kūrybinio džiaugsmo neįsivaizduojamai puikius regėjimus. Ir todėl, berašant, užsinorėjo nuslysti nuo Vanagaičio kitose meno ir gyvenimo šakose pastangų bei darbų, ir vėl pabūti su juo mūsų scenos labirintuose. Kad ir vėl paskendus tame varge ir džiaugsme, kuriuos buvome laiko kelionėse sutikę ir kurį drauge ar atskirai pergyvenome. Juk Antanas Vanagaitis buvo išskirtinai žavi asmenybė, taip pat ir išskirtinas ir scenos talentas. Jisai buvo retas tikrovės regėjimas!

Matau jį prieš save: jauną, gražaus veido, garbanotais plaukais, plonomis lūpų linijomis ir tiriančiomis akimis. Tose akyse stebiu žmogaus žvilgsnį į trumpalaikį gyvenimą, per kurį norisi (ir reikia!) tiek daug padaryti: įkūnyti tai, kam ir yra skirtas šis gyvenimas.

Iš tų, kiek pašiepiančių akių žaidžia juokas, tas pats juokas, kurį mėgsta jauni ir seni. Jauni todėl, kad dar tebėra jauni, o seni, kaip Bergsonas sako, dėl to, kad juokas jiems grąžina jaunystę.

Nešdamas per gyvenimą šilumą ir juoką, Antanas Vanagaitis lietuviškuose meno ir būties dirvonuose, idėjai tarnavimu ne tik pats save pralenkė, bet ir paliko retą pavyzdį. Visa tai turėjo būti mano rašinio leitmotyvu ir per eilutes nusitęsti raudonuoju siūlu. Nuo nukrypimų ar suklydimo intencija tikrai nebuvo sumažėjusi.

Antano Vanagaičio asmenyje netekome romantiko-realisto, kurio pasigendame ir kurio šiandien niekas mums nepavaduoja.